Valentinas Gustainis: „Melas visagalis, bet neamžinas“

AL-160715-01

 

Šiandien sukanka 120 metų kai gimė žurnalistas, diplomatas, sociologas, filosofas, rašytojas, Valentinas Gustainis. Perverskime keletą šio žmogaus gyvenimo puslapių, daugiausia susijusių su darbu Lietuvos spaudoje.

 

Aras Lukšas

 

Valentinas Gustainis mūsų istorijos rubrikoje minimas gana dažnai – kaip įvairiausių tarpukario Lietuvos įvykių liudytojas, įdomus pasakotojas apie sutiktus žmones. Tačiau pats jis iki šiol taip ir liko citatų šešėlyje. O juk šios įvairiapusės asmenybės gyvenimas ir pats nusipelno atskiro pasakojimo. V. Gustainio veiklą sunku aprėpti vienu žvilgsniu. Jis buvo vienas iš pirmųjų profesionalių Lietuvos žurnalistų, studijavo Heidelbergo ir Sorbonos universitetuose, parašė nemažai filosofijos darbų, vadovavo dienraščiui ”Lietuvos aidas” ir Lietuvos telegramų agentūrai ELTA, žurnalisto vardu vykdė neoficialias dirbo diplomatines misijas Lenkijoje ir Prancūzijoje. Nors politikoje aktyviai nedalyvavo, prijautė tautininkams, buvo vienas tautinės lietuvių studentų korporacijos Neo-Lithuania steigėjų, o kurį laiką – ir jos vadovas. Sovietiniai okupantai V. Gustainiui atseikėjo 15 metų Sibiro r tremties, apie kurią jau Nepriklausomybės priešaušryje jis išleido prisiminimų knygą.

 

Žinių – per fronto liniją

 

Gimė V. Gustainis 1896 metų lieps 15 dieną Netoli Griškabūdžio esančiame Vinkšnupių kaime dabartiniame Šakių rajone. Galima spėti, kad jo polinkį į spaudą ir žurnalistiką nulėmė kai kurie Pirmojo pasaulinio karo įvykiai. Gimtasis Valentino kaimas 1915-ųjų vasarį atsidūrė pačioje pafrontėje – jame kasdien pasirodo rusų kazokai, tačiau už gerų keturių kilometrų – jau vokiečių forpostai, o jų patruliai retsykiais trumpam išstumia rusus ir atjoja pasižvalgyti po Vinkšnupius.

Pats frontas, kaip prisimena V. Gustainis, bent jau toje vietoje buvo labai skystas – į abi puses zujo visi, kas netingėjo. Ypač vokiečių užimtų kaimų gyventojai, varydavę į rusų pusę gyvulius, kad kaizeriniai okupantai šių neatimtų. „Ir nebuvo girdėti, kad už to „fronto“  perėjimą kas nors būtų daugiau nukentėjęs. Taip čia tęsėsi nuo 1915 m. vasario pabaigos iki gegužės vidurio“, – skaitome mūsų herojaus prisiminimų knygoje „nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus“.

Pats V. Gustainis į vokiečių pusę keliaudavo visai dėl kitos priežasties – jis ieškojo žinių apie karo eigą. Kaime pasirodydavę rusai apie ją patys ne ką težinojo, nes jokių laikraščių negaudavo. Taigi vaikinui kilo mintis pereiti tą simbolinę fronto liniją ir gauti kokios nors vokiškos spaudos. Pirmas bandymas nepavyko – sutiktas kareivėlis turėjo su savimi tik kariškų dainų knygelę, o antrasis baigėsi žandaro spyriu į sėdynę ir grasinimu nušauti. Pasirodo, nieko bloga nenujausdamas, vaikinas paprašė žandaro opozicinio socialistų laikraščio „Vorvärts“, apie kurį vieną gal ir buvo girdėjęs. Įsiutęs žandaras spyriu išgrūdo V. Gustainį lauk, įkandin dar trakštelėdamas šautuvo spyną. Ir vis dėlto V. Gustainis pasiekė savo – „Vorvärts“ jam pavyko užsiprenumeruoti per Griškabūdyje įsikūrusi vietos vokietį, laikiusį nedidelę krautuvėlę.

Tuo metu savarankiškai baigęs visą gimnazijos kursą ir laukdamas karo pabaigos, kai galės laikyti brandos egzaminus, V. Gustainis, nelabai turėdamas ką skaityti, vokišką laikraštį rijo nuo viršelio iki paskutinio puslapio, nepraleisdamas nė skelbimų. „Reguliarus vokiško laikraščio skaitymas jaunuolio išsilavinimui karo sąlygomis buvo labai naudingas“, – rašo prisiminimų autorius.

Tiesa, Lietuvoje buvo galima gauti ir vokiečių okupacinės valdžios leidžiamą lietuvišką laikraštį „Dabartis“.  Tačiau ten buvo daugiau propagandos, nei žinių, todėl pasitikėjimo šis laikraštėlis nekėlė. Vis dėlto 1916-aisiais V. Gustainis sužinojo, kad „Dabartyje“ kalbos redaktoriumi dirba jo pradžios mokyklos laikų draugas Justinas Strimaitis. Vaikinui labai parūpo, kaip bičiulis pateko į redakciją, tad jis pasistengė susitikti su atostogų į tėviškę sugrįžusiu draugu ir pats viską išsiklausinėti. Šis susitikimas, kaip vėliau pasirodė, buvo labai svarbus, jei ne lemtingas.

1917-aisiais, Lietuvių konferencijai išrinkus Lietuvos Tarybą, J. Strimaitis netikėtai pasirodė V. Gustainio namuose Vinkšnupiuose. Jis papasakojo, kad Taryba nutarusi leisti savą lietuvišką laikraštį – „Lietuvos aidą“, o jis, J. Strimaitis, esąs paskirtas šio leidinio platinimo generaliniu agentu. Davęs bičiuliui pluoštą reklaminių plakatų, J. Strimaitis paprašė, kad V. Gustainis juos išnešiotų po gimtojo kaimo apylinkes ir šis, žinoma sutiko.

1918-ųjų žiemos pradžioje V. Gustainis nutarė ir pats parašyti į naująjį laikraštį. Sausį nusiuntė į redakciją straipsnį, pavadintą „Patriotizmo svarba“. Po ilgos tylos straipsnis buvo išspausdintas vedamojo vietoje. Džiaugsmui nebuvo ribų. „Mano jaunatviška savimeilė buvo labai paglostyta, aš pasijutau jau šio to vertas“, – prisimena V. Gustainis. Taigi, 1918 metų vasario 2-ąją ir galime paikyti jo žurnalistinio darbo pradžia.

Tais metais „Lietuvos aidas“ išspausdino ne vieną įvairiais pseudonimais pasirašytą V. Gustainio rašinį, politinėmis, socialinėmis, švietimo temomis. Bene ryškiausias iš jų buvo lapkritį paskelbtas straipsnis „Lietuva ir bolševizmas“, aiškiai parodęs jaunuolio apsispendimą priešintis plintančiai bolševizmo ir ginti nepriklausomos Lietuvos valstybės idealus. Beje, tą mėnesį nuvykęs į Vilnių, jaunas publicistas pirmą kartą apsilankė „Lietuvos aido“ redakcijoje, kur asmeniškai susipažino su faktiniu dienraščio vyriausiuoju redaktoriumi Juozu Tumu-Vaižgantu. Šis, sako, V. Gustainį labai išgyręs.

„Pakausite, kodėl aš rašinėjau? Apie jokius honorarus tada tokie laikraščių „neetatiniai“ bendradarbiai net nesapnuodavo. Nepasakysiu, kad ėmiau rašinėti asmeninės garbės sumetimais. Juk savo rašinių pavarde nepasirašinėjau, ir niekas nežinojo, kad pseudonimai, arba savotiški inicialai, reiškė mano pavardę. Turbūt rašinėjau, vis norėdamas ką nors pasakyti?!“ – prisiminimuose retoriškai klausia V. Gustainis.

Tačiau tuo bendradarbiavimas su „Lietuvos aidu“ tam kartui ir baigėsi. 1918-ųjų pabaigoje V. Gustainis nelabai turėjo laiko rašinėti, nes pasinėrė į vietos valdžios organizavimo reikalus, kalbėdavo valsčių mitinguose, komitetų suvažiavimuose ir panašiuose renginiuose. Tuo pat metu nustojo ėjęs ir „Lietuvos aidas“ – 1919-aisiais į Kauną persikėlusi vyriausybė įsteigė naują oficiozą, pavadinusi jį „Lietuva“.

 

Karys, studentas, žurnalistas

 

Tuo metu V. Gustainiui rašyti nebuvo kada –  jis savanoriu įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Pateko į I artilerijos pulką, bet prie pabūklo beveik nestovėjo. Mat pulko vado adjutantas Vladas Natkevičius, sužinojęs, jog karys moka rašyti, pasiėmė jį į štabo raštininkus. „Prie pabūklo gali gerai dirbti bet koks kaimo bernas, o tu moki rašyti geriau už daugelį karininkų. Raštininkų mus dabar reikia labiau, negu numerių prie patrankos!…“ – tokius adjutanto žodžius prisiminimuose cituoja V. Gustainis.

Vis dėlto rašinėjimų į spaudą kareivis visai neužmetė. Pasiuntė keletą straipsnelių į Generalinio štabo leidžiamą „Kariškių žodį“. Juos ne tik išspausdino, bet ir pakvietė užeiti į redakciją. Čia sutikti jauni karininkai paragino rašyti daugiau ir – o stebukle! – sumokėjo už rašinius honorarą. Tai buvo pirmieji pinigai, kuriuos V. Gustainis užsidirbo rašydamas į spaudą.

Sulaukęs 23 metų ir tarnaudamas kariuomenėje. V. Gustainis vis dar neturėjo brandos atestato, be kurio apie aukštuosius mokslus buvo galima tik pasvajoti. Galiausiai, 1921-ųjų pavasarį, drauge su Kauno pirmosios gimnazijos abiturientais jis sėkmingai eksternu išlaikė egzaminus ir ėmė svarstyti, kur tęsti mokslus. Lietuvoje aukštosios mokyklos tais metais dar nebuvo, tad 1922-ųjų rudenį jaunuolis pasirinko filosofijos ir valstybės mokslų studijas Vokietijos Heidelbergo universitete. V. Gustainis buvo įsitikinęs, kad šios studijos labai pravers būsimame laikraštininko darbe, o kad gyvens iš plunksnos, vaikinas jau buvo tvirtai apsisprendęs.

Studentaudamas rašė į „Lietuvą“, o ten dauguma jo rašinių patekdavo pas jau minėtą bičiulį J. Strimaitį, dabar jau dirbusį oficiozo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Straipsnius, žinoma, spausdindavo, be to, už juos mokėdavo ir honorarus, kurie buvo tikras išsigelbėjimas stipendijos negaunančiam studentui. Maža to, dienraščio vyriausiasis redaktorius Kazimieras Jokantas (tas pats, kuris 1942-aisiais sovietų bus sušaudytas Sverdlovsko kalėjime), vietoje tuomet už eilutę mokėtų dešimties centų, V. Gustainiui priskaičiuodavo po 13-15 centų, motyvuodamas tuo, kad užsienyje gyventi ir studijuoti brangu. Rašinėjo V. Gustainis ir J. Tumui-Vaižgantui adresuotus straipsnius, mat šis tuo metu redagavo tautininkų pakraipos leidinius. Tai darė daugiau iš idėjos, nesitikėdamas jokių honorarų. Bet ir čia pasisekė – prieš pat išvykstant studijuoti, redaktorius irgi atskaičiavo autoriui keletą tūkstančių tuomet dar Lietuvoje cirkuliavusių ostmarkių, dar vadintų auksinais.

Kiek pasimokęs Heidelberge, V. Gustainis nutarė persikelti studijuoti į garsųjį Paryžiaus Sorbonos universitetą, tačiau iš to nieko gera neišėjo – baigėsi pinigai, tad 1924-aisiais mokslų baigti teko grįžti į Kauno universiteto humanitarinį fakultetą. Kaune jis skelbia publikacijas „Lietuvoje“, vis dažniau pasirašinėdamas jas tikrąja savo pavarde, kol į jo rašinius atkreipia dėmesį pats ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas.

Tai buvo svarbus momentas jauno žurnalisto karjeroje. Mat 1924-ųjų birželį Berne turėjo vykti pirmoji tarptautinė telegramų agentūrų konferencija, į kurią buvo pakviesti ir mūsiškės ELTOS atstovai. Savaime suprantama, kvietimas buvo priimtas su džiaugsmu. Tačiau štai bėda – ELTAI tuo metu vadovavo Magdalena Avietėnaitė, tuo tarpu visų kitų Europos telegramų agentūrų vadovai buvo vien vyrai. Pasijutusi nejaukiai, M. Avietėnaitė nuėjo pasitarti su savo tiesioginiu viršininku E. Galvanausku. Šis patarė į konferenciją pasiimti ir kokį guvų, kalbas mokantį vyruką, geriausia – neblogus straipsnius spaudoje rašinėjantį V. Gustainį.

Šefo žodis – įstatymas. Tad M. Avietėnaitė netrukus išsikvietė V. Gustainį pokalbio į Užsienio reikalų ministeriją. Išklausinėjusi, ar šis mokąs prancūziškai bei vokiškai ir gavusi teigiamą atsakymą. ELTOS vadovė iš karto pasiūlė V. Gustainiui važiuoti į Šveicariją, paaiškinusi, kad sunkių pareigų jam nebus – daugiausia teks dalyvauti įvairiuose priėmimuose ir vaišėse. Tai buvo pasiūlymas, kurio neįmanoma atsisakyti!

„Pirmą kartą teko būti tikrai tarptautinėje draugijoje, pamatyti žmonių bendravimą labai aukštu kultūros lygiu. Jauno vyruko savimeilė buvo glostyte glostoma, kai čia galėjau ne tik matyti ir stebėti kone visų Europos šalių spaudos atstovus, kai galėjau su bet kuriuo iš jų pasikalbėti, šį bei tą papasakoti apie tada dar taip mažai pažįstamą mūsų jauną Lietuvą“, – taip savo pirmąją tarnybinę kelionę vėliau prisimins pats V. Gustainis.

 

Karjeros šuoliai ir nesėkmės

 

Vėliau V. Gustainio lauks ne viena misija užsienyje – ne tik žurnalistinė, bet ir diplomatinė. Bet visa tai bus tuomet, kai į valdžią po 1926-ųjų gruodžio 17-osios perversmo į valdžią Lietuvoje ateis tautininkai. Jiems prijaučiantis V. Gustainis asmeniškai šiuose įvykiuose nedalyvavo, tačiau juos sveikino. „Buvau įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau galėjo įvykti komunistinis perversmas, kuris turėjo likviduoti Nepriklausomą Lietuvos suverenią valstybę. O aš to labai bijojau“, – prisimena žurnalistas.

Kita vertus, V. Gustainis neįvertino visų būsimų perversmo pasekmių. Jis buvo įsitikinęs, kad po gruodžio 17-osios Lietuvoje autoritarinis režimas neįsitvirtins, kad jis – tik būtina priemonė, leisianti reformuoti valstybės konstituciją, įtvirtinti ją referendumu, o tuomet  vėl turėtų būti grįžta prie normalių rinkimų ir parlamentinės demokratijos. Tą publicistas tvirtino ir savo straipsniuose „Lietuvoje“ bei tautininkų „Lietuvyje“. Beje, seimų laikais ėjusi „Lietuva“ tautininkų valdžiai nelabai tiko ir nelabai patiko. Tuo tarpu tautininkų leidžiamas „Lietuvis“ neturėjo didelio autoriteto. Taigi, prezidentas Antanas Smetona ir premjeras Augustinas Voldemaras nutarė kiek įmanoma sustiprinti „Lietuvį“, o iš biudžeto lėšų leidžiamą „Lietuvą“ likviduoti.

Ir štai vieną 1927-ųjų gruodžio dieną savo namuose Kęstučio gatvėje V. Gustainis sulaukė netikėto svečio: jį aplankė vienas iš tautininkų šulų kunigas Vladas Mironas. Svečias pakvietė žurnalistą rytoj atvykti į Prezidentūrą pasikalbėti labai aktualiu klausimu. Kitą dieną prezidentūroje V. Gustainio laukė A. Smetona ir A. Voldemaras. Prezidentas be užuolankų pareiškė, kad dabartiniam „Lietuvio“ redaktoriui Liudui Noreikai reikalingas kvalifikuotas padėjėjas ir paklausė, ar V. Gustainis nesutiksiąs šių pareigų imtis.

Sutrikęs V. Gustainis ėmė atsikalbinėti – viena yra rašyti pačiam, kita – imtis administracinio darbo, kurio jis visiškai neišmanąs. Tačiau valdžios vyrams tai nepasirodė stiprus argumentas. „Ne šventieji puodus lipdo“, – pareiškė A. Voldemaras, o pokalbyje dalyvavęs V. Mironas atskleidė, kad iš tiesų V. Gustainiui siūloma tapti ne L. Noreikos padėjėju, o tikruoju „Lietuvio“ redaktoriumi. Pats laikraštis, nors ir leidžiamas iš privačių lėšų, bus laikomas tautininkų oficiozu, o štai valdiškoji „Lietuva“ būsianti visai panaikinta. Paprašęs laiko pagalvoti, V. Gustainis nuskubėjo pas savo gimnazijos laikų draugą tautininką Joną Augustaitį, kuris patarė jam nedvejoti ir sutikti, mat taip jis atliksiąs „didelį tautinį darbą“.

Priėmęs valdžios vyrų pasiūlymą ir ėmęsis plėsti bei gerinti „Lietuvį“, V. Gustainis nusprendė, kad geriausia būtų formaliai uždaryti ne tik valdiškąją „Lietuvą“, bet ir jo vadovaujamą tautininkų oficiozą, o vietoje jų įkurti naują leidinį. Jis įtikino prezidentą ir premjerą, atgaivinti vilniškio „Lietuvos aido“ vardą – juk šiame laikraštyje 1918-aisiais buvo paskelbtas Vasario 16-osios Aktas, o pirmuoju šio leidinio redaktoriumi buvęs ne kas kitas, o A. Smetona.

Taip 1928-ųjų metų vasario 1 dieną vėl pasirodė „Lietuvos aidas“, kurio antraštėje nurodoma, kad laikraštis įsteigtas 1917 metais Vilniuje. Jau pirmajame programiniame straipsnyje „Laisvės ir tiesos keliais“ vyriausiasis redaktorius laido suprasti, kad „Lietuvos aidas“ nebūsiąs siauros nacionalistinės pakraipos dienraštis.  „Nors tautininkai buvo maždaug nacionalistai, bet jie jokiu būdu nenorėjo būti šovinistais. Ideologiniuose dalykuose norėjo būti tolerantais, kiek tai nekliudė valstybės sudarytai santvarkai“.  Vėliau prisiminimuose V. Gustainis rašys nesistengęs, kad redakcijoje dirbtų vien tautininkai, nekalbant jau apie neetatinius laikraščio bendradarbius.

Deja, įdomus, kūrybiškas ir gerai apmokamas „Lietuvos aido“ vyriausiojo redaktoriaus darbas truko vos ketvertą metų – visus planus ir sumanymus sugriovė užkulisinės politinės intrigos. Kaip žinia, tuo metu A. Smetonos ir A. Voldemaro draugystė jau buvo beprieinanti liepto galą, o 1929-ųjų rudenį prezidentas tyliai atsikratė politiniu oponentu ir asmeniniu priešu tapusio ministro pirmininko. Jo vieton buvo paskirtas prezidento svainis Juozas Tūbelis. Šis paskyrimas gerokai apkartino V. Gustainio karjerą.

„Kadangi Voldemaro konflikte su Smetona aš aiškiai ir nedvejodamas stojau Smetonos pusėje, tai man nesudarė jokių sunkumų ir toliau likti oficiozo redaktoriaus kėdėje. Voldemarui vis dar „nepasiduodant“, reiškiant didelę opoziciją naujai vyriausybei, aš neiškenčiau jo adresu parašyti gana griežtą straipsnį, jo laikyseną aiškiai smerkiantį“, – prisimena V. Gustainis. Tačiau labai greitai oficiozo redaktoriui ims trūkti ankstesnio bendravimo su A. Voldemaru, mat, palyginus su intelektualiuoju ekspremjeru, naujasis ministras pirmininkas J. Tūbelis jam pasirodys kaip siauro akiračio ūkininkas, su kuriuo taip ir nepavyks rasti bendros kalbos.

J. Tūbelis, žinoma, neatsisakydavo skirti laiko susitikimams su oficiozo vyriausiuoju redaktoriumi, tačiau pokalbiai su juo virsdavo ilgai ir nuobodžiais premjero monologais apie šalies ūkį, mažai ką turinčiais bendra su laikraščio reikalais. „Taip keletą kartų pas ministrą pirmininką Tūbelį nusivylęs, su juo ryšį palaikydavau tik grynai formaliai, laikas nuo laiko prašydamas audiencijos“, – prisimena V. Gustainis. O kartą, kalbėdamasis su A. Smetona, redaktorius pareiškė, kad A. Tūbelis esąs geras Lietuvos ūkio žinovas, bet menkas politikas. Šie žodžiai matyt pasiekė ir J. Tūbelio ausis, nes premjeras tapo itin šaltas ir oficialus.

Mažą to, ministras pirmininkas ėmė primygtinai piršti V. Gustainiui anoniminio autoriaus straipsnius, kurie turėję būti skelbiami kaip dienraščio vedamieji. Ir tik iš Laisvės alėjoje sutikto Balio Sruogos redaktorius sužinojo, kad šių tekstų autorius yra be darbo likęs diplomatas Ignas Šeinius, kuris, greičiausiai, numatytas užimti V. Gustainio vietą.

Viskas baigėsi 1932 metų gruodžio 17 dieną, kai ryte paskambinęs ministras pirmininkas ultimatyviai pareikalavo dar šiandien paskelbti jo siunčiamą straipsnį vedamojo vietoje, nekeičiant jame nė žodžio. Vis dėlto, permetęs akimis tekstą, redaktorius nedvejodamas išbraukė jo paskutinė pastraipą, kuriame itin netaktiškai užsipuolamas tuometinis Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos sekretorius Liudas Gira. Kitą rytą į redaktoriaus kabinetą atėjęs J. Tūbelis, net nepadavęs rankos pareiškė: „Po to, kas vakar atsitiko, tarp mūsų klausimas atsistojo taip: arba aš, arba Tamsta, – bet vienas iš mūsų turi pasitraukti!“. Suprantama, kad trauktis iš pareigų teko V. Gustainiui. Labai greitai į jo kėdę, nepaisant A. Smetonos nepasitenkinimo, atsisėdo jau minėtas I. Šeinius.

 

Nuo diplomato misijos iki tremties

 

V. Gustainis liko laisvai samdomu žurnalistu – rašinėjo į daugiausia į žurnalus: „Vairą“, „Naująją Romuvą“ , „Židinį“, „Tautos ūkį“, o pasitraukus iš pareigų I. Šeiniui – ir į „Lietuvos aidą. 1934-aisiais kaip šio dienraščio korespondentas V. Gustainis buvo paskirtas į neoficialią diplomatinę misiją Lenkijoje. Kadangi diplomatinių santykių tarp Kano ir Varšuvos tuo metu nebuvo, diplomatų funkcijas neformaliai atlikdavo prie Užsienio reikalų ministerijos akredituoti abiejų šalių žurnalistai, kurių tikslas buvo tirti kitos šalies viešąją nuomonę ir ją veikti.

Tuo metu V. Gustainis buvo vienintelis žurnalistas, dirbęs užsienyje su Lietuvos vyriausybės žinia. Per publikacijas „Lietuvos aide“ jis pateikė tautiečiams dag žinių apie Lenkiją, kuri, nors ir būdama Lietuvos kaimynė, plačiajai mūsų šalies visuomenei buvo nežinoma žemė. Per darbo Varšuvoje metus jis taip pat parašė plačiajai visuomenei skirtą knygą „Lenkai ir Lenkija“, supažindinančią su Lenkijos gyvenimu bei jos politika.

Vėliau tokią pat misiją V. Gustainis tęsė Prancūzijoje, kurią Lenkija nuolat siekė paversti savo užtarėja ginčuose su Lietuva. Vėliau, grįžęs į Lietuvą ir vėl pradėjęs eiti ELTOS direktoriaus pareigas, diplomatinę misiją vykdęs žurnalistas išleido knygą „Prancūzija“, kurioje konstatavo, jog  „Lietuvai glaudūs santykiai su Prancūzija itin įdomūs ir pageidaujami yra dviejose plotmėse: kultūros ir užsienio politikos. (…) Lietuva žiūri į Prancūziją kaip į labai galingą Europos taikos veiksnį“.

Deja, nei taikos Europoje, nei Lietuvos vietos joje išsaugoti nepavyko. 1940-aisiais Lietuvą okupavus sovietams, V. Gustainis buvo atleistas iš ELTOS direktoriaus pareigų, o į jo vietą paskirtas komunistuojantis kultūrboševikas Kostas Korsakas. Nelemtąją 1941-ųjų birželio 14-ąją jis buvo suimtas Seredžiuje ir su šeima ištremtas į Altajaus kraštą. Tie 15 tremties metų prašosi atskiro pasakojimo, juolab, kad jie sugulė į neploną prisiminimų knygą, pavadintą „Be kaltės“. O dabar galime nebent kelis šios knygos sakinius, pasakojančius apie sugrįžimą į Lietuvą 1956-aisiais: „Neturėdami jokių perspektyvų gauti butą ir apsigyventi kur nors mieste, nutarėme prisiglausti Griškabūdyje pas mano sesutę, kuri jau kelias dešimtis metų gyveno savo sename namelyje. Medinis namelis dabar buvo visai sukrypęs. Sesuo neturėjo iš ko jį remontuoti. Bet ir čia atėjo pagalba. Vietiniai meistrai, kuriuos anais laikais mažai tepažinojau (…) pusvelčiui suremontuoti tą namelį.“ Ten, Griškabūdyje, 1971 metų spalio 11-ąją V. Gustainis ir mirė. Vis dėlto, matyt buvo laimingas, kad jam pavyko dar 15 metų pagyventi savo Tėvynėje. Gal ne šiaip sau savo juodžiausius prisiminimus apie tremtį jis baigia citata iš vienos Iljos Erenburgo knygos: „Melas visur esantis ir visagalis, tačiau laimei jis ne amžinas“.

Lietuvos žinios, 2016-07-15

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s