Majoras Jonas Pyragius: lakūno keliai ir klystkeliai

AL-161021-04

 

Prieš 41 metus, 1975-ųjų spalio 20 dieną Australijos Adelaidės mieste mirė tarpukario Lietuvos karo lakūnas, žymus sklandytojas, trijų valdžios perversmų dalyvis ir nesutaikomas kovotojas prieš bolševizmą Jonas Pyragius. Prisiminkime šios prieštaringai vertinamos asmenybės kelius ir klystkelius.

 

Aras Lukšas

 

Gausios ūkininko šeimos sūnus. Nepriklausomybės kovų savanoris, kariavęs visuose jų frontuose. Karo lakūnas, drauge su kitais aviacijos karininkais dalyvavęs 1926-ųjų perversme, atvedusiame į valdžią Antaną Smetoną. Vėliau aktyviai prisidėjęs prie voldemarininkų pučo, šį kartą jau nukreipto prieš tų pačių karininkų iškeltą tautos vadą. Už tai išlėkęs iš kariuomenės ir net trumpam atsidūręs už grotų. 1940-ųjų birželį verbuotas sovietų žvalgybos, bet atsidūręs nacių Vokietijos Abvere. Vokiečių okupacijos metais vadovavęs pučui prieš Lietuvos Laikinąją vyriausybę. Paskirtas svarbiausio nacių kolaboranto – generalinio tarėjo Petro Kubiliūno padėjėju, dėl ko ir tuometinėje pogrindžio spaudoje ir šiais laikais vadintas svarbiausiuoju Lietuvos gestapininku.

Kita vertus,  J. Pyragius buvo nuoširdus Lietuvos patriotas, puikus karininkas ir žymus sklandytojas, ne tik palikęs ryškų pėdsaką kuriant lietuvišką sklandymo mokyklą, bet ir pats pasiekęs ne vieną sportinės aviacijos rekordą. O likimo nublokštas į tolimąją Australiją, buvęs karys pasinėrė į lietuvišką veiklą, niekada neprarasdamas vilties sugrįžti namo ir, jo paties žodžiais tariant, atstatyti sugriautą Tėvynę.

Taigi, nedėdami nieko vienos svarstyklių, tiesiog perverskime spalvingus ir dažnai prieštaringus aviacijos majoro J. Pyragiaus ankstyvosios biografijos puslapius.

 

Į frontą – iš gimnazijos suolo

 

Kario uniformą J. Pyragius apsivilko 1919 metų sausio 9-ąją, praėjus vos keturioms dienoms nuo to, kai Rusijos bolševikų daliniai užėmė Vilnių, dar po kelių dienų – Ukmergę ir Panevėžį ir jau nusitaikė į Laikinąją sostinę tapusį Kauną. Tomis lemtingomis dar ir metų neišgyvenusiai mūsų valstybei dienomis aštuoniolikmetis Biržų „Saulės“ gimnazijos šeštos klasės moksleivis, atsiliepdamas į Lietuvos vyriausybės kvietimą, savanoriu išėjo į kariuomenę.

Ten pateko į formuojamą instruktorių mokyklą. „Daugumą sudaro moksleiviai, iš jų pusė – nepilnamečiai. (…) Mes turėjome būti pavyzdingais kareivių viršininkais, nes pirmieji išėjome lietuvišką mokyklą instruktoriais“, – prisimena J. Pyragius ir tęsia: „Maitino silpnokai. Kurie buvo kilę iš Suvalkijos, prisidurdavo iš namų. Rūbai daugelio nuosavi, apavai taip pat. Kai kam rikiuotėje nušaldavo rankų ir kojų pirštai. Grįžtant pavakare namo, mano kuopa dažniausiai būdavo pikta“.

 

Skaitant šiuos žodžius, neįmanoma nesistebėti, kaip neapsiplunksnavę, vos iš gimnazijos suolo išaugę, dažnai neprivalgę ir menkai apsirengę vyriokai sugebėjo per dešimt mėnesių išmušti iš Lietuvos tris bolševikų divizijas su 20 tūkstančių kareivių!

Pats J. Pyragius kovose su bolševikais dalyvavo beveik iki to momento, kol šie buvo išstumti už Dauguvos. Balandį baigęs instruktorių mokyklą, buvo paskirtas būrininku, o į kovų su bermontininkai sūkurį pateko jau būdamas mokomosios kuopos viršila. „Naujiena pritrenkė. Abejoju, ar pats Glovackis (Antrojo pėstininkų pulko vadas Vincas Grigaliūnas-Glovackis – aut.) juto didesnį atsakomybės jausmą, kai jį paskyrė pulko vadu!“, – prisimena J. Pyragius.

Atrodo, kad dar 1919-ųjų pradžioje vos įstojęs kariuomenėn, buvęs gimnazistas jau pagalvodavo apie karininko karjerą. Sprendžiant iš prisiminimų, jis buvo vienas iš kelių dešimčių karių, jau tuomet padavusių prašymą stoti į steigiamą karo mokyklą, tačiau atrinktas nebuvo: kariuomenėje tuomet labai trūko viduriniosios grandies vadų. Kariūnu J. Pyragius tapo 1920-ųjų sausį, kai, pasibaigus kovoms su bermontininkais, Lietuva sulaukė neilgo atokvėpio. Tų pačių metų gruodį jaunas artilerijos leitenantas paskirtas Inžinerijos dalies šarvuočio „Pragaras“ jaunesniuoju karininku.

Šarvuočių daliniuose prasidėjo ir ganėtinai sparti J. Pyragiaus karjera. 1922-ųjų spalį, baigęs Aukštuosius karininkų kursus jis paskirtas šarvuočio „Savanoris“ vadu, 1923-ųjų kovą pakeltas į vyr. leitenantus, o tų pačių metų lapkritį jam patikėta vadovauti visam Šarvuočių autodiviziono būriui. Galbūt karininkas taip ir būtų likęs tarnauti sausumos pajėgomis, jei ne vienas įvykis, kurį J. Pyragius vaizdžiai aprašė savo prisiminimuose:

„Vieną dieną Kaune einu šiandieniniu Vytauto prospektu. Viduryje gatvės gedulinga eisena. Stumiamas lėktuvas, ant jo karstas, viršum karsto – piloto šalmas su liūdnai blizgančiais akiniais. Didžiulė minia žmonių, daug tamsiomis uniformomis lakūnų. Lėtu žingsniu jie eina, lydėdami paskutinį kartą savo draugą. (…). O viršuje visos šios lakūno laidotuvių eisenos trys lėktuvai. Jie nuskrisdavo, sugrįždavo, o motorų balsas atbėgęs iki čia, buvo tikrai didis gedulo maršas. Nustebęs žiūrėjau į lėktuvus. Trejukė, laisva ir išdidi padangėje, nors žemėje – tik buvusio oro draugo palaikai. Ir aš pats sau tada pasakiau: „Bet lakūnai… Kokie turėtų būti jų nervai. Vienas negyvas laidojamas, o kiti neįbauginami ore. Tikrai nepaprasti žmonės. Lakūnai – vyrai iš plieno.“

 

Audros danguje ir žemėje

 

Matyt tądien jaunam šarvuočių karininkui ir užgimė troškimas pačiam kada nors pakilti į padanges, kad ir kaip ši svajonė atrodė neįgyvendinama. „Aš tada pajutau didžią pagarbą tokiam, kuris moka skraidyti, o pats tokiu būti nė nedrįsau pagalvoti“, – prisipažįsta J. Pyragius. Vis dėlto išdrįso – 1924-ųjų spalį pasiprašė perkeliamas į Karo aviaciją, o po aštuonių mėnesių baigęs karo lakūnų kursus pasirinko tarnybą 4-oje oro eskadrilėje.

Pats J. Pyragius prisimena, kad tarnauti šioje eskadrilėje niekas nesiveržė – mat jos pilotams teko skraidyti per Pirmąjį pasaulinį karą pagamintais vokiškais „Halbešteteriais“. Tai buvo itin kaprizingas orlaivis: dėl trumpo liemens ir ilgų sparnų nutūpti su juo buvo nelengvas uždavinys. Mažiausia klaida – ir lėktuvas verčiasi per galvą. Tad lakūnai su šiuo nepaklusniu orlaiviu skraidyti vengdavo. „Bet kas jau paskraidydavo ir išsiskraidydavo su Halb. – buvo vyras, kuris visur tikdavo“, – prisimena J. Pyragius.

4-ojoje eskadrilėje tuomet buvo daug mašinų, nemažai oro žvalgų, tačiau lakūnai tik du – eskadrilės vadas, legendinis pilotas, pirmasis Lietuvos karo aviacijos majoras Leonardas Peseckas ir dar didesne legenda tapsiantis būsimas Atlando nugalėtojas Steponas Darius. Beje, būtent šioje eskadrilėje ir užsimegs J. Pyragiaus is S. Dariaus draugystė. Ir būtent J. Pyragius bus vienas iš tų, kuriems 1933-ųjų liepos 19-dieną teks liūdna misija – su naikintuvų grandimi pasitikti iš Vokietijos parskraidinamus transatlantinių lakūnų palaikus.

O kol kas J. Pyragius, atlikęs gal dešimtį savarankiškų skrydžių su vokišku žvalgybiniu LVG, laukia, kada jam bus leista sėsti prie nepaklusniojo  „Halbešteterio“ šturvalo. Laukia visą mėnesį: vadas aiškiai nepasitiki dar neapsiplunksnavusiu lakūnu. Galiausiai, vieną šarmos nubalintą vėlyvo rudens dieną, J. Pyragius pagaliau ruošiasi pakilti.

Beje, pirmojo skrydžio gal būtų tekę laukti dar nežinia kiek, jei jaunas pilotas būtų paklusęs paskutinę minutę duotam vado nurodymui nekilti. Mat kelios minutės prieš J. Pyragiaus startą, kitas toks lėktuvas leisdamasis pateko į užšalusią balą ir apvirto. To užteko, kad pirmasis J. Pyragiaus skrydis būtų atidėtas, tačiau lakūno užsispyrimas nugalėjo. Pilotas prisimena: „Žiūriu, eskadrilės vadas mosuoja ranka ir rodo nekilti. Žvalgas man rodo tuos ženklus. Nekilti?! Visą mėnesį laukiau šio skridimo o dabar likti žemėje? „Nematome!“, – atšaunu. Gazas. Mes ore. Pasisukinėju ore, nutupiu, atridenu prie angarų. Vadas pasitinka mane. „Tavo laimė, kad gerai viskas. Jei man dabar būtum paklojęs mašiną, tikrai sprandą nusukčiau“.

Nuo tos dienos prasidėjo karo lakūno kasdienybė. Žvalgybiniai skrydžiai, tarnyba naikintojų eskadrilėje, aukštojo pilotažo kursai… Per tą laiką pasitaikė visko – ir sulaužytų sparnų, ir taikos metu žuvusių kovos draugų laidotuvių, ir skrydžio lūžusiu sparnu per audrą, kuri vos nepareikalavo paties J. Pyragiaus gyvybės. Vis dėlto karo lakūnas tuomet dar nenumanė, kad likimas jam ruošia visai kitokias audras, galiausiai pasibaigsiančias itin nemaloniais dalykais.

 

Tigro ir smauglio dvikova

 

Viskas prasidėjo 1926-ųjų gruodžio 17-osios naktį, kuomet grupė aviacijos karininkų, tarp kurių buvo ir J. Pyragius, išvaikė posėdžiaujantį III Seimą, suėmė ir uždarė namuose prezidentą Kazį Grinių. Po kelių valandų, gavęs į premjero postą numatyto A. Smetonos bendražygio Augustino Voldemaro ir paties tautininkų lyderio patikinimus, kad naujoji valdžia laikysis 1922 metų Konstitucijos, kairiųjų prezidentas sutiko atsisakyti pareigų. Dar po dviejų dienų pustuštėje Seimo posėdžių salėje (kairieji protesto ženklan posėdyje nedalyvavo), A. Smetona 38 parlamentarams balsavus už ir dviem susilaikius išrinktas valstybės prezidentu.

Apie gruodžio 17-osios perversmo priežastis jau esame kalbėję tiek, kad šį kartą galime palikti jas paraštėje. Prisiminkime nebent tai, kad 1926-ųjų pavasarį į Seimą išrinkta valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų koalicija per kelis mėnesius tiek prarado padėties kontrolę, kad šaliai visiškai realiai grėsė bolševikinis perversmas. Šį kartą mums svarbiau pastebėti, kad J. Pyragius ir kiti karininkai turėjo netgi asmeninių priežasčių aktyviai dalyvauti perversme.

1926-ųjų rudenį, kuomet Laikinojoje Sostinėje jau skambėjo atviri komunistiniai mitingai, plaikstėsi raudonos vėliavos, puikavosi Stalino portretai, vis garsiau skambėjo „Internacionalas“, darbininkai raginti rengti politinius streikus, o policija Karo muziejaus sodelyje šiurkščiai išvaikė prieš raudonąjį gaivalą protestavusius studentus, kairieji, užuot mėginę raminti aistras, padarė dar vieną šį sykį – lemtingą klaidą. Svarstydami 1927 metų biudžetą, jie užsimojo smarkiai apkarpyti išlaidas kariuomenei ir sumažinti karininkų skaičių. „Ne, ponai seimininkai, ne jūs kariuomenę sumažinsit, o kariuomenė jus sumažins“ – grupei parlamentarų tuomet pareiškė vienas aukštas karininkas.

Beje, vos išrinktas prezidentu, A. Smetona aiškiai parodė, kam jis dėkingas už sugrįžimą į valdžią: apsilankęs jis Generaliniame štabe, jis ištarė tokius žodžius: „Kariai, tėvynės gynėjai! Pirmomis mūsų valstybės dienomis aš buvau drauge su jumis. Štai dabar aš vėl su jumis. Keletą metų aš buvau atsiskyręs nuo jūsų, bet savo siela buvau drauge su jumis, vienodai su jumis jaučiau, vieną mintį turėjau.“ Nuo to laiko karininkija Lietuvoje tapo privilegijuota kasta ir svarbia A. Smetonos atrama. Tačiau besąlygiška karininkų parama naujajam valstybės vadovui truko tik tol, kol tarp prezidento ir jo geriausio draugo ministro pirmininko A. Voldemaro neperbėgo juoda katė. O jau tuomet nemaža dalis karininkų stojo nukarūnuotojo premjero pusėn. Vienas iš tokių buvo majoras J. Pyragius.

„Mačiau mieste vitrinoje išstatytą skulptūrą, vaizduojančią kovojančius tigrą ir smauglį. Tai labai simboliška dabartinei mūsų būklei“, – kitą dieną po perversmo lankydamasis Generaliniame štabe sakė A. Smetona. Skulptūrėlė, beje, iš Šv. Kazimiero knygyno vitrinos labai greitai persikėlė į prezidento namus – ją A. Smetonai  nupirko pinigus susimetę karininkai. Kojų valdžioje dar nespėjęs apšilti valstybės vadovas tąsyk nė nenujautė, kad ši dovana taps bloga lemiančiu ženklu, simbolizuosiančiu jo paties grumtynes su A. Voldemaru.

 

Tarp „vilkų“

 

Pastarasis, gruodžio perversmo naktį su penkiais litais kišenėje iš Kybartų traukiniu atlėkęs į Kauną tvirtino nė už ką norėsiąs užsibūti ministro pirmininko poste ir kai tik padėtis nurimsianti, jis kaip mat grįšiąs prie tikrojo savo pašaukimo – mokslinio darbo. Tačiau tai buvo tik politinis koketavimas. Tikruosius savo ketinimus A. Voldemaras parodė 1927 metų žiemą, pareiškęs, kad valdžią jis gavęs iš perversmą organizavusių karininkų Povilo Plechavičiaus, Vlado Skorupskio ir Antano Mačiuikos, tad valdžią jis grąžinsiąs tik jiems, o ne Seimui ar „kam kitam“. Maža to, premjeras vis drąsiau priiminėjo vienasmeniškus sprendimus, visiškai nebesitardamas su A. Smetona. Kartą, prezidentui leidus suprasti, kad pagal 1928 metų Konstituciją ministras pirmininkas turi laikytis subordinacijos valstybės vadovui,  A. Voldemaras atkirto: „Esi prezidentas, tai ir prezidentauk, o aš vyriausybės galva ir man priklauso valdžia.“  O kai tautininkų partneriai krikdemai buvo išspirti iš valdžios ir tapo aišku, jog naujų Seimo rinkimų greitai nebus, Kabineto vadovo galvoje, matyt, jau buvo subrendusi mintis stumtelėti senstantį prezidentą į nuošalę.

Tokią premjero drąsą paaiškinti nesunku – už jo pečių stovėjo ištikima „asmeninė gvardija“ – 1927 metų birželį įkurta sukarinta organizacija „Geležinis Vilkas“, kurios vadu tapo jis pats, tuo tarpu A. Smetonai teko gerokai kuklesnis Garbės Šefo vaidmuo. Šios organizacijos štabo nariu tapo ir J. Pyragius.

Aviacijos karininkas, prisimindamas tą 1927-ųjų vasarą, perpasakoja A. Voldemaro suformuluotą mintį: „Geležinio vilko“ paskirtis turėjusi būti dvejopa: iš viršaus perteikti piliečiams vyriausybės pageidavimus ir iš apačios informuoti vyriausybę apie žmonių reikalus ir negeroves. Tačiau prisiminimų autorius nė žodžiu neužsimena apie tai, kad 1929 metais parengtame ir ketintame ir viešai paskelbti „Geležinio Vilko“ statute ši „viešųjų ryšių“ organizacija jau vadinama aktyvia, sargyba, vidaus ka­riuomene, skirta „kovai su antitautiškumu ir svetimu priešvalstybiniu gaivalu“. Nepasakoja „vilkų“ štabo narys ir apie tai, kad įkvėpti tokių nuostatų „Geležinio vilko“ aktyvistai ėmė persekioti visus, kuriuos laiko „tautos priešais“ – daužė langus, tepliojo iškabas, niekino žydų kapus ir naikino jų turtą, terorizavo jiems neįtinkančius politikos veikėjus, įsiverždami į jų namus ar net išveždami į mišką.

Aktyvi „vilkų“ parama ir suteikė A. Valdemarui galios ir nebaudžiamumo iliuziją – jis ėmė atvirai nesiskaityti su ministrais ir net leisdavo sau viešai duoti pastabas A. Smetonai. Galiausiai prezidento kantrybė trūko. 1929-ųjų rugsėjį,  A. Voldemarui išvykus į užsienį, visi ministrai staiga įteikė A. Smetonai atsistatydinimo prašymus, motyvuodami tuo, kad nebegali dirbti su arogantišku ir pasipūtusiu savo vadovu. Jausdamas artėjantį krachą, A. Voldemaras parlėkė į Kauną, tačiau šaukštai jau po pietų: prezidentas paleidžia vyriausybę, o naująjį kabinetą sudaryti pavedė savo svainiui Juozui Tūbeliui.

Sprendžiant iš J. Pyragiaus prisiminimų, „Geležinio vilko“ nariams A. Voldemaro nušalinimas buvo perkūnas iš giedro dangaus, sukėlęs skilimą pačioje sukarintoje organizacijoje. Pats J. Pyragius nedvejodamas stojo premjero pusėn – su keliais štabo nariais nuvykęs pas prezidentą, majoras pareikalavo šio paaiškinti, kas vyksta. „Smetona daug nekalbėjo, išvadino Voldemarą politiniu banditu ir atvykusiems čia pat liepė vykti pas Vidaus Reikalų ministerį Igną Musteikį. Šis pranešė, kad Prezidento įsakymu „Geležinis vilkas“ paleidžiamas, štabo nariams liepė „nusiimti“ ir nemėginti ką nors veikti prieš. Nesant organizacijos vyriausio vado, staiga užklupti štabo nariai ir nemėgino priešintis, tik tie susigriebė, kad paslėpė organizacijos bylas“, – skaitome J. Pyragiaus prisiminimuose. Autorius pastebi ir tai, jog „eiliniams „Geležinio vilko“ nariams buvo neįmanoma suprasti, kodėl šis tvirčiausias vyriausybės ramstis staiga pasidarė priešvalstybine organizacija“.

 

Operetinio pučo statistas

 

Nieko keista, kad šitokia nuoskauda pastūmėjo J. Pyragių ir jo bendražygius į revanšą, kuris ne tik nedavė rezultatų, bet ir galutinai sužlugdė tiek A. Voldemarą, tiek mūsų pasakojimo herojaus karjerą. 1930-aisiais saugumas susekė net kelias voldemarininkų planuotas ginkluotas akcijas, kuriomis norėta gražinti į pareigas jų vadą. Prieš patį A. Voldemarą jokių įkalčių nerasta, tad jis „kaip pavojingas visuomenės tvarkai ir rimčiai asmuo“ metams ištremtas į Platelius, o vėliau, negalėdamas grįžti, glaudėsi pas Zarasuose gyvenantį pusbrolį. Tačiau vado tremtis tik įpylė alyvos į ugnį: J. Pyragius su bendražygiais ėmė ruoštis lemiamam žygiui ir sugrąžinti tremtinį į premjero postą

Prisiminimų autorius pats pripažįsta, kad šio nevykusio ir beprasmiško pučo galėjo ir nebūti, jei jo organizatoriai būtų paklausę A. Voldemaro: ar šis norįs sugrįžti ir vėl dirbti drauge su A. Smetona. Tačiau to padaryti jie nepasivargino. Maža to, nei J. Pyragius, nei kiti pučistai net nebuvo susitarę, ko reikalauti iš Respublikos Prezidento ir kaip su juo pasielgti, šiam atsisakius tuos reikalavimus vykdyti.

Taigi, 1934 metų birželio 7-osios naktį generolo Petro Kubiliūno vadovaujami karininkai užėmė Vyriausiąjį štabą, tuščius vyriausybės rūmus, išstatė sankryžose ir ant tiltų šarvuočius, apsupo prezidentūrą. Maištininkų vado pokalbis su A. Smetona baigėsi be rezultatų: prezidentas kategoriškai atsisakė vykdyti jų reikalavimą grąžinti į pareigas A. Voldemarą, kuris tuo metu karo lėktuvu iš Zarasų jau skrido į Kauną. Ką daryti toliau, niekas iš štabe susirinkusių perversmininkų nežinojo. Galiausiai nuspręsta, pasikalbėti su prezidentu turi keli karininkai, o dar kartą išdėstyti reikalavimus  paskutinę akimirką pavesta J. Pyragiui. „Buvau visiškai priblokštas. Nei apytikriai žinojau, kokius reikalavimus buvo pareiškęs prezidentui Kubiliūnas, nei buvo laiko atsisakyti, nei ant greitų sumesti, ką turėčiau kalbėti“, – prisimena karininkas. Akivaizdu, kad nerišlus lemenimas A. Smetonai įspūdžio nepadarė; prezidentas tik pasakęs: „Jūs liksit nenubausti, jei nedelsiant parvesit savo dalinius į kareivines“. O tuo metu prezidentūros link ginti valstybės vadovo jau traukė karo mokyklos kursantai ir II pėstininkų pulko kariai.

Beje, pažado nebausti maištininkų A. Smetona neištesėjo. Penki maišto organizatoriai su P. Kubiliūnu priešakyje buvo nuteisti sušaudyti. Tiesa, netrukus mirties bausmė jiems pakeista sunkiųjų darbų kalėjimu, o dar po poros metų visi paleisti į laisvę J. Pyragius atsidūrė 6 forte esančiame karo kalėjime, o liepos 10-ąją drauge su didele grupe karininkų pažemintas į eilinius ir ištremtas policijos priežiūron.

Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tremties vieta pasirinkęs Nidą. J. Pyragius netrukus buvo paskirtas Skaldymo mokyklos viršininku. Čia buvęs karo lakūnas, tais pačiais metais įgijęs aukščiausiąjį sklandytuvo piloto laipsnį, ne tik mokė jaunus sklandytojus bet ir pats pasiekė ne vieną sklandymo rekordą. Galbūt šie nuopelnai lėmė ir buvusio maištininko „amnestiją“ – 1938-aisiais A. Smetonos dekretu J. Pyragiui grąžintas majoro laipsnis, jis įrašytas į aviacijos karininkų atsargą.

Deja, tai matyt buvo paskutinis šviesus J. Pyragiaus gyvenimo tarpsnis. 1940-aisiais atsargos majoras, bėgdamas nuo jį užverbuoti mėginusios sovietų karinės žvalgybos, nelegaliai perėjo Vokietijos sieną. Pirmąją anapus praleistą naktį jis davė sau žodį: „Kovosiu, kol gyvas. jei galėsiu – ir numiręs. prieš bolševikus man bus geras kiekvienas ginklas, kiekvienas kovos būdas ir kiekvienas sąjungininkas.“

Tardamas šiuos žodžius karys greičiausiai nepagalvojo, kad jo priešo priešas nebūtinai bus jo draugas. Antraip jo nebūtų laukęs kitų – šį kartą rudųjų Lietuvos okupantų statisto, o neretai – ir marionetės vaidmuo. Antraip jis nebūtų susidėjęs su vokiečių žvalgyba, nedalyvautų gestapininkų inspiruotame puče prieš Lietuvių Aktyvistų Fronto suformuotą Lietuvos Laikinąją Vyriausybę, nebūtų prisiėmęs naciams tarnauti sutikusio P. Kubiliūno padėjėjo pareigų. Bet visuose šiuose epizoduose J. Pyragius jau nebebuvo savo valia veikęs personažas. Jis buvo vienas iš karo metais Tėvynėn sugrįžusių patriotų, dėl padarytų klaidų tapusių ir vienų, ir kitų okupantų manipuliacijų objektais. Tad tiek J. Pyragiaus, tiek kitų panašaus likimo žmonių istorijos, nutikusios karo metais, prašosi atskiro pasakojimo.

Lietuvos žinios, 2016-10-21

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s