Vytautas Montvila: žmogus be vietos

AL-160722-05

 

1941 metų liepos 19-ąją Lietuvą okupavę naciai Kauno VII forte sušaudė komunistuojantį poetą Vytautą Montvilą. Sovietmečiu šis prieš nepriklausomą Lietuvą veikęs menininkas buvo piešiamas itin romantiškomis spalvomis. Pažiūrėkime, koks iš tikrųjų buvo šis žmogus.

 

Aras Lukšas

 

„Ateina genijai ir vėl išnyksta, atėjo Leninas visiem laikam“, – turbūt daugelis sovietmetį pergyvenusių žmonių ir viduryje nakties pažadinti prisimintų šias eilutes Tačiau vargu ar visi žinotų, kad šių eilučių autorius – poetas Vytautas Montvila, 1940-aisiais drauge su būriu kitų literatų šlovinęs sovietinę okupaciją. Vis dėlto, skirtingai nei kiti okupantų padlaižiai, V. Montvila, prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, nepabėgo į Rusiją, o pasiliko Kaune ir beveik iš karto pakliuvo į gestapo nagus.

Sovietiniais metais V. Montvila buvo ypatingai romantizuojamas. Jis lygintas su pilietinio karo metais frankistų nužudytu ispanų poetu Federico Garcia Lorca, ar vokiečių myriop nuteistu čekų publicistu ir antinacinio pogrindžio dalyviu Juliumi Fučiku. Jam buvo pastatytas paminklas Kaune, jo vardu pavadinta ne vieno miesto gatvė, žvejybos traleris, jo kūrybai ir gyvenimui buvo skirta ne viena knyga, paskutinioji iš kurių pasirodė likus vos metams iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Šiandien V. Montvilos, galima sakyti neprimena niekas. Nebent kažkaip išlikusi jo vardu pavadinta gatvė Garliavoje.

 

Sunki reemigranto vaikystė

V. Montvilos gyvenimas galėjo susiklostyti taip, kad šiandien apie jį nieko nežinotume. Jis galėjo gyventi JAV, susirasti darbą, prasigyventi, sukurti šeimą. Taip galėjo nutikti, nei ne viena dramatiška aplinkybė – žlugę V. Montvilos tėvų santykiai.

Viskas prasidėjo nuo to, kad V. Montvilos senelis Jonas netoli Marijampolės nusipirko nemažą ūkį, tuo prisidarydamas skolų. Nebegalėdamas jų išmokėti, raštingas ir nagingas stalius išvyko į Ameriką, tikėdamasis užsidirbti ir išbristi iš finansinių bėdų. Regis, užjūryje Jonui taip patiko, kad, trumpam pasirodęs gimtinėje, jis pardavė kaimynui visą savo turtą, sugrįžo atgal – dabar jau su žmona, dviem dukterimis ir keturiais sūnumis, tarp kurių buvo ir V. Montvilos tėvas Mykolas. Šis į Čikagą iškeliavo drauge su jauna žmona Barbora. Ten pora 1902 metų vasari 4-ąją ir susilaukė sūnaus Vytauto.

Iš pradžių Montviloms sekėsi nei blogiau, nei geriau nei tūkstančiams kitų imigrantų, įsikūrusių Čikagos priemiesčiuose ir dirbusių didmiesčio fabrikuose. Tačiau vėliau, artėjant ekonominei krizei, darbo vietų gerokai sumažėjo, smuko ir uždarbiai. Regis, tai ėmė kelti vis didesnę įtampą ir šeimoje , kol, vieną gražią dieną, neatlaikęs atsakomybės naštos, Mykolas tiesiog pabėgo. Likusiai vienai su vaikais, Barborai Montvilienei nebeliko nieko kita, kaip sėsti į laivą ir iškeliauti atgal į Lietuvą.

Sugrįžusi gimtinėn, gyvanašlė apsistojo Marijampolėje, kur vertėsi padieniais darbais pas apylinkių ūkininkus. Vėliau vienas po kito piemenauti išėjo ir paūgėję vaikai. Vytautas ganė gyvulius Sasnavos apylinkėse. Žiemomis lankė Marijampolės „Žiburio“ pradžios mokyklą. Sako, mokėsis gerai, nors imperine dvasia persmelktoje mokykloje ir nebuvo lengva – mokytis teko rusiškai, o kalbėtis gimtąja kalba vaikams mokytojai drausdavę net per pertraukas.

Bet prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Lietuvą okupavus vokiečiams, nutrūko ir tokie mokslai – okupantai mokyklą uždarė. Karo metais Vytautas daugiausia tarnavo pas gimines, ganydamas karves, kurias dar reikėjo slėpti nuo okupantų akių, kad neatimtų. Vėliau, tarnaudamas pas vieną stambų ūkininką ir pavargęs nuo sunkių kasdienių darbų, vaikas pakilo į pirmąjį savo „revoliucinį“ žygį – radęs keletą vokiečių pamestų šovinių, pritaisė prie jų ryšulėlio virvę, pakišo savadarbę bombą po girnomis, ir, uždegęs virvę, pabėgo. Kuo savamoksliui „teroristui“ baigėsi šis žygis, istorija nutyli, tačiau žinome, kad Vytautas ir vėliau tarnavo pas ūkininkus – iš pradžių pusberniu, paskui bernu.

Tuo metu baigėsi karas, po Rusijoje įvykusio bolševikų perversmo Marijampolės apylinkėse pasirodė raudonųjų agitatorių, tačiau Vytautas nuo jų ir apskritai nuo politikos laikėsi atokiai. Maža to, sekdamas brolio Jono pavyzdžiu, jis 1919-ųjų balandį pėsčiomis nuėjo į Kauną ir įstojo savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Pateko į geležinkelininkų batalioną Radviliškyje. Tarnyba ten nebuvo sunki, parako uostyti neteko, likdavo laiko ir knygą paskaityti, ir apie gimnaziją pasvajoti. Su tokiomis mintimis 1921-ųjų gegužės 23 dieną paleistas iš kariuomenės, Vytautas ir sugrįžo į Marijampolę.

Vis dėlto svajones apie gimnaziją teko padėti į šalį – Vytautas nebuvo baigęs ir pradžios mokyklos. Be to, pradėti mokslus nuo pirmos gimnazijos drauge su beūsiais jaunuoliais devyniolikmečiui būtų buvę nepatogu. Beliko vienintelis variantas – stoti į Marijampolės mokytojų seminariją, kuri, trūkstant mokinių, priimdavo kone visus, tik jiems tekdavo paspartintai išeiti pirmųjų ketverių metų vidurinio mokslo programą. Be to, už mokslą seminarijoje nereikėjo mokėti.

Taigi, būsimasis revoliucinis poetas pasineria į mokslus. Mokosi gerai, todėl valstybė, kurią jis vėliau imsis griauti, paskiria seminaristui 50 litų mėnesio stipendiją, o tai buvo nemenka paspirtis. Tiesa, išgyvenimui šių pinigų neužtenka, tad Vytautas vasaromis verčiasi korepetitoriaus darbu, vasarą darbuojasi prie statomo geležinkelio, dirba kitus darbus. Galiausiai atsiranda ir nuosavas būstas: jį Marijampolės priemiestyje Degučiuose pastato 1923-aisiais iš Amerikos grįžęs senelis. Vytauto kambarėlis kuklus, tačiau jis ir jo šeima  jau nepriklauso nuo svetimų žmonių malonės. Atrodo, gyvenimas ima pamažu šviesėti, atsiranda viltis išbristi iš vargo – tam tereikia tik mokytis, dirbti ir kurti. Tačiau kaip tik tuo metu V. Montvila pamažu, bet nesulaikomai ima slysti į visai kitokį kelią.

 

Nuo aušrininko iki komunistų talkininko

 

Istorijos pradžia atrodė visai nekaltai – Vytautas įstojo į seminarijoje veikusią „Bešalio lavinimosi kuopą“. Tai nebuvo nei socialistinė, nei apskritai kairioji organizacija: jos nariai susirinkimuose diskutuodavo mokslo, kultūros, ateizmo, pasaulėžiūros klausimais. Vis dėlto „bešaliai“ domėjosi ir komunistinėmis idėjomis, skaitė ir aptarinėjo marksizmo veikalus, tarp jų – ir garsųjį „Komunistų partijos manifestą“, o kai kurie kuopelės nariai netgi turėjo kontaktų su komunistiniu pogrindžiu.

Dalyvaudavo V. Montvila ir viešuose katalikiškos pakraipos ateitininkų bei socialdemokratinės krypties aušrininkų debatuose. Tiesa, pats savo nuomonės ten nereiškė, tačiau jo simpatijos aiškiai krypo kairiųjų pusėn, tad seminaristas ėmėsi pats ieškoti organizacijos, atitinkančios besiformuojančias jo pažiūras. Bet pakeliui būsimasis seminaristas atsidūrė visiškai naujame judėjime, pasivadinusiame Lietuvos jaunimo sąjunga. Tiesa, ši organizacija nelaikę savęs nei kairiąja, nei apskritai politine – jos uždaviniai buvę auklėti jaunimą „meno ir doros srityje“. Tačiau būtent per kultūrinę veiklą V. Montvila ir suartėjo su kairiosios pakraipos Marijampolės realinės gimnazijos moksleiviais – lankydavosi čia veikusios aušrininkų kuopelės susirinkimuose, kur daug svarstoma apie socializmą ir jo įgyvendinimo būdus. Galiausiai, protestuodamas prieš kelių kairiųjų seminarijos ir valstybinės gimnazijos moksleivių pašalinimą iš šių mokymo įstaigų, V. Montvila pats pasiprašo į aušrininkų gretas ir tuoj pat išrenkamas seminarijos aušrininkų kuopos pirmininku.

Atrodo, kad tuo metu didelę įtaką V. Montvilai darė jo artimas draugas Kazys Boruta. Tai jis 1941-ųjų gegužės pirmąją, agitavo moksleivius neiti į rengiamas eitynes už Vilniaus išvadavimą, už ką, likus vos mėnesiui iki baigiamųjų egzaminų, iš seminarijos buvo pašalintas. Tuo tarpu V. Montvilos, jau nelabai telpančio į aušrininkų rėmus, laukia kur kas liūdnesni nutikimai – 1924-ųjų liepą jis įsivelia į pogrindinės komjaunimo kuopelės surengtą demonstraciją. Policija demonstrantus sulaikė. Pačiupo ir V. Montvilą, pasak vienos versijos, neva tik atsitiktinai ėjusį pro šalį. Tiesa, kita versija sako, kad seminaristas įkliuvo todėl, kad pasiėmė demonstrantų paliktą raudoną vėliavą ir parsinešė ją namo. Šiaip ar taip, V. Montvila buvo suimtas, tardomas, vėliau išvežtas į Vilkaviškį ir ten visą mėnesį pralaikomas kalėjime. Suprantama, kad po tokių nuotykių su seminarija jam teko atsisveikinti.

V. Montvila liko ir be stipendijos, ir be pragyvenimo šaltinio. Bandė ieškoti darbo ir Marijampolėje, ir Kaune bet nesėkmingai – kadaise nepaklausęs motinos patarimo ir nepramokęs jokio amato, buvęs seminaristas nelabai kam buvo reikalingas. Štai tuomet augančios nuoskaudos ir pastūmėjo vaikiną į komunistinio pogrindžio link. Kur buvęs kur nebuvęs jis vis užeidavo į Marijampolės „Žiburėlio“ bendrabutį, kur knibždėte knibždėjo pogrindžio komjaunuolių. Šie duodavo V. Montvilai paskaityti Vladimiro Lenino veikalų, pogrindžio komunistinį laikraštį „Tiesa“, žurnalą „Komunistas“, kirų nelegalų leidinių. Ši lektūra visiškai susuko V. Montvilai galvą – jis pats tapo ne tik jos platintoju, bet ir aktyviu agitatoriumi už „kovą prieš išnaudotojus“.

Saugumo policija „Žiburėlio“ pogrindininkus susekė gana greitai. 1925 metų sausį ji suėmė vieną realinės gimnazijos mokytoją ir keletą kokinių. Per plauką kalėjimo grotų išvengė ir pats V. Montvila: per kratą jo namuose sesuo Marytė atsisėdo ant kampe stovėjusios pintinės, kuriame buvo paslėptas komunistiniams atsišaukimams spausdinti skirtas šapirografas. Tačiau net ir policijos akylai stebimas V. Montvila nenurimsta – dalyvauja 1925-ųjų gegužės 1-osios demonstraciją, prisisegęs raudoną kaspiną drauge su komunistuojančiais moksleiviais gieda „Marsejletę“… Bet visa tai, dar palyginti nekalti žaidimai, kurie nebepatinka ir pačiam V. Montvilai. Jis ima svarstyti apie radikalesnius kovos prieš savo valstybės santvarką būdus.

 

Per plauką netapo teroristu

 

O kol kas tų pačių 1925-ųjų rudenį V. Montvila mėgina tęsti mokslus. Įdomu, kad nepaisant jo reputacijos, jis be jokio vargo priimamas į Kėdainių mokytojų seminariją ir kaip mat įsitraukę į aušrininkų veiklą. Reikia pastebėti, kad bent jau Kėdainiuose aušrininkų gretose buvo labai daug komjaunuolių, norėjusių išnaudoti ne tik pogrindinės, bet ir legalios veiklos galimybes. Tad V. Montvila jaučiasi čia kaip žuvis vandenyje. Maža to, jis sąmoningai eina į konfliktą su seminarijos vadovybe, per steigiamąjį ateitininkų susirinkimą išvadinęs šiuos žvalgybininkais ir inkvizitoriais, „Aušrinėje“, paskalbia kandžią korespondenciją apie seminarijos gyvenimą. Be to, seminaristas nemeta ir ankstesnės nelegalios veiklos – vėl platina komunistines proklamacijas, dalyvauja slaptuose bolševikuojančių darbininkų ir kumečių susirinkimuose. Beje, Kėdainiuose V. Montvila trumpa vėl patenka į kalėjimą. Yra dvi jo įkalinimo versijos: vieni amžininkai teigia, kad jam tiesiog teko atlikti bausmę už ankstesnius prasižengimus Marijampolėje, kiti – kad seminaristas į belangę pateko už dalyvavimą Gegužės pirmosios mitinge.

Šiaip ar taip, 1926-ųjų rudenį seminarijos direktorius Jonas Stankevičius pasistengė atsikratyti iki gyvo kaulo įsipykusio V. Montvilos. Tačiau Lietuvoje tuo metu pūtė jau kiti vėjai – 1926-ųjų gegužę į trečiąjį seimą išrinkta kairioji dauguma ir jos sudaryta vyriausybė buvo gerokai nuolaidesnė tiek socialistams, tiek ir tikram komunistiniam gaivalui. Taigi, tais pačiais metais V. Montvila be vargo sugrįžo į Marijampolės mokytojų seminariją, kur vėl ėmėsi savo įprastos veiklos.

Čia turime pastebėti, kad net ir atėjus į valdžią tautininkams, „fašistinis“ Antano Smetonos režimas niekaip netrukdė V. Montvilai įstoti į Kauno universitetą humanitarinį fakultetą. Tiesa, mokslai ten truko neilgai – juos nutraukė areštas ir kalėjimas. Užbėgdami įvykiams už akių pastebėsime, kad istorijos, į kurias įsipainiojo komunistuojantis studentas, galėjo baigtis gerokai blogiau, jei tik V. Montvila būtų pasidavęs pagundai pasukti ne tik „revoliucionieriaus“, bet ir teroristo keliu.

Viskas prasidėjo nuo to, kad V. Montvila leidosi įkalbamas prisijungti prie grupės aušrininkų, dalyvavusių rengiant pasikėsinimą į tuometinį ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą. Tiesiogiai teroro aktą turėjo įvykti du prie aušrininkų prisiplakę studentai eserai, už kurių nugaros stovėjo vadinamieji plečkaitininkai – buvusio III Seimo nario socialdemokrato Jeronimo Plečkaičio vadovaujama politinių emigrantų organizacija, jau spėjusi pagarėti organizuojant 1927-ųjų Tauragės sukilimą. Tiesa, kiek pasvyravęs, dalyvauti pasikėsinime V. Montvila atsisakė, tačiau vien kontaktų su teroristais užteko, kad komunistuojantis studentas vėl patektų į saugumo akiratį ir šį kartą taip lengvai, kaip anksčiau neišsisuktų.

Pasikėsinimas vis dėlto įvyko. 1929 metų gegužės 6 dieną A. Voldemaras su žmona Matilda ir mažamečiu sūnėnu atvyko į teatrą, pasikaustyti iš Maskvos atvykusio Glazunovo kvarteto. Premjerą ir jo šeimą lydėjo apsaugos karininkai vyresnysis leitenantas Pranas Gudynas ir kapitonas Leonas Virbickas. Apie 20 valandą premjero automobilis sustojo prie įėjimo į teatro sodelį. Visiems buvo žinomas vyriausybės vadovo įprotis užuot privažiavus prie pat įėjimo į teatrą, palikti automobilį gatvėje ir pereiti  pėsčiomis per sodelį. Kaip tik tuo metu nuaidėjo šūvis.  Kulka kiaurai praskriejo M. Voldemarienės apsiausto skverną, o sužeistas į galvą P. Gudynas susmunka. Į krūtinę sužeistas L. Virbickas išsitraukė revolverį ir leidosi bėgti šaulio link. Tačiau antrojo šūvio nebuvo. Vėliau paaiškės, kad kabineto vadovą išgelbėjo užsikirtęs teroristo revolveris.

 

Kalėjimas nieko neišmokė

 

Valdžios atsakas į šį teroro aktą buvo griežtas. Apsaugos karininką nušovęs teroristas nuteistas myriop, o jo tiesioginiai bendrininkai įkalinami iki gyvos galvos. Tiesa, po dvejų metų A. Smetona patenkins nuteistųjų malonės prašymus ir išleis juos į laisvę. Bet kol kas saugumo policija „semia“ visus, turėjusius bent kokį ryšį su pasikėsinimo organizatoriais ir vykdytojais. Tar tokių atsidūrė ir V. Montvila.

Jis buvo suimtas praėjus vos keturioms dienoms po nepavykusio pasikėsinimo. Policija užklupo V. Montvilą Marijampolėje, kur jis buvo parvažiavęs pasiruošti egzaminams. Vis dėlto kalėjimo tąsyk dar pavyko išvengti – pritrūkus svaresnių įrodymų, kad studentas dalyvavo rengiant teroro aktą, jis atsipirko 600 litų bauda, kurią Marijampolės karo komendantas skyrė „už palaikymą ryšių su priešvalstybiniais gaivalais ir priešvalstybinę darbuotę“. Tačiau laisve V. Montvila džiaugėsi neilgai – rugpjūčio pabaigoje jis vėl buvo suimtas ir šį kartą atsidūrė už grotų. Lapkričio 2-ąją Karo lauko teismas nuteisė jį dešimčiai metų sunkiųjų darbų kalėjimo.

Už ką konkrečiai V. Montvila buvo teisiamas, dabar sunku pasakyti, nes jo byla archyvuose neišliko. Tačiau pasak kito bylos dalyvio prisiminimų, pats poetas save laikė „nereikalinga to atentato auka“. Kiti prisimena, kad tikėdamasis, kad pritrūkus įrodymų, jis bus išteisintas, V. Montvila teisme laikęsis įžūliai, svaidęs kandžias replikas teisėjams, o jo paskutinis žodis buvęs toks drąsus, kad kitiems kaltinamiesiems „įkvėpė jėgų kovoti ir nepasiduoti“. Bet visa tai mes žinome tik iš sovietmečiu paskelbtų publikacijų, kurių patikimumas gali kelti pagrįstų abejonių.

Vis dėlto per nepilnus per pirmuosius Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjime praleistus metus V. Montvilos bravūra išgaravo kaip kamparas. Jau 1930-aisiais jis, drauge su grupe kitų nuteistųjų parašė prezidentui A. Smetonai malonės prašymą, kurį „fašistinė diktatūra“ netruko patenkinti. 1931 metų sausio 20-ąją V. Montvila iš kalėjimo buvo paleistas.

Tačiau laisvėje V. Montvilos laukė nepavydėtinas gyvenimas, kuriam jis pats save pasmerkė. Į universitetą jis nebegrįžo, nei darbo nei pastogės Kaune nesusirado. Teko grįžti į Marijampolę, glaustis pas motiną ir seserį ir tapti jų išlaikytiniu. Tiesa, darbo V. Montvila ieško, dažnai važinėja į Laikinąją sostinę. Tuo metu poetas susideda su žurnalo „Trečias frontas“ leidėjais, o vėliau – pagarsėjusiais sovietinių okupantų talkininkais Petru Cvirka, Kostu Korsaku, Jonu Šimkumi, Antanu Venclova. Tačiau ir ten kažkodėl nepritampa. Kaip savo užrašuose pastebi į žurnalo leidėjų gretas įsitraukęs komunistas Valys Drazdauskas, išėjus vos trims leidinio numeriams „iš “Trečio fronto“ prasišalina arba yra išmesti Jakubėnas Kazys, Kiela, Tysliava, Montvila Vytautas, Biliūnas Jonas“. O ir patį žurnalą dėl vis ryškėjančios marksistinės jo pakraipos valdžia 1930 metų spalį uždaro.

V. Montvila vėl lieka ant ledo, versdamasis atsitiktiniais darbais. Rašinėja į Kazio Borutos organizuotą almanachą „Darbas“, kartkartėmis spausdinasi „Aušrinėje“. 1933-aisiais, valdžiai suėmus jo bičiulius K. Borutą ir K. Jakubėną, „revoliucionierius“ sprunka į Kretingą, kur gyvenusio poeto Butkų Juzės pakviestas, įsidarbina vietos „Inkaro“ spaustuvėje. Tačiau atlyginimas čia toks menkas, kad V. Montvila neištveria, meta darbą ir sugrįžta į Laikinąją sostinę, kur įsitaiso Kauno šoferių profsąjungos raštinės sekretoriumi. Čia atvirai varo komunistinę propagandą, kol 1935 metų sausio 12-ąją Kauno karo komendantas Pranas Saladžius nurodo V. Montvilą, „kaipo pavojingą visuomenės tvarkai ir rimčiai, išsiųsti iš Kauno miesto ir apskrities vieneriems metams į Marijampolės apskritį ir laikyti policijos priežiūroje“.

 

Kolaborantų gretose

 

Pasibaigus tremties laikui, V. Montvila, niekur negaudamas darbo, bastosi tarp Marijampolės ir Kauno. „Aš kaip paukštis, išmestas iš lizdo: kur kepurę pasikabinu, ten namai“,  – taip savo paties pasirinktu gyvenimu poetas skundėsi žmonai Kastei Urbanavičiūtei. Užtat prieš valstybę nukreiptos veiklos V. Montvilai netrūksta – jis aktyviai dalyvauja demonstracijoje, kuriose skamba šūkis „tegyvuoja Sovietų Sąjunga“, prisideda prie visuotinio darbininkų streiko ir galiausiai užmezga ryšius su 1936-aisiais į Lietuvą sugrįžusiu pogrindžio LK vadovu Antanu Sniečkumi. Šis, vykdydamas Kominterno VI kongreso nutarimus, iš pogrindžio ima skelbti apie vieningo “liaudies fronto”, turėjusio nuversti A. Smetonos vyriausybę sudarymą. Į „Frontą“ buvo įtraukti ne tik įvairių pakraipų kairieji, bet ir nepartiniai inteligentai, tarp kurių greta Petro Cvirkos, Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Kosto Korsako, Salomėjos Nėries, Antano Venclovos, Liudo Giros ir kitų buvo ir  V. Montvila.

Visi minėti veikėjai vėliau tapo aktyviais sovietinių okupantų kolaborantais. Ar reikia sakyti, kad tokį pat kelią pasirinko ir V. Montvila? 1940-aisiais jis eilėmis  šlovina okupaciją bei „tautų tėvą ir mokytoją“ Josifą Staliną, tikisi būti išrinktas ir į vadinamąjį „Liaudies Seimą“, tačiau į rinkimų sąrašus nepatenka. Kalbėta, kad tuo pasirūpinęs rinkimų komisijos narys Juozas Baltušis, kuris V. Montvilos nemėgo ir laikė jį nesusitupėjusiu oportunistu. Šiaip ar taip, veiklos V. Montvilai netrūksta. Jis rašo ir spausdina agitacinius eilėraščius, verčia Vladimirą Majakovskį,  kaip rašytojų sąjungos konsultantas auklėja jaunuosius autorius komunizmo dvasia. Visą šią veiklą nutraukia 1941-aisiais prasidėjęs SSRS ir Vokietijos karas.

Kitaip, nei čia jau minėti stalinizmo trūbadūrai, V. Montvila kažkodėl nepabėgo į Rusiją. Romantinė šios istorijos versija teigia, kad tai jis padarė sąmoningai, nes jautėsi niekuo nenusikaltęs prieš savo liaudį. Tačiau kiti šaltiniai tvirtina, kad jis to padaryti paprasčiausiai nespėjo – birželio 22-osios naktį atsisveikinęs su šeima, jis netrukus grįžo į namus, mat kiti į Rusiją sunkvežimiu išvažiavę rašytojai jo nelaukė ir paliko likimo valiai. O likimas galėjo būti tik vienas – šansų likti gyvas nacių okupuotoje Lietuvoje komunistų talkininkas neturėjo. 1941-ųjų liepos 7 dieną V. Montvilą suėmė gestapas. Po poros savaičių su grupe užsilikusių panašaus plauko veikėjų jis buvo sušaudytas Kauno VII forte.

Lietuvos žinios, 2016-07-22

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s