Juozas Skaisgiris: miškininkas, ministras, Gulago kalinys

AL-160916-10

Rytoj, trečiąjį rugsėjo šeštadienį, Lietuvoje minima miškininko diena. Prisimindami tragiškus miškininkų likimus stalininiais metais, apsistokime ties vieno iš jų – Juozo Skaisgirio istorija,

 

Aras Lukšas

 

1940-aisiais mūsų šalį okupavę sovietai iš karto puolė naikinti ne tik Lietuvos kariuomenę. Kitomis svarbiausiomis jų aukomis tapo taikingiausių profesijų atstovai – mokytojai ir miškininkai. Apie fizinį ir moralinį karių bei mokytojų naikinimą jau esame pasakoję. Šį kartą pakalbėkime apie miškuose dirbusius žmones, kurių netektys per visus sovietinės okupacijos metus taip pat šiurpina savo mastais.

Represijos prieš šios profesijos žmones tyrinėjusio miškininko Algirdo Bruko duomenimis, jau vien per pirmuosius sovietinės okupacijos metus beveik pusė iš 198 represuotų miškininkų žuvo arba buvo nužudyti. Iš 93 šio autoriaus darbe minimų žuvusiųjų 12 nuteisti sušaudyti, dar tiek pat tiesiog nužudyti ar nukankinti pirmomis suėmimo dienomis, likusieji 42 išmirė lageriuose bei tremtyje. Reikia pastebėti, kad absoliuti dauguma represuotųjų buvo ne aukščiausi miškų žinybos pareigūnai (tokių buvo tik vienas ir jo istoriją mes šiandien papasakosime), o paprasti girininkai, eiguliai, medienos sandėlių sargai. Tad nieko nuostabaus, jei išvengusieji žudynių ir trėmimų miškų vyrai 1941-aisiais labai aktyviai dalyvavo birželio sukilime, o pokario metais tapo partizanais ar jų ryšininkais.

Po 1944-ųjų teroro prieš miškininkus mastas jau nebebuvo toks didelis, tačiau ir šis laikotarpis pareikalavo nemažai aukų. A. Bruko apskaičiavimais  nuo 1944 iki 1953 metų buvo nužudytas kas ketvirtas į stalininių represijų mėsmalę patekęs miškininkystės specialistas ir kas penktas eigulys ar miško darbininkas. Tyrimo autorius nurodo, kad kone du trečdaliai pastarųjų mirė lageriuose bei tremtyje, o kas penktas žuvo su ginklu rankoje kovodamas prieš okupantus. A. Brukas nurodo, kad eiguliai partizaninėje kovoje dalyvavo gerokai aktyviau, nei aukštesnes pareigas ėję miškininkai – vien tiesioginiuose susirėmimuose su čekistais ir stribais žuvo 37 eiguliai.

Nenuostabu, kad arčiausiai miško brolių buvę eiguliai tapo kone svarbiausiai čekistų verbavimo objektais. Pasak A. Bruko, Partizaninio karo laikotarpiu miškų ūkio žinyboje iš viso galėjo būti bandyta užverbuoti apie 400-500 agentų bei informatorių. KGB veiklą tyrinėjusios Nijolės Žemaitienės duomenimis, bent ketvirtadalis visų agentų buvo užverbuojami prievarta, matyt, ne kitaip elgtasi ir su miškininkais. Tad bendradarbiavimas su tokia agentūra ne visuomet buvo sėkmingas – daugelis eigulių ir miško darbininkų tiesiog vedžiojo savo „globėjus“ už nosies, žaisdami dvigubą žaidimą. Vis dėlto buvo ir tokių, kurie, net ir mirtinos grėsmės akivaizdoje kategoriškai atsisakė tapti išdavikais. Tarp tokių buvo ir jau paminėtas vienintelis aukščiausias miškus prižiūrėjusios tarpukario žinybos pareigūnas – buvęs Žemės ūkio ministerijos generalinis sekretorius, o kurį laiką – ir Žemės ūkio ministras Juozas Skaisgiris.

 

Nuo kario iki ministro

 

A. Skaisgirio gyvenimo pradžia buvo tokia pat, kaip ir daugelio Zanavykų krašto kaimo vaikinų, vėliau tapusių tarpukario Lietuvos valstybės ar visuomenės veikėjais. Gimė jis 1901 metų kovo 9-ąją Šakių apskrities Šakių apskrities Jankų valsčiaus Bažnytgirio kaime, vidutinioko ūkininko šeimoje. Būdamas dešimties baigė rusišką Griškabūdžio pradžios mokyklą, keturiolikos baigė tris Kybartų imperatoriškosios gimnazijos klases, vėliau dvejus metus mokėsi būsimo profesionalios lietuviškos žurnalistikos pradininko Valentino Gustainio įsteigtoje kilnojamoje gimnazijoje, kol 1917-aisiais įstojo į Marijampolės „Žiburio“ katalikišką gimnaziją.

Tačiau brandos atestato Juozas tuomet tai ir negavo: prasidėjus Nepriklausomybės kovoms, jis 1919-ųjų sausį savanoriu įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, ir, baigęs Kauno Karo mokyklos 1-ą laidą buvo paskirtas Pirmo raitelių pulko karininku. Kovos krikštą Gavo kovose kautynėse su bolševikais prie Daugpilio, vėliau kovojo su Vilniuje įsitvirtinusiu Raudonosios Armijos korpusu, kovėsi su lenkais ties Daugais, Vieviu, Giedraičiais. Pasibaigus kovoms, jaunam karininkui atsirado galimybė baigti mokslus – 1922-aisiais, eksternu išlaikęs egzaminus Kauno „Aušros gimnazijoje, pagaliau gavo brandos atestatą.

Kitų metų rudenį išėjęs į atsargą J. Skaisgiris įstojo į Lietuvos universiteto agronomijos-miškininkystės skyrių, vėliau mokėsi Dotnuvoje. Studijų metais jis aktyviai įsitraukė ir į visuomeninę veiklą – universitete įstojo į Lietuvos studentų tautininkų korporaciją „Neo Lithuania“, Dotnuvoje įsteigė korporaciją  “Jaunoji Lietuva“ ir buvo išrinktas jos valdybos pirmininku. 1925-aisiais aktyvus studentas tapo dar ir  Šaulių sąjungos nariu.

Mokslams artėjant į pabaigą, prasidėjo ir sparti darbinė J. Skaisgirio karjera – kiekvienais metais jis palypėdavo vienu laipteliu aukščiau. 1927-ųjų vasarį jis įsidarbino pirmos eilės girininku Kretingos miškų urėdijoje, rudenį buvo paskirtas Kretingos urėdo pavaduotoju, 1928-ųjų gegužę – Raseinių miškų urėdu, o dar po metų – Raseinių miškų revizoriumi. 1930-aisiais apsigynęs diplominį darbą, J. Skaisgiris dar sparčiau lipo karjeros laiptais. 1933-aisiais jis jau paskirtas Miškų departamento miškų inspektoriumi, o 1935-aisiais – direktoriaus pavaduotoju.

Žinoma, jauno miškininko karjera gal ir nebūtų tokia sparti, jei 1934-aisiais jis nebūtų įstojęs į Tautininkų partiją. Dabar jam atsivėrė kur kas platesni – politiniai horizontai. 1937-ųjų lapkritį jis skiriamas Žemės ūkio ministerijos Generaliniu sekretoriumi, 1938-ųjų kovą – viceministru, o tų pačių metų gruodį XIX vyriausybės premjeras patiki jam Žemės ūkio ministro portfelį, o šiai vyriausybei atsistatydinus vėl grįžta į ministerijos Generalinio direktoriaus pareigas.

Deja, miškininko karjerą žaibiškai nutraukė sovietinė okupacija. Vos suformavus vadinamąją „Liaudies vyriausybę“, okupantų paskirtas „prezidentas“ Justas Paleckis atleido jį iš pareigų, o dar po mėnesio apskritai neteko darbo Žemės ūkio ministerijos sistemoje „kaip netinkamas einamoms pareigoms“.

Tokios permainos nežadėjo nieko gero, tad nenuostabu, kad labai greitai J. Skaisgiris atsidūrė tarp pirmųjų sovietinių represijų aukų. Kitaip ir būti negalėjo: jau vien to, kad miškininkas ir politikas spėjo pabūti jaunalietuvių vadu pakako jog miškininkas ir politikas patektų į  A. Sniečkaus vadovaujamo VSD sudarytą „„priešvalstybinio elemento“ sąrašą. Priminsime, kad prie tokių „priešvalstybinių organizacijų“ be jaunalietuvių buvo priskirti tautininkų, voldemarininkai, liaudininkai, krikščionys demokratai, socialdemokratai, šauliai. Visos šios organizacijos ir jų vadovybė pagal A. Sniečkaus planą turėjo būti likviduotos pirmiausiai.

 

Kelias į lagerius

 

Būsimo arešto J. Skaisgiris negalėjo nenujausti – tai matyti iš 1976 metais ranka rašytų jo prisiminimų, kuriuos savo knygoje cituoja jo sūnus Antanas. „Jausdamas, kad artimiausiu laiku gali mane represuoti, nes mano namas (…) iš priešingos pusės namo balkono pastoviai civilių vaikinų buvo stebimas, žmoną su vaikais išvežu pas brolį į kaimą. Su manim lieka tik senutė- žmonos mama“, – rašė prisiminimų autorius.

Nuojauta neapgavo: liepos 12-ąją, antrą nakties į Skaisgirių namus pasibeldė penkiese: du saugumiečiai, vienas komunistinio pogrindžio aktyvistas ir du kviestiniai. Pateikę A. Sniečkaus pasirašytą orderį ir padarę trumpą kratą, saugumiečiai išsivežė ir įgrūdo į VSD pastato rūsį. Pirmąsias areštanto dienas J. Skaisgiris vėliau prisimins taip: „Kameroje randu man nepažįstamą buvusį saugumo pareigūną, kiek palaukus įvedamas ministras Tamošaitis (Paskutiniosios nepriklausomos Lietuvos teisingumo ministras Antanas Tamošaitis, enkavėdistų nukankintas 1940-ųjų pabaigoje – aut.) ir dar vėliau buvęs jaunalietuvių vadas Kaukėnas. Išlaikius šiose patalpose 10 dienų, mane pervedė į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą.“

Kameroje suimtasis pirmiausia pastebi krikščioniškosios Darbo federacijos pirmininką Kazimierą Ambrozaitį (netrukus jis bus ištremtas, ir 1957-aisiais mirs Rešiotų lageryje. Vėliau į tą pačią kamerą buvo įmestas buvęs vidaus reikalų ministras Ignas Musteikis (šį iš kalėjimo išvaduos Birželio sukilėliai), buvęs Kauno karo komendantas Juozas Mikuckis (vėliau tapsiantis KGB agentu „Tuvim“ ir veiksiantis Aleksandro Slavino suformuotoje vadinamojoje Berlyno grupėje). Beje, A. Slavino akiratyje po kelerių metų atsidurs ir J. Skaisgiris. Tačiau apie tai, kiek vėliau. O kol kas pažiūrėkime, kokias „nuodėmes“ miškininkui mėgino pripaišyti čekistai.

Bylą kurpė lygiai pusmetį – per tą laiką J. Skaisgiris turėjo atlaikyti bene dvi dešimtis ilgų varginančių apklausų. Čekistai klausinėjo apie viską – ir suimtojo veiklą jaunalietuvių organizacijoje, ir apie darbą Žemės ūki ministerijoje ir apie tautininkus bei daugybę kitų dalykų. Mušti nemušė, tačiau rado kitų būdų pažeminti buvusį ministrą: J. Skaisgiris sūnui yra sakęs, kad vienas tardytojas spjaudydavęs jam į veidą, nekalbant jau apie psichologinį smurtą ir grasinimus.

Galiausiai, 1941 sausio 13-ąją enkavėdistai surašo kaltinamąją išvadą, kurioje išvardinti trys svarbiausi J. Skaisgirio „nusikaltimai“: priklausymas „fašistinei“ tautininkų partijai, vadovavimas jaunalietuviams ir karinių kadrų Šaulių Sąjungoje ruošimas. Už visa tai Maskvoje vykusiame SSRS NKV Ypatingojo pasitarimo posėdyje kaltinamajam atseikėti 8 metai lagerių. Balandžio pirmąją nuteistasis išvežamas į persiuntimo kalėjimą Maskvoje, o iš ten su grupe kitų lietuvių iškeliauja į Koltaso-Vorkutos geležinkelio Pečioros stotį. „Iš ten nakties metu labai stiprios apsaugos su šunimis lydimi šviesinėmis raketomis kelią apšviečiant, pajudame pėsti šiaurės link ir tik pasiekę Kasju upę apsistojame pradėtuose įrengti mediniuose barakuose ir palapinėse. Čia mums skirta gyventi ir dirbti“, – po daugelio dešimtmečių prisimins J. Skaisgiris.

Žinoma, dirbti buvo skirta kiekvienam, tačiau gyventi – toli gražu ne visiems – daugelį pakirto išsekimas ir ligos, mat, prasidėjus karui, kalinius imta maitinti itin prastai. „Pasidarome tais išsekintais siluetais, kurie ir paprasto malkų pagalio nepajėgia panešti. Visi tokie paliegėliai iš darbo kolonos siunčiami į ligonines arba savitarnos kolonas „sangorodok“. Kai kuriems iš tokių neįgaliųjų pavyksta sustiprėti, bet žymi dalis čia jų lieka amžinai“, – pasakoja J. Skaisgiris, pats patekęs į tokią paliegėlių koloną.

Vis dėlto miškininkui pavyko sulaukti 1943-ųjų vasaros, kuomet likę gyvi paliegėliai, kaip netinkantys fiziniam darbui, buvo paleisti iš lagerio. J. Skaisgiris buvo nutremtas į Baškiriją, kur įsidarbino miško techniniu vadovu miško pramonės ūkyje. Atlyginimas ten apgailėtinas, neužtenka nei šiltesniam drabužiui, nei žmoniškesniam maistui, bet tai vis tiek ne Pečioros lageriai, kuriuose garantuotai laukė akistata su giltine.

 

 

Netikėtas posūkis

 

Po trejų tremties metų J. Skaisgiriui netikėtai leidžiama sugrįžti į Lietuvą. Įdomu, kad apie šio įvykio aplinkybes atsiminimuose miškininkas užsimena vos vienu sakiniu: 1946 metų pradžioje, pasiliuosavęs iš darbovietės ir gavęs rajono vadovybės leidimą, grįžtu į Lietuvą“. Kodėl toks džiaugsmingas įvykis 1976-aisiais rašytuose prisiminimuose paminimas prabėgomis, tarsi koks nelabai svarbus dalykas. Tam galime rasti vienintelį paaiškinimą –tie, kurie pasirūpino sugrąžinti J. Skaisgirį į Lietuvą, numatydami jam šnipo ir išdaviko rolę, tuo metu dar kėlė labai rimtą grėsmę tiek pačiam prisiminimų autoriui, tiek jo šeimai. Tačiau šią paslaptį miškininkas savo sūnui Antanui atskleis tik prieš pat mirtį.

Pasirodo, kad J. Skaisgiris (kaip ir drauge su juo Kauno kalėjime laikytas ir vėliau MGB užverbuotas J. Mikuckis) tuo metu atsidūrė ne kartą mūsų minėto čekisto Aleksandro Slavino akiratyje. Priminsime, kad dar 1940-aisiais  A. Slavinas tapo LSSR NKVD sekretoriato vadovu, o 1945-ųjų pavasarį jis buvo paskirtas MGB 1-osios (žvalgybos) valdybos Berlyno grupės vadovu. Šiai grupei patikėta medžioti britų ir amerikiečių zonose atsidūrusius buvusius nacių okupacinės administracijos pareigūnus ir šiaip iškilesnius tarpukario Lietuvos politinius bei karinius veikėjus.

Būtent A. Slavino agentų komandai pavyko pagrobti ir pargabenti į Sovietų Sąjungą buvusį vokiečių administracijos generalinį tarėją generolą Petrą Kubiliūną, būtent ji mėgino užverbuoti, o nepavykus – nužudyti septynis asmenis, tarp kurių atsidūrė Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas Mykolas Krupavičius, vienas iš Birželio sukilimo vadų Leonas Prapuolenis, Vokietijos lietuvių bendruomenės krašto valdybos pirmininkas Pranas Zundė, ir buvęs Jėzuitų gimnazijos direktorius Johanas Kippas. Būtent Berlyno grupės agentai mėgino (laimei – nesėkmingai) parvilioti į Lietuvą ir buvusį Lietuvos kariuomenės vadą generolą Stasį Raštikį.

Kai kuriose iš minėtų užduočių dalyvavo ir J. Skaisgirio kameros draugas poetas J. Mikuckis, dar 1941-aisiais enkavėdistų pastangomis per fiktyvią santuoką „repatrijavęs“ į Vokietiją. Po karo A. Slavinas nurodė jam įgyti Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veikėjų pasitikėjimą ir infiltruotis į jo struktūras. Ši užduotis agentui pavyko – pasinaudodamas senomis pažintimis jis greitai tapo VLIK‘o įgaliotiniu visoje britų okupacinėje zonoje.

Panašias užduotis Berlyno grupės vadovas buvo numatęs ir užverbuoti ketintam J. Skaisgiriui. Šis sūnui yra pasakojęs, kad A. Slavinas spaudęs jį susibičiuliauti su į Vakarus pasitraukusio buvusio Žemės ūkio akademijos dėstytojo, Kauno ir Vilniaus universitetų profesoriaus Igno Končiaus šeima. J. Skaisgiris tuomet nežinojo, kad I. Končius nacių okupacijos metais vadovavo Savitarpio pagalbos tarybos (SPT), teikusioje pagalbą nuo sovietų represijų nukentėjusiems asmenims, vykdomajam komitetui. Nežinojo jis ir kito svarbaus fakto – profesorius buvo vienas iš gyvų likusių Červenės žudynių liudytojų. Taigi, kodėl čekistai domisi politinio emigranto šeima J. Skaisgiris neturėjo supratimo, tačiau jautė pareigą susirasti I. Končiaus artimųjų adresą, aplankyti juos ir perspėti, kad yra sekami.

Tačiau mėginimas priversti J. Skaisgirį suartėti su I. Končiaus šeima galėjo būti tik nedidelis patikrinimas prieš pavedant jam kur kas rimtesnes užduotis. Buvęs tremtinys nė nenujautė, kad vos jam grįžus iš Baškirijos, čekistai pradėjo ruošti jo, buvusio jaunalietuvių vado, „nelegalaus“ sugrįžimo į Kauną legenda. Jos būtų prireikę vykdant 1948-ųjų pradžioje parengtą planą infiltruoti J. Skaisgirį į Lietuvos partizanų gretas. Tačiau planas nepavyko – po Vilniuje vykusio pokalbio su trimis aukštais MGB pareigūnais buvęs tremtinys verbavimui nepasidavė. Nepadėjo net akivaizdūs grasinimai mirtimi. Po šio pokalbio J. Skaisgiris mėgino ieškoti prieškario laikais neblogai pažinoto LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko J.Paleckio užtarimo, tačiau šis pareiškė niekuo padėti negalįs.

 

Atgal į tremtį

 

Atomazgos ilgai laukti nereikėjo. Rekonstruokime ją pagal J. Skaisgirio sūnaus pasakojimą. Vieną dieną miškotvarkos kontoroje „Miško projektas“ dirbusiam J. Skaisgiriui telefonu paskambinęs kažkoks vyras paprašė jo užeiti į esančią buhalteriją – neva esą kažkokių neaiškumų jo komandiruotpinigių ataskaitoje. Jau vien toks prašymas galėjo sukelti įtarimą – J. Skaisgiris jokioje komandiruotėje nebuvo. Vis dėlto jis pakilo į antrą aukštą ir patraukė link kabineto, prie kurio durų stovėjo du nepažįstami vyrai. J. Skaisgiriui priartėjus, vienas jų įėjo vidun. Paskui nepažįstamąjį į kabinetą įėjus J. Skaisgiriui, šis išsitraukė pistoletą ir pareikalavo iš kasininkės pinigų. Paskui plėšiką pasirodė ir jo sėbras. J. Skaisgiris pasislinko prie sienos. Tuo tarpu kabinete buvęs buhalteris priėjęs pirmajam užpuolikui iš nugaros, trenkė kėde jam per galvą ir kaip mat sulaukė jo sėbro kulkos. Atsipeikėjęs pirmasis plėšikas šūviais suvarpė kasininkę. Prisispaudęs prie sienos J. Skaisgiris jau laukė ir savosios švino porcijos, tačiau iš koridoriaus kažkas rusiškai šūktelėjo: „Į jį nešaudyk!“. Po to užpuolikai pasitraukė, koridoriuje dar nušaudami atsitiktinai čia pasipainiojusį darbuotoją.

Praėjus savaitei nuo įvykio, gegužės 9-ąją J. Skaisgiris kviečiamas į MGB – apklausos milicijoje kažkodėl nepakanka. Saugumo jaunesnysis leitenantas teiraujasi, ar įvykio liudytojas pažįsta plėšikus. J. Skaisgiris atsako kad nepažįsta, tačiau vieną iš jų galėtų atpažinti tačiau nutyli apie išgirstą frazę: į jį nešaudyk. Po šio, regis, neoficialaus pokalbio, buvusio tremtinio ir jo šeimos likimas buvo nulemtas – po poros savaičių visų laukė nauja tremtis.

A. Skaisgiris iki pat savo gyvenimo pabaigos buvo įsitikinęs, kad mėginimas apiplėšti „Miško projekto“ kontorą buvo prastai parengta čekistų provokacija: antraip, kaip plėšikams reikėjo kviesti į buhalteriją papildomą liudininką, o juo labiau palikti jį gyvą, taip leidžiant įtarti, miškininkas yra jų sėbras. O jau tada galima būtų sukurpti naują baudžiamąją bylą. Tačiau dėl nemokšiškos akcijos to padaryti nepavyko, tad teko ieškoti kitų priežasčių susidoroti su bendradarbiauti atsisakiusiu J. Skaisgiriu.

Priežastys, žinoma, buvo surastos. Jos atsispindi MGB Kauno 2 skyriaus vyresniojo operatyvinio įgaliotinio Michailo Mejerio  tą pačią gegužės 9-ąją pasirašytoje išvadoje. Remiantis asmeniniais ir liudytojų parodymais bei operatyvine medžiaga joje tvirtinama, kad J. Skaisgiris, „turintis nuosavą namą, suteikė prieglobstį savo namuose asmenims, užsiimantiems nacionalistine pogrindine veikla“. Jau vien to pakanka, kad visa Skaisgirių šeima (išskyrus nusenusią ir pasiligojusią Stasės Skaisgirienės motiną) būtų ištremta iš Lietuvos.

Ar tikrai J. Skaisgiris slėpė savo namuose „nacionalistus pogrindininkus“, niekas nesivargino aiškintis. M. Mejeris savo išvadoje tik rašo, kad „1948 m. pradžioje jo bute buvo areštuota viena gimnazistė“, kurios pavardė nenustatyta. Į dokumentą šis teiginys atkeliavo iš vienos Skaisgirių nuomininkės apklausos protokolo. Į klausimą, kas dar gyvena name, šioji atsakiusi: „…anksčiau name gyveno dvi gimnazistės, vieną iš jų apytikriai prieš tris mėnesius areštavo, tikriausiai, dėl ryšio su banditais“.

Štai dėl to „tikriausiai“ , na ir dar dėl kažkieno kalbų apie J. Skaisgirio sūnaus rankose kažkada neva matytą ginklą visa šeima ankstyvą 1948 metų gegužės 22-osios rytą buvo nugabenta į Palemono geležinkelio stotį, iš kur gyvuliniame vagone išdardėjo į Rytus. Po 20 dienų trukusios kelionės tremtiniai buvo išlaipinti Tinskaja stotyje už 300 kilometrų nuo Krasnojarsko ir įkurdinta nedideliame Zavodovkos kaime. J. Skaisgiris, dešimtį metų ten dirbo miško chemijos įmonėje – iš pradžių pušų nusakinimo rėžėju, paprastu darbininku, vėliau –  meistru, o paskutiniais tremties metais – techniniu vadovu.

Į Lietuvą Skaisgirių šeima sugrįžo tik 1958-aisiais, praėjus dvejiems metams nuo Josifo Stalino asmens kultą pasmerkusio SSKP XX suvažiavimo. Anksčiau rašyti J. Skaisgirio prašymas paleisti iš tremties buvo atmesti. Grįžęs į tėvynę buvęs tremtinys įsidarbino miško taksatorių būrio vedėju, tačiau Lietuvoje taksavimo darbai netrukus baigėsi. Taigi, J. Skaisgiriui vėl teko keliauti į Sibirą. Šį kartą į Irkutsko sritį miškininkas išvyko, kad įgytų pensijai reikalingą darbo stažą, mat 13 metų trukusi valstybės tarnyba nepriklausomoje Lietuvoje jam nebuvo užskaityta. Ši trečioji, lyg ir savanoriška tremtis truko iki 1970-ųjų, kol, išėjęs į pensiją galutinai sugrįžo į Kauną. Gyventi jam buvo likę vos septyneri metai.

Taip baigėsi J. Skaisgirio istorija, tačiau, kaip matyti iš 2004-aisiais pasirodžiusio Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos leidinio „Girių skausmas“ tokių dramų buvo daugybė – čia pateikiamame sovietų represuotų miškininkų sąraše – bemaž pora šimtų pavardžių, o trumpi jų gyvenimo aprašymai dažnai baigiasi žodžiais: „ištremtas“, „žuvo lageryje“, „nužudytas“,  „dingo be žinios“. O kur dar tie pora šimtų Lietuvos miškų sergėtojų ir darbininkų, 1944-aisiais pasitraukusių į Vakarus ir tik taip išsigelbėjusių nuo tremties ar mirties. Kiekvieno jų likimas būtų vertas atskiro pasakojimo.

Lietuvos žinios, 2016-09-16

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s