Jeronimas Plečkaitis: politikas, virtęs teroristu

AL-161028-04

 

Prieš 53 metus, 1963-ųjų spalio 29 dieną Pilviškiuose mirė vienas skandalingiausių tarpukario Lietuvos politikų Jeronimas Plečkaitis. Prisiminkime, kaip šio socialdemokrato ir jo bendraminčių mėginimai atkurti 1926-aisiais tautininkų panaikintą parlamentinę demokratiją virto pragaištinga kova prieš pačią Lietuvos valstybę.

 

Aras Lukšas

 

Jeronimą Plečkaitį šiandien galėtume prisiminti taip, kaip prisimename Steponą Kairį, Mykolą Biržišką, Kiprą Bielinį ar kitus iškilius ir garbingus kairiosios pakraipos tarpukario politikus. Deja, šis socialdemokratų veikėjas pasirinko kitokį kelią. Po 1926 metų gruodžio 17-osios perversmo, atvedusio į valdžią Antano Smetonos vadovaujamus tautininkus, J. Plečkaitis ir būrelis jo bendraminčių nutarė, kad parlamentinę demokratiją galima atkurti taip pat, kaip ji buvo prarasta – panaudojus ginkluotą jėgą. Šis kelias atvedė prie dviejų nepavykusių sukilimų ir kruvinų aukų, o paties jų iniciatoriaus laukė politinio emigranto dalia.

Maža to, J. Plečkaitis ir vadinamieji plečkaitininkai, siekdami savo tikslų nesibodėjo kliautis priešiškomis Lietuvai išorės jėgomis, o jų tolimesnė veikla įgavo teroristinį pobūdį. Dėl to J. Plečkaičio kratėsi užsienyje susibūrę bičiuliai socialdemokratai, o jis pats įkliuvęs su kontrabandiniais ginklais, sėdėjo Vokietijos kalėjime, vėliau, – nepriklausomos Lietuvos kalėjime. Nebelikus plečkaitininkus globojusios Lenkijos įkliuvo Lietuvos valdžiai. Galiausiai didysis kovotojas prieš „fašistinį“ A. Smetonos režimą pateko į sovietinių okupantų nagus ir atsidūrė Sibiro tremtyje, iš kurios grįžo tik chruščiovinio „atšilimo“ laikais. Dar 8 metus pagyvenęs Pilviškiuose, visų užmirštas skandalingasis politikas paliko šį pasaulį.

Taip nelinksmai baigėsi trijų Lietuvos Respublikų Seimų nario, perversmininko ir teroristo gyvenimo kelias. Be abejo, J. Plečkaičio likimas galėjo susiklostyti visai kitaip, jei ne jo polinkis į avantiūras ir pragaištingas lengvabūdiškumas, renkantis draugus bei sąjungininkus. Norėdami suprasti, kaip ir kada šis veikėjas pasuko į politikos užribį, prisiminkime jo biografijos pradžią.

 

Nuo streikų organizatoriaus iki Seimo nario

 

Į politinę veiklą J. Plečkaitis įsitraukė gana anksti, būdamas vos septyniolikos. Tokį sprendimą, matyt, lėmė 1905 metų revoliucijos įvykiai, kurių atgarsiai neaplenkė ir Lietuvos. Šiaip ar taip, būtent tai metais buvęs moksleivis tapo Lietuvos Socialdemokratų partijos (LSDP) nariu. Šis pasirinkimas taip pat nebuvo atsitiktinis – socializmas tuomet buvo madingas visoje Europoje, o ką jau kalbėti apie Rusijos imperiją ir jos engiamą Lietuvą, kurios socialdemokratai greta socialinio teisingumo kėlė ir tautinio išsivadavimo idėją. Praėjus porai savaičių nuo vadinamo kruvinojo sekmadienio, kuomet caro valdžios nurodymu Peterburge sušaudyta taiki darbininkų demonstracija,  LSDP paskelbė Manifestą, reikalaudama baigti karą, įgyvendinti demokratines laisves ir pripažinti visų tautų teises. Dar po trijų dienų Kupiškyje surengtame mitinge socialdemokratai ragino žmones nuversti caro valdžią ir paskelbti laisvą demokratinę Lietuvos valstybę su seimu Vilniuje. Vasarą ši akcija išplito visoje Lietuvoje.  1905-ųjų vasarą visoje Lietuvoje išplatintas LSDP manifestas ir kone pusė milijono atsišaukimų, uždegė lietuvių troškimą patiems tapti savo krašto šeimininkais.

1906-ųjų vasarą Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijas apėmė masiniai dvarų darbininkų streikai, kurių aktyviu organizatoriumi tapo ir J. Plečkaitis. Tiesa, toks pakilimas truko neilgai – 1907-aisiais caro valdžia ėmėsi prieš revoliucionierius žiaurių represijų: 46 aktyviausi revoliucijos dalyviai buvo pasmerkti myriop dar 161 pasiųstas į katorgą, dar apie 6 tūkstančiai be teismo ištremti į Sibirą.

J. Plečkaičio represijos nepalietė. Kaip nepalietė ir mobilizacija į I pasaulinio karo frontus. Tiesa, 1910-1914 metais jis atitarnavo carinės Rusijos kariuomenėje. Dar kartą turėjo būti pašauktas į ją jau prasidėjus karo veiksmams, tačiau mobilizacijos išvengė – gal todėl, kad buvo įstojęs į mokytojų kursus, kuriuos baigė 1916-aisiais.

Mokytojavo J. Plečkaitis neilgai – iki 1918-ųjų jis dirbo Vilkaviškio pradinėje. Bet netrukus aktyviam socialdemokratų veikėjui teko trauktis ne tik iš mokyklos, bet ir iš Lietuvos: vengdamas arešto už dvarų darbininkų streikų organizavimą, jis išvažiavo į Vokietiją ir taip pirmą kartą paragavo politinio emigranto duonos. Šioji tąsyk pasirodė skalsi, gal net skalsesnė, už sprangų mokytojo kąsnį – patekęs į vokiečių socialdemokratų globą J. Plečkaitis gyveno nejausdamas didelių nepriteklių. O tu metu ne vienas jo bendraamžis ir ne vienas kolega mokytojas savanoriais išėjo į Nepriklausomybės kovų frontus, kad apgintų mūsų jauną valstybę nuo bolševikų ir bermontininkų.

Į Lietuvą sugrįžo 1920-aisiais, kai ginkluotos kovos buvo jau pasibaigusios, užtat prasidėjo kovos dėl valdžios. Kautis politiniuose mūšiuose, kuriuose nešvilpia kulkos, J. Plečkaitis, žinoma nesibodėjo. Ir kovėsi sėkmingai tų pačių metų gegužę Kauno apygardoje jis iškovojo steigiamojo Seimo nario mandatą. Vėliau politikas buvo renkamas ir Pirmąjį, Antrąjį bei Trečiąjį Seimus.

Kuo pasižymėjo J. Plečkaičio parlamentinė veikla? Ogi niekuo, išskyrus nepaprastą seimūno iškalbą. „Jis buvo iš tų Seimo narių, kurie savo nerimtomis, neparuoštomis ilgomis kalbomis Seime įnešdavo daug nerimo ir gaiščio, nors kalbėjo jis sklandžiai, įtaigiai, grindė savo nuomonę paprastais, bet ne primityviais argumentais“, – taip knygoje „Lietuvos Steigiamasis Seimas“ J. Plečkaitį apibūdina istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė. Matyt, iškalbusis socialdemokratas būtų tapęs nepamainomu visų seimų atributu. Jei ne 1926-ųjų perversmas, ne tik akimirksniu palaidojęs J. Plečkaičio politinę karjerą, bet ir apvertęs aukštyn kojomis visą jo gyvenimą.

 

Jėga prieš jėgą

 

Tautininkų perversmas socialdemokratų ir valstiečių liaudininkų dominuojamą III Seimą nušlavė lengvai ir greitai: atsistatydinti įtikintas liaudininkų prezidentas Kazys Grinius, išlaikydamas visas formalias procedūras, naujosios vyriausybės vadovu paskyrė Augustiną Voldemarą ir atsistatydino iš pareigų. Dar po poros dienų Seimo posėdyje, nedalyvaujant kairiesiems, išrinktas Antanas Smetona.

Rimčiau pasipriešinti perversmininkams niekas net nemėgino. Tiesa, liaudininkams prijautęs Generalinio štabo viršininkas Kazys Škirpa lyg ir mėgino perimti iniciatyvą, perversmo naktį atvykęs į karo policijos kareivines, tačiau buvo per vėlu: kelios dešimtys karo nebegalėjo pasipriešinti visas strategines įstaigas užėmusiems pučistams. Susisiekti su Aukštojoje Panemunėje dislokuotu 5-uoju pėstininkų pulki štabo viršininkui apskritai nepavyko, o mėginti remtis Marijampolės 9-ojo pulko kariais jau nebebuvo prasmės – viską lėmė net ne valandos, o minutės. Tuo tarpu stichiška atskirų dalinių kareivių ir jaunesniųjų vadų iniciatyva ginti konstitucinę tvarką taip pat greitai nuslopo.

Be abejo, nuo valdžios nušalinti kairieji pasiduoti neketino. Lengva gruodžio perversmininkų sėkmė paskatino iliuzijas, kad parlamentinę demokratiją irgi galima atkurti jėga. Taigi, J. Plečkaitis drauge su dar keliais kitais Seimo socialdemokratų frakcijos nariais ėmė rengti sukilimo planą. Dar aktyviau rengiant kontrpučą dalyvavo valstiečiai liaudininkai, su jų frakcijos nariu Juozu Pajauju priešakyje tapę planuojamo sukilimo varomąja jėga.

Pagal paną perversmo turėjo prasidėti naktį iš kovo 14-osios į 15-ąją  keliais raketos signalais. Tuomet ginkluoti perversmininkai nedidelėmis grupelėmis planavo įsiveržti į Vyriausybės narių butus ir juos suimti, o kai kuriuos įtakingus tautininkų veikėjus – sušaudyti vietoje. Vėliau pučistai ketino sudaryti naują šalies vadovybę – į Prezidentus buvo numatytas tautininkų nušalintas Kazys Grinius, o užsienio reikalų ministru – buvęs jo kabineto vadovas Mykolas Sleževičius.

Vis dėlto, iš anksto įtikėję avantiūros sėkme, perversmui kairieji ruošėsi labai jau nemokšiškai ir diletantiškai, nesilaikydami jokios konspiracijos: sukilimo planai aptarinėti didelėse žmonių grupės, prisijungti prie jo raginti visiškai nepažįstami žmonės, apie rengiamą pučią kareivinėse atvirai kalbėjo net kareiviai. Tad nenuostabu, kad apie perversmo scenarijų viską žinojo ir Politinė policija, pradėjusi „semti“ kai kuriuos pučistus dar perversmo išvakarėse.

Nepajudėjo iš vietos ir Kaune dislokuotas husarų pulkas, kurio paramos perversmininkai labai tikėjosi. J. Pajaujo užverbuotas vieno liaudininko brolis vyr. leitenantas Erikas Tornau, tą naktį turėjęs budėti kareivinėse ir suimti pučistams nepalankius pulko karininkus, buvo nušalintas nuo budėjimo ir suimtas pats. Ryte už grotų atsidūrė ir nemažai kitų pulko puskarininkių ir jaunesniųjų karininkų. Balandžio 3 dieną Šiaulių geležinkelio stotyje buvo suimtas ir pagrindinis perversmo organizatorius J. Pajaujis. Dėl to, kad buvo pažeista Seimo atstovo teisinė neliečiamybė, kairieji sukėlė baisų triukšmą, kuris balandžio 12 dieną baigėsi interpeliacija Ministrų kabinetui. Valstiečių ir socialdemokratų balsų užteko pareikšti nepasitikėjimą A. Voldemaro vyriausybe, tačiau po keliolikos minučių apstulbusiems tautos išrinktiesiems premjeras perskaitė A. Smetonos aktą, kuriuo paleidžiamas pats Seimas.

Po dviejų savaičių karo lauko teismas tris svarbiausius kontrpučo organizatorius  – J. Pajaujį, E. Tornau ir husarų pulko raštininką Juozą Žemaitį nuteisė sušaudyti. Tačiau tą pačią dieną gavęs nuteistųjų malonės prašymus, A. Smetona mirties bausmę pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos. Užbėgdami įvykiams už akių pastebėsime, kad po poros metų visi trys pučistai vėl mėgavosi laisve.

 

Avantiūra provincijoje

 

O štai J. Plečkaitis tuo metu apskritai išlipo sausas iš vandens. Kaip ir kiti jo bendraminčiai socialdemokratai – J. Pajaujo maištininkų byloje jų pavardės nefigūravo. Vis dėlto nevykusio kontrperversmo pamokos kairiesiems buvo nė motais – nepavykus įgyvendinti sumanymo Kaune, opozicionieriai nutarė veikti provincijoje. Taigi, tų pačių 1927-ųjų vasarą buvę Seimo socialdemokratai – J. Plečkaitis, Povilas Mikulskis, Juozas Paplauskas, Pranas Vikionis ir Juozas Kedys nutarė dar kartą užlipti ant J. Pajaujo ir jo kompanijos užminto grėblio. Nieko nepasimokę iš žlugusio kontrpučo Kaune, jie ėmėsi organizuoti ginkluotas sukilėlių grupes Alytaus, Kėdainių. Raseinių ir Tauragės apskrityse.

Kaip rašo plečkaitininkų veiklą tyrinėjęs istorikas Ričardas Čepas, agituodami prisijungti prie sukilimo, būsimi perversmininkai padėjo atkurti buvusią kairiųjų vyriausybę, duosiančią valstiečiams žemės ir miško, aprūpinsiančią darbu bedarbius, sumažinsiančią mokesčius. Agitacijoje netrūko pagyrų, kad perversmo organizatorius remia tūkstančiai organizacijos narių ir net keli kariuomenės pulkai. Suvilioti šių pažadų prie perversmininkų ėmė šlietis kai kurie darbininkai, mažažemiais valstiečiai, samdiniai amatininkai ir moksleiviai. Tą patį rudenį Lietuvoje prasidėjo įvykiai, įėję į istoriją kaip Tauragės ir Alytaus sukilimai.

1927 rugsėjo 8 dienos rytą 30  revolveriais ir šautuvais P. Mikulskio vadovaujamų ginkluotų vyrų užėmė Tauragės komendantūrą ir policijos nuovadą. Maištininkai suėmė apie 30 valdžios pareigūnų, o vietos spaustuvei liepė atspausdinti keletą tūkstančių lapelių, kuriuose pranešama apie įvedamą komendanto valandą ir nurodoma sunešti komendantūrai visus turimus ginklus. Įsakymą pasirašė perversmininkų Tauragės komendantu paskirtas Lietuvos kariuomenės kapitonas Antanas Majus, ištremtas į provinciją už dalyvavimą nepavykusiame kovo perversme.

Nors tauragiškiams ir pasisekė užimti miestą, konkretaus plano ką daryti toliau jie aiškiai neturėjo. Jokie kariuomenės pulkai į pagalbą jiems neskubėjo, o ir skubėti nesiruošė. Tad iš nežinojimo ko dabar griebtis, maištininkai padarė viską, kad nuteiktų prieš save miesto gyventojus: jie tuštino parduotuvių lentynas, reikalavo nemokamo maisto valgyklose, kavinėse ir šiaip miestelėnų namuose, kol pagaliau įsidrąsino įsiveržti į Lietuvos banko Tauragės skyrių ir išreikalavo iš jo valdytojo nemažą pinigų sumą neva sukilimo reikmėms. Vėliau paaiškės, kad tie pinigai sukilėlių komendantūros taip ir nepasiekė: „operacijai“ vadovavęs Ferdinandas Saltonas dingo su jais kaip į vandenį.

Šiaip ar taip Tauragėje sukilėliams pavyko bent šį tą nuveikti, tuo tarpu iš Alytaus sukilimo išėjo visiškas šnipštas. Miške prie Balbieriškio susitelkusi J. Plečkaičio vadovaujama 30-40 žmonių grupė, ginkluota keliais revolveriais ir karišku šautuvu su vienu vieninteliu šoviniu, naktį iš rugsėjo 8-osios į 9-ąją ruošėsi pulti miesto kareivines. Plečkaitininkai buvo įsitikinę, kad sulauks pačių įgulos karių paramos. Bet tokios tebuvo muilo burbulas. Pastebėję miške raitus kariuomenės patrulius ir sužinoję apie Alytuje prasidėjusias kratas, maištininkai nutarė išsivaikščioti kas sau.

Tuo tarpu aplink Tauragę esančių apskričių komendantūros rugsėjo 9-osios rytą gavo įsakymą atkurti tvarką maištininkų užimtame mieste. 17 valandą dviejų pėstininkų ir vieno husarų pulko daliniai puolė sukilėlius. Po poros valandų sukilimas buvo numalšintas – pradidėjo pučistų vadų paieška ir areštai. Per kitas per dienų visoje Lietuvoje suimti 133 asmenys. Vėliau devyni iš jų nuteisti mirties bausme ir šį kartą nuosprendžiai buvo įvykdyti. Aštuoniolikai pasmerktųjų aukščiausia bausmė pakeista kalėjimu iki gyvos galvos, įvairų laiką kalėti nuteisti dar 39 maištininkai.

 

Lenkijos penktoji kolona

 

Vis dėlto svarbiausiems sukilimo organizatoriams  išnešti sveiką kailį. J. Plečkaitis su keliais kitais nepavykusio sukilimo dalyviais rugsėjo 11 dieną pasitraukė į Rytprūsius ir, padedant Karaliaučiaus socialdemokratų komitetui, gavo leidimą vienerius metus gyventi šiam krašte ir laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą. Pasinaudodamas tokiu svetingumu, J. Plečkaitis Lnkė Tilžėje ir Ragainėje įkalintus sukilėlius, ragindamas juos toliau ruoštis ginklu nuversti A. Smetonos valdžią.

Tuo tarpu J. Paplauskas ir J. Kedys rugsėjo 9-osios rytą, ties Valkininkais perėję buvusią demarkacijos liniją, spruko į lenkų okupuotą Vilniaus kraštą ir apsistojo pas užgrobtoje sostinėje gyvenantį J. Paplausko giminaitį.

Natūralu, kad Vilniuje įsitaisę plečkaitininkai labai greitai atkreipė į save Lenkijos veikėjų dėmesį: jei jau šie vyrukai taip aktyviai veikia prieš Lietuvos valdžią tai kodėl jų nepanaudojus Varšuvos ekspansionistiniams tikslams? Prisivilioti lietuvius politinius emigrantus buvo patikėta Lenkijos socialistų partijos (PPS) veikėjams. 1927-ųjų rudenį J. Paplauską aplankęs vienas PPS komiteto narys įteikė jam 100 zlotų ir pakvietė apsilankyti Varšuvoje. J. Paplauskas tuoj pat parašė laišką Karaliaučiuje apsistojusiam J. Plečkaičiui, kuris, be vargo gavęs vizą, spalio 12-ąją taip pat išvyko į Lenkiją.

Varšuvoje J. Plečkaičio jau laukė Lenkijos užsienio reikalų ministerijos Rytų departamento vadovas Tadeuszas Holowko, pažįstamas dar nuo Rygos laikų. Abu vyrai pirmą kartą susitiko tuomet, kai nuo teisingumo pabėgęs maištininkų vadovas buvo apsistojęs Latvijoje. Tuomet pokalbis su lenkų diplomatu atrodė lengvas ir neįpareigojantis: T. Holowko daug pasakojo lietuviui apie Lenkiją, gyrė jos vadovą Juzefą Pilsudskį, tačiau nei ko prašė, nei ką nors patarė. Matyt, T. Holowko tiesiog norėjo užmegzti asmeninį ryšį, kuris netolimoje ateityje gali labai praversti.

Ir šį kartą P. Holowko savo tikrųjų tikslų atskleisti neskubėjo. Priėmęs savo kabinete J. Plečkaitį ir J. Paplauską, diplomatas apsiribojo bendromis frazėmis ir pakvietė lietuvius kelias dienas praleisti Varšuvoje. Emigrantų priėmimas buvo gana prašmatnus: abu apgyvendinti gerame viešbutyje, negailėta pinigų ir gausioms vaišėms restorane, kurių sąskaitas, žinoma, apmokėjo svetingas šeimininkas. Atsipalaidavę svečiai noriai kalbėjo su lenkų diplomatu apie savo troškimą nuversti tautininkų valdžią, susilaukdami visiško T. Holowko supratimo. Diplomatas patarė emigrantams plėsti veiklą ir čia pat įteikė jiems 4000 dolerių – tuo metu tai buvo tikrai dideli pinigai. Beje, labai greitai tokios pašalpos tapo reguliarios. Gerokai vėliau, jau apklausiamas sovietinio saugumo pareigūnų, J. Plečkaitis nurodys, jog kiekvieno mėnesio pradžioje J. Paplauskas gaudavo iš Lenkijos užsienio reikalų ministerijos fondo po 2000 dolerių, už kurių panaudojimą net nereikėdavo atsiskaityti.

Mainais į šiuos pinigus T. Holowko tuomet nieko nereikalavo. Maža to, diplomatas pažadėjo paremti visus nepavykusių Tauragės ir Alytaus sukilimų dalyviams, jei tik šie susirinks Lenkijoje. T. Holowko taip pat pasiūlė politiniams emigrantams surengti lenkų okupuotame Vilniuje kongresą. Apsidžiaugę dėl tokio pasiūlymo lietuviai vis dėlto pareiškė, kad tokį kongresą geriau rengti Rygoje – antraip už šio renginio labai jau aiškiai kyšos Varšuvos ausys. Sutikęs su šiais argumentas, lenkų diplomatas svečiams patarė visais rūpimais klausimais palaikyti su pirmajame jų susitikime dalyvavusiu Vilniaus pasienio sargybos 6-osios brigados žandarmerijos viršininku.

1927-ųjų lapkričio 5-6 dienomis Rygoje surengtas kongresas vienbalsiai priėmė rezoliuciją, skelbiančią Lietuvos valdžią neteisėta ir raginančia kviesti visą liaudį į kovą prieš tautininkų režimą. Tačiau dėl požiūrio į Lietuvai priešišką Lenkiją jo dalyvių pozicijos išsiskyrė. Po balsavimo dėl J. Plečkaičio siūlymo pripažinti Vilniaus krašto užgrobimo faktą, iš kongreso pasitraukė visi jame dalyvavę liaudininkai ir keli socialdemokratai. Nuo to momento niekam neliko abejonių, kad plečkaitininkų grupuotė tapo atviru Lenkijos interesų įgyvendinimo įrankiu.

 

Nuo „partizanų“ iki teroristų

 

Pats J. Plečkaitis tuo visai nesibodėjo. Padedamas Lenkijos Generalinio štabo žvalgybos karininkų, jis ėmėsi kurti vadinamąją Lietuvos Respublikos politinių emigrantų gynimo gvardiją ir brandino naujo sukilimo planą. Pinigų ir ginklų plečkaitininkams negailėta. Gruodį Lydoje, jau veikė gerai ginkluota lietuvių emigrantų kuopa, kurios taikiklyje atsidūrė ne tik  A. Smetonos režimas, bet ir visa nepriklausoma Lietuva. Tačiau Lietuvos žvalgybai šie pasirengimai nebuvo jokia paslaptis. Tad jau tą patį mėnesį kabineto vadovas Voldemaras Tautų Sąjungos sesijoje viešai pareiškė, kad Lenkijos valdžia telkia prieš Lietuvą nukreiptas ginkluotas formuotes. Po šio demaršo Varšuva buvo priversta nutraukti plečkaitininkams karinę paramą, o 1928-ųjų kovą gvardiją iš viso likvidavo.

Perrengti civiliais drabužiais plečkaitininkai buvo parengti į bendrabutį Gardine ir kurį laiką finansuoti per Raudonąjį Kryžių – dabar jau tiesiog kaip politiniai pabėgėliai ir potencialūs partizanai, planuojantys surengti dar vieną išpuolį prieš Lietuvos valdžią. Tokią akcija ypač sukilimu domėjosi kai kurie Lenkijos Generalinio štabo žvalgybos karininkai, dar 1919 metais organizavę nepavykusį sukarintos organizacijos POW perversmą Lietuvoje.

Tačiau plečkaitininkams ir vėl nepasisekė – 1928 metų lapkričio 1 dieną planuotas žygis į Lietuvą žlugo nė neprasidėjęs. Mat dar 1927 metų birželio 18 dieną kriminalinės policijos žvalgybininkų grupė,  prasiskverbusi į Vilniaus kraštą, sučiupo ir slapta pargabeno į Lietuvą J. Kedį. Šis išklojo viską apie J. Plečkaičio santykius su lenkais ir net atskleidė organizacijos planus nužudyti A. Voldemarą, A. Smetoną ir generolą Povilą Plechavičių. Taigi, pradėti žygio plečkaitininkams nepavyko nei per Vėlines, nei kitą numatytą datą – per 1928 metų Kalėdas.

Nuo to laiko plečkaitininkai perversmų daugiau nebeplanavo – iš sukarintos politinės grupuotės jie pamažu ėmė virsti grynai teroristine organizacija. Tuo metu J. Plečkaitis, jau išmestas iš Lietuvos socialdemokratų organizacijos užsienyje gretų, su nedidele savo šalininkų grupe susiruošė į Lietuvą. Nedrįsdama tiesiai pereiti administracinės linijos, grupelė 1929 metų rugsėjo 3-ąją perėjo Lenkijos ir Vokietijos sieną, o iš ten planavo traukti į Suvalkiją. Tačiau ir vėl nesėkmė – granatas ir savadarbes bombas gabenę plečkaitininkai įkliuvo vokiečių žandarams. Už ginklų kontrabandą J. Plečkaičiui buvo atseikėti treji metai kalėjimo, tačiau, tarpininkaujant geriesiems vokiečių socialdemokratams, teroristas buvo išleistas į laisvę anksčiau laiko.

Nuo to laiko J. Plečkaičio žvaigždė ėmė gesti. Sugrįžęs į Vilnių jis dar mėgino organizuoti savo šalininkų grupę, surengti jų konferenciją, tačiau nesėkmingai. O ir Lenkijos valdžiai teroristas, matyt, jau nebebuvo reikalingas. O 1939-ųjų rudenį, nacių Vokietijai ir Sovietų Sąjungai sunaikinus Lenkijos valstybę, o Lietuvai atgavus Vilnių, J. Plečkaičiui visai nebebuvo kur dėtis. 1940-ųjų kovą, atnaujinus Alytaus sukilimo bylą, jis buvo suimtas.

Ir nors Lietuvą okupavę sovietai kitus  J. Plečkaičio šalininkus paleido, pats jis kažkodėl  taip ir liko už kalėjime, iš kurio ištrūko tik prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui. Tačiau 1994-aisiais J. Plečkaitis vėl buvo suimtas – šį kartą jau sovietinės valdžios. Kodėl aršus A. Smetonos režimo priešas susilaukė tokio likimo, šiandien jau niekas nepasakys – šią, kaip ir daugybę kitų “plečkaitiados“ paslapčių buvęs maištininkas nusinešė į kapus.

Lietuvos žinios, 2016-10-28

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s