Karys iš Dievo malonės

AL-160909-01

Šiandien sukanka 67 metai nuo vieno žymiausių laisvės kovotojų, Lietuvos partizanų Vakarų (Jūros) srities vado Aleksandro Milaševičiaus-Ruonio žūties. Rugpjūtį minėjome ir jo gimimo 110-ąsias metines. Ta proga Prisiminkime ryškiausius šio partizano gyvenimo ir kovos epizodus.

 

Aras Lukšas

 

1949 metų rugsėjo 9-ąją, apie septintą vakaro netoli Kaltinėnų valsčiaus Karoblių kaimo sustojo du sunkvežimiai. Iš jų iššoko 25 kareiviai, vadovaujami MGB Rietavo apskrities viršininko pavaduotojo papulkininkio Beliajevo ir kariuomenės padalinio vado Chadžimuratovo. Kareivius lydėjo gerai apylinkes žinojęs stribas, pavarde Zederis.

Čekistai puikiai žinojo, ko ir kur ieško: mat dar tą pačią dieną MGB agentas „Radzevičius“ (apie jo asmenybę ir kitas išdavystes pakalbėsime kiek vėliau) tiksliai nurodė, kad partizanų srities vadas A. Milaševičius-Ruonis slepiasi Karoblių kaime esančioje ūkininko Juozo Martinkaus sodyboje ir kad sutemus jis ketina eiti susitikti su kitais srities štabo nariais. „Gavus iš Radzevičiaus slaptų prieigų prie Martinkaus sodybos schemą, suderinus su LSSR MGB 2-N valdybos viršininku Počkajumi, buvo priimtas sprendimas rengti Ruonio suėmimo operaciją“, – rašoma MGB operatyviniame pranešime – vieninteliame dokumente, iš kurio galima sužinoti žymiojo partizanu žūties aplinkybes.

Apie aštuntą valandą sodybą blokavo trys kareivių grupės. Tuomet čekistai pakvietė išeiti sodybos šeimininką J. Martinkų ir jo dukterį. Kad šie neįtartų išdavystės, jiems buvo pasakyta, jog netoli sodybos pastebėtas ginkluotas vyras, kuris dabar slepiasi J. Martinkaus daržinėje. Sodybos šeimininkui buvo pasiūlyta nueiti į daržinę ir pasiūlyti šiam žmogui pasiduoti – kitaip į daržinę bus pradėta šaudyti. Martinkui su dukra atsakius, kad jų sodyboje jokių pašalinių žmonių nėra, kareiviai puolė krėsti daržinę, kurioje ir aptiko Ruonio bunkerį.

Paskutinės A. Milaševičiaus gyvenimo minutės MGB dokumente aprašomos labai šykščiai. „Karių grupei apieškant daržinę, šiene buvo aptiktas bunkeris, iš kurio tuoj pat į kareivius buvo paleista ilga automato serija, po jos iš bunkerio iššoko banditas ir rengėsi vėl šauti, bet jį aplenkė seržantas Akulovas, automato serija nukovęs banditą“, – rašoma čekistų pranešime. Be Ruonio turėto automato, kareiviai bunkeryje aptiko pistoletą „TT“, vokišką granatą, šimtą šovinių, daug nuotraukų, laiškų ir dokumentų.

Taip savo kovos kelią baigė A. Milaševičius-Ruonis – karys iš Dievo malonės, kaip apie šį partizaną kalbėjo jį pažinoję žmonės. Iš tiesų, Lietuvos partizaniniame sąjūdyje jis buvo vienas iš labiausiai patyrusių ir profesionaliausių kovotojų, kurio kelias prasidėjo 1924 metais Lietuvos kariuomenėje.

 

Karjerą nutraukė okupantai

 

Aleksandras gimė 1906 metų rugpjūčio 25 dieną Liepojoje spaustuvininko Otono Milaševičiaus šeimoje. Joje jau augo sesuo Viktorija ir dar du broliai – Otonas ir Adelbertas. Vėliau, Milaševičių šeimai jau persikėlus į Seinus, 1916 metais, gimė trečias sūnus – Albinas Vytautas. Trys iš keturių brolių tapo Lietuvos kariuomenės karininkais. Aleksandras tarnauti į kariuomenę išėjo savanoriu 1924-aisiais, baigęs keturias gimnazijas klases, o karininko karjerą pradėjo 1927-ųjų rugsėjį. Tuomet kavalerijos leitenanto laipsnį gavęs Karo mokyklos absolventas paskirtas eskadrono jaunesniuoju karininku į Kaune dislokuotą 1-ąjį husarų pulką. Jauno karininko gabumus greitai pastebėjo vyresnybė, tad jis sėkmingai ir užtarnautai kopė karjeros laiptais.

Deja, daug žadančią Lietuvos karininko karjerą brutaliai nutraukė sovietiniai okupantai, nuo pirmųjų dienų ėmęsi naikinti Lietuvos kariuomenę. 1940-aisiais išlikusi Lietuvos kariuomenės dalis buvo reorganizuota į Raudonosios Armijos 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą. 1941 metų gegužės mėnesį, buvo nutarta likviduoti ir šį junginį, tačiau tam sutrukdė prasidėjęs Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas. Pirmomis jo savaitėmis daugelio korpuso karininkų laukė tragiška lemtis. Tarp tokių buvo ir A. Milaševičiaus brolis Otonas. 1941 metų birželio mėnesį 29-ajam korpusui buvo įsakyta pridengti nuo vokiečių puolimo Vilnių ir su mūšiais trauktis į SSRS gilumą. Tačiau daugelis jo karių nė neketino palikti savo šalies. Taigi, artėjant prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos, korpusas tiesiog tirpte tirpo: kas pasidavė vokiečiams, kas tyliai pasitraukė. Būta ir atvejų, kai  sukilę kariai nuginkluodavo ar iššaudydavo sovietinius komisarus ir vadus.

 

Karo dramos ir netektys

 

Dramatiškiausiai įvykiai klostėsi 179-ojoje divizijoje, kuri iš Pabradės į Baltarusiją traukėsi apsupta kitų sovietinės kariuomenės dalinių. Dalis lietuvių sukilo vos pasitraukus iš miestelio, dar maždaug šešiasdešimt ištrūko ties Švenčionimis. Ištrūkti nepastebėtiems nebuvo jokių galimybių, tad veržtis iš sovietų gniaužtų teko su ginklu rankoje. Kai kurie kariai, matydami, jog ištrūkti nepavyks, verčiau rinkosi mirtį. „Brangūs Lietuvos kariai! Čia paskutinis Lietuvos miestelis, toliau nėra kur mums trauktis!“ – tokie buvo paskutinieji kariams ištarti divizijos pulkininko leitenanto O. Milaševičiaus žodžiai. Matydamas, jog atitrūkti nuo sovietų nepavyks, karininkas nusišovė.

Tai buvo pirmoji skaudi asmeninė netektis, kurią būsimam Vakarų srities partizanų vadui teko išgyventi prasidėjus karui. Po metų nuo džiovos mirė jo sesuo Viktorija, o 1945-aisiais, jau pasitraukęs į Vokietiją, A. Milaševičius neteko ir kitų šeimos narių – tų metų vasarį Drezdene per bombardavimą žuvo žmona Stasė ir sūnus Aleksandras Vytautas. Brolis Vytautas buvo areštuotas ir Sibiro priverstinio darbo lageriuose ėjo savo Golgotos kelius. Bet apie tai kiek vėliau.

Pačiam A. Milaševičiui pavyko išvengti savo brolių Lietuvos karininkų lemties. 1940-ųjų spalio 3 dieną A. Milaševičius buvo paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo šaulių pulko 26-osios kavalerijos pulko cheminės tarnybos viršininku, tačiau 1941-ųjų kovą pulkas buvo išformuotas, o būsimas partizanų vadas iš kariuomenės atleistas. Vis dėlto 1942-aisiais A. Milaševičiui vėl teko apsivilkti uniformą – mobilizuotas į vokiečių kariuomenės kavaleriją, jis buvo išsiųstas į Rytų frontą, iš kurio grįžo jau su majoro antpečiais.

1944-ųjų vasarą, prie Lietuvos artėjant Raudonajai Armijai, A. Milaševičius su šeima, kaip ir tūkstančiai kitų pabėgėlių, patraukė Vokietijos link. Savo nelaimei, apsistojo Drezdene, nė nenujausdami, kad šis miestas pasmerktas: per 1945-ųjų vasario 13-15 dienomis sąjungininkų aviacijos surengtus antskrydžius mieste, galima sakyti, neliko akmens ant akmens. Beveik 4 tūkstančiai tonų fugasinių ir padegamųjų bombų šį barokinės architektūros perlą pavertė smilkstančių griuvėsių krūva, buvo sunaikinta 90 proc. pastatų ir infrastruktūros objektų. Prieš penkerius metus darbą baigusi Vokietijos istorikų komisija nustatė, kad antskrydžiai pareikalavo 25 tūkstančių Drezdeno gyventojų ir  jame prieglobstį radusių pabėgėlių gyvybių. Tarp žuvusiųjų atsidūrė ir A. Milaševičiaus artimieji: žmona ir sūnus.

Visų nelaimės detalių turbūt niekada nesužinosime, tad belieka kliautis tų tragiškų įvykių liudytojais. Viena iš jų – Dėbelno (vok. Döbeln) miestelyje netoli Drezdeno gyvenusi Genovaitė Perminaitė-Kalkienė yra pasakojusi, kad vieną naktį, pažadinta sirenų kaukimo, Milaševičių šeima kartu su daugybe kitų miestelėnų nuskubėjo į slėptuvę. Žmonių čia prisirinko tiek daug, kad ėmė trūkti oro. Mėgindamas padėti nelaimės draugams, A. Milaševičius ėmė ieškoti ventiliacijos angos. Pamatęs, kad virš slėptuvės esantis namas skendi liepsnose, buvęs karininkas nusprendė, jog vienintelis išsigelbėjimas – veržtis į lauką. Čiupęs į glėbį mažąją dvejų metukų dukrelę Birutę ir liepęs kitiems šeimos nariams neatsilikti, šiaip taip ištrūko iš liepsnos žiedo. Tačiau kiek beieškojo, nei žmonos, nei septyniolikmečio sūnaus tarp panikos apimtų besiblaškančių žmonių jis taip ir nerado.

Nutilus bombų sprogimams, dukrelę A. Milaševičius nuvežė į Dėbelną ir paliko G. Perminaitės globai, o pats grįžo į Drezdeną ieškoti tėvų, žmonos ir sūnaus. Tėvukus rado vienoje pabėgėlių stovykloje, o štai žmona ir sūnus dingo be žinios. Teko susitaikyti su mintimi, kad jų jau nebėra tarp gyvųjų.

Su likusiais šeimos nariais apsistojęs Dėbelne, A. Milaševičius įsitaisė dirbti dvare. Tačiau ramybė truko neilgai – prie miestelio ėmė artėti Raudonosios Armijos daliniai. Suprasdamas, kad iš bolševikų nagų gyvas neištrūks, A. Milaševičius susikrovė mantą į vežimėlį ir su savąja bei Perminų šeima patraukė Vakarų kryptimi, kur tikėjosi pakliūti į sąjungininkų okupacinę zoną. Deja, frontas buvo greitesnis – vieną dieną Coldino miestelyje Milaševičiai išvydo rusų kreivius.

Neilgai trukus, šeima buvo nugabenta į pabėgėlių stovyklą. Ten Aleksandras apsimetė priverstiniams darbams į Vokietiją iš Lietuvos išvežtu darbininku. Po kurio laiko Milaševičiai drauge su kitais stovyklos gyventojais buvo įsodinti į sunkvežimį ir  1945-ųjų rudenį atgabenti į filtracijos lagerį Minske. Suprasdamas, kad išsiaiškinti, kas jis yra iš tikrųjų rusams daug laiko neprireiks, Aleksandras ėmėsi žygių, kad galėtų grįžti į Lietuvą. Papirkęs rusus paskutiniais turėtais vertingesniais daiktais jis su šeima buvo atvežtas į Minsko geležinkelio stotį ir paleistas. Per didelius vargus patekę į traukinį, Milaševičiai paskutinėmis spalio dienomis pagaliau pasiekė Kauną. Ten atsisveikino su Perminais. Nors Aleksandras jiems ir paliko savo adresą, po kelių savaičių ten nuėjusi G. Perminaitė ten jo nerado. Duris atidarę žmonės mandagiai pasakė nežiną, kur jis galėtų būti. Galime spėti, kad jau tuo metu A. Milaševičius buvo Požerėje.

A. Milaševičiaus sūnėnas Liudvikas prisimena: „Mano dėdė slapstytis Požerėje (bažnytkaimyje dabartiniame Šilalės rajone – aut. past.) pradėjo tuoj grįžęs iš Vokietijos, Kaune truputį apgydęs Drezdene tėvų baisiai apdegusius tėvus. Jis su tėvu Otonu apsigyveno pas savo pusseseres Kleofą ir Ireną (Otono brolio Adelberto dukras), kurios su motina Domicele Milaševičiene gyveno prie bažnyčios buvusioje pašto agentūroje. Kartu atsivežė ir mažąją Birutę. A. Milaševičiaus dukrelė nuo patirtų sukrėtimų ir nepriteklių buvo pasiligojusi, todėl ją kažkas netrukus išsivežė į Šiaulius, bet, deja, greitai atėjo žinia apie jos mirtį“.

 

 

Kelias į miškus

 

1946 metų pavasarį, buvo įkurta Vakarų Žemaitiją apimanti Žemaičių apygarda, kurios pagrindu tapo prieš metus įkurtas Žemaičių legiono štabas, iš esmės steigęsis šiame regione ypatingą įtaką turėjusios Lietuvos laisvės armijos (LLA) pagrindu. Šios apygardos formavimasis buvo itin sunkus ir net skausmingas. Pirmasis apygardos štabas gyvavo tik apie pusmetį – 1946 metais jį likvidavo čekistai. Tai buvo itin skaudus smūgis, nuo kurio atsigauti pavyko tik po pusantrų metų – tiek laiko prireikė suformuoti naujai apygardos vadovybei. Per tą laiką būta visko – ir tarpusavio nepasitikėjimo, ir konfliktų, ir net susišaudymų tarp atskirų partizanų grupių. Būtent šiuo nelengvu laikotarpiu į apygardos veiklą įsijungė A. Milaševičius, nuo 1947 metų aktyviai prisidėjęs prie jos karinės struktūros reorganizavimo ir atskirų rinktinių tarpusavio ryšių atkūrimo.

1948 metų gegužės 5 dieną Kęstučio, Žemaičių ir Prisikėlimo apygardų vadai po kelias dienas trukusio susitikimo pasirašė deklaraciją, skelbiančią apie tris apygardas vienijančios Vakarų Lietuvos (Jūros) srities įkūrimą. Vadovauti sričiai tuomet buvo paskirtas legendinis partizanas Jonas Žemaitis-Vytautas, vėliau tapsiantis viso ginkluoto Lietuvos pogrindžio vadu. Tačiau srities vado pareigų J. Žemaitis faktiškai nėjo, nes jam teko kita misija – organizuoti vyriausiąją pogrindžio vadovybę. Taigi, jau po mėnesio šios pareigos buvo perduotos J. Žemaičio pavaduotojui A. Milaševičiui-Ruoniui. Tai buvo itin atsakingas darbas  – A. Milaševičiui teko ne tik koordinuoti trijose apygardose veikiančių partizanų veiksmus, rengti bendras direktyvas, kitus kovotojų veiklą reglamentuojančius dokumentus, bet ir organizuoti vyriausiosios vadovybės ryšius su Pietų Lietuvos srities vadais. Taigi, srities štabo sunaikinimas galėjo ilgam paralyžiuoti visos Lietuvos ginkluotą pogrindį. Kad išvengtų tokios situacijos, štabo vadovybė nuolat kaitaliojo buvimo vietą – 1948 metais ji buvo įsikūrusi Varnių ir Kelmės valsčių sandūroje, vėliau – Skaudvilės, Nemakščių ir Viduklės valsčiuose.

Po 1949 metų vasario, kuomet Jūros srities teritorijoje įvykęs visos Lietuvos partizanų suvažiavimas pagaliau įkūrė bendrą ginkluoto pasipriešinimo organizaciją – Lietuvos Laisvės kovos sąjūdį (LLKS), niekam nekėlė abejonių, kad MGB suaktyvins pastangas sunaikinti partizanų vadovybę. Pats Ruonis MGB parengtuose likvidavimo planuose minimas jau nuo 1949 m. sausio. Būtent tuo metu čekistai užvedė jo bylą Nr. 20359. Iš bylos dokumentų matyti, kaip aplink partizanų vadą pamažu, bet nenumaldomai veržiasi čekistų kilpa.

Byloje remiamasi anksčiau suimtų partizanų ryšininkų, neva nurodžiusių A. Milaševičiaus buveinę, parodymais, tačiau pripažįstama, kad remiantis jais „atliktos operatyvinės-karinės Milaševičiaus suėmimui priemonės teigiamų rezultatų nedavė“. Kitame dokumente nurodoma, kad su Ruoniu nuolatinį ryšį palaiko MGB agentai Mėta ir Oriolas, kurio brolis esąs „banditų štabo narys slapyvardžiu Ričardas arba Dragūnas“. Rinkdami agentūrinius duomenis apie Ruonio štabo narius, čekistai tvirtina nustatę „nemažai jo pagalbinių bazių Tauragės apskrities Kaltinėnų ir Skaudvilės valsčiuose, prieš kai kurias iš jų buvo surengtos karinės operacijos, nes Ruonis su savo grupe pasitraukdavo nuo operatyvinio smūgio“. Belieka tik stebėtis, kad iš visų pusių agentų apsuptam Ruoniui taip ilgai pavyko išvengti tragiškos lemties.

Beje, čekistai mėgino užmegzti ir tiesioginį kontaktą su A. Milaševičiumi. Per savo agentus jie perdavė Ruoniui laišką, kuriame ragino pasiduoti. Atsakydamas į šiuos pasiūlymus, Ruonis ne tik atsisakė sudėti ginklus, bet ir pareikalavo nutraukti jo štabo persekiojimą, kitas karines operacijas bei ryšininkų areštus. Priešingu atveju A. Milaševičius grasino likviduoti 21 MGB agentą, ir keliolika saugumo pareigūnų bei jo šeimų narių. Tiesa, šis atsakymas čekistų taip ir nepasieks – jis buvo rastas legendinio kovotojo žūties vietoje.

O kol kas, informuodami vadovybę apie tai, kaip vykdomas A. Milaševičiaus suėmimo planas MGB operatyvininkai praneša 1949 metų vasarį atlikę šiuos veiksmus: „1. Agento Mėta sodyboje 1949 m. vasario 18 d. po sodybos kratos priedanga įrengtas signalas „Trevoga“ ir agentas aprūpintas migdomuoju preparatu. Iki 1949 03 03 rezultatų šios priemonės dar nedavė“. 2. Plano penktasis punktas iki šio laiko dar neįvykdytas, nes agentas Oriol iki šiolei iš banditų štabo vadeivos dar negavo nurodymo, kur „nuvažiuoti pas savus žmones“.

 

Šnipai ir išdavikai

 

Kas iš tiesų buvo MGB dokumentuose minimi agentai? Sprendžiant iš 1948-ųjų gruodį rašytos MGB Tauragės apskrities  veiklos ataskaitos, agentė Mėta buvo Gerčalių kaimo gyventoja. Šioji, matyt, užverbuota jėga ir grasinimais, nes, kiek įmanydama, stengėsi partizanų neišduoti. Ataskaitoje nurodoma, kad vieną kartą Mėta pranešusi, jog 1948 metų gruodžio 22-ąją kovotojai turi lankytis jos namuose. Čekistai surengė pasalą, tačiau sodyboje taip niekas ir nepasirodė. Be to, Mėta informuodavo partizanus apie emgėbistų apsilankymus jos namuose. Greitai čekistai nusprendė, kad informatorė jiems nenuoširdi, tad ėmė ieškoti naujų agentų.

Vienu iš jų tapo ryšininkės prisiminimuose Ruonio minimas jo adjutanto Mečio Orlingio brolis Jonas, kuris iš tikrųjų turėjo čekistinį slapyvardį Oriol. Kitaip nei Mėta, šis išdavikas veikė itin aktyviai ir teikė čekistams tikslią informaciją. Tai liudija jau minėta MGB Tauragės skyriaus ataskaita naujajam Lietuvos SSR saugumo liaudies komisarui Dmitrijui Jefimovui. Be kita ko šioje ataskaitoje rašoma: „Šaltinis Oriol per susitikimą 1949 02 15 pranešė, kad jis š. m. vasario 10 d. 14.00 per Skaudvilės valsčiaus Košių km. gyventoją Palitauską buvo pakviestas susitikti su banditais. Susitikime dalyvavo septyni banditų žmonės, tarp jų banditų štabo „Žemaitijos sritis“ vadas slapyvardžiu Kaputinas (taip agentas kažkodėl įvardina A. Milaševičių-Ruonį – aut.), ir banditų ryšininkė slapyvardžiu Anė. Pokalbyje Kaputinas mūsų agentui pasakė, kad būtų atsargus, nes jie, banditai, gavo duomenų apie tai, kad  juo domisi sovietinės valdžios organai, o mums, kalbėjo Kaputinas, netekti tokio žmogaus kaip jūs būtų labai gaila. Toliau pokalbyje Kaputinas kaip didelę paslaptį papasakojo, kad iš anglų okupacinės zonos, iš „Lietuvių judėjimo komiteto“ atvykę į Lietuvą du žmonės, kurie duos nurodymus dėl tolesnės veiklos“.

Tame pačiame dokumente informuojama ir apie kovo 1 dieną įvykusį susitikimą su agentu: „[…] š. m. vasario 23 dieną per našlės Janauskienės, gyvenančios Kaltinėnų valsčiaus Antininkų kaime dukrą (jos vardo nežino), buvo iškviestas į motinos namus susitikti su banditais. Susitikime dalyvavo 8 banditų žmonės, tarp jų ir banditų štabo vadas Kaputinas. […] Kalbėdamas su šaltiniu, Ruonis pasakė, kad jo bičiulis, buvęs banditų apygardos vadas Žemaitis, buržuazinės Lietuvos kariuomenės artilerijos kapitonas, turi slapyvardį Lukas. Jis, Žemaitis-Lukas, įeina į pogrindinės Lietuvos „vyriausybės“ sudėtį ir yra visų ginkluotųjų pajėgų vadas. Žemaitis turi 12 žmonių apsaugą, ginkluotė – trys vokiški kulkosvaidžiai. „Dabar, sakė Ruonis, mes telksimės į stambesnes grupes, nes mažos grupės dažnai patiria nuostolių. Aš turėjau penkis žmones, dabar turiu aštuonis, o turėtų būti 12 žmonių apsauga“.

Tačiau agento „Oriol“ pateikiamų vertingų žinių čekistams nepakanka. Rudeniop jie užverbuoja dar ir J. Orlingio brolį Valių, gavusį Radzevičiaus slapyvardį. Taip išdavikų ratas aplink A. Milaševičių-Ruonį vis labiau siaurėja, artindamas dramatišką atomazgą, kol galiausiai, tiksliai nustatę srities vado buvimo vietą, čekistai nutarė jį sunaikinti.

A. Milaševičius nebuvo pirmasis agento Radzevičiaus parduotas ir dėl jo kaltės žuvęs Jūros srities vadovybės narys. Kiek anksčiau, 1949-ųjų m. vasarą, šis išdavikas pražudė srities štabo viršininką Vytautą Gužą-Kardą. Jis perdavė priešui informaciją apie tai, kad Ruonis ir kiti štabo nariai ketina aplankyti Skaudvilės valsčiuje besigydantį sužeistą V. Gužą. Birželio 11 dieną saugumiečiai nustatė Kardo buvimo vietą. Atsisakęs pasiduoti, štabo viršininkas žuvo nelygiame mūšyje.

Reikia pastebėti, kad broliai Orlingiai už savo juodus darbus sulaukė pelnyto atpildo. 1949 metų spalio 18-19 dienomis įvykusiame srities karo lauko teismo posėdyje abu buvo nuteisti sušaudyti. Nuosprendis buvo įvykdytas. Tokio pat likimo susilaukė ir su Orlingiais bendrininkavusi V. Orlingio žmona Stasė ir MGB informatorė Janė Šabuckaitė. Mirties bausme pakariant buvo nuteistas ir trečiasis Orlingių brolis partizanas Mečys Orlingis-Vakaris, mat tyrimo metu paaiškėjo, kad būtent jis pasiūlė čekistams panaudoti Joną ir Valių agentūriniam darbui. Tačiau M. Orlingis nuo bausmės išsisuko – jam pavyko pasislėpti, o 1956-aisiais MGB išdaviką už „nuopelnus“ legalizavo.

Po A. Milaševičiaus žūties srities štabą teko formuoti iš naujo, tačiau silpstančios pajėgos ir galinga agentų bei išdavikų armija padarė savo – po poros metų čekistų pasaloje vėl žuvo beveik visi štabo nariai, o 1953 metų sausio 17-ąją krito paskutinysis srities vadas Antanas Bakšys-Klajūnas. Tai buvo pabaiga – po Klajūno žūties nauja srities vadovybė nebebuvo sudaryta ir šis darinys faktiškai liovėsi egzistavęs.

Lietuvos žinios, 2016-09-09

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s