Kazimieras Ladiga: savanorių kovų legenda                           

AL-161230-01

 

Gruodžio 25-ąją sukako 124 metai kai gimė vienas talentingiausių Lietuvos karininkų ir karo vadų Kazimieras Ladiga. Prisiminkime, kaip ir kodėl šis ūkininkų sūnus pasirinko kario kelią.

 

Aras Lukšas

Kazimierą Ladigą šiandien galėtume prisiminti visai kitaip – galbūt taip, kaip, tarkime, prisimename tarpukario žemės ūkio rūmų vadovą Joną Tallat-Kelpšą, pirmųjų nepriklausomybės metų Žemės ūkio ministrą Joną Aleksą ar patį Respublikos prezidentą Aleksandrą Stulginskį. Kodėl ne vieno karo frontus praėjęs karvedys galėjo atsidurti šioje garbingų vyrų galerijoje? Ogi todėl, kad visi šie žymūs veikėjai iš profesijos buvo agronomai. Rinktis šią taikią profesiją planavo ir K. Ladiga. Tačiau istorijos vingiai – Pirmasis pasaulinis karas, Vasario Revoliucija,  bolševikinis perversmas Rusijoje, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas ir jaunos valstybės kovos už savo laisvę atvedė jį į kario kelią. Šis daugybės išbandymų pareikalavęs kelias atskleidė tikrąjį K. Ladigos talentą ir pašaukimą. Tiesa, jis nebuvo ilgas – sulaukęs vos 33 metų, jaunas generolas buvo priverstas pasitraukti: tai, ko nepadarė mūšiuose švilpusios kulkos, padarė politikų intrigos. Ir vis dėlto, praėjus keliolikai metų K. Ladiga žuvo kaip karys. Prisiminkime šią dramatišką istoriją.

 

Norėjo tapti agronomu

 

Kazimieras buvo pirmagimis sūnus Biržų parapijos Iškonių kaime gyvenusių pasiturinčių ūkininkų Stanislovo ir Marijonos Ladigų šeimoje. Baigęs keturklasę Biržų pradžios mokyklą, šešiolikmetis išvyko į Vilnių ir 1909-aisiais įstojo tenykštę gimnaziją. Penkeri mokslo metai Vilniuje nepaliko ryškesnių pėdsakų. Galima spėti, kad dideliu visuomeniniu aktyvumu gimnazistas K. Ladiga ten nepasižymėjo. Išskyrus gal tai, kad 1910-aisiais „Lietuvos žinioms“  pradėjus leisti mėnesinį literatūros ir mokslo žurnalą „Aušrinė“, įsitraukė į aušrininkų būrelį, o tai leido jam užmėgsti ryšius su žymiais Vilniaus inteligentijos veikėjais. Nežinia, kaip buvo tarp gimnazijos mūrų, tačiau kaskart grįždamas atostogų į tėviškę, Kazimieras pasiimdavo su savimi po „Aušrinės“ šviesos spindulėlį – organizuodavo vaidinimus, rengė gegužines, atveždavo kaimo jaunimui knygų.

1913-aisiais, baigęs šeštą gimnazijos klasę K, Ladiga jau rimtai galvojo apie savo ateities planus. Svarstė stoti į žemės ūkio kursus, mokytis agronomijos. Iš išlikusių dokumentų matyti, kad gimnazistas galvojo ir apie aukštuosius mokslus – rengiasi stoti  Kijevo politechnikos instituto Žemės ūkio fakultetą. Tuo metu K. Ladiga dar nenujaučia, kad, nepraėjus nė metams, jo gyvenimas netikėtai pakryps visai kita linkme.

1914-ųjų vasarą atostogaujantį tėviškėje gimnazistą užklumpa žinia apie prasidėjusi Pirmąjį pasaulinį karą. Ir nors jo kanonados dar griaudėja toli nuo Lietuvos, Kazimieras kažkodėl nutaria į gimnaziją nebegrįžti. Parvykęs į Vilnių, įstoja į Vilniaus pėstininkų mokyklą, kurią gruodžio 1-ąją prisisiūdamas praporščiko antpečius. Paskirtas į  70 Riažsko pėstininkų pulką, jaunas karininkas gana greitai atsidūrė fronte, žvalgų daliniuose. Ten buvo sunkiai sužeistas ir ilgokai gydėsi karo ligoninėje Petrograde, vėliau grįžo į Daugpilį. Ėjo lemtingieji 1917 metai.

Vasario revoliucija atpūtė permainų vėjus ir į Rusijos kariuomenę. Laikinoji vyriausybė nutarė sudaryti čia kareivių atstovų komitetus. Vienu iš aktyviausių komiteto veikėjų tapo būsimas raudonarmiečių vadas Jeronimas Uborevičius. Tai tik vienas iš požymių, liudijančių, kad kūrimo reikalai krypo negera linkme – juose įsigalint bolševikai mėgino išnaudoti lietuvių karių aktyvumą savo naudai. O gavę visą valdžią bolševikai sukėlė kariuomenėje visišką chaosą, tad K. Ladiga atsisakė raudonųjų pasiūlymą tapti divizijos vadu. Vietoje to jis ėmė rengtis stojimui į į Maskvos Nikolajaus inžinerijos akademiją.

Tačiau vėlesni įvykiai  ir vėl pakeitė karininko planus. 1918-aisiais, žlugus Bresto taikos deryboms, vokiečiai perėjo įpuolimą visuose frontuose, greitai užėmė Daugpilį ir K. Ladiga atsidūrė nelaisvėje. Prasidėjo aštuonis mėnesius trukusi epopėja po belaisvių stovyklas. Reikia pastebėti, kad sąlygos kaizerinės Vokietijos belaisvių stovyklose labai skyrėsi nuo tų, kurias vėliau savo priešams sudarys hitlerinė Vokietija ar stalininė Sovietų Sąjunga.  Stovykla Vokietijos žemyninėje dalyje, į kurią K. Ladiga buvo perkeltas iš salos Baltijos jūroje toli gražu nepriminė kalėjimo. Belaisviai čia gyveno beveik laisvai – užtekdavo karininko garbės žodžio kad nepabėgsi, ir galėjai netrukdomas išeiti į miestą pasivaikščioti ar apsipirkti.

Stovykloje be K. Ladigos buvo gana daug lietuvių. Galbūt ši aplinkybė ir lėmė, kad joje apsilankė vienas iš pagrindinių derybininkų su Vokietija dėl Lietuvos nepriklausomybės prelatas Konstantinas Olšauskas, tuo metu verbavęs savanorius į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Pasiūlymą tapti savo Tėvynės kariais lietuviai sutiko su didžiausiu entuziazmu – pirmasis savanoriu užsirašė K. Ladiga, o paskui jį – dar dvi dešimtys karininkų.

 

Nuo partizano iki pulko vado

 

Taigi, 1918-ųjų rudenį K. Ladiga vėl Vilniuje. Tačiau kariuomenės kūrimas čia dar neprasidėjęs – belieka užsiregistruoti Krašto apsaugos komisijoje ir keliauti aplankyti tėviškės. „Mudvi su mamyte rovėm burokus, kai pamatėm, kad į kiemą įvažiavo vežimas ir iš jo išlipo kariškis. Mes to kariškio iš uniformos nepažinom, bet jis tuoj atėjo pas mus į daržą sveikintis, išbučiavo mamytę, paskui pasuko prie manęs. O aš traukiusi nuo tolo bijau tos uniformos…“, – taip po daugelio metų knygos „Kario kelias“, autoriui Vidmantui Jankauskui apie susitikimą su seniai matytu broliu pasakos sesuo Stefanija.

Tuomet ėjo šeštas atkurtos nepriklausomybės mėnuo, tačiau Biržų krašte atgautos laisvės vėjas ne nedvelkė. Čia vis dar šeimininkavo vokiečiai, be to, galvas ėmė kelti besiorganizuojantys bolševikai. Taigi apylinkių gyventojams kilo mintis kurti apsaugos būrius. Šis procesas ypač paspartėjo, gavus Vilniaus valdžios nurodymą kurti miestelių bei kaimų komitetus, padėsiančius pagrindą vietos savivaldą.

Greta komitetų apylinkių giriose prieglobstį rado ir ginkluoti lietuvių vyrų būriai, planavę pulti vokiečių karinę administraciją Biržuose ir kitose vietovėse. Norėdami užbėgti tokiems įvykiams už akių, vokiečiai nusiuntė į miškus kelis raitelių eskadronus. Tačiau susirėmimas neįvyko – į girios glūdumą okupantai lįsti neišdrįso, tad viskas baigėsi tik padriku pašaudymu miško pusėn.

Tuo tarpu K. Ladiga lapkričio pabaigoje ėmė formuoti Biržų apskrities partizanų štabą ir pasiskyrė apskrities viršininku. Vokiečiams tai labai nepatiko, tad tokiam savivaldos kūrimui jie trukdė kaip įmanydami: atsisakydavo duoti lietuviams ginklų, perduoti prisiplėštą turtą. Būta ir grasinimų ginklu tačiau, tačiau kraujo praliejimo kažkaip pavykdavo išvengti.

1919-ųjų sausio pradžioje vokiečiai pagaliau išsinešdino iš Biržų krašto ir visą valdžią perėmė maždaug 150 K. Ladigos vadovaujami partizanai. Tačiau neilgam: netrukus čia įsiveržė bolševikų daliniai – skaitlingesni ir gerokai žiauresni už karą pralaiminčius vokiečius. Biržų partizanams beliko veržtis į lietuviškos valdžios kontroliuojamą teritoriją, tačiau tai padaryti pavyko toli gražu ne visiems.

Pats K. Ladiga tuo metu jau Vilniuje, kur steigiamas būsimo Lietuvos kariuomenės branduolys – 1 pėstininkų pulkas, kuriam pradžioje vadovauja ką tik iš Rusijos grįžęs karininkas Vincas Grigaliūnas, vėliau – Jonas Galvydis- Bykauskas. Tenka pripažinti, kad savanoriai į pulką rinkosi vangiai – dėl to tikriausiai kalta buvo nelietuviška Vilniaus aplinka. Trūko ir ginkluotės – iš vokiečių pavyko išpešti vos 70 šautuvų ir 3000 šovinių. Kita vertus, pagalius į radus kaišiojo ir pati Lietuvos valdžia: užsienio reikalų bei krašto apsaugos ministras Augustinas Voldemaras nebuvo kariuomenės entuziastas. Jo įsitikinimu, gintis Lietuvai nėra nuo ko, tad kurti kariuomenę nėra jokios prasmės „Karo mes su niekuo nevedam ir nė vienas iš mūsų kaimynų – vokiečių, ukrainų, rusų ir latvių – neturi pamato ant mūsų užsipuldinėti“, – taip, dar pristatydamas vyriausybės programą jis įtikinėjo Valstybės Tarybą.

Tuo metu K. Ladiga, gruodžio 12-osios įsakymu paskirtas į pulką, ruošiasi kelti į Alytų, į vokiečių užleistas kareivines. Atvykę lietuviai rado liūdną vaizdą: apšnerkštos patalpos ir nuniokotos patalpos, išdaužyti langai. Tad karininkui iš pradžių tenka užsiimti kareivinių kuopimu, o paskui su kitais karininkais važinėti per parapijas ir agituoti savanorius. Agitacija buvo veiksminga – Naujųjų metų išvakarėse pulke jau buvo daugiau nei 300 karių.

Tuo metu, išvykus J. Galvydžiui-Bykauskui, K. Ladigai laikinai patikimos pulko vado pareigas. Karininkas kaip mat imasi nuginkluoti mieste siaučiančias kriminalines ir bolševikines gaujas. Tačiau, kaip minėtoje knygoje pasakoja V. Jankauskas, vienas toks mėginimas baigėsi rimtu incidentu su mieste tebepatruliuojančiais vokiečių žandarais. Mat, pamatę kaimiškomis sermėgomis vilkinčius lietuvius, šie nutarė juos nuginkluoti. Kyla susišaudymas, kurio metu vienas vokietis sunkiai sužeidžiamas, o kitu du nuginkluojami ir atvedami į pulko kareivines. Vokiečių įgula puola vaduoti saviškių, tačiau į kovos grandinę išsiskleidę lietuviai juos sustabdo. K. Ladiga eina kalbėtis su vokiečių vadovybe. Paaiškėja, kad įvyko nesusipratimas: žandarai nežinoję, kad mieste yra lietuvių kariai ir palaikę juos plėšikais. Po šio incidentų lietuvių kariams įvesti skiriamieji ženklai aštuonkampis drobės antsiuvas su pulko antspaudu ir trispalvis kaspinėlis.

 

Pirmosios kovos, pirmosios intrigos

 

Tačiau tai buvo tik nedidelis nuotykis, palyginti su tais išbandymais, kurį K. Ladigai ir jo pulkui ruošė į Lietuvą besiveržiantys bolševikai. Trys jų divizijos tūkstančių kareivių tuomet jau buvo užėmė Švenčionis, Uteną Rokiškį, o 1919 metų sausio 5-ąją iškėlė raudoną vėliavą Gedimino piles bokšte. Ginti sostinės nė nemėginta: artėjant Raudonosios Armijos daliniams, A. Voldemaras ir, užuot organizavęs gynybą, su finansų ministru skubiai išvyksta į Berlyną, apie tai net neinformavęs Valstybės Tarybos, kurios pirmininkas Antanas Smetona taip pat dingo iš Lietuvos. „Jiems išvykus, mes pasijutome likę be jokio vairo… Nuotaika visų nupuolė ir ėmė reikštis net panika“ – vėliau prisiminimuose rašys šių įvykių liudininkas Kazys Škirpa. Padėtį ėmėsi taisyti naujoji Mykolo Sleževičiaus vyriausybė ir jo paskirtas krašto apsaugos ministras Mykolas Velykis.

O Alytuje tuo metu vyksta nesmagūs dalykai: didžiausios išorinės grėsmės akivaizdoje pulke prasideda vidaus nesutarimas. Sugrįžęs iš Kauno J. Galvydis–Bykauskas įsako K. Ladigai su nedidele neginkluotų karių grupe vykti į Lentvarį, kur jau yra ir daugiau iš Vilniaus atsitraukusių kuopų. K. Ladiga prašo siunčiamus karius apginkluoti ir jų skaičių padvigubinti, o tuo metu Vilniaus apsaugos štabo karininkai rašo štabo viršininkui  laišką:  „Tarpe karininkų (…) yra nusistačiusi nuomonė, kad dabartinis pėstininkų I lietuvių pulko vadas nesugeba organizuoti dabartiniame laike pulko ir abelnai šiam momentui netinka, nes negali paimti iniciatyvos į savo rankas ir kitiems kliudo. Todėl kreipiamės su prašymu į Viršininką štabo, kad tai paaiškintumėt Apsaugos Ministeriui ir būtų paskirtas jo vietoje ir būtų paskirtas jo vietoje tinkamas karininkas. Karininkai 1-ojo pulko daro tai vardan meilės savo Tėvynės“.

Po šiuo kreipimusi yra ir K. Ladigos parašas. Sužinojęs apie pavaldinio maištą, J. Galvydis–Bykauskas nušalina Ladigą nuo pareigų ir jo vieton skiria karininką Julių Čapliką, tačiau ir šis atsisako vykdyti pulko vado įsakymą. Tuomet J. Galvydis–Bykauskas iškviečia abu dvikovon. Vėliau K. Ladiga neigė gavęs tokį kvietimą, o J. Čaplikas pareiškė, sutinkąs šaudytis, „jei tą nustatys ministerija“.

Šis incidentas, žinoma, nepakėlė pulko kovinės dvasios, tačiau K. Ladiga pasiekė savo – į Lentvarį jis išvyko su pusšimčiu ginkluotų vyrų. Deja, bolševikams spaudžiant, pulko kuopos atsitraukė į Kauną, iš kur sausio 20-ąją sugrįžo į Alytų.

O čia kareivinėse, toliau virė aistros. Po minėto konflikto J. Galvydis–Bykauskas nebegalėjo likti pulke, tačiau susvyravo ir K. Ladigos pozicijos. Atleistas iš pareigų pulko vadas paskiriamas Karo mokyklos viršininku, o K. Ladiga perkeliamas į 2-ąjį pėstininkų pulką. Vis dėlto karininkas kurį laiką lieka Alytuje, laikinai vadovauja 1-ajam, pulkui ir ruošiasi  bolševikų puolimą. O bolševikai jau visai šalia, prie Daugų. Po sausio 22-ąją įvykusio nedidelio susišaudymo. K. Ladigos pulkas tą  pačią dieną užtveria bolševikams į Alytų vedančius kelius. Bolševikai įsitvirtina Daugų-Butrimonių linijoje.

 

Bolševikų frontuose

 

O tuo metu vadovauti pulkui laikinai paskiriamas A. Voldemaro adjutantas Antanas Juozapavičius. Užbėgdami įvykiams už akių pastebėsime, kad pulko sutiktas kaip ambicingo politiko statytinis, A. Juozapavičius  taps pirmuoju nepriklausomybės kovose žuvusiu Lietuvos karininku – bolševikų kulkos jį pakirs prie Alytaus, ant tilto per Nemuną.

Tačiau to K. Ladiga kol kas negali nė nujausti, tas įsižeidęs rašo naujajam vadui tokio turinio raportą:  “Matydamas, kad mūs Krašto saugos ministerija nori sutverti kariuomenę, idant kariauti su kai kuriomis politiškomis partijomis, o ne šalies priešais, per tai aš, kaipo kariškis, nenorėdamas eiti į politiką ir abejodamas, kad politikuojant galima sutverti kariuomenę (…) kuri turėtų ginti visos šalies reikalus, prašau paliuosuoti mane nuo kariškos tarnybos, nes toliaus joje pasilikti nematau jokio reikalo“. Tačiau paleisti į atsargą patyrusio ir telentingo kovotojo niekas neketina: vasario 9-ąją jis paskiriamas ypatingų pavedimų karininku prie Krašto apsaugos ministro.

O tuo metu bolševikai dviem kryptimis – per Kėdainius ir Alytų, veržėsi į Kauną. Norint pasiekti Laikinąją Sostinę iš pietryčių, pirmiausia reikėjo užimti Alytų, kurį ginti rengėsi 1-asis pėstininkų pulkas. Sustabdyti bolševikų puolimą pulkui buvo sunku: labai trūko ginklų. Pulko kariai buvo ginkluoti senais rusiškais šautuvais, tačiau šovinių jiems katastrofiškai trūko. Tuo tarpu turimi vokiški šoviniai gulėjo be naudos nes vokiškų šautuvų sandėlyje nebuvo, o Krašto apsaugos ministerijos pažadai atsiųsti tinkamų ginklų bei šaudmenų, vėluojant tiekimams iš Vokietijos, taip ir liko neištesėti.

Alytaus puolimas prasidėjo vasario 12-osios vakarą, o kitą dieną intensyvūs mūšiai jau vyko pačiame mieste. Žuvus karininkui A. Juozapavičiui, pulkas ėmė trauktis dviem kryptimis: viena jo dalis – į Marijampolę, kita –  Prienų link. Bolševikams užėmus miestą ir nutrūkus ryšiui su pulko štabu, sargybų viršininkas jaunesnysis karininkas Antanas Petruškevičius, nebežinodamas ką daryti, tiesiog įsakė kariams išsiskirstyti ir išsislapstyti.

K. Ladigai, suprantama šiuose įvykiuose dalyvauti neteko, tačiau jam buvo skirta kita svarbi misija – atnaujinti Kauno ryšį su besiginančiu 1-uoju pulku. Kovo mėnesį, vienai pulko daliai įsikūrus Marijampolėje, kitai sugrįžus į Alytų K. Ladiga buvo vėl paskirtas pulko vadu, o drauge ir Marijampolės, Alytaus, Seinų bei Kalvarijos apskričių įgulų viršininku.

Tuo metu bolševikų skverbimasis krašto vidun jau buvo sustabdytas. Atokvėpį K. Ladiga išnaudoja stiprindamas po pralaimėjimo Alytuje nukraujavusį pulką, papildo jį naujais kovotojais ir artilerijos būriu. Kovinę karių dvasią sustiprinti ir žygis į Vilnių, kurio metu (tiesa, nesėkmingai), mėginta atsiimti iš silpstančio priešo mūsų sostinę. Kadangi apie Vilniaus operaciją jau esame išsamiai pasakoję, šį kartą prie jos neapsistokime, o pažvelkime apie tolimesnes K. Ladigos kovas bolševikų fronte.

Gegužę K. Ladigai teko ginti Anykščius. Vėliau jo vadovaujamas dalinys su mūšiais patraukė link Utenos, ir birželio 2-ąją išmušė raudonarmiečius iš miesto. Sėkmingas lietuvių puolimas privertė bolševikus trauktis visu frontu. Vėliau K. Ladigos karių laukė naujos dar atkaklesnės kovos. Po trumpo atokvėpio rugpjūčio viduryje radėta rengtis puolimui. 1 pulkas turėjo žygiuosi Zarasų kryptimi. Pasak V. Jankausko, apie Ladigos veiksmus šiame žygyje išliko nedaug žinių. Daugiausia jis prisimenamas Degučiuose, kur, frontui judant į priekį, persikėlė pulko štabas. Rugpjūčio 25-pulkas užėmė Zarasus. Kitą dieną Ministras pirmininkas M. Sleževičius davė vyriausiajam kariuomenės vadui tokį nurodymą: „Šiuomi prašom pasiųsti karininkui Ladigai sekančią telefonogramą: “Lietuvos laikinosios vyriausybės vardu sveikinu Tamstą karžygiškai atvadavus Zarasus – paskutinį Lietuvos punktą ir baigiantį vyti priešą iš mūsų Tėvynės. Prašau išreikšti Laikinosios Vyriausybės padėką visiems Kareiviams ir Karininkams, drąsiai žengiantiems pirmyn“.

Tačiau tuo K. Ladigos misija nesibaigė – pulko laukė dar sunkesni mūšiai dėl kairiojo Dauguvos kranto ir Daugpilio. Spalio 2-ąją, Lietuvos kariuomenei užėmus Daugpilio priemiestį Grivą ir įsitvirtinus prie Dauguvos, bolševikų kariuomenės Lietuvoje nebeliko. O K. Ladigos ir laukė nauji frontai ir naujos kovos.

 

Žuvo kaip karys

 

Atokvėpio būta neilgo, nustūmus bolševikus už Dauguvos, į Lietuvą iš šiaurės ėmė skverbtis. Spalio 12-ąją, gavęs 1-osios brigados vado generolo Prano Liatuko įsakymą. K. Ladiga ėmė formuoti frontą prieš naują priešą, besiskverbiantį Šiaulių kryptimi.

Lapkričio 21-ąją, 3 valandą ryto K. Ladygos vadovaujami Lietuvos daliniai pradėjo puolimą Šiaulių kryptimi. Svarbiausias operacijos tikslas buvo apsupti miestą iš Šiaurės ir Pietų, tačiau pirmiausia tam reikėjo užimti Radviliškį. Tai buvo nelengvas uždavinys: svarbiame geležinkelio mazge buvo įsitvirtinę maždaug 800 labai gerai ginkluotų bermontininkų, kurių dispozicijoje buvo mažiausiai dešimt artilerijos pabūklų, daugybė kulkosvaidžių, minosvaidžių ir kitos ginkluotės.

Kadangi apie Radviliškio kautynes jau esame išsamiai pasakoję šįkart tik prisiminkime, kad po atkaklių mūšių bermontininkai buvo priversti chaotiškai trauktis Šiaulių link. Deja, pergalės džiaugsmą aptemdė Antantės karinė komisija, netikėtai sustabdžiusi sėkmingai pradėtą operaciją. Pralaimėję prie Radviliškio bermontininkų vadai puolė derėtis su santarvininkais, įtikinėdami juos padėti saugiai evakuotis iš Lietuvos. Prašymas buvo išgirstas: lapkričio 22-osios vakare iš Šiaulių šarvuotu traukiniu atvykęs prancūzų generolas Henris Albertas Niesselis pareikalavo, kad lietuviai nedelsiant sustabdytų karo veiksmus ir pasitrauktų už spalio 30 dieną numatytos demarkacijos linijos, kitaip sakant – paliktų taip sunkiai atkovotą Radviliškį. Neturėdamas jokių instrukcijų nei iš karinės, nei iš politinės Lietuvos vadovybės ir nenorėdamas konfliktuoti su santarvininkais, lapkričio 23 dieną K. Ladiga įsakė daliniams atsitraukti į spalio 30 dieną užimtas pozicijas. Toks sprendimas labai nuvylė vietos gyventojus ir sudavė nemažą smūgį niekuo dėto fronto vado autoritetui. Vis dėlto pergalė prie Radviliškio  užbaigė keturis mėnesius trukusį bermontininkų siautėjimą Lietuvoje.

K. Ladigos ir jo brigados laukė nauji uždaviniai. Bene ryškiausias jų – žygis į Vilnių, kurį Lenkija, patyrusi daug sunkumų kovose su bolševikais, buvo priversta pripažinti Lietuvai. Į sostinę šio karininko vadovaujami būriai įžengė 1920 metų liepos 17-ąją. Nors mieste dar šeimininkavo bolševikai, po Lietuvos ultimatumo rugpjūčio 26-ąją Raudonoji armija iš Vilniaus pasitraukė. Tą pačią dieną vyriausybė paskelbė, kad valdžią Vilniaus mieste ir jo krašte perima Lietuva. Deja, savo sostinę mūsų valdė vos 44 dienas. Likus vos porai dienų iki spalio 7-osios, kuomet Lenkija pasirašė Suvalkų sutartį, kuria galutinai pripažino Vilnių Lietuvai, Lenkijos vadovas JJuzefas Pilsudskis ir jo aplinka jau buvo paruošusi generolo Lucjano Želigowskio “maišto” planą. Spalio 9-ąją “sukilėlio” vadovaujami daliniai užėmė Lietuvos sostinę. Šį kartą – ilgam.

Vėliau su lenkais K. Ladigai teko susidurti jau kaip krašto apsaugos ministro pirmajam pavaduotojui ir kariuomenės vadui. 1920-ųjų rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais jis vadovavo įnirtingoms kovoms Suvalkijoje, tačiau mūsiškiams skaudžiai pralaimėjus Augustavo ir Seinų  kariuomenės vado pareigų, atsisakė ir iki 1921 metų vadovavo Ketvirtajai divizijai.

Dabar K. Ladiga galėjo atsidėti ramiam kuriamajam darbui, šeimai ir tolimesnei karjerai. Deja, taikos 1924 metais karininko laukė kur kas sunkesnės kovos, nei griaudžiant kanonadoms ir šiose kovose nugalėti jam nepavyko. Baigęs Čekoslovakijos karo akademiją jis buvo paskirtas Kariuomenės Vyriausiojo štabo viršininku, tačiau, po III Seimo į valdžią atėjus valstiečiams ir socialdemokratams, iš pareigų atleistas. Tačiau politinės intrigos tuo nesibaigė: K Ladiga, kaip palaikantis ryšius su krikščionimis demokratais, neįtiko ir valdžią uzurpavusiems tautininkams. 1927 metų rugpjūčio 24-ąją pasirašytu A. Smetonos dekretu Nepriklausomybės kovų didvyris buvo paleistas į atsargą.

Tai, kaip Lietuvos karininkai tapo politinių intrigų aukomis, prašosi atskiro pasakojimo. Tad dabar tik pastebėkime, kad K. Ladigai teko grįžti prie to, apie ką svarstė dar prieš stodamas į kario kelią – prie žemės. Iki sovietinės okupacijos atsargos karininkas ūkininkavo Gulbinėnuose, kol 1940-aisias jį suėmė Lietuvą okupavę sovietai. Apkaltintas kontrrevoliucine veikla (o tokia buvo laikomas dalyvavimas Nepriklausomybės kovose), atsargos generolas buvo įmestas į Panevėžio kalėjimą, prasidėjus karui su Vokietija išgabentas į Sol Ilecko kalėjimą Rusijoje, ten nuteistas ir 1941 metų gruodžio 12-ąją sušaudytas ir palaidotas nežinia kur. Keturis karus praėjusį kovotoją priešo kulka pakirto beginklį, bet nenugalėtą.

Lietuvos žinios, 2016-12-30

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s