„Geležinio vilko pulkas“: MGB prieš gimnazistus

 

 AL-160812-03

Šiandien, minėdami Tarptautinę jaunimo dieną, prisiminkime vieną stalininiais metais Šilutės gimnazijoje nutikusią istoriją, kurioje atsispindi ano meto jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir brutalūs bei ciniški jo slopinimo metodai.

 

Aras Lukšas

 

Istorija, kurią ketiname papasakoti nėra išskirtinė. Tai tik vienas akmenėlis didelėje mozaikoje, atspindinčioje neginkluotą jaunų Lietuvos patriotų pasipriešinimą sovietiniam režimui. Pasipriešinimą, kurį daugeliui iš paauglystės į jaunystę žengiančių vaikinų ir merginų įkvėpė žūtbūtinė Lietuvos partizanų kova, vyresni broliai ir seserys ar draugai.

Ši kartais naivoka ir jokių konspiracijos taisyklių nepaisanti jaunų idealistų rezistencija prasidėjo iš karto po to, kai į Lietuvą įžengė okupanto batas, ir, galima sakyti, nesibaigė iki pat sovietinės imperijos žlugimo. Ji buvo visokia –  ir organizuota, prasidėjusi padedant miško broliams, ir spontaniška, įsižiebusi valdžios uždraustų Vėlinių žvakelėmis, 1972-ųjų pavasarį virtusiomis Romo Kalantos aukos liepsna, įžiebusia didžiausius per visą okupacijos laikotarpį protestus.  Nepaisant valdžios represijų, moralinės bei socialinės jaunimo prievartos, ši liepsna niekada neužgeso, imperijos saulėlydyje virsdama ekologiniais žygiais bei roko maršais. Ir visuomet, visais laikais tokio pasipriešinimo varomoji jėga buvo labai jauni žmonės  – moksleiviai ar studentai, dažniausiai nesulaukę nė dvidešimties.

Tačiau šį kartą pakalbėkime apie ankstyvojo pokario jaunimo pasipriešinimą, kuris, net ir kilęs spontaniškai, buvo daugiau ar mažiau organizuotas. Tiksliau, apie vieną provincijos miestelyje susikūrusią organizaciją. Tokių organizacijų visoje Lietuvoje buvo labai daug. Bet šios gimnazistų grupelės istoriją pasirinkome todėl, kad pamatytume, kaip šiuos naivius ir net pagal stalininius įstatymus nebaustinus jaunuolius patys čekistai provokavo imtis veiksmų, už kuriuos jų laukė ilgi metai Sibiro lageriuose.

 

 

Pasipriešinimą įkvėpė mokytojas

 

 

Jei tikėsime NKVD tardytojų sukurptos baudžiamosios bylos Nr. 36608/3 medžiaga, ši istorija 1948-ųjų pavasarį  prasidėjo nuo dviejų Šilutės vakarinės gimnazijos moksleivių „antisovietinių“ pokalbių. Abu į karo pabaigoje ištuštėjusį Mažosios Lietuvos miestelį atsikraustė iš skirtingų vietovių – aštuoniolikmetis Albinas Jutkevičius iš Lazdijų apskrities Šventežerio kaimo, o pora metų jaunesnis Alfonsas Vaičekauskas – iš Tauragnų. Dzūkas ir aukštaitis netruko rasti bendrą kalbą ir greitai tapo draugais. Abu jaunuolius, matyt suartino tos pačios patriotinės nuostatos ir ketinimai kaip nors pasipriešinti okupuotos Lietuvos naikinimui.

Dviejų draugų pokalbiuose pamažu ėmė ryškėti viena tema: karas tarp buvusių II pasaulinio sąjungininkių – SSRS ir Amerikos – neišvengiamas, todėl jam reikia pradėti ruoštis jau šiandien. Bičiuliai ima kurti planą – įsigis žvejų valtį, ja nuplauks į Švediją, iš ten pasieks JAV, įstos į Amerikos kariuomenę ir sugrįš, kad išvytų iš Lietuvos bolševikus.

Kodėl du gimnazistai buvo įsitikinę, kad naujas karas – tik laiko klausimas, nesunku suprasti: apie jį tuomet kalbėjo ir jo laukė daug kas. Bet kodėl jaunuoliai svarstė galimybę bėgti būtent per Švediją? Galima spėti,  kad juos įkvėpė Švėkšnos gimnazijos vokiečių kalbos mokytojo Prano Sujetos istorija, Šilutės krašte tapusi tikra legenda. Prisiminkime ją ir mes.

Švėkšnoje P. Sujeta atsirado 1945-ųjų rudenį. Iš kur jis atvyko, nežinojo niekas, kaip niekas nežinojo ir to, kad tikroji mokytojo pavardė – Karolis Stankevičius ir kad jis – partizanų ryšininkas. Tiesa, kai kuriems drąsesniems Švėkšnos gimnazistams mokytojas vėliau ne tik atskleidė kas esąs, bet paskatino juos įsitraukti į pogrindžio veiklą. 1946-aisiais, čekistams minant ant kulnų, P. Sujeta išvyko į Klaipėdą, iš kur vėliau burine baidare išplaukė į Švediją. Ar mokytojo žygis pasisekė, sunku pasakyti – vėliau sudarytoje kelių moksleivių baudžiamojoje byloje minimas tik nelegalaus sienos perėjimo faktas. Tačiau kad pogrindininkas galėjo tam ryžtis ir netgi pasiekti tikslą, abejonių nekelia – P. Sujeta buvo jūrų skautas ir patyręs buriuotojas.

Tolimesnį P. Sujetos likimą gaubia paslaptis, tačiau jo tarp moksleivių pasėta pasipriešinimo sėkla greitai ėmė leisti pirmuosius daigus. Pasitraukus mokytojui, trys jo mokiniai – Aloyzas Rupainis, Marija Puidokaitė ir Remigija Jončaitė perėjo į Šilutės gimnaziją. Prie šios trijulės prisijungus dar keliems Šilutės ir Švėkšnos gimnazijų moksleiviams, čia pradėjo veikti pogrindžio organizacija. Jos nariai palaikė ryšį su Švėkšnos apylinkėse veikusio Lietuvos partizanų būrio vadu Izidoriumi Lomsargiu, rengė, spausdino ir platino antisovietinius atsišaukimus, partizanų spaudą. Deja, čekistams suėmus kelis partizanų ryšininkus, organizacija buvo greitai išaiškinta. Jos vadovais pripažinti Rupainis ir M. Puidokaitė nuteisti 10 metų lagerių, kiti 13 pogrindininkų gavo mažesnes bausmes.

Apie šią istoriją A. Jutkevičius ir A. Vaičekauskas, nors ir nebūdami Šilutės senbuviai, negalėjo nežinoti. Galima spėti, kad tiek mokytojo P. Sujetos pavyzdys, tiek minėtų gimnazistų likimas ir įkvėpė juos tęsti nebaigtą jų kovą. 1948-ųjų rudenį, prasidėjus naujiems mokslo metams, prie dviejų draugų prisijungė A. Vaičekausko bendraklasiai Petras Macas ir Jonas Platakys, bei A. Jutkevičiaus kraštietis šventežeriškis Jonas Baranauskas. Iš pradžių svarbiausia šių vaikinų pokalbių tema buvo planuojamas pabėgimas į Švediją, tačiau, greitai visi nutarė, kad be vėlyvo kitų metų pavasario ar vasaros iš šio plano nieko nebus: mėginimas plaukti valtele per rudeninėmis audromis pasišiaušusią jūrą būtų tolygus mirčiai. O kol kas, kad neleistų laiko tuščiai, bičiuliai nutarė įkurti slaptą organizaciją.

 

 

Ieškojo ryšių su partizanais

 

 

Nežinia, ar tai sutapimas, bet organizaciją gimnazistai įsteigė lapkričio 6-ąją – Rusijoje bolševikų perversmo 31-ųjų metinių minėjimo išvakarėse. Per pertrauką tarp pamokų susirinkę trečio gimnazijos aukšto koridoriuje, bičiuliai nutarė pavadinti ją „Geležinio vilko pulku“, vadovu išsirinko A. Jutkevičių o jo pavaduotoju – A. Vaičekauską. Sekdami partizanų pavyzdžiu, visi pasirinko slapyvardžius: A. Jutkevičius pasivadino Šarūnu, A. Vaičekauskas – Baltu Vilku, J. Baranauskas – Beržu, P. Pacas – Nendre, o J. Platakys – Slapuku.

Iš pradžių „Geležinio vilko pulko“ veikla apsiribojo tik „antisovietiniais“ pokalbiais – daugiausia apie artėjantį neišvengiamą karą ir apie tai, kaip jam pasiruošti. Nebuvo pamirštas ir pamėgimo į Švediją planas: 1949-ųjų pavasarį nuo kalbų bendraminčiai perėjo prie konkrečių pasirengimo veiksmų. Čia svarbų vaidmenį suvaidino metų pradžioje prie „Geležinio vilko pulko“ prisijungęs Romualdas Audinis, kurio vyresnysis brolis Jurgis, kuris 1945-1946 metais priklausė jau minėtai pirmajai Šilutės gimnazistų antisovietinei organizacijai ir dabar kalėjo MVD ypatingojo režimo pataisos darbų lageryje. Romualdas, kitaip nei likusieji pogrindininkai, turėjo šiek tiek pinigų, už kuriuos nupirko nemažą valtį. Tad atšilus orams, bičiuliai dažnokai išplaukdavo į Kuršių marias pasitreniruoti.

Tokios treniruotės, matyt, gerokai atšaldė pogrindininkų entuziazmą perplaukti Baltijos jūrą: nors garsiai apie tai niekas ir nekalbėjo, tačiau visi matyt suprato, kad tokiam žygiui jiems neužteks jėgų. Todėl gana greitai kalbos apie pabėgimą į Švediją nejučiomis nutilo. Galbūt todėl apie planus nelegaliai pereiti SSRS sieną, nei gimnazistų tardymo protokoluose, nei juo labiau kaltinamojoje išvadoje nerasime nė žodžio.

Tuo tarpu penketukas nuo pokalbių ir nerealių planų nutarė pereiti prie konkrečių veiksmų: vaikinai nutarė sužlugdyti Šilutėje rengiamą Tarptautinės moters dienos šventę, kurią rengė vietos komjaunuoliai, partiniai ir sovietiniai aktyvistai bei saviveiklininkai. Kovo 7-ąją susirinkę J. Baranausko namuose Grabupių kaime, vaikinai spausdintomis raidėmis surašė tokio turinio dokumentą: „Įsakau tamstai šių metų kovo 8 dieną nedalyvauti ruošiamoje Šilutės valsčiaus moterų programoje. Už dalyvavimą tamsta būsi baudžiama mirties bausme. „GVP“ vadas Šarūnas“.

Aštuoniais egzemplioriais parašytas tekstas buvo iškabinėtas ant rengiamos šventės dalyvių namų durų. Įdomu, kad neaplenkė jis ir Grabupių skaityklos vedėju dirbusio komjaunuolio Juozo Jutkevičiaus – „Geležinio vilko pulko“ vado brolio, iš kurio pogrindininkai ir sužinojo šventėje ketinančių dalyvauti grabupiškių vardus. Matyt, taip pogrindininkai mėgino išvengti įtarimų. Vis dėlto vienas toks lapelis vėliau taps įkalčiu gimnazistų baudžiamojoje byloje, jį savo ranka surašęs prisipažins J. Platakys.

Žinoma, toks „įkaltis“ buvo per menkas net ir stalininei represijų mašinai. Kaip ir vaikinų planai pavogti iš pašto ar spirito varyklos kontoros rašomąją mašinėlę, kurie ir baigėsi tik kalbomis. Kas kita – „teroristinė“ veikla kurią vėliau MGB tardytojai vaikinams mėgins „pripaišyti“  itin atkakliai.

Iš tikrųjų visa „teroristų“ veikla apsiribojo palakstymu su kariniais žiūronais prie Grabupių esančiame miške ir kalbomis apie tai, kad reikėtų pagrobti ginklą iš vietos milicininko. Neginkluoti teroristai čekistams netiko, todėl vėliau jie mėgino truks plyš įrodyti, kad vaikinai ginklavosi. Veltui: be liudytojo J. Platakio parodymų, neva A. Vaičekauskas išsitaręs turįs pistoletą ir J. Baranausko prisipažinimo, jog jis krūmuose užkasė tūkstantį rastų vokiškų šovinių, nieko apčiuopiamo MGB pareigūnams taip ir nepavyks surasti. Daiktiniu įrodymų netaps net minėti žiūronai, kuriuos per kratą A. Vaičekausko kambaryje jo paauglė sesuo sugebės nepastebimai išnešti ir paslėpti.

Apklausų protokoluose galime rasti ir A. Jutkevičiaus bei A. Vaičekausko parodymus, kad gimnazistai ieškoję ryšių su Lietuvos partizanais ir ketinę prie jų prisijungti. Tokio mėginimo iš tiesų būta, tačiau jis baigėsi nesėkmingai. Stemplių kaime pas gimines gyvenęs R. Audinis drauge su A. Vaičekausku iš tiesų ieškojo šiame kaime Švėkšnos apylinkėse veikusių ginkluotų kovotojų, tačiau ryšio su jais taip ir neužmezgė. Dar vieno mėginimo būta 1949-ųjų vasarą. Tuomet R. Audinis dviračiu nuvažiavo pas vienkiemyje tarp Upynos ir Varsėdžių gyvenusį savo dėdę Praną Sugintą, kurio brolis partizanas Antanas dar 1946-aisiais žuvo nuo MGB agento smogiko rankos. Atrodo, kad P. Sugintas tikrai suvedė gimnazistą su vienu kovotoju ir net susitaręs vėliau aptarti su laisvės kovotojais bendrus veiklos planus. Tačiau antram susitikimui nebus lemta įvykti – rugpjūtį prasidės „Geležinio vilko pulko“ narių areštai.

Prie tokios atomazgos mes dar grįšime. Bet kol kas grįžkime į vasaros pradžią, kai taip atkakliai ryšio su partizanais ieškoję gimnazistai nė nenujautė, kad toje pačioje gimnazijoje besimokanti ir Šilutės knygyne dirbanti pardavėja Leokadija Pužaitė  –  tikrų tikriausia laisvės kovotojų ryšininkė. Oželių kaime esančioje jos tėvų sodyboje nuolat lankydavosi Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio ir Vainuto valsčiuose veikę Vytauto Kurmio-Audros vadovaujamo „Geležinio Vilko“ būrio partizanai. Tai matyti ir iš gimnazistų byloje esančios slaptos pažymos, nurodančios, kad Leokadijos tėvai Tadas ir Domicelė Pužai stebimi kaip aktyvūs „banditų“ talkininkai.

Pati L. Pužaitė šioje pažymoje nefigūruoja nors, gyvendama Šilutėje ji dažnai lankėsi tėvų namuose, susitikdavo su partizanais, parūpindavo jiems vaistų, tvarsliavos, popieriaus, laikraščių. Be to, susidraugavusi su toje pačioje vakarinėje gimnazijoje besimokančia Šilutės mašininke Janina Trubilaite, Leokadija pavesdavo jai spausdinti partizanų parašytus tekstus. Dvi draugės nė nenujautė, kad jos jau atsidūrė MGB akiratyje ir kad joms spąstus paspęsti pavesta itin vertingai čekistų agentei slapyvardžiu „Strelija“.

 

Agentės Strelijos viražai

 

Sunku patikėti, bet po „Strelijos“ slapyvardžiu slėpėsi vos šešiolikos sulaukusi Šilutės vakarinės gimnazijos penktokė Aldona Valančiūtė, kurios tėvas buvo J. Trubilaitės bendradarbis. Agentė kažkaip sugebėjo įsiterpti į vyresnių draugių Leokadijos ir Janinos draugiją ir pamažu įgijo jų pasitikėjimą. Žinoma, nei apie Janinos spausdinamus partizanų dokumentus, nei apie Leokadijos pagalbą kovotojams draugės Aldonai nepasakojo, tačiau užuominos apie pažintį su partizanais kažkaip išsprūsdavo iš jų lūpų. Draugės net neįtarė, kad MGB apie šiuos ryšius žino jau seniai, tačiau neturi konkrečių merginų antisovietinės veiklos įrodymų, o „Strelijai“ pavesta ne tik rinkti informaciją, kiek išprovokuoti merginas veiksmams, tapsiančiai neginčijamais jų „nusikaltimų“ įrodymais. Maža to – per vieną iš merginų agentė greitai „prisikasė“ ir „prie „Geležinio vilko pulko“ ir ėmė veikti prieš jo narius.

Pastariesiems koją be kita ko pakišo A. Vaičekausko širdies reikalai – nuo 1949-ųjų pavasario vaikinas ėmė vis dažniau lankytis jam į akį kritusios J. Trubilaitės namuose. Kartu su seserimi gyvenęs vyresnis brolis Antanas ne kartą įspėjo Janiną atsargiai bendrauti su A. Vaičekausku ir jo bičiuliu A. Jutkevičiumi – šie esą įsivėlę į pogrindinę veiklą, tačiau yra naivūs ir nieko nenutuokia apie konspiraciją, tad įkliuvę drauge įklampintų ir merginą.  A. Trubila žinojo ką kalba, nes A. Jutkevičius ir jam buvo siūlęs stoti į „Geležinio vilko pulką“. Antanas kategoriškai atsisakė ir dar įspėjo jog neišmanydami pogrindžio kovos taisyklių ir nelaikydami liežuvio už dantų, organizacijos nariai greitai įklius, nespėję nuveikti nieko gero. Atsargusis Janinos brolis nė nenumanė, kad tiek pogrindininkai, tiek jo sesuo jau yra MGB paspęstuose spąstuose ir kad neišvengiama atomazga pasirūpins agentė ir provokatorė „Strelija“.

Per 1949-ųjų Jonines A. Valančiūtė atėjo į Trubilų namus, kad pasveikintų savo Janiną su vardo diena. Šeimininkams apšilus nuo Aldonos atsineštos degtinės, agentė parodė jiems antisovietinį atsišaukimą, kurią neva gavo iš Žemaičių Naumiestyje gyvenančio savo bičiulio ir ėmė karštai įrodinėti, kad panašią proklamaciją reikėtų paruošti ir šilutiškiams. Atrodo, kad didelio entuziazmo šeimininkams toks pasiūlymas tąsyk nesukėlė. Tačiau „Strelija“ buvo atkakli: po kelių dienų „netyčia“ sutikusi gatvėje Janiną, provokatorė pasiūlė drauge užeiti į knygyną pas L. Pužaitę. Ten Aldona, neduodama įsiterpti nei Janinai, nei Leokadijai ėmė karštai aiškinti: dėl proklamacijų rengimo ji su Trubilomis jau sutarusi, dabar reikią tik popieriaus, kad Janina galėtų jas atspausdinti.

Užklupta tokios žodžių tirados Janina tik pastebėjo, kad kol kas nėra ko spausdinti – pirma reikia sukurti atsišaukimo tekstą ir pati apsiėmė tai padaryti. Vakare tekstą parodė broliui. Šis, paredagavęs kelias vietas, pareiškė, kad atsišaukimas turėtų būti skelbiamas kokios nors organizacijos vardu. Kitą dieną Leokadija pasiūlė dokumentą pasirašyti „Trispalvės vėliavos“ vardu ir sėdo prie rašomosios mašinėlės. Parašas po atsišaukimu tapo tikra dovana provokatorei „Strelijai“ – ji nedelsdama pasiūlė įkurti „Trispalvės vėliavos“ vardu pavadintą slaptą organizaciją, o jos vadove išrinkti L. Pužaitę. Nieko neįtardami proklamacijos autoriai su tokiu pasiūlymu sutiko. A. Valančiūtei tik to ir tereikėjo – dabar čekistai galės įrodyti, atsišaukimą pasirašė ne šiaip grupelė sovietų valdžiai priešiškų asmenų, o tikrų tikriausios pogrindžio organizacijos nariai.

Atsišaukimai turėjo būti išplatinti per rajono dainų šventę, tačiau jos išvakarėse A. Valančiūtė staiga „supanikavo“ – šventėje būsią daug milicininkų ir čekistų, todėl būsią geriau, jei ji dalį proklamacijų atiduosianti jau minėtam Žemaičių Naumiestyje gyvenančiam draugui.  Ar reikia klausti, kur tą patį vakarą atsidūrė A. Valančiūtės išsinešti atsišaukimai? Jei taip, tai atsakymą rasime gimnazistų byloje esančioje pažymoje, kurioje rašoma: „Iš šaltinio „Strelija“ gauta 10 egzempliorių proklamacijų „trispalvė vėliava“. Išplatinti likusius proklamacijos egzempliorius, čekistai, žinoma, netrukdė – jiems reikėjo įrodyti, kad šie dokumentai buvo ne tik parašyti, bet ir paskelbti. Nieko neįtardama, pluoštelį jų Leokadija nuvežė į Oželių kaimą ir perdavė partizanams. Vieną lapelį A. Trubila pasiliko sau, kad parodytų draugams. Vėliau tai jam kainuos penkerius lagerio metus.

 

Trispalvis Trojos arklys

 

Nepavykus išplatinti atsišaukimų per dainų šventę, MGB agentės įkurta organizacija ėmė krikti, tačiau „Strelija“, pati ar savo šeimininkų patarta, dar nutarė panaudoti ją kaip jauką „Geležinio vilko pulko“ nariams. Spalio pradžioje A. Valančiūtė vėlgi „netyčia“ sutikusi gatvėje A. Jutkevičių paklausė vaikino, ar šis ką nors žinąs apie gimnazijoje veikiančia slaptą organizaciją. Nenujausdamas, kad kalbasi su provokatore, A. Jutkevičius patvirtino žinąs. Tuomet „Strelija“ pasiūlė vakare susitikti pas Trubilus ir pasikalbėti apie tai išsamiau. Trubilų namuose A. Vaičekauskas ne tik papasakojo Janinai ir Aldonai apie „Geležinio vilko pulką“, bet ir pasisakė esąs jo vadas ir pasiūlė merginoms įsitraukti į organizacijos gretas. Šios, žinoma, sutiko. Taip MGB agentės įkurtos ir kontroliuojamos „Trispalvės vėliavos“ dalis tapo Trojos arkliu konspiracijos taisyklių neišmanantiems pogrindininkams.

Dabar „Strelija“ galėjo griebtis naujų provokacijų. Ji įtikino J. Trubilaitę atspausdinti raštelius,  grasinančius mirtimi sovietiniams aktyvistams ir kolūkių pirmininkams, o vieną jų pasišovė pati pristatyti adresatui. Suprantama, kad ir šis raštelis atsidūrė MGB operatyvininkų rankose, o vėliau nukeliavo į organizacijos narių baudžiamąją bylą. Galiausiai A. Valančiūtės provokacijas vainikavo jos pačios inicijuota „Geležinio vilko pulko“ narių priesaika, kuria, be jos pačios davė septyni gimnazistai. Keturi iš jų – A. Jutkevičius, A. Vaičekauskas, J. Baranauskas ir J. Trubilaitė naktį į rugpjūčio 30-ąją buvo suimti. Drauge areštuotas ir atokiai nuo pogrindininkų laikęsis A. Trubila.

L. Pužaitė arešto tąsyk išvengė, nes įstojusi į Klaipėdos žemės ūkio technikumą, rugpjūčio 19-ąją išėjo iš darbo knygyne ir išvažiavo pas tėvus ruoštis mokslams. Suėmė ją rugsėjo 10-ąją Šilutės ligoninėje. Ten mergina drauge su motina pateko po Pužų namuose įvykusio incidento per kurį vienas iš užėjusių partizanų tariamo pavojaus akivaizdoje iššovė į tamsą ir abi moteris sužeidė. Reikia pridurti, būdama ligoninėje, Janina nieko nežinojo apie draugų areštus todėl ir nesistebėjo, kad ją lankiusi A. Valančiūtė vaikšto laisva. Tai, kad jos bičiulė yra MGB provokatorė, J. Trubilaitė suprato tik per tardymą, pamačiusi ant tardytojo stalo laišką, kurį ji patikėjo išsiųsti Aldonai.

Visų šešių suimtųjų tardymai truko apie keturis mėnesius. Kaltinamoji išvada jiems buvo pateikta 1950 metų sausio 20-ąją, tačiau teismo teko laukti iki gegužės, mat byla dėl ypatingo slaptumo (greičiausiai saugant nuo demaskavimo MGB agentūrą), buvo išsiųsta Maskvoje veikusiam Ypatingajam pasitarimui. Organizacijos vadovu pripažintam A. Jutkevičiui šis skyrė 10 metų, kitiems jos nariam – po 5 metus nelaisvės, bausmę atliekant MVD ypatingojo režimo pataisos darbų lageriuose. Į laisvę visi išėjo 1953-ųjų pavasarį, kuomet, mirus Josifui Stalinui, imtos peržiūrėti politinių kalinių bylos. Tačiau ir sugrįžę į Tėvynę jie ilgus metus neišvengė KGB dėmesio.

Tuo tarpu MGB provokatorė A. Valančiūtė, toliau dirbo savo juodus darbus. Tai liudija Šilutės gimnazistų baudžiamojoje byloje esanti visiškai slapta pažyma, kurioje nurodoma, jog agentė „Strelija“ dalyvavo „diversinės teroristinės grupės, veikusios Lietuvos SSR Šilutės apskrities Naumiesčio valsčiaus teritorijoje, tyrime“ ir kad jai padedant tų pačių 1949-ųjų lapkritį buvo suimta 12 asmenų. Šiuo metu agentas „Strelija“ užmezgė ryšį su Lietuvos SSR Tauragės apskrities teritorijos nacionalistinio pogrindžio dalyviais ir teikia naudingą informaciją apie jų antisovietinę veiklą“.

Kiek dar likimų suluošino provokatorė „Strelija“, mes niekada nesužinosime – jos agentūrinė byla dingo be pėdsakų. Liko tik duomenys iš registracijos žurnalo, liudijantys, kad 27 puslapių bylą Šilutės MGB perdavė archyvui ir kad ji ten įregistruota 1952 metų rugsėjo 4 dieną. Nedaug apie agentės likimą sužinome ir iš „Laisvės kovų archyve prieš aštuonerius metus paskelbtos Remigijos Bukaveckienės publikacijos – tik tiek, kad šioji ištekėjo, pakeitė pavardę ir toliau ramiai gyveno Šilutėje, kol susidūrusi akis į akį su iš lagerių sugrįžusiais išduotais bendramoksliais ir sulaukusi viešo pasmerkimo, pasistengė dingti iš miestelio ir persikėlė į Kauną.

Lietuvos žinios, 2016-08-12

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s