Vyskupas Vincentas Borisevičius: ištikimas ganytojo pareigai

AL-161111-01

 

Prieš 70 metų, 1948-ųjų lapkričio 18 dieną sovietiniai okupantai nužudė vyskupą Vincentą Borisevičių, kuris net mirties akivaizdoje liko ištikimas savo ganytojiškai ir žmogiškai pareigai. Prisiminkime šio dvasininko kankinystės istoriją.

Aras Lukšas

Dėl to, kad Vincentas Borisevičius pasirinks tarnystės Dievui ir žmonėms kelią, nebuvo abejonių nuo pat jo vaikystės. Gimęs 1887 metų lapkričio 23-čiąją Vilkaviškio apskrities Paežerių valsčiau Bebrininkų kaime pamaldžių ūkininkų šeimoje, jis tėvų nuo mažens buvo ruošiamas į kunigus. Tėvas, sukaupęs visus įmanomus ir neįmanomus išteklius, išleido sūnų mokytis į Peterburgą, kuriame tuo metu veikė vienintelė visoje carinėje imperijoje katalikiška gimnazija. Vėliau, mokslai Seinų kunigų seminarijoje, studijos katalikiškame Friburgo universitete, Kalvarijos vikaro ir kalėjimo kapeliono darbas, Pirmasis pasaulinis karas, evakuacija į Minską.

Į Lietuvą V. Borisevičius sugrįžo vos šiai paskelbus Nepriklausomybę – 1918-aisiais. Iš pradžių dėstė tikybą Marijampolės gimnazijoje, vėliau buvo paskirtas dėstyti tuomet Gižuose veikusioje Seinų kunigų seminarijoje.

O ir tolimesnė gabaus dvasininko karjera buvo sparti, ir, matyt, pelnyta: Telšių vyskupijos kurijos kancleris, Telšių kunigų seminarijos profesorius ir rektorius. Nuo 1928-ųjų prelatas. Ir galiausiai 1940 metų  kovo 10-ąją V. Borisevičius Telšių katedroje konsekruojamas vyskupu. Nepriklausomai Lietuvos Respublikai tuomet buvo likę gyvuoti vos pora mėnesių, tad vyskupas nė pagalvoti negalėjo, kad būtent jo vyskupystė taps svarbiausia konflikto sovietų valdžia o galiausiai – ir jo žūties priežastimi.

 

Ganytojo laiškas, tapęs nuosprendžiu

 

Viskas prasidėjo nuo 1943 metų rugpjūčio 3 dieną paskalbto pirmojo pirmajame ganytojiško vyskupo laiško, kuriame V. Borisevičius negailestingai taršo komunizmą ir stebisi, iš kur gali atsirasti šiai nežmoniškai ideologijai pritariančių žmonių. Primindamas per pirmuosius sovietų okupacijos metus išžudytus ir ištremtus lietuvius bei sovietų planus išvežti į Rusijos gilumą dar 700 tūkstančių mūsų šalies žmonių, vyskupas rašo:

„Turint visa tai galvoje, rodos, komunizmas neturėtų niekam patikti. Deja. Tam nelemtam komunizmui dar yra pritariančių ir tikinčių bolševikų pažadams. Reikia stebėtis tokių žmonių sužvėrėjimu ir išsigimimu. (…). Turint galvoje tokias baisenybes, rodos, žmoniško jausmo turėtų pakakti, kad išsižadėtų bolševizmo. Juk nejauku būtų žiūrėti į kankinamą paukštelį arba gyvulėlį, o juo labiau pritarti arba pačiam dalyvauti darbe, nukreiptame prieš žmogų“. O baigiamas laiškais tokiais žodžiais: „Mes tačiau ne tik jausmais turime vadovautis. Švento tikėjimo apšviestas protas daro įspėjimą, kad už tokius darbus laukia didelė atsakomybė“.

Be abejo, ne vien komunistinę ideologiją vyskupas laikė blogio įsikūnijimu. Lygiai taip pat (žinoma, kiek leido jo kunigo luomas), V. Borisevičius bandė pasipriešinti ir Lietuvą užplūdusiai nacių mirties mašinai, savo aukomis visų pirma pasirinkusiai mūsų krašto žydus. O čia dvasininkui prireikė nė kiek nemažiau drąsos ir vyriškumo, nei vokiečių okupacijos metais smerkti komunizmą ir komunistus, kurių Lietuvoje tuomet nebuvo nė padujų. Tokią vyskupo drąsą liudija kas ir toks faktas.

1944-ųjų vasarą, rengdamasis atlaidams, V. Borisevičius keletą savaičių Žemaičių Kalvarijoje praleido. Čia jis kasdien bendravo su dviem savo bendražygiais, aptardamas negausių išlikusių žydų gelbėjimo reikalus. Telšių kunigų seminarijos ekonomė Teklė Kasčiukaitė prisimena, kad vienas iš vyskupo bičiulių buvo Žemaičių Kalvarijos klebonas Vladislovas Polonskis. Šis kunigas asmeniškai išgelbėjo mažiausiai keturias žydų šeimas. 1942-aisiais perėmęs Žemaičių Kalvarijos parapiją jis rado ankstesnio klebono bažnyčioje priglaustus keturis gydytojus ir vaistininkę. V. Borisevičiaus bendražygis trejus metus slėpė pasmerktus sunaikinimui žydus bažnyčioje, o vėliau klebonijoje. Už tai kunigas netgi sulaukė sugrįžusios Raudonosios armijos politinio skyriaus padėkos. Bet vėliau ši „padėka“ buvo papildyta 10 metų lagerių – neva už V. Borisevičiaus nurodymu skirtą pagalbą maistu vokiečių kariniam daliniui. Už akių surengtas teismas neatsižvalgė į tai, kad kunigas nusiuntė kelias moteris parinkti daržovių miestelyje įsikūrusiai vokiečių virtuvei vien tik todėl, kad šie nekištų nosies į vienuolyno svirną, kuriame tuo metu buvo pasislėpę žydai gydytojai.

V. Polonskis nebuvo vienintelis Telšių apskrities kunigas, gelbėjęs žydus V. Borisevičiaus prašymu. Tą rodo vyskupo baudžiamojoje byloje esantis Telšių žydų liudijimas apie jiems suteiktą pagalbą nacių okupacijos metais. „Mes, žemiau pasirašę gydytojai Blatas Mauša Aronas, Blatienė Mirijam, ir Kaplanas Dovydas, gyvenantys Telšiuose, liudijame: 1. Po to, kai Telšiuose buvo sunaikintas žydų getas, Telšių vyskupas Borisevičius priglaudė ir slėpė pabėgusias žydes moteris. 2. Telšių vyskupas Borisevičius rėmė žydus, kurie slėpėsi kaimuose ir pas kai kuriuos Telšių apskrities parapijos kunigus. 3. Telšių vyskupas Borisevičius 1944 m. liepos mėn. padėjo išlaisvinti iš Telšių kalėjimo mūsų [Blatų] ketverių metų dukrą ir taip ją išgelbėjo nuo mirties.

Buvo atvejų, kai V. Borisevičiui teko gelbėti ir pačius žydų gelbėtojus. Tai liudija Alsėdžių klebono Vladislavo Taškūno istorija. Kuomet per 1941-ųjų Kūčias buvo išžudyti paskutinieji miestelio žydai – moterys ir vaikai kunigas, Kalėdų ryto pamoksle, griežtai pasmerkė budelius. Vėliau dvasininkas slėpė išlikusius žydus, siųsdamas juos į atokesnes ūkininkų sodybas. Už tai gestapas 1943 metų birželį V. Taškūną suėmė, įmetė į Kauno kalėjimą ir ruošėsi išsiųsti į Dachau koncentracijos stovyklą, iš kur sugrįžti vilties buvo mažai. Nuo žūties kunigą išgelbėjo tik V. Borisevičiaus įsikišimas: nežinia kaip susitaręs su okupacine valdžia vyskupas pasiekė, kad užuot išsiuntus V. Taškūną į Dachau, jis būtų nušalintas nuo kunigo pareigų ir internuotas Žemaičių Kalvarijos marijonų vienuolyne.

 

Rezistencija ar gailestingumas?

 

Šiandien neretai prisimenama ir tai, kad pokario metais V. Borisevičius palaikė glaudžius ryšius ir su ginkluotu antisovietiniu pogrindžiu. Tiesa tai, ar mitas? Ir taip, ir ne. Ryšių iš tiesų būta, bet jų motyvai – šiek tiek kitoki, nei esame įpratę girdėti.

Šie ryšiai užsimezgė 1944-ųjų vasarą, frontui ritantis per Lietuvą. Tai matyti iš NKGB tardytojo surašyto vyskupo apklausos protokolo, kuriame kaltinamasis tvirtino, jog birželio ar liepos mėnesį, Raudonajai armijai artėjant prie Telšių, jis pasitraukė į Žemaičių Kalvariją ir apsistojo pas vietos kleboną. Iš šio sužinojo apie besiorganizuojančią Lietuvos laisvės armijos (LLA) kovinį sparną – „Vanagų“ grupuotę, neva terorizuojančią žmones, nacių okupacijos metais slėpusius žydus. Tad kontaktą su „Vanagais“ dvasininkas užmezgęs tam, kad apsaugotų persekiojamus žmones. Įdomu, kad šis epizodas teisme bus apskritai nutylėtas. Nieko nuostabaus – tokie parodymai labiau tiktų išteisinamajam, o ne apkaltinamajam nuosprendžiui. Taigi, teisme vyskupui bus inkriminuojamas kitas ryšių su „banditais“ epizodas, nutikęs 1945-ųjų vasarį.

Prie šio epizodo netrukus grįšime, bet kol kas, remdamiesi T. Kačiukaitės prisiminimais, grįžkime į 1944-ųjų spalį, kuomet, Raudonosios Armijos 1-ojo Pabaltijo fronto divizijos pradėjo galingą puolimą Klaipėdos kryptimi. Frontui nuo Kuršėnų pajudėjus į Vakarus, V. Borisevičius trumpam pasirodė Telšiuose. Pasakęs ekonomei, jog vyksta į Plungę, su seminarijos rektoriumi vyskupu Pranciškumi Ramanausku iškeliavo į netoli Latvijos esančius Židikus.

Šis melas buvo reikalingas dėl konspiracijos, mat V. Borisevičius nuogąstavo, kad besitraukdami vokiečiai prievarta neišsivežtų jo su savimi. O kad tokia tikimybė buvo, matyti iš šių T. Kačiukaitės prisiminimų eilučių: „Spalio devintąją prie seminarijos atvyko dvi vokiečių kariškių mašinos. Ieškojo vyskupų. Aš pasakiau, kad, kiek žinau, jie Plungėje. Liepė įdėti abiem lagaminus su baltiniais kelionei. Padariau viską, kaip įsakyta. Po dviejų valandų tie patys vokiečiai sugrįžo. Grąžino man lagaminus ir pasakė, kad vyskupų Plungėje nėra. Apsisuko, ir, atidavę pagarbą, išvažiavo“. Kitą dieną vokiečių Telšiuose jau nebebuvo.

vadais Raudonoji armija Telšius užėmė 1944 m. spalio 8-10 d. Po to vyskupo ryšiai su „Vanagais“ apsiribojo susitikimais su Eduardu Misevičiumi, Adolfu Kubiliumi ir Šarūnu Jazdausku. Apie susitikimą su E. Misevičiumi NKGB žinojo iš A. Kubiliaus tardymų (1945 06 23).

E. Misevičius buvo senas, dar nuo Peterburge vykusio Lietuvių Seimo dienų pažįstamas bičiulis. 1945 m. vasarį E. Misevičius kreipėsi į vyskupą, prašydamas jį apgyvendinti. Mat jam, kaip buvusiam Jurbarko ir Plungės burmistrui, grėsė areštas. Jau kartą jis buvo areštuotas, bet kažkodėl paleistas. Pradžioje jis slapstėsi Pakutuvėnų kaime, paskui – A. Kubiliaus „Žemaičių legiono“ štabe. Dėl senyvo amžiaus (buvo 62 metų) jam buvo sunku partizanauti, todėl kreipėsi pagalbos į vyskupą. Šis jį pasiuntė pas Pašilės kleboną kun. Praną Gustaitį, nes jis, kaip niekas kitas, galėjo priimti ir išlaikyti kiekvieną, kuriam reikalinga pagalba. 1945 m. balandį kun. P. Gustaitis buvo perkeltas į Kaltinėnus, o spalio mėn. – į Viešvėnus. Kartu persikėlė ir E. Misevičius. Tąkart, 1945 m. vasario mėn. E. Misevičius vyskupą supažindino su atvykusiu Š. Jazdausku. Abu prašė paremti partizanus maistu.

Tų pačių metų kovą E. Misevičius atėjo pas vyskupą su buvusiu Lietuvos kariuomenės karininku, o dabar – „Žemaičių legiono“ štabo viršininku A.  Kubiliumi ir skyriaus viršininku Š. Jazdausku. A. Kubilius pas V. Borisevičių dar lankėsi ir kovo pabaigoje. Abu prašė, kad vyskupas paremtų partizanus maistu ir drabužiais. Jie sakė, kad legione yra nuo 300 iki 500 partizanų ir jeigu turtingesni ūkininkai jų neparems maistu ar drabužiais, jie bus priversti iš žmonių prievarta reikalauti maisto. Vyskupas davė jiems 20 kilogramų lašinių ir patarė kreiptis tiesiogiai į klebonus. Vėliau šie lašiniai ir taps svarbiausiu įkalčiu, įrodančiu V. Borisevičiaus ryšius su „banditais“.

Kai čekistai suėmė A. Kubilių, Š. Jazdauskas kreipėsi į V. Borisevičių, prašydamas padėti jam išeiti iš pogrindžio. Vyskupas parašė jam pažymą, kad dirba Lieplaukės bažnyčios zakristijonu. A. Kubiliui vyskupas buvo pažadėjęs pakalbėti su Panevėžio ir Kaišiadorių vyskupais, kad ir jų kunigai paremtų LLA. Vėliau tardomas jis prisiminė tą faktą, bet tvirtino, kad taip ir nepakalbėjo.

 

Akistata su provokatoriais

 

Dar vienas vyskupo dalyvavimo pogrindyje faktas buvo tas, kad jis neva tarpininkavo perduodamas „vokiečių parašiutininkų“ perduotą telegramą A. Kubiliui. Įdomu, kad su tais „parašiutininkais“ (dviem lietuviais ir vienu rusu) P. Gustaitis susipažino lankydamas ligonį. Kartą, kai P. Gustaičio nebuvo namuose, „parašiutininkai“ apsilankė pas E Misevičių ir pasiskundė, kad per susišaudymą su čekistais Tryškiuose prarado siųstuvą ir dabar negalį perduoti žinių. E. Misevičius pasisiūlė per  turintį siųstuvą „Balį“ (A. Kubilių) jiems padėti. Po kelių dienų kažkokia mergina atnešė raštelį, kuriame „parašiutininkai“ centrui pranešė, kad negali perduoti žinių pagal „Vytauto“ šifrą ir kad kažkoks Karpinskis – išdavikas. E. Misevičius raštelį perdavė V. Borisevičiui, o šis – A. Kubiliui. Suėmus A. Kubilių, raštelis atsidūrė pas čekistus.

Įdomu, kad pačiais parašiutininkais tardytojai visiškai nesidomėjo – nei kaip jie atrodo, nei kur apsistoję. Tai atrodė kaip nereikšminga smulkmena, nors tokio siūlėlio čekistai negalėjo nesigriebti. Tad peršasi viena vienintelė išvada – „parašiutininkai“ tebuvo NKGB jaukas. Beje, tai nebuvo paskutinis čekistų bandymas išprovokuoti vyskupą veiksmams, kuriuos vėliau būtų galima panaudoti prieš jį kaip kur kas rimtesnius įkalčius, nei daržovės vokiečiams ar lašiniai partizanams. 1945-ųjų birželį kurijoje pasirodė nepažįstamas vyriškis. Prisistatęs į laisvę išėjusiu kaliniu, nepažįstamasis paprašė, kad vyskupas perduotų į užsienį žinias apie žiaurumus sovietiniuose kalėjimuose. Tačiau šį kartą V. Borisevičius provokacijai nepasidavė – pareiškęs, kad vyskupas – ne šnipas, jis pasiskubino baigti pokalbį. Dar po mėnesio v. Borisevičius atsisakė susitikti su neaiškiu „žmogumi iš miško“, kurį per Žemaičių Naumiesčio kleboną jam mėgino atsiųsti kažkokia moteris.

 

Nepavykus užverbuoti, griebėsi klastos

 

Nepavykus šioms provokacijoms, čekistai nutarė imtis kitokių metodų: 1945 metų gruodžio 18-ąją vyskupas buvo iškviestas į Vilnių ir ten  suimtas. Tos šešios dienos, praleistos NKGB rūsyje ir tardytojų kabinetuose nepaliko jokių oficialių raštiškų pėdsakų, tačiau iš visko matyti, jog tai buvo paskutinis čekistų bandymas užverbuoti vyskupą, padaryti iš jo savo propagandos ruporą arba bent jau priversti jį susitaikyti su komunistų valdžios egzistavimu. Visų pirma iš vyskupo reikalauta atšaukti 1943 rugpjūtį paskelbtą ganytojišką laišką, kuriame jis negailestingai taršo komunistinė ideologiją ir praktiką. Šis atšaukimas turėjo būti paskelbtas visose bažnyčiose.  Be to, buvęs LSSR NKVD-NKGB viršininkas, o dabar – SSRS Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis sovietinei Lietuvai Alfonsas Gailevičius pareikalavo, kad vyskupas parašytų savo vyskupijos kunigams laišką, kuriuo jie iš sakyklų pasmerktų ginkluotą antisovietinę rezistenciją ir paragintų partizanus sudėti ginklus.

Apsispręsti čia ir dabar, vyskupas nebuvo spaudžiamas. Sprendžiant iš T. Kačiukaitės prisiminimų, pagalvoti jam duotas visas mėnuo – iki vasario. Dėl to, kas bus atsisakius vykdyti okupantų reikalavimus, vyskupas iliuzijų neturėjo: „Jei nesutiksiu iki vasario pradžios, tai būsiu suimtas ir nuteistas mirčiai“, – tokius ganytojo žodžius cituoja buvusi seminarijos ekonomė.

Gruodžio 24-ąją, V. Borisevičius paleidžiamas iš KNGB kalėjimo ir vyksta arkivyskupą Mečislovą Reinį, jau nujausdamas, kad tai tikriausiai bus paskutinė jo Kūčių vakarienė.  Po jos atėjo sunkių apmąstymų dienos, kurios slinko kone visiškoje vienatvėje. „Visi manęs vengia, bėga nuo manęs. Suprantu, baimė juos užvaldė ir netikrumas dėl ateities. Niekas nenori man net patarti, o aš esu toks pavargęs“, – tokius dvasininko žodžius prisiminimuose cituoja T. Kačiukaitė.

Kodėl daugelis žmonių ėmė šalintis tiek daug gerų darbų padariusio vyskupo, nesunku suprasti. Įmestas į NKGB kalėjimą žmogus negalėjo nė iš šio nė iš to sugrįžti vos po šešių dienų. O jei sugrįžo – gal buvo čekistų užverbuotas? O jei ir neužverbuotas, tai vis tiek sekamas ir anksčiau ar vėliau sugrįš į kalėjimą, o paskui jį – ir tie, kurie su vyskupu bendravo ir atviravo. Tuo tarpu V. Borisevičius jau buvo pasiryžęs viskam. „Man aišku, kas manęs laukia, jei visko neatšauksiu viešai, tačiau aš labiau rūpinuosi kitkuo: kai į mane pažiūrės Viešpats, jei aš išsižadėsiu savo įsitikinimų ir išduosiu Tėvynę Lietuvą? Todėl manau, kad man vienas kelias – eiti į kalėjimą ir atsiduoti Dievo valiai. Be to, esu įsitikinęs, kad saugumiečiai, jei ir padaryčiau, ko jie nori, vis tiek manęs nepaliks ramybėje – jie reikalaus vis daugiau ir daugiau. Geriau tegu dabar sušaudo, tai bent mirsiu ramus, kad nėjau prieš sąžinę“, – apie vyskupo svarstymus pasakoja T. Kačiukaitė.

Taigi, burtas buvo mestas. Dabar beliko žengti paskutinį žingsnį – oficialiai atsisakyti bet kokio bendradarbiavimo su čekistais ir sovietų valdžia. 1946-ųjų sausio 3 dieną V. Borisevičius rašo pareiškimą NKGB komisarui. Dokumentas baigiamas tokiais žodžiais: „Mane giliai sujaudino tai, ką išgyvenau šiomis dienomis, taip pat Išganytojo žodžiai šv. Jono Evangelijoje: „Geras ganytojas atiduoda savo gyvybę už avis“. Turėdamas omeny tai, ką jau pasakiau, pareiškiu kad įskundimai visiškai nesuderinami nei su manimi pačiu, nei su mano pareigomis, nei su mano sąžine, ir todėl aš kategoriškai atsisakau įskundinėti. Jeigu kuo nusikaltau, aš turiu išpirkti savo kaltes pats, o ne kas nors kitas už mane. Taip pasielgti man liepia mano religija“.

Puikiai suprasdamas, kad tokiu pareiškimu pasirašė sau mirties nuosprendį, vyskupas dabar laukė, kada į jo duris pasibels čekistai. Atvirai suimti vyskupo jie nedrįso, tad griebėsi klastos. 1946 metų vasario 5-ąją Lietuvos komunistų partijos centro komitete turėjo įvykti susitikimas su Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovais. Į jį buvo pakviestas ir V. Borisevičius. Vyskupui atvežti kulto reikalų įgaliotinis A. Gailevičius netgi atsiuntė į Telšius savo automobilį. Tačiau pasitarime V. Borisevičius taip ir nepasirodė, nes buvo nuvežtas tiesiai į NKGB kalėjimo kamerą.

 

Paslaptis, atskleista po pusės šimtmečio

 

Tą pačią dieną pasirašytame nutarime suimti vyskupą nurodoma, kad V. Borisevičius „vokiečių okupacijos ir vėlesniais metais savo vyskupijos gyventojams skleidė antisovietinę agitaciją, kad būtų nuversta sovietų valdžia ir atkurta nepriklausoma buržuazinė Lietuva. Palaikė ryšius su vokiečių parašiutininku ir su antisovietinio nacionalistinio pogrindžio dalyviais. 1945 m. kovo mėnesį Borisevičius drauge su LLA gaujos nariu „Baliu“ padėjo trims vokiečiams parašiutininkams perduoti vokiečių žvalgybos vadovybei slaptas žinias“.

Vyskupo „nusikaltimus“ NKGB tardytojai narpliojo lygiai penkis mėnesius – nuo vasario 8-ąją pradėtos pirmosios apklausos iki liepos 8-ąją pasirašytos kaltinamosios išvados, kurioje detaliai išvardijama tiek dvasininko skleista antisovietinė propaganda (ypač akcentuojant jau minėtą jo 1943-aisiais parašytą ganytojišką laišką), tiek jo ryšiai su „banditų formuotėmis“, primenant ir partizanams įduotą lašinių paltį, ir informacijos perdavimą „vokiečių žvalgybai“.

1948 metų rugpjūčio 28 dieną įvykusiame LSSR MVD Karo tribunolo posėdyje V. Borisevičius buvo teisiamas drauge su jau minėtu rezistentu E. Misevičiumi ir jį priglaudusiu Pašilės klebonu P. Gustaičiu. Posėdis buvo uždaras vadinasi, jame neturėjo dalyvauti nei liudytojai, nei teisiamųjų gynėjai. Vis dėlto, atsižvelgdamas į V. Borisevičiaus prašymą, tribunolas sutiko įleisti į salę vyskupo advokatą, kuris savo ruožtu paprašė išklausyti ir gynybos liudytoją – Telšių gyventoją Jevgeniją Medeckają, papasakojusią, kaip V. Borisevičius pirmosiomis karo dienomis priglaudė ir pamaitino į apsuptį patekusius raudonarmiečius. Be to, teismui advokatas pateikė ir jau minėtą trijų Telšių gydytojų laišką, liudijantį, kad vokiečių okupacijos metais gelbėjo mirčiai pasmerktus žydus.

Tačiau šie liudijimai nieko nepakeitė, Kaip nieko nepakeitė ir paties V. Borisevičiaus paaiškinimai, jog vokiečių okupacijos metais pamoksluose jis protestavo prieš žydų žudynes, jog Lietuvos partizanams padėjo dėl to, kad šiems nereikėtų plėšikauti, o E. Misevičių pas P. Gustaitį siuntė todėl, kad šį kunigą pažinojo kaip žmogų, pasirengusį padėti kiekvienam, kuriam reikia pagalbos. Vienintelis dalykas dėl ko V. Borisevičius iš esmės prisipažino kaltas – tai dėl agitacijos prieš sovietų valdžią, kurios ideologija nebuvo suderinama nei su jo religiniais, nei su žmogiškais principais. Nieko kita pridurti vyskupas negalėjo. Suprasdamas, kad jo likimą lemia ne šis teismas, o jo kategoriškas atsisakymas bendradarbiauti su okupantų valdžia, paskutinio žodžio jis atsisakė.

Teismo posėdis truko vos 2 valandas ir 40 minučių ir baigėsi mirties nuosprendžiu tiek V. Borisevičiui, tiek dviem kitiems teisiamiesiems. Kitą dieną vyskupas buvo perkeltas į Lukiškių kalėjimo mirtininkų kamerą laukti savo lemties.

Reikia pastebėti, kad apie mirties nuosprendį tuomet sužinojo nedaug V. Borisevičiaus aplinkos žmonių. Sprendžiant iš T. Kačiukaitės prisiminimų, tai galėjo būti kunigas Kazimieras Prelgauskas, greičiausiai kalbėjęs su vyskupo advokatu ir Vilniuje buvęs vyskupas Pranas Ramanauskas (beje, vėliau pats nuteistas dešimčiai metų lagerių). Praėjus kelioms dienoms po teismo, P. Ramanauskas atėjo į Vilniaus NKGB pasiklausti, kur yra V. Borisevičius ir ar jam leista pateikti malonės prašymą. „Argi nežinote, koks buvo teismo sprendimas?! Jei nuosprendis dar neįvykdytas, tai netrukus tai bus padaryta“, – tokį čekistų atsakymą prisiminimuose cituoja T. Kačiukaitė.

Nuo tos akimirkos V. Borisevičiaus likimą penkiems dešimtmečiams apgaubė juoda paslaptis, kurios šydas prasiskleidė tik Atgimimo priešaušryje. Jau įsibėgėjus gorbačiovinei „perestroikai“ didelė grupė Kybartų ir Vilniaus parapijų tikinčiųjų kreipėsi į tuometinę valdžią, reikalaudami suteikti informaciją apie vyskupo žūties aplinkybes, peržiūrėti jo bylą ir reabilituoti. 1989 metų gruodžio 29 dieną LSSR KGB vadovas Eduardas Eismuntas Telšių vyskupui Antanui Vaičiui pranešė, kad mirties bausmė V. Borisevičiui įvykdyta 1946 metų lapkričio 18 dieną, o apie jo palaidojimo vietą žinių nėra. O 1990-ųjų kovo20 dieną, praėjus kiek daugiau nei savaitei nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, LSSR KGB pirmininko pavaduotojas Edmundas Baltinas pranešė tuometiniam Vilniaus arkivyskupijos komisijos nariui kunigui Jonui Borutai jog dokumentų, liudijančių apie mirties bausmės vykdymo ir vyskupo palaidojimo vietą rasti nepavyko.

Šią paslaptį atskleisti pavyko jau nepriklausomos Lietuvos saugumo departamento pareigūnams. Paaiškėjo, kad po nuosprendžio vyskupas buvo laikomas Lukiškių kalėjime. Po to, kai SSRS Aukščiausiojo Teismo Karo kolegijos pirmininkas Vasilijus Ulrichas pasirašė įsakymą kuo greičiau įvykdyti nuosprendį, pasmerktasis buvo grąžintas į MGB vidaus kalėjimą ir sušaudytas jo rūsyje. Atsirado ir 1946 metų lapkričio 18-ąją pasirašytas nuosprendžio įvykdymo aktas, kurio negalėjo, o gal ir nenorėjo surasti paskutinieji sovietinės Lietuvos čekistai.

Liko atskleisti paskutinę paslaptį – kur palaidoti nužudyto vyskupo palaikai, mat minėtame akte nurodomas tik pats palaidojimo faktas, o ne jo vieta. Pokario metais sušaudytų rezistentų kapavietės visus penkis okupacijos dešimtmečius buvo laikomos griežčiausioje paslaptyje.

1994 metų sausio 9 dieną tuometinės Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo tarnybos (vėliau pavadintos VSD) vadovas Jurgis Jurgelis spaudos konferencijoje pranešė: Vilniaus Žirmūnų mikrorajone esančių Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmų teritorijoje  aptikta masinė 1944-1947 metais vykdyto sovietinių represijų aukų kapavietė. Po dviejų savaičių buvo sudaryta nužudymų aplinkybes turėjusi ištirti valstybinė komisija, turėjusi ne tik surasti visus nužudytųjų palaikus, bet ir identifikuoti žuvusiuosius. Tarp jų buvo ir vyskupo V. Borisevičiaus palaikai, tik 1999 metų rugsėjo 27-ąją atradę amžiną ramybę Telšių katedros vyskupų kriptoje.

Lietuvos žinios, 2016-11-18

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s