Lietuvių rekrūtai Sovietijoje: pažeminimas ir beprasmės mirtys

AL-160902-05

Paminėję Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos 23-ąsias metines prisiminkime, kad okupacinė armija dešimtims tūkstančių jaunų lietuvių buvo tapusi moralinio, psichologinio ir net fizinio naikinimo priemone. Mūsų rekrūtai buvo terorizuojami net ir paskelbus Lietuvos nepriklausomybę – faktiškai tai vyko iki pat sovietų imperijos žlugimo.

 

Aras Lukšas

 

53 metai, 9 mėnesiai ir 17 dienų – tiek laiko Lietuvos žemę trypė svetimos kariuomenės kareivių batai. Mūsų kraštą okupantai niokojo negailestingai, neatlyginamai eikvodami krašto išteklius, užimdami saugotinas teritorijas ir darydami neatitaisomą žalą gamtai, naudodamiesi privilegijomis civilių gyventojų sąskaita. Už milžinišką okupacinės kariuomenės infrastruktūrą mokėjome mes visi – lėšos daugeliui objektų, privalėjo būti skiriamos ir respublikinio biudžeto, nekalbant apie atimtus iš Lietuvos žmonių žemės ir miškų plotus, vietos valdžios prievolę pritaikyti kariuomenės poreikiams kelius, skirti jai reikalingą transportą ir kitokią techniką. Visi civiliniai poreikiai buvo koreguojami atsižvelgiant į lėšas, reikalingas aprūpinti ir aptarnauti okupacinę armiją. 1990-1991 metų duomenimis šalyje buvo mažiausiai 34,6 tūkst. sovietų kareivių ir ka­rininkų, trisdešimtyje Lietuvos miestų buvo dislokuota beveik 500 karinių objektų. Vien Vilniuje tokių objektų buvo 32. Visa sovietų karo infrastruktūra užėmė mažiausiai 6 procentus šalies teritorijos, kai kitose šalyse sava kariuomenė paprastai užima  ne daugiau kaip vieną procentą žemės ar miškų.

Maža to, šaltojo karo pradžioje keičiantis sovietų karinei doktrinai, du milijonai civilių Lietuvos gyventojų, patys to nežinodami, tapo ambicingų Sovietų kariuomenės Generalinio štabo planų įkaitais. Tarkime, visiškai šalia tankiai apgyvendintų Vilniaus mikrorajonų buvo įkurdinti didžiuliai sprogmenų sandėliai. Bet dar didesnę grėsmę kėlė Lietuvoje dislokuotas branduolinis ginklas ir kiti strateginiai objektai. Maža to, kad pačios raketų bazės teršė aplinką ir kėlė rimtą grėsmę ištisų miestų ir miestelių gyventojų sveikatai, jos, kaip ir kai kurie kiti objektai, karo atveju būtų neišvengiamai tapusios SSRS priešininkų branduolinių atakų taikiniu.  Tarp tokių taikinių buvo branduoli­nių raketų bazės prie Platelių ežero, Kar­mėlavos, Ukmergės, Tauragės apylinkėse, Kaune įkurdintas radijo žvalgybos centras ir ten dislokuota oro desanto divizija. Sovietų kariniai strategai numatė, kad karo atveju Lietuvai galėtų būti suduota iki 87 branduolinių smūgių, o bendra jų galia siektų vienuolika megatonų. Nuo smūgių, savo jėga prilygstančių beveik tūkstančiui ant Hirosimos ir Nagasakio numestų atominių bombų, turėjo neišvengiamai žūti mažiausiai du milijonai Lietuvos gyventojų. Iš esmės tai reikštų visišką tautos pražūtį.

Taigi, dar visiškai teisus buvo Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Evaldas Turauskas, dar 1940 metų pradžioje savo užrašuose pastebėjęs, jog  „SSRS kariuomenės buvimas Lietuvoje ne tik sukėlė ir dar sukels įvairių konkrečių finansinių, ekonominių, politinių ir kitų klausimų, kurie pamažu tvarkomi (…) bet ir sudaro žymiai stambesnę ir sunkesnę problemą visai mūsų tautai“. Šie žodžiai rašyti dar iki tikrosios mūsų krašto okupacijos, kuomet pagal 1939-ųjų spalio 10 dienos sutartį krašte įkurdintas Raudonosios Armijos bazes buvo galima bent šiek tiek kontroliuoti. Tačiau sovietams aneksavus Lietuvą, nebeliko ir šios iliuzinės galimybės. Juo labiau po 1944-ųjų, kai sugrįžę „išvaduotojai“ ėmė tvarkytis Lietuvoje kaip savo kieme. Nelaikydami Lietuvos okupuota teritorija jie ėmėsi to, ko nedrįso daryti net naciai: nepaisant jokių tarptautinių normų, tų pačių metų rudenį prasidėjo prievartinė krašto gyventojų mobilizacija į Raudonąją Armiją, trukusi iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo ir tapusi dar viena moralinio, psichologinio ir net fizinio lietuvių naikinimo priemone. Tad šiandien ir prisiminkime daugiau nei penkis dešimtmečius trukusią lietuvių rekrūtų istoriją.

 

Prieglobstį rado miškuose

 

Pradėkime nuo poros atvejų, aprašytų partizanų leidinėlio „Kovojantis lietuvis“ 1952 metų 7 numeryje: „1944 m. gruodžio 7 d. Skaistgirio valsčiaus Alsių kaime rusai apsupo sodybą, kur prie kuliamosios dirbo 7 naujokai, atsisakę eiti į Raudonąją armiją. Pamatę ateinant kareivius su stribais, naujokai mėgino pasislėpti, tačiau buvo apšaudyti. Kariškiai atidengę ugnį sužeidė Antaną Rimeikį, vėliau jį žiauriai kankino. To pat valsčiau Kemsių kaime Julius Boreika su broliu nuo mobilizacijos slapstėsi savo ūkyje. Darydami kratą enkavėdistai perdūrė jį durtuvu, ir po kankinimų 1945 m. sausio mėn. jis mirė. Bijeikių kaime enkavėdistai sušaudė Praną Doveiką.“

Tai tik keli pavyzdžiai, liudijantys, kaip, vos įžengę į Lietuvą sovietai brutaliai mėgino paversti vietos gyventojus savo patrankų mėsa, o nepaklususius suluošindavo arba nužudydavo. Kaip knygoje „Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas“ pastebi istorikas Juozapas Romualdas Bagušauskas, vos įžengę į Lietuvą, kai kurie kariniai daliniai ėmė gaudyti jaunus vyrus savavališkai, neturėdami tam jokių įgaliojimų. Tik po kurio laiko, įsikišus vietos valdžiai, tokia praktika buvo pristabdyta. Apskričių centruose įsteigus karinius komisariatus, miestuose ir miesteliuose pasirodė raudonos spalvos skelbimai, pranešantys apie visų 18-55 metų amžiaus vyrų mobilizaciją.

Ar kelių tūkstančių neapmokytų Lietuvos vyrų „pastiprinimas“ galėjo turėti kokios nors įtakos pergalingam Raudonosios Armijos žygiui į Vakarus? Suprantama, kad ne, tad mobilizacija, greičiausiai, turėjo svarbesnį tikslą – užuomazgoje pakirsti diena iš dienos stiprėjantį tautos pasipriešinimą okupantams, fiziškai sunaikinant kiek galima daugiau galinčių pakelti ginklą vyrų. Juk ne šiaip sau dar sovietams neįžengus į Lietuvą LKP(b) CK skyriaus vedėjas Daniilas Šupikovas, lankydamasis II Baltarusijos ir I Pabaltijo frontų karinėse tarybose siūlė „Išvalyti Raudonosios armijos užnugarį mobilizuojant atitinkamo amžiaus visų tautybių vyrus šiose teritorijose, o po to išsiaiškinti, kur ką išsiųsti“.

Dauguma jaunų lietuvių, suprantama, nelaukė, kol bus sučiupti ir išsiųsti, arba, kaip rodo aukščiau paminėti pavyzdžiai, tiesiog nužudyti. Taigi, daugybė ūkininkų, studentų, vyresniųjų klasių gimnazistų patraukė į miškus. Kai kurie iš jų vėliau įsiliejo į partizanų gretas, nors tikslą kovoti su okupantais sau kėlė toli gražu ne visi. Kai kurie tiesiog tikėjosi miškuose sulaukti Lietuvos išlaisvinimo, kuris tuomet paplitusiu įsitikinimų buvo tik netolimo laiko klausimas.

Tiesa, mobilizacijos išvengti buvo galima dar vienu būdu – stojant į 1944-ųjų rudenį pradėtus kurti stribų būrius. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad pasirinkusių tokį kelią buvo ne taip ir mažai: 1945-ųjų sausį stribų būriai jau veikė septyniolikoje apskričių. Tačiau toks naujųjų stribų „entuziazmas“ greitai išgaravo kaip kamparas – vos pasibaigus karui, didelė dalis vyrų nutarė, kad dabar yra laisvi ir į „liaudies gynėjų“ būrius nebestojo. „Anksčiau į naikintojų batalionus daugelis ėjo, kad liktų vietoje, nebūtų mobilizuoti. O štai dabar atpuolė. (…) Pasitaiko pavienių atvejų, kai dezertyruojama iš naikintojų batalionų“ – 1945 liepos 10 dieną LKP(b) CK instruktorius Leonas Kučinskas rašė Lietuvos komunistų vadovui Antanui Sniečkui. Instruktorius, žinoma, pasistengė sumenkinti problemos mastą – dezertyravimo atvejų tikrai negalima pavadinti pavieniais – iš stribų, pasibaigus karui, spruko ar bent jau norėjo sprukti daugelis, tačiau tai padaryti ne visi išdrįsdavo, nes bijojo ir saviškių, ir partizanų. Vis dėlto pastarieji su pabėgėliais dažniausiai elgdavosi humaniškai, ypač tuomet, jei šie nebuvo spėję ypatingai „pasižymėti“.

Kalbant apie mobilizaciją, kur kas daugiau nei stribai nuveikė vietiniai sovietų valdžios pareigūnai: valsčių ir apylinkių tarybų sekretoriai, kuriems ir buvo pavesta sudarinėti šaukiamųjų sąrašus. Tačiau ir šie, vykdydami pavestas užduotis, ypatingai nepersistengė: pirma, dėl didelio šaukiamųjų skaičiaus ir kitų popierinių darbų jie sunkiai susitvarkydavo su šia užduotimi; antra, uoliai besistengiantys okupantų talkininkai bijojo atsidurti ginkluotų pogrindininkų akiratyje. Pastarieji 1944 metų rugpjūtį Aluntos, Kuktiškių ir kituose aplinkiniuose valsčiuose netgi buvo išplatinę atsišaukimus su perspėjimu: „Jei tu pristatinėsi mobilizacijos sąrašus, darysi dar ką nors, kas kenkia lietuvių tautai, tu būsi sušaudytas“.

Maždaug tuo pat metu Kaune ir kitose vietovėse pasirodė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos vardu pasirašytas atsišaukimas, kuriame be kita ko sakoma: „Lietuviai, būkime vieningi. Nepasiduokime provokacijai, Okupantų skelbiamos mobilizacijos nevykdykime ir šaukiami į ėmimo punktus neikime. Kiekvienas lietuvis vyras bus reikalingas galutinei kovai už savo krašto nepriklausomą gyvenimą. (…) Stiprios dvasios ir aukštos kultūros tauta negali svetimiems vergauti. Lietuva bus laisva ir nepriklausoma, Mes tuo tikime ir už tai kovojame. Geriau mirti savame krašte, negu būti vergu svetimame“.

 

Smurtas ir vilionės

 

Šiaip ar taip, pirmieji šaukimai į Raudonąją Armiją, galima sakyti, žlugo. Didelė dalis šaukiamojo amžiaus vyrų tais metais, kaip minėta, pasitraukė į miškus ir atsidūrė partizanų gretose. Tuo tarpu į šaukimo punktus daugiausia ėjo tie, kurie karinei tarnybai netiko dėl sveikatos būklės ar negalėjo būti šaukiami todėl, kad dirbo geležinkelyje, miškų ūkyje, prie grūdų paruošų ir kituose gyvybiškai ūkiui svarbiose srityse.

Taigi, Lietuvos SSR karinio komisariato duomenimis, iki 1944 metų rugsėjo 30-osios į mobilizacijos punktus turėjo atvykti 155,5 tūkst. vyrų, o atvyko tik 96 460. Iš jų 39 855 buvo atleisti nuo mobilizacijos dėl darbo, o dar 13 036 – dėl sveikatos būklės. Taigi, tais metais į okupacinę kariuomenę buvo paimti vos 43 599 lietuviai, o visoje Lietuvoje į mobilizacijos punktus atvyko tik 64 proc. šaukiamųjų. Tačiau šis bendras vidurkis dar atrodo visai neblogai, palyginus su tuo, kas vyko atskirose apskrityse. J. R. Bagušausko pateikiamais duomenimis Alytaus apskrityje į šaukimo punktus atvyko tik 24 proc., Utenos – 31 proc., kai kuriuose Kėdainių apskrities valsčiuose po 10-12 proc. o Trakų apskrities Eišiškių valsčiuje – vos 5,6 proc. šaukiamųjų.

Okupacinė valdžia tokiam požiūriui į tarnybą Raudonojoje Armijoje turėjo tik du atsakymus – propagandą ir represijas. Antai Seinų apskrities, kur į šaukimo punktą atėjo vos 4 iš 170 pašauktų vyrų, vykdomasis komitetas nutarė apsiųsti į apylinkes lietuviškai kalbančius įgaliotinius ir prokuratūros atstovus, turėjusius nustatyti prieš mobilizaciją agitavusius asmenis. Be to, apskrities vadovybę kreipėsi į vyriausybę, prašydama atsiųsti į Seinus lietuviškų Raudonosios Armijos dalinių kareivius ir karininkus, kurie turėjo imtis aiškinamojo ir propagandinio darbo.

Vis dėlto bizūno metodas valdžiai atrodė efektyvesnis. Besislapstantiems nuo šaukimo gaudyti visose apskrityse buvo sudarinėjamos specialios NKVD operatyvinės grupės, nuo 1944-ųjų liepos iki 1945-ųjų lapkričio sugaudžiusius 41 tūkstantį nuo šaukimo besislapstančių vyrų. Per tokias operacijas kartais įvykdavo ir susišaudymų, per kuriuos ne vienas „medžiojamasis“ žuvo.

Tuo tarpu likusius miškuose “nelegalus“ valdžia mėgino išvilioti įvairiausiais pažadais. 1945 metų gegužės 25 dieną LSSR vidaus reikalų ministras Juozas Bartašiūnas paskelbė kreipimąsi į miškuose besislapstančius vyrus, ragindamas juos nutraukti ryšius su „nacionalistinio pogrindžio vadeivomis“, o liepą LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas paskelbė amnestiją tarnybos Raudonojoje armijoje vengiantiems ar iš jos dezertyravusiems asmenims. Tačiau tokia „amnestija“ vargu ar daug kas patikėjo. Juo labiau, kad nepasiduoti okupantų klaustai ragino ir pogrindžio spauda. Vieningos Lietuvos sąjūdžio laikraštis „Laisvės kelias“ 1945 birželio 25-ąją rašė:

„…šios amnestijos klasta slypi štai kame: Pirmiausia jie nori palaužti tautinę moralę, gražiausiai pažadais nori įkalbėti kovotojus atsisakyti švento tikslo – laisvos Tėvynės. Antra, jie reikalauja būtinai atsinešti ginklus, tuo norėdami griauti mūsų ginkluotą pasipriešinimą. Trečia, šia amnestija naudodamiesi nori suregistruoti visus antitarybiškai nusiteikusius žmones, kad reikalui esant galėtų juos likviduoti. (…) Ketvirta, atvykęs registruotis besislapstąs jaunuolis bus enkavėdistų apklausinėjamas. Jis verčiamas išduoti savo draugus, buvimo vietą ir kitas paslaptis. (…) Lietuviams, pasiduodantiems savo noru į enkavėdistų rankas, galima pasakyti štai ką: Atminkite, kad savo registracija išsižadate savo idealų, nusigręžiate nuo savo brolių ir sunkinate jų padėtį. Atiduodami ginklus jūs ilginate raudonosios vergijos valandas. Atėjus tinkamam momentui dėl ginklų stokos mes negalėsime apginti savo krašto nuo raudonųjų siautėjimo“.

Šiaip ar taip, įkalbinėjimas išeiti iš miškų ir pasiduoti priešo malonei, nebuvo itin veiksmingas. Greičiau priešingai – miško brolių gretos augo ir stiprėjo, o gyvenusieji legaliai rasdavo vis naujų būdų išsisukti nuo tarnybos okupantui. Daugeliui padėdavo patriotiškai nusiteikę gydytojai, atrasdavę jaunuoliams įvairiausių ligų. Gimnazistai įsigudrindavo pasijauninti, suklastodami gimimo liudijimus, treti ieškojo darbų geležinkelyje ar miškų ūkyje, ketvirti, net ir mobilizuoti, sugebėdavo pabėgti ir prisiglausti pas partizanus.

 

Bausmė be nusikaltimo

 

Baigiantis 1947-iesiems valdžia vis dėlto rado būdą kaip sugaudyti bent jau legaliai gyvenančius bet tarnybos vengiančius vyrus. Metų pabaigoje visiems, pagal amžių tinkantiems karinei tarnybai, pradėti išduoti kariniai bilietai. Nors šis procesas truko keturis mėnesius, maždaug kas aštuntas „įskaitininkas“ kariniame komisariate taip ir nepasirodė ir dokumento nepasiėmė, nepaisant to, jog milicijai buvo sutikti įgaliojimus tokių asmenų ieškoti ir skirti jiems baudas.

Tačiau baudos nebuvo blogiausia, kas laukė komisariato įskaitoje esančio, bet karinio bilieto neturinčio žmogaus. Be šio dokumento gyventi buvo labai sunku. Be karinio bilieto nebuvo įmanoma nei įsidarbinti, nei prisiregistruoti, nei gauti paso. Tarnybai tinkantis vyras be šios raudonos knygelės tiesiog neegzistavo, tad, kaip pastebima istorikių Ingos Arlauskaitės ir Ramintos Kšanaitės-Armstrong knygoje „Okupacinė kariuomenė Lietuvoje“,  vienintelis jiems likęs kelias buvo pereiti į nelegalią padėtį.

Vis dėlto „nelegalu“ darėsi vis sunkiau: silpstant partizaninei kovai, miškas jau nebebuvo patikimas prieglobstis, o ilgai slapstytis kur nors mieste ar kaime, neturint dokumentų tapo praktiškai neįmanoma – nors šaukimai į kariuomenę adresato ir nepasiekdavo, dokumentų galėjo paprašyti bet kuris gatvėje sutiktas milicininkas nekalbant jau apie visus esančius milicijos apylinkių įgaliotinius ar šiaip skundikus. Tad vengimas tarnauti sovietinėje armijoje palaipsniui nustojo būti masiniu reiškiniu: dabar kiekvienas sukosi kaip išmanė. Tokių, kurie atvirai išdrįsdavo atsisakyti tarnauti, vadovaudamiesi politiniais ar religiniais motyvais, būdavo nedaug ir visų jų laukė arba kalėjimas, arba psichiatrinės ligoninės. Vis dėlto net ir 1963 metais vykusiame Lietuvos SSR komjaunimo CK plenume vis dar kalbėta apie pasitaikančius vengimo tarnauti sovietinėje armijoje atvejus.

Beje, komjaunimui ir mokyklų karinio parengimo mokytojams jau brežneviniais laikais buvo patikėtas dar vienas uždavinys – agituoti jaunus lietuvius rinktis sovietų karininko profesiją, viliojant įvairiausiomis privilegijomis. Tarkime, kitaip nei Rusijos ar daugelio kitų sovietinių respublikų gyventojai, lietuviai į aukštąsias karo mokyklas bent jau brežneviniais ir vėlesniais laikais būdavo priimami be konkurso. Tačiau nei perspektyvos lengvai įgyti auštąjį įsilavinimą su karine ir gretutine civiline profesija, nei žadami geri atlyginimai, sovietinės armijos prestižo lietuvių akyse nepakėlė. Istorikės R. Kšanytės pateikiamais duomenimis, 1984-1987 metais į sovietų karo mokyklas buvo numatyta be konkurso priimti 1048 lietuvius, tačiau suagituoti pavyko tik 777. Tačiau ir iš jų geras trečdalis mokslų nebaigė – arba buvo pašalinti, arba išsilakstė patys. Prasidėjus Atgimimui, 1989-ųjų balandį karo mokyklose dar mokėsi 464 lietuviai, ar ir šie vėliau pasipuošė sovietinio leitenanto antpečiais, neaišku.

O ką jau kalbėti apie privalomosios tarnybos šauktinius, kuriems tarnyba degraduojančios imperijos kariuomenėje reiškė bausmę be nusikaltimo. Kurį laiką nuo šaukimo jaunuolius saugodavo aukštųjų mokyklų sienos, tačiau, sovietiniams generolams pritrūkus gyvojo inventoriaus, į armiją pradėti šaukti ir studentai, jei tik toje aukštojoje mokykloje nebūdavo karinio parengimo katedros. Vis dėlto populiariausias būdas išsisukti nuo tarnybos buvo, padedant pažįstamiems gydytojams, rasti sau sunkių ligų. Neretas šaukiamojo amžiaus vyrukas mėnesiais voliodavosi psichiatrinėse ligoninėse, po kurių tapdavo „epileptikais“ ar „šizofrenikais“. Žinoma toks antspaudas gerokai apsunkino kasdieninį gyvenimą – ribojo galimybę mokytis, įsidarbinti, gauti vairuotojo pažymėjimą. Tačiau tai buvo mažesnė blogybė, nei grįžti namo cinko karste ar būti pakastam kur nors Kazachstano stepėje.

 

Paslaptingos kareivių žūtys

 

O tokių atvejų būdavo netgi ne šimtai, o tūkstančiai. 2001-aisiais Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Lietuvos kareivių motinų sąjungos išleistame leidinėlyje “Išėjusi dvidešimtmečių jaunystė“ minimi 1639 sovietinėje armijoje žuvę ir 2431 sužalotas jaunuolis.  Ir tai tik tie, kurių dokumentus leidėjams pavyko surinkti! Iš leidinėlio matyti, kad iki 1960 metų lietuvių kareivių žūtys būdavo kone įslaptintos, tad artimieji dažnai negaudavo net jų mirties liudijimo ir nežinojo, kur jie palaidoti. kareivių, tarnavusių sovietų kariuomenėje, žūtį (mirtį) gaubia nežinomybės skraistė. Tipiškas tokio atvejo pavyzdys – įslaptintame raketiniame dalinyje prie Balchašo ežero tarnavusio prieniškio  Vidmanto Trimako istorija. 1961 metais gavę telegramą apie kareivio mirtį, artimieji iš karininko sužinojo, jog šis žuvo nukritęs nuo gimnastikos skersinio. Daugiau niekas nieko nei paaiškinti, nei išsiaiškinti nė nemėgino, o palaikų parsivežti į Lietuvą neleido.

Po 1960-ųjų žuvę kareiviai jau grįždavo į Lietuvą cinkuotuose karstuose ir su mirties liudijimais, tačiau jose būdavo nurodomos sunkiai įtikėtinos žūties priežastys, kaip taisyklė nieko bendra neturinčios su tarnybos atlikimu. Dar vėliau prasidėjo Afganistanas, Černobylis, karo laivų katastrofos. Vienas iš paskutiniųjų minėtoje knygelėje užfiksuotų tokių atvejų –  1989 me balandžio 7-ąją netoli Norvegijos krantų įvykusi povandeninio laivo “Komsomolec“ katastrofa, nusinešusi 42 jūreivių gyvybes. Tarp žuvusiųjų buvo vienintelis laisve tarnavęs lietuvis  – 21 metų Stasys Šinkūnas. Katastrofa įvyko todėl, kad nei laivas, nei jo įgula nebuvo tinkamai parengti, tačiau karinė vadovybė skubėjo raportuoti apie pasiekimus todėl laivas į vandenį buvo nuleistas gerokai anksčiau, jei jį buvo galima eksploatuoti.

Laivo “Komsomolec“ žūties metais atsisakymas tarnauti sovietų kariuomenėje vėl buvo tapęs masiniu reiškiniu, į kurį įsitraukė ne tik patys šauktiniai bet ir disidentų organizacijos. 1989-ųjų rugpjūčio 3 dieną Lietuvos Laisvės lygos Kauno skyriaus ir „Jaunosios Lietuvos“ kvietimu daugiau nei 300 lietuvių grąžino savo karinius bilietus ir prirašymo liudijimus. Po penkių dienų įvykusiame roko marše jaunimas paragintas boikotuoti rudeninį šaukimą į sovietinę armiją. Per 1990-ųjų vasario 16-ąją, likus mažiau nei mėnesiui iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo karinius bilietus grąžino augiau nei du tūkstančiai jaunų vyrų, o pavasarį kariniams komisariatams pavyko surinkti vos 1027 vaikinus – dešimt kartų mažiau nei paprastai.

Tačiau atkurtoji Lietuvos nepriklausomybė vis dar tebeveikusiems kariniams komisariatams buvo nė motais – jie ir toliau organizavo šaukimus, gaudė pasitraukusius iš tarnybos vietų lietuvius, medžiojo neatvykstančius šaukiamuosius. Lietuvos valdžia bent jau iki tarptautinio mūsų valstybės pripažinimo nedaug ką galėjo padaryti – nebent padėti jaunuoliams pasislėpti, bet ir tai ne visada sėkmingai, Buvo net planas slėpti šaukiamuosius Skandinavijos šalyse, tačiau šios į tokią iniciatyvą atsakė be jokio entuziazmo. Taigi, net po žlugusio rugpjūčio pučo, 1991-ųjų rugsėjį, sovietinėje kariuomenėje vis dar tarnavo 16 tūkst. Lietuvos piliečių, kurių likimas palankiai ėmė spręstis tik vėlų rudenį, išformavus Lietuvos veikusius karinius komisariatus. Bet visa tai – jau kitos istorijos tema.

Lietuvos žinios, 2016-09-02

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s