Antisovietinis pogrindis Klaipėdoje: sėkmės ir nesėkmės

AL-170128-01

 

1945 metų sausio 28-ąją į Klaipėdą įžengę Raudonosios Armijos daliniai rado čia vos kelias dešimtis vietos gyventojų, tačiau ir šiame vaiduokliu tapusiame mieste netrukus ėmė kaltis pirmieji antisovietinio pasipriešinimo daigai. Vis dėlto šis pasipriešinimas taip ir neperaugo į vieningą koordinuotą sąjūdį.

 

Aras Lukšas

 

Tvirtove paverstos Klaipėdos generalinį puolimą Raudonosios Armijos I Pabaltijo fronto daliniai pradėjo 1945 metų sausio 26 dieną. Po dvi dienas trukusių įnirtingų mūšių miesto prieigose ir uosto ruože, sausio 28-ąją apie trečią valandą ryto operacija buvo baigta –  paskutinieji vermachto 28-ojo pėstininkų ir 40-ojo tankų korpuso kariai buvo priversti pasitraukti. Kovose dėl Klaipėdos praradusi 24 tūkstančius kovotojų, Raudonoji Armija įžengė į miestą.

Po mūšių Klaipėda atrodė liūdnai: sudeginti sandėliai, išsprogdinti uosto kranai, griuvėsiais virtę Liepojos ir Biržos gatvės bei Vitės priemiestis, vis dar sproginėjančios vokiečių paliktos uždelsto veikimo minos ir nesiliaujanti Kuršių Nerijoje įsitvirtinusios vermachto artilerijos ugnis – toks buvo paskutinio sovietų kariuomenės užimto Lietuvos miesto vaizdas. Maža to, jo gatvėse, galima sakyti, nebuvo nė vieno žmogaus.

Sovietų paskirtas Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas Viktoras Bergas vėliau prisimins tomis dienomis sutikęs vos šešis gyventojus: dvi 80 ar 90 metų vietines lietuves senutes, du sovietinius karo belaisvius baltarusius ir dvi lenkes architektes, atvežtas čia į darbus. Po kurio laiko miesto komendantūrai paskelbus gyventojų registraciją, čia pasirodė vos 28  žmonės. Beje, ne geresnis vaizdas buvo ir visame Klaipėdos krašte: beveik 11 tūkstančių sodybų užšalusiais, užkaltais ar išdaužytais langais nebyliai liudijo, jog šiuose namuose jau seniai niekas negyvena. Tikriausiai, dar nuo praėjusių metų spalio 7-osios, kai Raudonosios armijos daliniai pradėjo galingą puolimą, tapusį bene svarbiausia visos Baltijos strateginės operacijos dalimi, o didžiausias šio smūgio kumštis buvo nukreiptas Klaipėdos kryptimi. Būtent tą dieną Berlynas atsiuntė įsakymą evakuoti miesto ir jo krašto civilius į Vokietiją.

Taigi, Klaipėdoje Raudonoji armija, o vėliau ir sovietinės valdžios pareigūnai susidūrė su visiškai kitokia situacija, nei, tarkime, Žemaitijoje, kurioje buvo susitelkę tūkstančiai Lietuvos Laisvės armijos (LLA) kovotojų, pasirengusių kautis prieš sovietus jų užnugaryje, o ten pat suformuota lietuviška Tėvynės apsaugos rinktinė prie Sedos miestelio netgi pamėgino stoti į atvirą mūšį su raudonarmiečiais, besiveržiančiais Baltijos pakrantės link. Tuo tarpu be gyventojų likusiame Klaipėdos krašte priešintis raudoniesiems okupantams nebuvo kam.

 

Skaldyk ir valdyk

 

Be abejo, tokia padėtis sovietus tenkino, tačiau miestas ir jo apylinkės negalėjo ilgai likti tušti – kraštą reikėjo skubiai apgyvendinti. Ir įkurdinti čia buvo skubama žmones, neturinčius nieko bendra su nepriklausomos Lietuvos valstybės idėja. O dar geriau, kad naujieji krašto gyventojai ir tarpusavyje nerastų bendros kalbos.

Taip 1945-ųjų pradžioje Klaipėdoje ir jos krašte apsigyveno įvairiausi žmonės. Vieni – repatriantai lietuvninkai ir Lietuvos vokiečiai, grąžinti iš Vokietijos bei Austrijos, į kurias karo metu pateko ne savo valia. Antri – iš vairių SSRS respublikų suvežti ar patys atsibastę kolonistai. Treti – iš krašto miestelių ir kaimų nespėję ar nepanorėję evakuotis senieji vietos gyventojai. Kaip pastebi pasipriešinimą Klaipėdos krašte tyrinėjusi istorikė Lijana Pušinskytė, taip pamažu susiformavo naujoji Klaipėdos krašto bendruomenė, neturinti tiesioginio ryšio arba jokio ryšio su Lietuva, jos valstybingumu, lietuvių kultūra, istorine atmintimi.

Todėl atrodytų, kad apie organizuotą, o juo labiau ginkluotą pasipriešinimą okupantams šiame krašte negalėjo būti nė kalbos. Ir vis dėlto tokio pasipriešinimo daigai čia ėmė kaltis jau 1945-aisiais. Mat tuo metu į ištuštėjusį miestą ėmė keltis žmonės iš įvairių kaimyninės Žemaitijos vietovių. Šie turėjo įvairių motyvų. Tarkime, kaimų gyventojai ieškojo Klaipėdoje darbo ir pakenčiamo uždarbio. Tačiau tarp atsikėlusiųjų iš kitų Lietuvos vietovių buvo ir žmonių, mėginusių išvengti tremties, pasislėpti nuo sovietinio saugumo persekiojimų. Nemažą tokių žmonių dalį sudarė ir ginkluoto pogrindžio dalyviai – dideliame mieste ir nuolatinės migracijos šurmulyje jie turėjo kur kas didesnę galimybę įsikurti legaliai, apsirūpinti suklastotais dokumentais ir gyventi kitu vardu ir kita pavarde. Būtent šie žmonės ir padėjo pamatus rezistencijai Klaipėdos krašte.

Tai liudija kad ir 1945 metų liepos 14-osios NKVD aiškinamasis raštas, kuriame teigiama, jog Klaipėdos mieste ir krašte „formuojasi banditinės pogrindinės nacionalistų grupės“. Tiesa, iš šio dokumento sunku suprasti, apie kokios „banditus“ čia kalbama: repatriantus ir senuosius krašto gyventojus, ar iš Didžiosios Lietuvos atsikeliančius naujakurius. Šių grupių interesai ir tikslai buvo gana skirtingi – jei pirmiesiems rūpėjo vokiškumas, tai antrieji atsinešė su savimi Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo idėją.

Vis dėlto galime spėti, kad sovietinė valdžia didžiausiais savo priešais tuo metu laikė repatrijavusius senuosius Klaipėdos krašto gyventojus  – tiek vokiečius, tiek lietuvius, visiškai neskirdama vienų nuo kitų. Tai matyti kad ir iš 1946-ųjų gegužę rašytos Pagėgių apskrities NKVD ataskaitos, kurioje sakoma: „Nustatyta, kad iš esmės antisovietinis nacionalinis elementas savo praktinėje veikloje remiasi buvusiais policininkais, vokiečių pagalbininkais, fašistinių partijų nariais, buržuazinių partijų ir organizacijų nariais, repatriantais ir kitais žmonėmis, reiškiančiais nepasitenkinimą SSRS valdžia.“

Sutelkusi dėmesį į repatriantus, automatiškai priskirtus iš pradžių prie „antisovietinio elemento rėmėjų“, o vėliau – ir prie pačių „antisovietinių elementų“, sovietinė valdžia greičiausiai nenumatė, kad tuo mat metu į Klaipėdos krašto miestus ir miestelius ims plūsti tiek daug antisovietiškai nusiteikusių žmonių tiek iš Žemaitijos, tiek iš kitų Lietuvos regionų. Susigriebė tik 1945-ųjų vasarą, mėgindama kaip nors suvaldyti tokią nekontroliuojamą migraciją. Tų metų liepą ir rugpjūtį geležinkelio stotyse, ant tiltų, plentuose ir butuose imta masiškai tikrinti gyventojų dokumentus, o rugsėjį Klaipėdos NKVD viršininkas savo pranešime nurodė, kad į „režiminį ir pasienio miestą, stengiasi patekti ir nuolat apsigyventi įvairus antisovietinis, nacionalinis ir banditinis elementas“.

 

Neginkluoti Klaipėdos „banditai“

 

Rašydamas tokią pažymą, Klaipėdos čekistų vadas matyt dar nesuvokė, kad šis „banditinis elementas“ jau tuomet buvo organizuotas geriau, nei galėjo atrodyti. O juk tą rudenį jau veikė LLA Žemaičių legiono štabas, kurio žinioje buvo apie 2800 Žemaitijoje ir Klaipėdos krašte veikusių partizanų, o legiono Kardo rinktinės vadovybė jau buvo pradėjusi organizuoti pogrindį pačiame Klaipėdos mieste.

Tam Klaipėdoje buvo įsteigta viena iš dvylikos rinktinės kuopų – Laivo organizacija, vadovaujama legaliai gyvenusio ir Kretingos sveikatos apsaugos skyriuje dirbusio Saliamono Naro. Deja, ši organizacija ilgai neišgyveno – nuolatiniai jos vado apsilaikymai Vaineikių miške įsikūrusiame rinktinės štabe neprasprūdo pro čekistų akis, tad 1946-ųjų pradžioje čekistai suėmė ne tik patį S. Narą, bet ir sudavė skaudų smūgį visam Klaipėdos pogrindžiui.

Tačiau pogrindis nepasidavė. Tų pačių 1946-ųjų spalį mokytis į Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją atvyko Elena Vasiliauskaitė-Kupienė, iki tol palaikiusi ryšius su Telšių apskrities Luokės valsčiaus Šatrijos partizanų rinktine, kuriai tuomet vadovavo būsimas Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas.  Klaipėdoje moteris subūrė šešių bendraminčių kuopelę, pavadintą Šatrijos grupe. Legaliai mieste gyvenę šios grupės nariai palaikė glaudžius ryšius su Šatrijos rinktine. Pati E. Vasiliauskaitė kas savaitę iš rinktinės ryšininkės gaudavo pogrindžio laikraštį „Malda girioje“ bei partizanų parengtų atsišaukimų, kuriuos grupės nariai platino gausiai lankomose miesto vietose. Viename iš tokių atsišaukimų, raginančiame miestiečius neiti į 1947 metų vasario 9-ąją rengiamus sovietinius rinkimus sakoma: „Nebalsuodami mes visam pasauliui parodysim, kad nekenčiame komunizmo ir reiškiame protestą prieš tarybinį spaudimą ir teroristinius veiksmus Lietuvoje.“ Šatrijos grupė gyvavo mažiau nei pusmetį, kol visus jos narius susekė ir suėmė čekistai. E. Vasiliauskaitė buvo nuteista 8 metams lagerių, o kiti grupės nariai įkalinti nuo 3 iki 5 metų.

Tokių legaliai gyvenančių neginkluotų klaipėdiškių rezistentų grupių, palaikiusių tiesioginius ryšius su Žemaitijoje veikusiais partizanais  L. Pušinskytė priskaičiuoja bent penkias. Iš jų verta paminėti iki 1948-ųjų veikusią Rambyno partizanų rinktinės sukurtą „Kovos už Lietuvos išvadavimą sąjungą. Šios organizacijos nariai, kitaip nei anksčiau minėtos grupės, užsiėmė ne agitacija, o kryptinga žvalgybine veikla:  rinko žvalgybos duomenis apie Klaipėdos mieste dislokuotus sovietų armijos dalinius, aerodromus, Baltijos pajūryje skraidančius karo lėktuvus, uoste esančius Baltijos laivyno povandeninius laivus, pasienio apsaugos dalinius. Visa ši informacija patekdavo tiesiai į Kęstučio apygardos štabą.

1949-ųjų rudenį Pedagoginėje mokytojų seminarijoje — institute veikė literato Stasio Mačiulio—Aro vadovaujama pogrindinė grupė, taip pat susijusi su Kęstučio apygarda. Dar viena šiam pogrindininkui pavaldi grupė įsikūrė Vaikų muzikos mokykloje — technikume. Visa pogrindžio organizacija buvo suskirstyta į  tris skyrius: smogiamąjį, centrinį ir ryšininkų. Kiekviena iš jų sudarė nuo 3 iki 5 žmonių. Organizacijos nariai rinko kovojančiam pogrindžiui aukas, ginklus ir medikamentus, leido ir platino rašomąja mašinėle spausdintą laikraštėlį „Kalavijas už laisvę“, platino atsišaukimus.

Organizacijos nariai neapsiribojo vien minėta veikla: Kęstučio apygardos štabas davė vienai organizacijos grandžiai nurodymą rinkti, kaupti ir perduoti informaciją. L. Pušinskytė mini išlikusius grandies vado Stasio Mačiulio įsakymus organizacijos nariams nustatyti ir išaiškinti tarp studentų komjaunuolius. Pats grandies vadas – nežinia, ar gavęs nurodymą, ar savo iniciatyva  – siųsdavo studentams anoniminius laiš­kus ragindamas nestoti į komjaunimą. Deja, būtent šie laiškai ir tapo siūlo galu, leidusiu čekistams išardyti visą organizacijos audinį.

Kaip prisiminimų knygoje „Raudonųjų vilkolakių pėdsakais“ pasakoja organizacijos narys Česlovas Leonas Kareckas, vienas Klaipėdos mokytojų instituto studentas tokį laišką nunešė į MGB ir įteikė majorui Vladui Bubnovui. Nustatyti laiško autorių patyrusiems čekistams nebuvo sunku. Juo labiau, kad kitas studentas, nunešęs į MGB pogrindinį laikraštį „Laisvės varpas“ nurodė, iš kur jį gavęs. Nuo tos akimirkos ir S. Mačiulis, ir kiti organizacijos nariai atsidūrė MGB taikiklyje o patys toliau veikė, nė nenujausdami, kad čekistai stebi kiekvieną jų žingsnį. Neįtarė tol, kol 1950 metų gegužės 11 dieną S. Mačiulis buvo suimtas.

Sužinoję apie tai, kiti organizacijos nariai puolė naikinti organizacijos archyvą, jos narių priesaikos lapus, pogrindžio spaudą. Tačiau buvo jau per vėlu – čekistams pavyko atrasti vieną organizacijos slėptuvę ir iki birželio pabaigos dvylika jos narių. 1950-ųjų lapkričio 22-23 dienomis įvykęs teismas daugeliui jos narių už „tėvynės išdavimą“ atseikėjo po 25 metus lagerių.

Reikia pridurti, kad ir per tardymus ir teismo metu jauni pogrindininkai laikėsi narsiai. Č. Kareckas, prokuroro paklaustas kodėl jis įsitraukęs į pogrindį, atsakė: „Dėl to, kas dėjosi Rainių miške, Pravieniškėse, Panevėžyje“. Maža to, dauguma nuteistųjų nepaisant jiems skirtų itin griežtų bausmių, kategoriškai atsisakė rašyti kasacinius skundus.

 

Stribas po gultais

 

Kaip matome, neginkluotos Klaipėdos pogrindžio organizacijos palaikė ryšius su partizanų junginiais, veikusiais už Klaipėdos krašto ribų. Tuo tarpu pačiame regione plataus masto vieningas ginkluotas pasipriešinimas šiame regione taip ir nekilo. Tą liudija ir NKVD ataskaitos, nurodančios, kad iki 1947-ųjų gegužės Klaipėdos krašte nebuvo nė vieno Lietuvos partizanų būrio. Tuo metu fiksuoti tik pavieniai susirėmimai su sovietiniais pareigūnais, tačiau šias akcijas organizuodavo kovotojai iš kaimyninių Kretingos ir Tauragės apskričių, kur ginkluotas pasipriešinimas okupantams buvo itin organizuotas ir aktyvus.

Beje, būtent tų pačių 1947 gegužę Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komitetas priėmė slaptą nutarimą sugriauti dešimtmečiais nusistovėjusį lietuvių gyvenimo būdą bei šalies ekonominę sanklodą ir suvaryti kaimą į sovietų pavyzdžiu sukurtus kolūkius.  Kad šis planas būtų įgyvendintas, Kremliui ir jo statytiniams teko griebtis ne tik ekonominio spaudimo ir kaimo žmonių bauginimo, bet ir žiaurių represijų. Tad neatsitiktinai lygiai po metų, 1948 metų gegužės 22 dieną sovietai pradėjo didžiausią pokario metais trėmimų operaciją „Vesna“, per kurią į atokius SSRS rajonus buvo išvežti 39 766 žmonės.

Masinė kolektyvizacija ir ją lydėjusios represijos įplieskė naują ginkluoto pasipriešinimo okupantams liepsną, o pogrindžio kovotojų gretas papildė šimtai ar tūkstančiai kaimo vyrų, nepanorusių sovietinių kolchozų „rojaus“. Taip buvo visur, išskyrus buvusį Klaipėdos kraštą. Kaip pastebi L. Pušinskytė, net ir tokiu lemiamu metu krašto valsčių gyventojai partizaninio karo atžvilgiu išliko pasyvūs. Istorikės nuomone, tam buvo bent pora priežasčių. Viena iš jų – įtempti naujakurių ir repatriantų santykiai, kuriuos suformavo  skaldyk ir valdyk“ principu pagrįsta okupantų politika. Kaip jau minėjome, pastaruosius valdžia besąlygiškai laikė „antisovietiniais elementais“, tuo tarpu naujakurius buvo stengiamasi prisijaukinti, suteikiant jiems įvairiausių privilegijų. Kita vertus, Klaipėdos krašto gyventojai nuo seno buvo pripratę prie griežtos vokiškos tvarkos ir laikėsi taisyklės, kad valdžios reikia klausyti ir jai paklusti, mano istorikė. Kad ir kaip būtų vien dėl šių priežasčių partizanai Klaipėdos krašte didelės paramos negalėjo tikėtis. Kiek kitokia padėtis buvo nebent  prie Klaipėdos apskrities prijungtuose Žemaitijos valsčiuose.

Besiformuojančios bendros pasipriešinimo vadovybės, laikiusios Klaipėdos kraštą strategiškai svarbia teritorija, tokia padėtis aiškiai netenkino. Tai liudija ir garsiojo 1949 metų vasarį vykusio partizanų vadų suvažiavimo nutarimas, kuriame be kita ko numatyta „išplėsti partizanų veiklą arba ją atnaujinti Klaipėdos krašte, Klaipėdoje, Priekulėje, Šilutės ir Pagėgių apskrityse. Kad šį nutarimą bent jau iš dalies pavyko įgyvendinti, rodo skaičiai: iki 1952 metų Klaipėdos krašte veikė keletas partizanų būrių. Kęstučio apygardos Lydžio-Aukuro (nuo 1949 m. – Butageidžio) rinktinės Dariaus rajone kovojo „Geležinio vilko“ (veikė Šilutės, Priekulės ir Šilalės rajonuose) ir „Rambyno“ („Pilies“) (veikė Klaipėdos, Šilutės ir Rietavo apskričių sandūroje) būriai. Pirmąjį Dariaus rajono štabą sudarė vadas Petras Balčinas-Pušis ir Pranas Auškalnis-Laisvė.

Šių būrių pagrindą sudarė naujakuriai, tačiau būta junginių, kuriuose kovojo ir senieji krašto gyventojai. Tarp tokių galima paminėti Priekulės rajone veikusį Stepono Greivio-Verpeto vadovaujamą būrį. Šis pasižymėjo itin dideliu aktyvumu. Remiami vietos gyventojų, būrio partizanai ne tik kontroliavo Priekulės apylinkes, bet ir drąsiai rodydavosi pačiame miestelyje. Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus vyr. mokslinių bendradarbių Kazio Budgino ir Sauliaus Karaliaus surinktų liudijimų sužinoma, kad Verpetas su savo vyrais nepabijodavo dienos metu atvykti į Priekulės restoraną — valgyklą ir papietauti kartu su saugumiečiais. Paskui, palikę sąskaitą užmokėti aniems, užsėdę ant motociklų, jie sėkmingai palikdavo miestelį.

Vis dėlto didžiausią pavojų sau sovietinė valdžia matė žemaitiškuose ir paribio valsčiuose. Sprendžiant iš MGB ataskaitų, būtent šiems rajonams čekistai skyrė daugiausia dėmesio. Štai 1952-ųjų sausį rašytoje Šilutės MGB skyriaus ataskaitoje pranešama: „Šį mėnesį buvusių Naumiesčio ir Vainuto valsčių ribose toliau bazavosi „Geležinio vilko“ banditų grupė . Paskutiniais 1950 m. mėnesiais, siekdami išvengti šaukimo į Raudonąją armiją, į ją įsiliejo 8 žmonės.“

Iš paribio rajonų atėję partizanai pasiekdavo net patį pamarį, rengdami akcijas Drevernoje, Kintuose, Rusnėje, o vėliau vėl pasitraukdami į savo nuolatines bazes anapus buvusios sienos. Kuo pasireikšdavo šios akcijos? Štai keletas pavyzdžių.

Vienas iš ryškesnių ir liudytojų atmintyje ilgai išlikusių epizodų buvo Veiviržėnų stribyno sunaikinimas, kurį septintajame dešimtmetyje kaip kruviną „banditų“ išpuolį aprašė rajono laikraštis „Banga“. Naktį iš 1948 metų birželio 7-osios į 8-ąją nukovė keturis stribus. Dar trys „liaudies gynėjai“ buvo sužeisti vienas dingo be žinios. Tų įvykių dalyvis laikraštyje prisiminė įdomų epizodą: „Kai įsiveržę į liaudies gynėjų štabą banditai pradėjo šaudyti, žuvo ir buvo sužeista daug gynėjų, tik štabo viršininkas Vasia Varlakovas spėjo palįsti po gultais ir pasislėpti. Antroji banditų grupė tuo pačiu metu užpuolė ir apiplėšė Veiviržėnų paštą“, – rašoma sovietmečiu skelbtuose šių įvykių liudytojo prisiminimuose.

Mini tų dienų liudytojai ir partizanų susirėmimus su vidaus kariuomene. Jei tikėsime šiais liudijimais, tokių atvejų būta net pačioje ginkluotos rezistencijos pabaigoje. Štai minėti Mažosios Lietuvos muziejaus darbuotojai pateikia tokį Kvėdarnos vaistininko Kęstučio Balčiūno pasakojimą:  „1954 m. liepos mėnesį vyko tas mūšis prie Lūksto ežero, Apvaršuvos kaimo. Čia partizanų žuvo labai mažai. Užtat saugumiečių ir karių žuvo gausiai. Kaip žmonės pasakojo — stribas iš jų kaimo parbėgo ir tiesiai į skiepą niro, kad pasislėptų. Iš baimės. Kitas stribas, Paulauskas, parbėgo su sušaudytu vatinuku. Kitas mirė iš baimės po kelių dienų. Na, o sovietai žuvusiuosius vežė net keliomis mašinomis. Ir kad aplinkinių kaimų žmonės nematytų, kiek daug jų yra žuvę, apkrovė lavonus su šienu“.

Mini K. Balčiūnas ir  Kazimierą Bagdoną-Ūdrą, pasižymėjusį ne tik drąsa, bet ir savotiška bravūra. „Kartą Tauragės restorane jis valgė kartu su stribais. Pavalgęs po lėkštele paliko raštelį: „Čia buvo Bagdonas“. Tai stribai vos nepasiuto iš apmaudo. Jis neleido aplinkiniams gyventojams duoti prievolių sovietų valdžiai. Liepdavo sakyti „Bagdonas neleidžia“. Ir neduodavo žmonės, sakydavo: „Kai suimsite, tada ir duosime“. Vėliau jis žuvo kažkur apie Girdiškį“, – skaitome vaistininko prisiminimuose.

Vis dėlto, sprendžiant iš liudininko minimų vietovių ir datų, visi šie epizodai turėjo vykti jau nebe Klaipėdos krašte, o jo paribyje ir galėtų būti laikomi paskutiniais desperatiškais ginkluoto pasipriešinimo blyksniais. Šiaip ar taip, Klaipėdos krašte jokių partizanų grupių neliko jau 1953-ųjų pavasarį Žinoma, jei tikėsime tų metų balandį rašyta MGB Kovos su banditizmu skyriaus ataskaita, kurioje tvirtinama, jog Klaipėdos kraštas „buvo išvalytas nuo banditizmo“ 1953 m. balandžio mėnesį.

Tiesa, Priekulės ir Šilutės rajonuose keletas pavienių kovotojų išsilaikė iki 1955 metų. Tačiau jie jau neturėjo ir negalėjo turėti ryšių su neginkluotomis pogrindžio organizacijomis, kurios po 1953-ųjų dar mėgino veikti savarankiškai. Tokia jų veikla, nebeturint ryšių su mišku, netruko virsti tylia ir nematoma rezistencija. Bet tai jau kitos istorijos tema.

Lietuvos žinios, 2017-01-27

 

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s