Kazimieras Kontrimas-Montė: “Turime išlikti, kiek įmanoma, teisingesni“

AL-161014-01

 

1952-ųjų spalio 30 dieną, išduotas ryšininko, žuvo Lietuvos partizanų Žemaičių apygardos Kardo rinktinės vadas Kazimieras Kontrimas-Montė. Prisiminkime šį kovotoją ir jo bendražygius.

 

Aras Lukšas

 

Už jo galvą enkavėdistai siūlė 10 tūkstančių červoncų premiją. Jo įkurta partizanų rinktinė buvo tapusi didžiausio MGB provokatoriaus Juozo Markulio taikiniu. Montės vardas varė siaubą ir Žemaitijoje mėginusiems įsikurti rusų kolonistams, ir stribams, nors tiek vienų, tiek kitų atžvilgiu partizanų vadas niekuomet nesiimdavo nepamatuotai žiaurių veiksmų – to jis reikalavo ir iš savo kovotojų. „Pačioje neteisingiausioje situacijoje, turime išlikti, kiek įmanoma, teisingesni“ – tokius K. Kontrimo žodžius įsiminė partizanų kuopų ir būrių vadai.

Bendražygiai prisimena, K. Kontrimą kaip šviesų, didelės erudicijos, reto dvasinio grožio ir tuo pačiu – stiprios valios žmogų, kurio žodis miške kovojusiems vyrams buvo šventas.

Tai, kad K. Kontrimas, nors ir turėdamas galimybę pasitraukti iš antrąkart bolševikų okupuojamos Tėvynės, pasirinko bekompromisę kovą, matyt, nulėmė jo šeimos puoselėtos vertybės. Neatsitiktinai į miškus išėjo ir trys Kazimiero broliai, o dar dvi šeimos atžalos tapo partizanų ryšininkais. Neatsitiktinai pačiam K. Kontrimui jau pačioje kovos pradžioje buvo patikėta itin sudėtinga ir atsakinga užduotis – sutelkti Žemaitijos miškuose susirinkusius vyrus į vieningą, griežta kariška drausme pagrįstą kovinį junginį.

 

Kelias į pogrindį

 

Kaip minėjome, būsimo partizano kelias buvo nulemtas dar šeimoje. Gimė jis  1913 metų gruodžio 16-ąją Kretingos apskrities Darbėnų valsčiaus Knėžų kaime, ūkininkų Jono Kontrimo ir Barboros Baltonytės-Kontrimienės šeimoje. Palyginus su kitais apylinkių ūkininkais, ši šeima buvo šiek tiek išskirtinė. Nors būsimo partizano tėvai valdė 29 hektarus žemės labai pasiturinčia jos pavadinti negalėtume – jai teko maitinti net 16 vaikų – dešimt dukterų ir šešis sūnus. Tačiau nagingo ir darbštaus tėvo dėka nepriteklių Kontrimai taip pat nematė. Jonas ne tik sukūrė tvarkingą ir gražų ūkį, bet ir daug padėdavo kaimynams – būtent jam vadovaujant, buvo pastatyta ne viena apylinkės sodyba. Be to, J. Kontrimas garsėjo ir kaip neprilygstamas vežimų meistras.

Bet ne vien sunkiu darbu gyveno Kontrimų šeima: kitaip, nei daugelis kitų apylinkės žmonių, J. Kontrimas domėjosi politika ir istorija, prenumeravo ne vieną karišką ar šaulišką žurnalą, švietėsi, skaitė ir, žinoma, dalijosi savo žiniomis ir įžvalgomis su vaikais. Tad nenuostabu, kad meilė Tėvynei ir jos laisvei Kazimierui buvo įskiepyta nuo pat mažų dienų.

Žinoma, Kazimieras tuomet dar nenujautė, kad ateis diena, kuomet jam vietoje arklo, žagrės ar paties sumeistrauto dalgio teks paimti į rankas automatą. Sekdamas tėvo pavyzdžiu, vaikinas rengėsi taikiam ūkininko darbui. Baigęs Grūšlaukės pradinę ir keturias Skuodo gimnazijos klases, jis įstojo į Plinkšių žemės ūkio mokyklą, ir, atitarnavęs kariuomenėje, sugrįžo į gimtuosius namus.

1940-ųjų okupacija ir pirmieji masiniai 1941-ųjų birželio trėmimai Kontrimų šeimos nepalietė. Tačiau raudonuosius okupantus pakeitus rudiesiems, o vėliau padėčiai Rytų fronte pasikeitus sovietų naudai, tapo aišku, kad Lietuva tapo tik grumsteliu dviejų totalitarinių sistemų grumtynių lauke ir kad kovoti už laisvę lietuviai turės savo rankomis. Taigi, dar SSRS ir Vokietijos karo pradžioje Lietuvoje ėmė kurtis pogrindis, iš pradžių kėlęs sau tikslą priešintis nacių vykdomai politikai, o vėliau rengęsis pasitikti sugrįžtančius bolševikus.

Viena iš tokių pogrindžio organizacijų tapo Lietuvos laisvės armija (LLA), kurią 1941 metų gruodį Vilniuje įkūrė Vilniaus universiteto teisės studentas Kazys Veverskis. LLA buvo slapta lietuvių tautinė, karinė ir politinė organizacija, siekusi atgauti Lietuvos nepriklausomybę ne tik politinėmis, diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginkluota jėga. LLA stiprino struktūrą, kaupė ginklus, tačiau atviro ginkluoto pasipriešinimo naciams ne tik nepradėjo, bet ir nepropagavo. Mat jau 1942-aisiais buvo galima numatyti, kad karo vokiečiai ir taip nelaimės, todėl  kovoti prieš juos būtų bereikalingas kraujo liejimas. Taigi, antinacinis pogrindis veikė kitais būdais: trukdė mobilizuoti Lietuvos vyrus į vokiečių kariuomenę, vežti žmones darbams į Vokietiją, platino pogrindžio spaudą.

Į LLA veiklą 1943-aisiais įsitraukė ir K. Kontrimas. Deja, apie šį jo kovos laikotarpį žinoma labai nedaug. Galima pasakyti tik tiek, kad būsimas partizanų vadas veikė LLA Kretingos rinktinėje, kurią 1942-ųjų gruodį įkūrė Lietuvos kariuomenės leitenantas Jurgis Ožeraitis, vėliau tapsiantis vienu iš Kardo rinktinės vadų. Dar reikia pridurti, kad tapti LLA nariu nebuvo taip jau paprasta: dėl griežtos konspiracijos naujų narių priėmimas vyko tik per asmenines pažintis – kiekvienas naujas darys į organizaciją atsivesdavo du ar tris patikimus ir gerai pažįstamus žmones. Taigi, K. Kontrimas šioje organizacijoje turėjo būti patikima, o atsižvelgiant į LLA reikšmę Žemaitijoje – ir svarbi figūra.

1944 metų liepos 1-ąją, frontui priartėjus prie Lietuvos,  LLA vadovybė paskelbė kovinę parengtį. Tai reiškė, kad visi gebantys valdyti ginklą organizacijos nariai privalo prisistatyti į kovinio organizacijos sparno – Vanagų -rinktines. Likusieji buvo mobilizuoti dirbti štabuose ir organizaciniame sektoriuje. Jų rūpestis buvo aprūpinti kovotojus maisto produktais, transporto bei ryšio priemonėmis, medikamentais bei teikti informaciją.

Žemaitijoje, kur buvo įsikūrusi K. Kontrimo rinktinė, sovietų puolimas prasidėjo spalio 4 dieną, kuomet Ivano Bagramiano vadovaujamos 1-ojo Pabaltijo fronto armijos pradėjo vykdyti vyriausiosios karinės vadovybės įsakymą atkirsti Kurše kovojusią Vermachto armijų grupę „Šiaurė“ nuo Rytprūsių ir pasiekti Baltijos jūrą.  LLA vadovybei šis laikas buvo itin nepalankus – organizacija kaip tik rengėsi suvažiavimui. Pajudėjus frontui, LLA štabo nariai, suprasdami, kad stoti į atvirą kovą su besiveržiančiomis į vakarus sovietų divizijomis nėra jokios prasmės,  išsiskirstė,  įsikūrė iš anksto parengtose slėptuvėse ir ėmė rengtis kovai priešo užnugaryje.

Kur tuo metu buvo K. Kontrimas? Kai kuriuose šaltiniuose galima rasti teiginių, jog 1944-ųjų pabaigoje jis buvo išsiųstas į Telšius ir paskirtas parašiutininkų dalinio karininku ryšiams su vokiečių karine vadovybe. Iš tiesų, 1944 metų vasarą vokiečiai ėmė ieškoti kontaktų su prieškario Lietuvos karininkais – net ir su tais, kurie priklausė antinacinėms pogrindžio organizacijoms, tarp jų ir LLA. Galbūt vokiečių karinė vadovybė, jausdama artėjantį pasitraukimą, norėjo palikti čia antisovietines diversantų grupes. Vis dėlto 1944-ųjų pabaigoje būdamas Telšiuose K. Kontrimas jokių ryšių su Vermachtu palaikyti negalėjo, nes dar nesibaigus spaliui, raudonarmiečiai jau šeimininkavo ne tik Žemaitijos sostinėje, bet ir Kretingoje. Taigi, tuo metu būsimas partizanų vadas jau turėjo būti atsidūręs Raudonosios armijos užnugaryje kažkur tėviškėje. Beje, visa Kontrimų šeima tomis dienomis turėjo galimybę pasitraukti į Vakarus, kur laukė giminės. Tačiau nė vienas iš jos narių to nepadarė. Taip K. Kontrimas ir jo trys broliai atsidūrė miške.

 

Rinktinės vadas

 

Vėlyvą 1944-ųjų rudenį Kretingos apskrities miškuose jau buvo gausybė didelių, bet stichiškai susikūrusių partizanų būrių. Jų pagrindą sudarė LLA kovotojai, tačiau juose veikė Raudonosios Armijos puolimui prie Sedos pasipriešinusios Tėvynės apsaugos rinktinės kariai ir priverstinės mobilizacijos į sovietų kariuomenę vengę paprasti kaimo vyrai. Kai kurie iš jų nedidelėmis grupelėmis būrėsi arčiau savo tėviškių ar tiesiog tėvų sodybose, slėpdamiesi jose įrengtuose bunkeriuose, kiti slapstėsi pavieniui kaip kas išmanė. Suprantama, kad tokia nemenka, bet neorganizuota jėga negalėjo rimčiau pasipriešinti okupantams ir iš esmės buvo pasmerkta sunaikinimui.

Vis dėlto 1945-ųjų pradžioje padėtis ėmė keistis. Mat dar 1944-ųjų lapkričio 17-22 dienomis netoli Telšių parašiutais nusileido kelios gerai parengtų desantininkų grupės. Pirmajai iš jų vadovavo žvalgybos mokyklą baigęs kapitonas Adolfas Kubilius. Netrukus šios grupės tapo Lietuvos Laisvės Armijos Žemaičių legiono pagrindu.  1945-ųjų vasarį A. Kubiliaus grupė užmezgė ryšį su Kretingos apskrities partizanais. Taip atsirado LLA Šiaulių apygardos (vėliau – Žemaičių legiono) Lapės rinktinė, nuo vasaros veikusi jau visoje Kretingos apskrities teritorijoje. Tų pačių metų rudenį rinktinė pervardinta Kardo (kitaip – Kardų) vardu. Žemaičių legiono vado majoro Jono Semaškos-Liepos 1945 metų lapkričio 15-osios įsakymu K. Kontrimas, tuomet turėjęs Kontauto slapyvardį,  paskirtas rinktinės vado Jurgio Ožeraičio-Ūso pavaduotoju, tačiau iki tų metų gruodžio būtent Kontautas faktiškai ėjo rinktinės vado pareigas ir pasirašinėjo įsakymus savo vardu. Pirmame, tą pačią lapkričio 15-ąją paskelbtame K. Kontrimo įsakyme be kita ko rašoma: „1. LLA ŽL Vado paskirtas pradėjau laikinai eiti LLA ŽL Kardo Rinktinės Vado pareigas. 2. Rinktinės veikimo ribos apskrities administracijos ribos. Rinktinė yra karinė pogrindinė organizacija ir veiks buv. Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės organizaciniais nuostatais. Tikslas atstatyti nepriklausomą Lietuvą. 3. LLA. K. apskr. Rinktinės veikusios nuo 1942 m. XII mėn. iki bolševikų okupacijos pradžios išlikusius dalinius, atskirus karius, turtą ir kitas priemones įjungti į rinktinės sudėtį.“

Kaip matyti iš negausių išlikusių dokumentų, metų pabaigoje vadovavimą rinktinei vėl perėmė J. Ožeraitis – gruodžio 29-osios įsakymas, jau pasirašytas tuometiniu jo slapyvardžiu: Mažeika. Šiame įsakyme nurodyta, kad rinktinės kovotojais „gali būti priimami visų pakraipų lietuviai, trokštantieji Lietuvos laisvės, tarnavę bet kurios valstybės kariuomenėje ar netarnavę gali valdyti ginklą, patikimi, nenusikaltę tautai ir neturi simpatijų rusams, lenkams ir vokiečiams“.

Įsakymas įdomus ir tuo, jog pirmajame jo punkte aiškinami ne tik rinktinės, bet ir visos LLA tikslai: „LLA uždavinys su didžiausiu pasiryžimu, patriotiškumu, pasišventimu, drausme, reikalingomis saugumo ir slaptumo priemonėmis vykdyti tėvynės gelbėjimo darbus. Nė vienas lietuvis, kuriam brangi mūsų tautos praeitis ir ateitis, negali likti, šių pasaulinių įvykių raidoje, žiūrovu, bet visi į darbą, sudarydami gerą greitą ryšių tinklą ir stiprų karinį ginkluotą kumštį, kad reikiamoje valandoje galėtume atsikratyti mus žudančiais ir apiplėšiančiais stribiteliais, išdavikais, šnipais ir kitais tautos išgamomis“. Kita vertus, net ir šioje žiaurioje kovoje LLA kariai raginami nesivadovauti emocijomis ir nekeršyti: „Be ypatingo atsitikimo organizacijos saugumo atvejuje, žudyti bolševikų valdžios įvairius pareigūnus yra draudžiama. Ten kur aiškiai matyti, kad gali būti išdavimas ir nuo to nukentės organizacija, tauta ir tėvynė, reikia veikti pagal aplinkybes, visais kitais atvejais reikia gauti vado sutikimas. Sutikimui gauti reikia patiekti smulkiai išdėstytą kaltinamąją medžiagą.“

 

Keršto netroško

 

Vėliau įsitikinsime, kad K. Kontrimas visada laikysis šio principo. O kol kas grįžkime prie šio kovotojo partizaninės karjeros vingių. 1946-aisias jis ėjo rinktinės štabą saugojusios  Vizbuto kuopos, vėliau – rinktinės štabo viršininko pareigas, kol enkavėdistams suėmus J. Ožeraitį, vėl kurį laiką vadovavo šiam junginiui. Vis dėlto, nepaisant Montės pareigų, du šimtus rinktinėje kovojusių partizanų daugelis vietos gyventojų vadindavo ne kitaip, kaip Kontrimo vyrais.

Lietuviškoje Vikipedijoje teigiama, kad Kardo rinktinė laikytina vienu iš pasyviausių Žemaičių apygardos junginių, o iš žymesnių jos akcijų čia minima nebent 1946 metų rugsėjo 3-ąją jos kovotojų surengta pasala, kurioje ties Žemytės kaimu nukauti 6 ir sužeisti 5 ginkluoti sovietų aktyvistai. Tam, kad Operacinio aktyvumo prasme rinktinė ypatingai nepasižymėjo, pritaria ir  Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas tačiau jis priduria, kad šis junginys vis dėlto buvo ryškus Vakarų Lietuvos pasipriešinimo judėjimo reiškinys. „Šiame krašte buvo rusų pasienio zona, kur stovėjo stiprios įgulos. Tačiau ir būdami po didinamuoju stiklu, mūsų partizanai surengė pavienių puolimų prieš milicininkus, nukovė nemažai kolaborantų, – interviu Skuodo laikraščiui „Mūsų žodis“ pabrėžė istorikas. – Iš pasalų nepuldavo: Montė rašomąja mašinėle atspausdindavo įspėjimą – baik tarnauti okupantų valdžiai, padėk ginklą.“

Šiaip ar taip, pasala ties Žeimyte nebuvo vienintelė Kardo rinktinės akcija prieš sovietų aktyvistus ir jų kolaborantus – pasalų buvo nemažai, o ypač aktyviai jose dalyvavo Platelių, Mosėdžio ir Skuodo kuopos. Na o ten, kur akcijas rengdavo ir joms vadovaudavo pats K. Kontrimas, jos planuotos ypač atsakingai. Kraštotyrininkas Petras Burba žurnale „Kardas“ prieš keletą metų yra pasakojęs: „Kartą partizanai kelyje Grūšlaukė–Darbėnai (ties Latvelių kaimu) rengė pasalą stribams. Prieš tai, žinodamas, kad vienam ūkininkui savo arkliais teks juos vežti, jį, nors ir rizikuodamas sužlugdyti pasalą, Kontrimas per ryšininkus perspėjo, kad nevažiuotų – nes „bus ugnies“. To minėtasis ūkininkas nepaklausė, todėl pasalos metu krito ne tik keturi stribai, bet ir jis pats“.

K. Kontrimo vyrai varė siaubą ne vien stribams bet ir į ištremtų žmonių sodybas atkeliamiems rusų kolonistams. Pasak P. Burbos, rinktinės partizanams paprastai užtekdavo tik apsilankyti pas atvykėlius ir trumpai „Arba išnykstat tuojau pat, arba liksite čia gulėti po žeme ir niekas nesužinos, kur jūs ir kas su jumis atsitiko.“ Antro raginimo paprastai neprireikdavo.

Kita vertus, net ir su priešais K. Kontrimas nesielgė žiauriai. P. Burba, remdamasis savo tėvo prisiminimais yra pasakojęs tokią istoriją apie tai, kaip rinktinės partizanai, norėdami apsirūpinti ginklais ir šaudmenimis ir neatkreipti vietos valdžios pareigūnų dėmesio, nuėjo į vieno Latvijos bažnytkaimio stribyną. Prie durų priėjo latviškai mokėjęs partizanas Baužys, pasibeldė ir latviškai šeimininkus pakalbino. Į klausimą „Kas eina?“ irgi atsakė latviškai: „Savi, savi! Ar jau partizanų išsigandot?“. Nesitikėjęs tokio atsakymo ir dar latviškai, stribas be abejo, nepatikėjo jog naktiniais svečiai yra tikrai tie, kuo prisistato, tad atidarė duris. Sugriuvę vidun partizanai pakėlė užsimiegojusius stribus, sustatė juos prie sienos, paėmė ginklus, drabužius, prisakę niekur iš būstinės nelįsti, dingo nakties tamsoje. Nė vienas stribas nenukentėjo, nors šiaipjau Montė šnipams ir kolaborantams būdavo negailestingas. Vis dėlto šįkart rinktinės vadas tik pastebėjo, kad už prarastus ginklus valdžia šių stribelių ir taip nepaglostys. Tai buvo išmintingas poelgis – mat būta ne vieno atvejo, kuomet savo viršininkų stribai bijodavo labiau, nei partizanų, todėl patys kartais mėgindavo ieškoti prieglobsčio miške.

 

MGB provokatoriaus taikinyje

 

Kaip matome, K. Kontrimas niekuomet nepasidavė pagundai keršyti priešams, nors per juos partizanavimo metais patyrė daugybę skaudžių asmeninių praradimų. Per nepilnus trejus metus Montė neteko beveik visos šeimos. 1947-ųjų spalio pabaigoje suimtas toje pačioje Kardo rinktinėje kovojęs jo brolis Antanas dešimčiai metų buvo išsiųstas į lagerį. 1948-ųjų kovą, dar prieš prasidedant antrajai pagal dydį trėmimo operacijai „Vesna“,  į Sibirą išvežti abu jo tėvai, brolis Augustas, seserys Eleonora ir Stanislava. Motina iš Tomsko srities taip ir nebegrįžo – ji mirė praėjus vos mėnesiui nuo ištrėmimo. 1949-aisiais sausio pabaigoje enkavėdistai sučiupo Kardo rinktinės Kretingos kuopos vado pareigas ėjusį Montės brolį Adolfą. Šis buvo nuteistas sušaudyti, tačiau vėliau mirties bausmė buvo pakeistas 25 metais lagerių ir 5 metais tremties. Galiausiai 1950-ųjų kovą į priešo nagus pateko ir ketvirtasis brolis – rinktinės partizanų ryšininkas.

Visi šie likimo smūgiai Kardo rinktinės štabo viršininko pareigas tuo metu ėjusiam K. Kontrimui per šiuos trejus metus teko neatsitiktinai –1947-ųjų pavasarį MGB operatyvininkai, pasitelkę nemenką šnipų, išdavikų ir provokatorių būrį, užsimojo visiškai sunaikinti šį laisvės kovotojų junginį. Bene svarbiausią vaidmenį šioje operacijoje suvaidino liūdnai pagarsėjęs MGB agentas Juozas Markulis-Erelis. 1947-ųjų kovą per čekistų užverbuotą Vilniuje gyvenusį rinktinės partizano giminaitį Edmundą Lenkauską jam pavyko užmegzti ryšį su Salantų kuopos vadu. Šis ryšys vedė toliau – pas patį Žemaičių apygardos vadą Kazimierą Antanavičių – Taurą.

Apsiskelbęs centrinės pogrindžio vadovybės – Bendrojo Demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) atstovu, provokatorius per E. Lenkauską mėgino įtikinti apygardos vadą „didelėmis BDPS komiteto galimybėmis“ ir išvilioti jį į Vilnių. Nei K. Antanavičius, nei kiti Lietuvos partizanų vadai tuomet dar neįtarė, kad BDPS įkūrė patys čekistai ir kad ši organizacija turėjo tapti jauku, leisiančiu vienu smūgiu sunaikinti visą tikrąją pogrindžio vadovybę. Vis dėlto Tauras nutarė imtis visų atsargumo priemonių ir pirmiausiai į sostinę nusiuntė Salantų kuopos vadą Adolfą Preibį-Aušrą. Deja, tikrąją padėtį turėjęs ištirti A. Preibys pats buvo čekistų užverbuotas ir, balandžio mėnesį sugrįžęs į apygardą tęsė J. Markulio pradėtą juodą darbą – dėl šio partizano išdavysčių Kardo rinktinė 1947-aisiais neteko 82 kovotojų. Pasitikėjimas A. Preibiu pražudė ir patį Žemaičių apygardos vadą Taurą – tų pačių metų balandį išduotas ir čekistų apsuptas K. Antanavičius, iššaudęs visus šovinius ir nenorėdamas gyvas patekti į priešo rankas, nusižudė peiliu.

Tuo metu K. Kontrimui gyventi ir kovoti buvo likę dar treji su puse metų, kol 1952-ųjų rudenį Kardo rinktinės vadas irgi tapo išdavystės auka. Kovotoją pražudė pernelyg didelis pasitikėjimas savo ryšininku – greta jo gimtinės esančiame Ventės kaime gyvenusiu ūkininku Petru Laukiu. Viskas prasidėjo tuomet, kai čekistai pastebėjo, jog iš P. Laukio per Liepojos paštą į Tomsko sritį kartais keliauja siuntiniai su maisto produktais. Matydami, kad siuntiniai skirti į Sibirą ištremtiems K. Kontrimo tėvams, čekistai suprato užčiuopę siūlo galą. Na, o prigąsdinti ir užverbuoti ryšininką pasirodė ne taip jau sunku.

 

Lemtinga pasala

 

Dabar tragiška atomazga buvo neišvengiama. 1952-ųjų spalio 9-ąją P. Laukio sodybą supusiame miške buvo išstatyta čekistų pasala. Laukti partizano jiems teko tris savaites. Pagaliau, spalio 30-ąją prie ryšininko namų pasirodė du partizanai: K. Kontrimas ir jį nuolat lydėjęs ištikimas kovos draugas Pranas Končius-Adomas. Pirmiausiai vyrai turėjo įsitikinti ar prie sodybos nėra ryšininko palikto pavojaus ženklo, kuriuo pagal susitarimą turėjo būti ant tvoros pakabinta skara. Įsiėjimo nesiartinti prie namo nebuvo, tad Montė nusprendė, kad sodyboje ramu ir pasuko į kiemą, o P. Končius liko laukti pamiškėje.

Tą pačią akimirką sodybą ėmė supti didelis būrys čekistų. Vis dėlto įsakymo sučiupti „banditą ir stambų teroristą“ gyvą priešai taip ir neįvykdė. Supratęs, kad ištrūkti iš apsupties nepavyks, K. Kontrimas paleido į čekistus automato papliūpą ir čia pat krito pakirstas kulkų.

Montės žūtis faktiškai buvo ir Kardo rinktinės pabaigos pradžia. Tą rudenį vadovavimą čekistų ir MGB pasienio kariuomenės sunaikinto junginio likučiams perėmė buvęs mokytojas Stasys Jonauskas, tačiau jis su dar keturiais partizanais 1953-ųjų balandį žuvo pasaloje Kulūpėnų miške. Tais pačiais metais rinktinė oficialiai nustojo egzistavusi: jos likučius Žemaičių apygardos vadas prijungė prie Šatrijos rinktinės. Iki 1954-ųjų beveik visi buvusios rinktinės vyrai žuvo susirėmimuose su MVD kariuomene, gavusia įsakymą užkirsti kelią galimam jų pasitraukimui į Vakarus.

Tik K. Kontrimo žūties liudytojas P. Končius-Adomas kovojo dar 13 metų. Paskutinysis Kardo rinktinės ir visos Žemaitijos partizanas su ginklu rankoje krito 1965 metų liepos 15-ąją Didžiųjų Žalimų kaime per susišaudymą su Kretingos čekistais ir milicininkais.

Lietuvos žinios, 2016-10-14

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s