Miško broliai tarp miesto mūrų

AL-160819-04

 

1948 metai Lietuvos partizanų Tauro apygardai buvo itin nesėkmingi. Vasarį čekistų apsuptas nusišovė legendinis jos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys, o rugpjūtį nelygioje kovoje krito jį pakeitęs Jonas Aleščikas Grybinas, prieš tai vadovavęs apygardos Birutės rinktinei. Pastarasis junginys buvo unikalus – jis veikė ne tik miškuose bet ir pačiame Kaune, o rinktinės kovotojai planavo likviduoti aukščiausius Sovietinės Lietuvos vadovus.

 

Aras Lukšas

 

Miškiniai, žaliukai, miško broliai, žalieji broliai – tokiais vardais lietuviai vadindavo Lietuvos partizanus. Miškas buvo tapęs tikraisiais laisvės kovotojų namais – teikė prieglobstį, slėpė nuo pašalinių akių, gynė ir globojo. Neatsitiktiniai net vynuogynų slėniuose užaugęs ir ligi nuo vaikystės miško nepažinojęs azerbaidžanietis Šakiras Sadykovas, likimo nublokštas pas Lietuvos partizanus, savo užrašų knygelėje įrašė tokias eilutes: „Girele žalioji, lenkiamės tau žemai,/Tai sergsti tu mus, tai tu mus glaudi./Kai priešą pakirsim, atgis vėl gimtieji namai, –/Šlamėsi ir oši kasdien tu mūsų širdy.“ Miškas buvo ne tik partizanų namai, jis buvo jų sąjungininkas – ne šiaip sau per visą nepaskelbto karo dešimtmetį okupacinės administracijos veikėjai ir jų kolaborantai, važiuodami į kokį gretimą miestelį, kaip velnias kryžiaus vengdavo per gūdžias lietuviškas girias vedančių kelių, verčiau jau pasirinkdami kelių dešimčių kilometrų lankstą. O ieškodami kelių ar keliolikos bunkeriuose pasislėpusių laisvės kovotojų, čekistiniai kareiviai miškus šukuodavo šimtais.

Todėl aplink miškus išsimėčiusiuose kaimuose, bet jau pirmaisiais pokariniais ginkluoto pasipriešinimo metais, jokios okupantų valdžios, galima sakyti, nebuvo – padėtį čia visiškai kontroliavo miško broliai. O ir mažesniuose miestuose bei miesteliuose sovietų valdžia realiai veikė tik kelių šimtų metrų spinduliu aplink stribynus, milicijos skyrius ir NKVD būstines. Kas kita – didieji miestai, ypač Vilnius ir Kaunas, kur ginkluota kova buvo sunkiai įmanoma. Kitaip nei, tarkime nacių okupuotoje Prancūzijoje ar Lenkijoje, kurių miestuose veikė gerai organizuotas ginkluotas pogrindis, Lietuvos miestuose okupantų represinis aparatas buvo itin stiprus, o laisvės kovotojų per mažai. Bet vis dėlto Lietuvos partizanai veikė ir čia. Tam Tauro apygardoje netgi buvo skurta Birutės rinktinė, su nemažu būriu rezervininkų bei ryšininkų veikusi Kaune ir jo apylinkėse. Bet prieš tęsdami pasakojimą apie šios rinktinės partizanų veiklą, pažvelkime į pasipriešinimo miestuose ištakas – nuo herojinio Birželio sukilimo, iki pokarinių mėginimų sukurti miestuose ginkluoto antisovietinio sukilimo štabus.

 

Pasipriešinimas užgimė sostinėse

 

Pradėkime nuo to, kad ginkluotas pasipriešinimas sovietiniams okupantams užgimė būtent miestuose – visų pirma Kaune ir Vilniuje, kai nuo raudonųjų invazijos buvo praėjęs vos vienas kitas mėnuo, Paaiškinti tai nesunku: nors ir okupuota Raudonosios Armijos ir valdoma NVD emisarų suformuotos „Liaudies vyriausybės“, Lietuva formaliai vis dar buvo nepriklausoma valstybė. Jos ginkluotosios pajėgos, nors ir perkrikštytos į vadinamąją Liaudies kariuomenę, dar nebuvo pradėtos masiškai valyti nuo „kontrrevoliucinių“ ir nepatikimų elementų, tad jos gretose dar buvo daugybė karininkų, gynusių mūsų valstybės laisvę 1918-1920 metų Nepriklausomybės kovose.

Be to, niekur nedingo ir 60 tūkstančių šaulių – nors jų organizacijos veikla rugpjūčio mėnesį ir buvo oficialiai nutraukta o jos vadas Pranas Saladžius suimtas, šie vyrai ir moterys, beje, ketvirtojo dešimtmečio specialiai rengti kovoms priešo užnugaryje, tebelaikė save organizacijos nariais. Maža to, faktiškai išliko ir visos šaulių teritorinės struktūros – tik be vėliavų ir beveik be ginklų, kurių per organizacijos nuginklavimo vajų pavyko išsaugoti ir paslėpti tik nedidelę dalį. Tačiau šauliai juk buvo rengti ir neginkluotai kovai, kurią, organizacijos struktūroms natūraliai atsidūrus pogrindyje, organizuoti buvo ne taip jau sunku.

Pagaliau, net ir 1940-1941 metais iš okupuotos ir sovietizuojamos Lietuvos į Vokietiją pasitraukę politiniai emigrantai, tarp kurių buvo ne tik politikų ar diplomatų, bet ir karininkų, nesėdėjo sudėję rankų: jau 1940-ųjų lapkritį buvusio Lietuvos pasiuntinio Kazio Škirpos iniciatyva jie Berlyne įkūrė Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), kėlusį sau tikslą ginklu išvyti bolševikus iš okupuotos Tėvynės. Gruodžio mėnesį pogrindiniai LAF štabai įsikūrė ir Kaune bei Vilniuje.  Pastarasis, laikytas vyriausiuoju vieningo vadovavimo antisovietinei rezistencijai centru, deja buvo čekistų susektas ir 1941-ųjų birželį sunaikintas. Tad pagrindinis vaidmuo, organizuojant Birželio sukilimą teko kauniečiams ir mažesniuose miestuose veikusiems šauliams.

Šie faktai liudija, kad net ir tuomet, kai sovietinės represijų mašinos smagračiai nebuvo įsisukę visu smarkumu, organizuoti ginkluotą pogrindį mieste, o juo labiau surengti sukilimą, buvo labai sunkiai įgyvendinama užduotis, kuri pavyko tik todėl, kad prasidėjęs SSRS ir Vokietijos karas visiškai pakrikdė raudonuosius atėjūnus. O ką jau kalbėti apie 1944-1945 metus, kuomet bolševikų kariuomenė vėl įžengė į Lietuvą – šį katą jau kaip nugalėtoja ir būsima didelės Europos dalies pavergėja.

Birželio sukilimo scenarijų tuomet ketino pakartoti pogrindžio organizacija Lietuvių Tautinė Taryba (LTT), kurios centras taip pat buvo Vilniuje. Ją 1946 metų pradžioje įkūrė buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas Jonas Noreika, geriau žinomas Generolo Vėtros vardu. 1945-ųjų gegužę Štuthofo koncentracijos stovykloje kalintas ir iš jos Sąjungininkų išvaduotas, J. Noreika sąmoningai grįžo į okupuotą Lietuvą kad tęstų kovą su raudonaisiais pavergėjais. Įsidarbinęs juriskonsultu Mokslų akademijoje buvęs karininkas drauge su grupe bendradarbių ir bendraminčių Vilniuje įkūrė Lietuvos Tautinę Tarybą (LTT), kurios pagrindinis tikslas – pasirengti ir vadovauti būsimam sukilimui ir atkurti nepriklausomą, demokratinę Lietuvos valstybę. Planuodami dar kartą įgyvendinti 1941-ųjų birelio sukilėlių paną,  LTT nariai numatė tam buvo numačiusi ir laikinąją vyriausybę, o pats L Noreika buvo Lietuvos pogrindžio ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu. Būtent nuo tos akimirkos buvęs kariuomenės kapitonas tapo Generolu Vėtra.

Tačiau pakartoti 1941-ųjų birželio sukilėlių scenarijaus LTT aktyvistams nepavyko: ilgai lauktas karas tarp sovietų ir Vakarų valstybių taip ir neprasidėjo, griežta karinė organizacijos struktūra tapo ir, veikiant miesto sąlygomis, tapo viena iš jos nesėkmės priežasčių. Judėjimo vadovai netrukus tapo pirmuoju sovietinio saugumo taikiniu. 1946-ųjų kovo mėnesį dauguma jų buvo suimti. Pats J. Noreika į čekistų nagus pakliuvo kovo 16 dieną. Po penkių savaičių jis buvo nuteistas mirties bausme ir 1947 metų vasario 26-ąją sušaudytas MGB kalėjimo rūsyje Vilniuje.

 

Nuo studentų kuopelių iki partizanų rezervo

 

Nors Generolas Vėtra ir bendravo su Pietų Lietuvos srities partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ryšininku – Marcinkonių vidurinės mokyklos mokytoju Kęstučiu Valentukevičiumi, LTT įkūrėjas greičiausiai nieko nežinojo apie tai, jog laisvės kovotojai taip pat rengiasi veikti ne tik miškuose, bet ir mieste. Tiesa, ne Vilniuje, o Kaune, kur jau 1946 metais ėmė telktis aktyvūs partizanų rėmėjai.

Viskas prasidėjo nuo spontaniškai susikūrusių pogrindinių studentų organizacijų. Pasak jaunimo pasipriešinimą sovietiniam režimui tyrinėjusio istoriko Juozapo Romualdo Bagušausko, 1944-1945 metais Kaune veikė 15 tokių kuopelių, kurias sudarė apie šimtas narių.

Iš pradžių šios pogrindinės grupelės apsiribodavo antisovietinių atsišaukimų ir nelegalios spaudos platinimu, organizuodavo pilietinio nepaklusnumo akcijas (tarkime, sužlugdydavo marksizmo-leninizmo paskaitas, organizuodavo sėdimuosius streikus ir panašias nesmurtines akcijas. Tačiau jau 1946-aisiais studentų pogrindininkų kova įgavo naują kryptį, kurią greičiausiai uždavė buvęs Dainavos apygardos partizanas, o vėliau legaliai Kaune įsikūręs studentas Jonas Poškus. Jis Vytauto Didžiojo universitete ir Lietuvos žemės ūkio akademijoje ėmė organizuoti kuopeles, veikusias su partizanų žinia ir vykdžiusias jų užduotis. Dabar studentai pogrindininkai ne tik platino mieste antisovietinę literatūrą bei partizanų leidinius, bet ir organizavo jiems materialinę paramą.

Tam buvo sugalvota pasinaudoti Kaune veikusiu Studentų labdaros komitetu, kurio oficiali veikla okupacinei valdžiai neturėjo kelti įtarimų. Komitetas rūpinosi vargingai besiverčiančiais studentais, parūpindavo jiems maisto, drabužių, pinigų būsto nuomai. Tačiau kuomet dirbti komitete įsitaisė geras J. Poškaus bičiulis Antanas Kudzys (beje, tai jis padėjo iš miško išėjusiam J. Poškui legalizuotis ir tapti studentu), didžioji labdaros dalis ėmė keliauti į miškus. Čia reikėtų pridurti, kad siųsti labdarą partizanams labai padėjo VDU Technologijos universiteto studentas Kostas Baliukevičius. Tuomet turbūt nedaug kas žinojo, kad Kostas – tikras Dainavos apygardos vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko brolis, 1949-aisiais išeisiantis į mišką ir po poros metų žūsiantis per čekistų surengtą pasalą.

Tačiau studentai pogrindininkai neapsiribojo vien labdaros partizanams rinkimu – jie vykdė ir tam tikrą žvalgybinę veiklą, tarkime, rinko informaciją apie planuojamas aukštų okupacinės valdžios pareigūnų keliones iš Vilniaus ir Kauną. Kam to reikėjo – pamatysime kiek vėliau. O kol kas pastebėsime vieną iš pirmo žvilgsnio keistą dalyką – kitaip, nei anksčiau spontaniškai veikusios studentų pasipriešinimo organizacijos, J. Poškaus globojama grupė nebuvo iš karto išaiškinta ir sunaikinta.

Antisovietinį pasipriešinimą pokariniame Kaune tyrinėjęs istorikas Mindaugas Pocius tokią pogrindininkų sėkmę aiškina puikiais J. Poškaus konspiracijos įgūdžiais patirtimi. Nacių okupacijos metais J. Poškus ne kartą gelbėjo Vilniaus gete įkalintus žydus, palaikė ryšius su antinacinę veiklą vykdžiusios Lietuvos laisvės armijos (LLA) vadais Kaziu ir Pranu Veverskiais ir netgi priklausė ginkluotai LLA jaunimo grupei. Tačiau dar įdomiau, kad pogrindininkas minėtam istorikui pasakojo vėliau atsidūręs tarp lenkų Armijos Krajovos (AK) partizanų, kur baigė pogrindinius partizaninio karo taktikos ir žvalgybos kursus ir gavo poručiko laipsnį. Kaip jau minėjome, vos sugrįžus sovietams, J. Poškus įsiliejo į Dainavos apygardos partizanų gretas ir tik vėliau atvyko „studijuoti“ į Kauną.

Bet tai dar ne viskas. Pasak M. Pociaus, studentavo J. Poškus tik dienomis, o naktimis ir savaitgaliais dingdavo miške. Sugrįžęs į miestą, savo kuopelės nariams jis perduodavo kažkokio mįslingo partizanų vado, slapyvardžiu Rolandas, įsakymus. Nei tuomet, nei vėliau, kai grupės vadovas jau buvo suimtas, niekas iš jo pogrindininkų nė nenumanė, kad studentas J. Poškus ir partizanas Rolandas – vienas ir tas pats asmuo.

Tiesa, net ir labai patyręs konspiratorius Rolandas kartą tik per plauką neįkliuvo į liūdnai pagarsėjusio MGB provokatoriaus Juozo Markulio-Erelio žabangas. Tai nutiko 1946-ųjų lapkritį, kai partizanų rezervui priklausęs Kauno studentas Juozas Raulinaitis supažindino J. Poškų su Vilniuje įsikūrusio Bendrojo Demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) štabo nariai. Tuomet niekas dar nenujautė, kad į BDPS štabą jau senokai infiltruotas išdavikas J. Markulis, turintis užduotį surinkti į vieną krūvą visą Lietuvos partizanų vadovybę, kad ją būtų galima likviduoti vienu smūgiu.

Tad nieko neįtariantis Rolandas ėmė vis dažniau lankytis Vilniuje, kur užmezgė ryšį su BDPS Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo karininku Teodoru Krutkiu-Aitvaru, kuris taip pat buvo MGB užverbuotas provokatorius. Šis pavedė J. Poškui surinkti informaciją apie visas Kaune veikiančias pogrindžio grupes. Laimei, šios užduoties Rolandas neįvykdė – matyt, tam sutrukdė užgrūdinto pogrindininko intuicija. Ir šiaipjau bendravimas su vilniečiais „rezistentais“ truko neilgai, nes tų pačių 1946-ųjų pabaigoje tuometinis Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės spaudos skyriaus viršininkas ir vienas iš vyriausiosios partizanų vadovybės kūrėjų Juozas Lukša-Skirmantas J. Markulį demaskavo. Suprantama, tai turėjo nulemti ir MGB agento likimą, tačiau Erelis atsipirko tik išgąsčiu. Provokatorius ir išdavikas, dėl kurio kaltės žuvo ir buvo nukankinta šimtai Lietuvos patriotų, sulaukė gilios senatvės ir mirė 1987 metais Vilniuje, nors partizanai ir ketino jį likviduoti dar 1947-ųjų vasarą. Bet prie šio epizodo sugrįšime kiek vėliau.

 

Pirmoji miesto rinktinė

 

O kol kas grįžkime prie provokatorių demaskavusio J. Lukšos, kuris Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo 1947 metų sausio 12-osio įsakymu buvo paskirtas buvo paskirtas tą pačią dieną įkurtos naujos Birutės rinktinės vadu. Šios rinktinės teritorija apėmė ne tik kairiajame Nemuno krante esančią Kauno apskrities dalį, bet ir patį Kauno miestą, o viena iš svarbiausių jos užduočių buvo suaktyvinti pasipriešinimą buvusioje laikinojoje sostinėje ir sukurti ten visam pogrindžiui vadovaujantį centrą. Taip pirmą kartą partizaninės kovos istorijoje atsirado junginys, specialiai skirtas kovoti miesto sąlygomis.

Po kurio laiko J. Lukša Aleksote susitiko su jau iki tol neoficialiai partizanų rezervininkų vadu laikytu J. Poškumi. Pastarojo iniciatyva įvykusiame susitikime buvo tariamasi, kaip, nepažeidžiant konspiracijos, plėsti organizaciją, kokia turėtų būti jos taktika ir uždaviniai. Iš istoriko M. Pociaus publikacijos matyti, kad J. Poškus savo žinioje tuo metu turėjo tik keturis žmones. Todėl J. Lukša nurodė kiekvienam ketvertuko nariui užverbuoti dar po penkis žmones. Šių penketukų nariai savo ruožtu turėjo įtraukti į organizaciją naujus narius, kurie būtų pasirengę ne tik padėti miškuose kovojantiems partizanams, bet, prireikus, patys imtis ginklo.

Kad Kaune veikusiems pogrindininkams ketinta patikėti itin svarbias ir miško partizanams neįvykdomas užduotis, matyti iš 1947-ųjų gegužės pradžioje Pakaunėje įvykusio Tauro apygardos štabo pareigūnų ir Kaune veikusių partizanų rezervininkų susirinkimo. Jame dalyvavęs vienos Kauno pogrindininkų grupės vadas Algirdas Pečiukonis-Putinas vėliau savo prisiminimuose cituos tokius apygardos vado A. Baltūsio-Žvejo žodžius:

„Tautos padėtis bloga. Karo greitai nekils. Iki karo gali praeiti 2-3 ar net 5 metai, reikia išsaugoti kadrus ir gerai konspiruotis. (…).  Mes gyvenam kaime ir negalim padaryti to, ką jūs, birutiečiai, galite padaryti mieste. Mes čia naikinam mažuosius tautos išdavikus, jūs, gyvendami mieste, galite ir turite versti didžiuosius ir aukščiausius (…) vadovus“.  Šių žodžių tikrumu galima būtų ir suabejoti – šiaip ar taip tai tik vieno susirinkimo dalyvio prisiminimai. Tačiau juos patvirtina ir tų pačių 1947-ųjų birželį čekistų suimto J. Poškaus apklausos protokolai, kuriame A. Baltūsio žodžiai cituojami dar konkrečiau: „Mes čia užmušinėjam mažus žmones, kaip stribus ir kitus lietuvių tautos išdavikus. Jūs gyvenate mieste, apsižiūrėkite, nudėkite tokius kaip Sniečkus, Gedvilas ir kitus“.

 

Pasikėsinimas į J. Paleckį: legenda ar tikrovė?

 

Ar iš tikrųjų Tauro apygardos vadovybė davė nurodymus Birutės rinktinės partizanams likviduoti vyriausiuosius sovietų kolaborantus? Ir jei taip, ar tokių bandymų š tiesų būta. Šis klausimas jau seniai neduoda ramybės tiek istorikams, tiek istorinėmis temomis besidominčiai žiniasklaidai. Per pastaruosius devynerius metus spaudoje, radijo ir televizijos laidose būta įvairiausių versijų. Prisiminkime jas ir palyginkime su istorikų pateikiamais faktais.

Pats J. Poškus 2007 metais, „Lietuvos žinioms“ yra pasakojęs, jog 1947-aisiais pats vadovavo operacijai, per kurią netoli Rumšiškių kryžmine ugnimi turėjo būti apšaudytas važiavęs vyriausybinių automobilių kortežas, kuriuo iš Vilniaus į Kauną be kitų aukštų sovietinių pareigūnų vyko LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Justas Paleckis. Pasak buvusio partizano, ši vieta antpuoliui buvo pasirinkta neatsitiktinai – čia tuo metu vyko kelio remontas, todėl automobiliai šia atkarpa galėjo važiuoti tik labai nedideliu greičiu tad galėjo tapti lengvu taikiniu abipus kelio krūmokšniuose įsitaisiusioms keturioms dešimtims partizanų, be kitų ginklų turėjusiems kelis lengvuosius kulkosvaidžius.

„Atsimenu, kad iš vienos pusės buvo suorganizuoti 2 ar 3 kulkosvaidžiai, iš kitos – 2 kulkosvaidžiai, automatai, buvo pastatyti 3 metrų stulpai. Kadangi aš kaip karininkas žinojau, jog negalima pasalų daryti iš abiejų pusių, nes savus iššaudysi, tai pastatėme baltus stulpus. Šaudyti galima tik iki to stulpo, o toliau jau negalima, nes  pataikysi į savus, kai pasala išsidėsto iš abiejų pusių, reikia labai atsargiai, kad savų neiššaudytum“, – 2008-aisiais radijo laidoje „Laisvės kryžkelės“ prisiminė J. Poškus. “Tai būtų buvęs garantuotas reikalas. Kryžminė ugnis būtų nepalikusi jokių galimybių išlikti kortežo keleiviams“, – minėtoje „Lietuvos žinių“ publikacijoje pridūrė ir J. Poškaus bendražygis A. Kudzys. Be to, partizanai turėjo galimybę per kokį pusvalandį be jokių nuostolių atsitraukti, nes pagalba iš sovietų įgulų Kaune ar Kaišiadoryse nebūtų spėjusi greitai atvykti.

Tad kodėl kruopščiai suplanuota akcija taip ir neįvyko? Pats J. Poškus tvirtino, jog duoti įsakymo šaudyti jam neleidusi sąžinė: mat operacijos vadas per žiūronus pamatė, kad automobilyje ant J. Paleckio kelio sėdi jo penkiametis sūnus Justas Vincas, vėliau tapęs Kovo 11-osios akto signataru ir europarlamentaru. “Kaip būčiau galėjęs toliau gyventi, davęs įsakymą šaudyti?! Juk mašinose buvo vaikų! Jei jie būtų žuvę – o jie tikrai būtų žuvę, – to sau niekaip negalėčiau atleisti“, – „Lietuvos žinioms sakė J. Poškus.

Buvęs kovotojas taip pat pasakojo, kad už neįvykdytą įsakymą partizanai jam surengė karo lauko teismą, tačiau po ilgų ginčų nutarė palikti šį bendražygio poelgį be jokių pasekmių. Tačiau kaip tada paaiškinti pernai laidoje „Istorijos detektyvai“ nuskambėjusį A. Kudzio teiginį, kad J. Poškus pasalą surengė ne įsakytas, o savo iniciatyva, pasitelkęs pažįstamus kauniečius kuopų vadus? Paties J. Poškaus to jau nepaklausime – prieš 7 metus kovotojas iškeliavo Anapilin.

O gal jokio pasikėsinimo į J. Paleckį visai nebuvo? Gal tai tiesiog seno ir ligoto žmogaus atminties klaidos, kurias jis nuoširdžiai laikė tikrove? Tokios versijos naudai liudija keletas dalykų. Istorikas M. Pocius minėtoje televizijos laidoje pastebėjo, kad J. Poškaus neva surinkti kuopų vadai neturėjo reikiamos kovinės patirties ir ginkluotės. Be to, apie šią akciją niekada neliudijo nė vienas apie ją galėjęs žinoti suimtas partizanas. Tačiau dėl vieno fakto ginčytis būtų sunku – pasikėsinimai į aukščiausius LSSR vadovus buvo planuojami ir aptariami. Maža to, mėginimų sunaikinti kitus, menkesnio rango kolaborantus, vis dėlto būta. Vienu iš tokių taikinių tapo jau minėtas MGB provokatorius J. Markulis.

Viliaus universitete profesoriavęs J. Markulis turėjo būti likviduotas Vilniaus Čiurlionio gatvėje esančiame Medicinos fakultete, kur jis rengėsi egzaminuoti skolų turinčius studentus. Tačiau kaunietis nuosprendžio vykdytojas Stasys Jakštavičius-Katinas Vilniuje taip ir nepasirodė. Vargu ar šiandien kas pasakys, ar Katinas pakišo koją suplanuotai operacijai dėl neorganizuotumo, ar  iš baimės. Šiaip ar taip, išdaviko mirties Ereliui pavyko išvengti: MGB jį kuriam laikui perkėlė į Leningradą.

Tuo tarpu MGB operacijos prieš Kaune veikusius kovotojus buvo kur kas sėkmingesnės. 1947-ųjų birželio 12-28 dienomis į čekistų surengtas pasalas pateko dauguma Kauno grupės kuopų partizanų. Rugsėjį į MGB nagus pateko ir Birutės rinktinės štabo viršininkas S. Jakštavičius-Katinas. Palaužę šį kovotoją ir išgavę iš jo daug vertingos informacijos, čekistai tą patį mėnesį sunaikino ir visą rinktinės štabą. Taip miško brolių kovai tarp miesto mūrų buvo padėtas taškas.

Lietuvos žinios, 2016-08-19

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s