Anicetas Simutis: ištikimybės istorija

AL-170303-01 

Kitą savaitę sukaks 11 metų, kai mirė paskutinysis tarpukario Lietuvos diplomatas ir pirmasis atkurtos mūsų valstybės ambasadorius Jungtinėse Tautose Anicetas Simutis. Prisiminkime ilgą šio iškilaus žmogaus gyvenimą ir jo besalygišką ištikimybę savo šaliai.

 

Aras Lukšas

 

Manheteno stotyje iš traukinio išlipa aukštas elegantiškas akiniuotas vyras. Jis žingsniuoja link kuklaus pastato, pakyla į dešimtmečiais neremontuotą nuomojamą butą, sėda prie antikvarinės rašomosios mašinėlės ir ima spausdinti. Rašo laiškus, atsakinėja į užklausimus, platina informaciją apie Lietuvą. Tokia buvo penkis dešimtmečius trukusi mūsų okupuotos valstybės konsulo Niujorke Aniceto Simučio kasdienybė. Net ir galėdamas turėti kur kas sotesnį duonos kąsnį, Lietuvos diplomatas pasirinko tarnauti savo šaliai, nors ši tarnystė garantavo tik amžinus rūpesčius ir materialinius nepriteklius.

Tačiau gal būtent už tokį pasirinkimą A. Simučiui buvo atlyginta ilgu – beveik šimtmetį trukusiu gyvenimu, kurio beveik 60 metų jis paskyrė diplomatinei tarnybai. Ši tarnyba apėmė net tris epochas – pradėjęs diplomato karjerą tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, jis veikė per visą jos okupaciją ir, būdamas jau garbaus amžiaus dirbo atkurtai nepriklausomai Lietuvos Respublikai. Tačiau apie visa tai – kiek vėliau. O kol kas pasižiūrėkime, kokios aplinkybės atvedė A. Simutį į diplomatijos kelią.

 

Nuo ūkvedžio iki diplomato

 

Gimė A. Simutis 1909 metų vasario 11 dieną Tirkšlių miestelyje, dabartiniame Mažeikių rajone. Šeima gyveno ramiai, nejausdama nepriteklių, tačiau tik iki tol, kol į penkiamečio berniuko gyvenimą įsiveržė Pirmasis pasaulinis karas. Idilė baigėsi tuomet, kai tėvas – valstybės monopolio parduotuvės vedėjas – buvo mobilizuotas ir pasiųstas į frontą kautis už carinę imperiją. Be maitintojo likusiai šeimai beliko kraustytis pas motinos brolį, tačiau ir pastarasis netrukus buvo paimtas į kariuomenę.

Likusios vienos moterys visgi kažkaip vertėsi iš 20 ha ūkio, tad Anicetas buvo išleistas į mokslus. Kiek pasimokęs pas kaimo daraktorių, jau paskelbus nepriklausomybę jis sugebėjo įstoti į aukštesnę Židikų keturmetės mokyklos klasę. Tačiau siekti aukštesnių mokslų trukdė nelengva šeimos materialinė padėtis. Laimei, atsirado gerų žmonių, padėjusių vaikinui tęsti mokslus Telšių gimnazijoje. Būtent joje greitai išryškėjo ypatingi Aniceto gabumai kalboms, vėliau nulėmę jo viso gyvenimo kelią.

Baigė A. Simutis jau ne Telšių, o Kauno „Aušros“ gimnaziją, mat 1929-aisiais šeima persikėlė į Laikinąją Sostinę. 1930-ųjų rudenį jis įstojo į Pirmojo Lietuvos prezidento karo mokyklos aspirantų kursus ir po metų tapo jaunesniuoju leitenantu. Tuomet jis ir pats greičiausiai nenumanė, kad užsivilkti uniformos jam tai ir neteks ir kad ją greitai pakeis griežtas diplomato kostiumas.

Viskas prasidėjo nuo to, kad 1931-ųjų lapkritį, vos įstojęs į Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto ekonomikos skyrių A. Simutis įsidarbino Užsienio reikalų ministerijos Ūkio skyriuje ir netrukus, turėdamas vos 22 metus buvo paskirtas jo viršininku. Tačiau vargu ar ministerijos patalpų priežiūra buvo A. Simučio svajonių viršūnė – dauguma ministerijos valdininkų vis dėlto troško diplomato karjeros ir darbo Lietuvos atstovybėje užsienyje. Ir tokia proga po ketverių metų pasitaikė.

Nutiko taip, kad baigiantis 1935-iesiems A. Simutį pastebėjo tuometinis ministerijos Teisių-Administracijos direktorius Kazys Bizauskas, pasiūlydamas gerai anglų kalbą mokančiam valdininkui darbą Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke. A. Simutis nedvejodamas sutiko, tad 1936-ųjų sausį ministras pasirašė įsakymą, kuriame nurodoma: „ministerijos telegrafininkas ir l. e. ūkio vedėjo pareigas Anicetas Simutis atleidžiamas iš einamų pareigų nuo 1936 m. sausio 1 d. ir nuo pat tos dienos jisai skiriamas Generalinio konsulato New Yorke raštvedžiu 1-os eilės“. Taip prasidėjo A. Simučio diplomatinė karjera, trukusi šešis dešimtmečius.

Kaip konsulato sekretoriui A. Simučiui teko nelengvas darbas – jis ne tik tvarkė atstovybės dokumentus bei sąskaitų knygas, bet ir išdavinėjo pasus ir vizas, o jų per dieną tekdavo išrašyti ne vieną dešimtį. Be to, gilėjant Lietuvos ir JAV prekybiniams ryšiams A. Simutis, kaip diplomuotas ekonomistas ėmėsi ieškoti būtų, kaip plėsti Lietuvos importą bei eksportą, kaip įtraukti į šį procesą lietuvių kilmės Amerikos verslininkus. Taip konsulatas pamažu tapo pagrindiniu Lietuvos ir JAV ekonominių santykių koordinatoriumi.

1938-aisiais A. Simučiui, iš sekretoriaus pareigų pakeltam į konsulato atašė, teko bene svarbiausias vaidmuo rengiantis po metų Niujorke vyksiančiai Pasaulinei parodai. Turėdamas ministerijos Ūkio skyriuje patirtį, A. Simutis rūpinosi Lietuvos paviljono įrengimu, jo statyba, eksponatų atranka ir jų išdėstymu. Už tai diplomatas 1939-aisiais buvo apdovanotas LDK Gedimino 5 laipsnio ordinu. Tuomet niekas dar ne įtarė, kad nepraėjus nė metams, konsulato darbuotojams teks rūpintis visiškai kitokiais reikalais, tarp jų – ir pačios atstovybės išlikimu.

 

Sovietų reikalavimams nepakluso

 

Po 1940 metų rugpjūčio 3-osios, kuomet Lietuva buvo galutinai inkorporuota SSRS sudėtį, Maskva ėmėsi likviduoti Užsienio Reikalų ministeriją. Ši nepavydėtina misija teko sovietų paskirtam ministrui Vincui Krėvei-Mickevičiui  bei ministerijos teisės ir  administracijos departamento direktoriui Valdemarui Čarneckiui. Pastarajam teko padėti parašą ir po paskutiniuoju 1940 metų rugsėjo 16 diena datuotu įsakymu, kuriuo drauge su paskutiniais 63 ministerijos darbuotojais jis atleido iš darbo ir pats save.

Tuo pat metu pradėtos naikinti ir visos Lietuvos atstovybės. Jau rugpjūčio 6-ąją jos gavo Maskvos paskirto Užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus Pijaus Glovackio telegramą, kurioje pranešama apie atstovybių likvidavimą. Visą šių įstaigų turtą bei archyvus nurodoma perduoti tose šalyse esančioms SSRS atstovybėms, o patiems diplomatams įsakyta skubiai grįžti į Lietuvą.

Tačiau likviduoti visą nepriklausomos Lietuvos diplomatinį korpusą sovietams nebuvo taip paprasta. Didžioji dalis diplomatų nepakluso sovietų nurodymams. Maža to, Lietuvos atstovybėje Berne susitikę Lietuvos delegacijos prie Tautų Sąjungos sekretorius Albertas Gerutis, pasiuntinybės Berlyne patarėjas Juozas Kajeckas, atstovas Paryžiuje Petras Klimas, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Šveicarijoje Jurgis Šaulys bei į vakarus pasitraukęs Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Edvardas Turauskas. Svarbiausias šio neoficialaus susitikimo tikslas buvo aptarti, kaip okupacijos sąlygoms veiks Lietuvos diplomatinės misijos. Tomis dienomis parašytame Stasio Bačkio pro memoria taip pat prisimenama, jog susitikime  buvo iškelta idėja sukurti Tautinį komitetą, kuris iki „Lietuvos išsivadavimo iš bolševikų jungo būtų Lietuvos suverenumo nešiotoju ir visų valstybinių teisių paveldėtoju“.

Tokį sprendimą galėjo  paskatinti ir dar liepos 23 dieną paskelbtas oficialus JAV Valstybės departamento pareiškimas, kuriame sakoma, jog Amerika nepripažįsta Sovietų okupacijos nei Lietuvoje, nei kitose Baltijos šalyse ir kad jų atstovybės galės tęsti savo veiklą JAV teritorijoje. Reikia pastebėti, kad tokia Vašingtono pozicija buvo itin svarbi visai Lietuvos diplomatinei tarnybai per penkis dešimtmečius trukusią mūsų šalies okupaciją.

Tiesa, tą vasarą užsienio valstybėse liko veikti ne daugiau nei trečdalis Lietuvos atstovybių – didžioji jų dalis buvo perduota Sovietų Sąjungos žinion. Tų metų rudenį oficialiai liko veikti tik mūsų šalies atstovybės Vašingtone, Londone, Vatikane, Berne ir Buenos Airėse, konsulatai San Paule Čikagoje, ir Niujorke.

Pastarajame liko dirbti ir A. Simutis. Tai, kad JAV nepripažino Lietuvos okupacijos ir atsisakė grąžinti valstybės aukso atsargas, ne tik leido A. Simučiui išsaugoti šioje šalyje oficialų diplomato statusą, bet ir gauti iš užšaldytų mūsų valstybės lėšų kuklų atlyginimą.

 

Darbų daugėja, pinigai senka

 

Vis dėlto pačiam konsulatui suvesti galą su galu nebuvo lengva: karo metais konsulato darbuotojų sumažėjo nuo septynių iki keturių, o darbų ne tik kad nemažėjo – jiems prireikdavo kur kas daugiau laiko ir pastangų, nei anksčiau. Viena iš tokių sričių buvo pasų ir dokumentų išdavimas Lietuvos piliečiams. Kaip pastebi istorikas Juozas Skirius, nutrūkus ryšiams su Lietuva ir negaunant iš ten jokių dokumentų, A. Simučiui ir jo darbuotojams tekdavo rašyti gimimo metrikus atstojančius liudijimus, versti į anglų kalbą naujus dokumentus ir juos tvirtinti. 1946-aisiais, gausėjant iš Europos atvykstančių lietuvių, darbų vis gausėjo. Atvykėliai dažnai būdavo praradę dokumentus, tad tekdavo raustis archyvuose ieškant jų tapatybę patvirtinančių duomenų. Ir visa tai dažniausiai daryta nemokamai, tad pajamos iš konsulinės rinkliavos buvo labai menkos.

Po 1948-ųjų, kuomet JAV valdžia plačiau atvėrė duris emigrantams, lietuvių persikėlimas iš Vokietijoje esančių perkeltųjų asmenų stovyklų į Užatlantę tapo kone masiniu reiškiniu, tad A. Simučiui atsirado naujų rūpesčių. Konsulato darbuotojai kaip įmanydami rūpinosi pabėgėliais: pasitikdavo juos Niujorko uoste, tvarkydavo imigracijos formalumus, padėdavo nuvykti į  naują gyvenamąją vietą. Visa tai tapo sunkia našta skurdžiam atstovybės biudžetui. Vis dėlto, J. Skiriaus manymu, didžiąją dalį tokių konsulato išlaidų prisiėmė Bendras Amerikos lietuvių šalpos fondas (BALF) su kuriuo A. Simutį siejo glaudūs ryšiai.

Dar viena svarbi A. Simučio veiklos sritis – skatinti Baltijos vienybę. Jis glaudžiai bendradarbiavo su išeivijoje reziduojančiais Latvijos ir Estijos kolegomis. Bendromis pastangomis diplomatas pavyko pasiekti, kad mirusių JAV lietuvių palikimai atitektų ne sovietinei valdžiai, o jų įpėdiniams Lietuvoje. A. Simučio ir jo kolegų pastangomis 1948-aisiais JAV valdžia uždraudė sovietiniams pareigūnams dalyvauti sprendžiant palikimo klausimus Amerikos teismuose.

Reikia pridurti, kad bendradarbiavimas su Estijos ir Latvijos diplomatais tęsis ir po daugelio dešimtmečių, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. A. Simučiui tapus pirmuoju mūsų šalies ambasadoriumi prie Jungtinių Tautų, trys nedidelės misijos veiks išvien, dalydamosi darbais. „Visose trijose misijose buvo labai nedaug darbuotojų, todėl tokia savitarpio pagalba buvo labai svarbi“, – prisimena diplomatė Gintė Damušytė, drauge su A. Simučiu dirbusi Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Jungtinėse Tautose.  Pasak jos, A. Simučio paskyrimas į šį svarbų postą puikiai atspindėjo mūsų šalies užsienio politiką, paremtą ne pragmatiniais ar ekonominiais interesais,  o laisvės ir demokratijos principais.

 

Nuvylė kolegų neveiklumas

 

Tačiau apie šį laikotarpį mes pakalbėsime kiek vėliau. O kol kas grįžkime prie A. Simučio darbų okupuotos Lietuvos labui. 1967 metų rugsėjo 11-ąją JAV valstybės departamentas pripažino diplomatui generalinio konsulo statusą. Nesigilindami į prieš tai buvusias peripetijas tik pastebėsime, kad šis jo paskyrimas gal ir nebūtų įmanomas, jei iš gyvenimo vienas nebūtų išėję du anksčiau dirbę konsulai. Taigi, dabar naujasis konsulas atstovybėje liko vienui vienas. Tačiau krūvis A. Simučio negąsdino. Jis ir toliau kovėsi teismuose dėl JAV lietuvių paveldėjimo bylų, ir toliau globojo į Ameriką atvykusius ar pabėgusius tautiečius. Ir labai krimtosi, kad ne visiems bėgliams gali padėti.

Taip nutiko su jūreiviu Simu Kudirka, JAV teritoriniuose vandenyse pasprukusio iš sovietinio laivo ir pasiprašiusiame prieglobsčio amerikiečių laive. Kaip žinome, amerikiečių kapitonas pasitaręs su savo vyresnybe, bei neišpešęs jokio aiškaus atsakymo iš Valstybės departamento biurokratų, nutarė pabėgėlį grąžinti sovietams. Be abejo, S. Kudirkos klausimas nebuvo A. Simučio kompetencijoje, tačiau diplomatas labai nusivylė, pasak jo, silpnu kolegų iš Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone darbu. Savo slaptoje pro memoria A. Simutis pastebi, kad nepakanka „vien tik šnektelėjimo“ Valstybės departamente. Dokumente sakoma, kad lietuvių nepasitenkinimas dėl elgesio su pabėgėliais turėtų būti išreikštas ir raštu, o iš Valstybės departamento prašoma informuoti apie kiekvieną tokį atvejį tiek Lietuvos atstovybes, tiek JAV lietuvių spaudą. Pasak J. Skiriaus, tokios kolegos pastabos gal ir turėjo įtakos Lietuvos pasiuntiniui Juozui Kajeckui, nes šis vėliau ne kartą lankėsi Valstybės departamente, prašydamas padėti išspręsti į Sovietiją sugrąžinto ir ten nuteisto jūreivio likimą. Belieka pridurti, kad po ketverių metų S. Kudirkai vis dėlto gavo Amerikos pilietybę, jam buvo leista išvykti į JAV. Nėra abejonės, kad prie šio išlaisvinimo savo pastabomis bent šiek tiek prisidėjo ir A. Simutis.

A. Simutis stengdavosi išnaudoti kiekvieną progą priminti kitų šalių diplomatams apie okupuotos Lietuvos problemas, ypač tuomet, kai tapęs generaliniu konsulu, tapo ir nuolatiniu Niujorko konsulinio korpuso nariu. Be to, tęsdamas prieškario tradicijas, konsulas nuolat rengė priėmimus Vasario 16-osios proga, į kuriuos būdavo kviečiami kitų šalių konsulai ir Niujorke esančių JAV valdžios įstaigų atstovai. Be abejo, vien kuklių konsulato lėšų tokiems renginiams nepakako, tačiau A. Simutis ir čia rado išeitį, užmegzdamas gerus ryšius su įtakingomis lietuvių organizacijomis. Todėl priėmimų organizavimą finansiškai rėmė Niujorke įsikūręs Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (VLIK) ir kai kurios kitos čia veikusios organizacijos. Tiesa, šie būtini neformalaus diplomatų bendravimo susibūrimai kaskart pakibdavo ant plauko, o po 1978-ųjų galėjo ir visai nutrūkti. Tai matyti iš tais metais rašyto pro memoria, konsulas įspėja kolegas diplomatus: jeigu konsulatas neteks savo talkininkų, nes jo rėmėjai iškelia savo būstines iš Niujorko, Vasario 16-osios priėmimų teks atsisakyti. Tačiau energingas diplomatas ir tuomet rado išeitį – VLIK‘as, nes išsikėlęs į Vašingtoną, ir toliau rėmė jo organizuojamus renginius.

Taigi, A. Simutis buvo ne tik diplomatas, bet ir aktyvus JAV lietuvių bendruomenės veikėjas. „Jis buvo atviras visiems, dalyvaudavo visuose Niujorko lietuvių bendruomenės renginiuose, jį galėjai matyti kiekviename parodos atidaryme, kiekviename renginyje“ – yra sakiusi G. Damušytė.

Be to, nuo jaunų dienų jautęs polinkį į publicistiką, A. Simutis rašė straipsnius Amerikos lietuvių spaudoje, lankė lietuvių bendruomenes ne tik JAV, bet ir Lotynų Amerikoje. 1953-aisiais jis išleido „Pasaulio lietuvių žinyną. Diplomatas palaikė glaudžius santykius ne tik su jau minėtais BALF‘u ir VLIK‘u, bet ir su Tautos fondu, atkurtos nepriklausomybės metais finansiškai parėmusiu ir pirmąją Lietuvos nuolatinę misiją prie Jungtinių Tautų.

 

Po padėkų – antausis

 

Aukščiausiosios tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis įsaką dėl A. Simučio paskyrimo pasirašė 1944 metų rugsėjo 1991 metų liepos 24-ąją, praėjus vos savaitei po to, kai Lietuva tapo 165-ąją Jungtinių Tautų nare. Lėšų patalpoms vos pusantrų metų gyvuojanti Lietuvos valstybė tuomet neturėjo, tad misiją teko įkurdinti tose pačiose varganose konsulato patalpose, kuriame A. Simutis dirbo ištisą pusę amžiaus. Nebuvo lėšų ir personalui, tad be sekretorės Lijolės Černiauskienės ambasadoriui talkino trys savanoriai: jau minėta G. Damušytė, Algimantas Gureckas, ir Darius Sužiedėlis. Kad galėtume įsivaizduoti kokiomis sąlygomis pirmaisiais gyvavimo metais teko dirbti misijos darbuotojams, verta pacituoti paties A. Simučio žodžius, ištartus interviu Čikagos dienraščiui „Draugas“:

„Misijos darbo valandos sunkiai aptariamos, nes nė vienas, išskyrus sekretorė, neturi normalaus darbadienio, kadangi JT posėdžiai neretai užsitęsia iki vidurnakčio, o jei ir baigiasi paryčiui, tai reikia eiti į Misiją surašyti raportą apie svarbiausius kitų valstybių atstovų pasisakymus ir faksu pasiųsti į Vilnių. (…) Šalia to beveik kasdien vyksta įvairūs priėmimai: tautos švenčių minėjimai, išvykstančių ambasadorių išleistuvės, besilankančių ministrų pagerbimai ir t.t.“.

Priėmimus su mandagumo vizitais atvykstantiems kitų šalių ambasadoriams privalėjo rengti ir A. Simutis. Suprantama, kad 50 metų remonto nemačiusios misijos patalpos negalėjo tinkamai reprezentuoti Lietuvos valstybės, tad priėmimai vykdavo pačių Jungtinių Tautų pastate. Tačiau buitiniai sunkumai nebuvo svarbi kliūtis užmegzti ir palaikyti gerus santykius su kitų šalių ambasadoriais, tarp kurių mūsų diplomatijos veteranas netruko sulaukti pagarbos.

Dar svarbiau, kad garbaus amžiaus ambasadoriaus pirmaisiais darbo metais laukė itin svarbūs visai Lietuvai darbai, tarp kurių bene svarbiausias dalykas buvo Rusijos kariuomenės išvedimas. Lietuvos misijai teko nuolat stebėti visus šio proceso nesklandumus ir operatyviai reaguoti memorandumais bei kitomis diplomatinėmis priemonėmis, tarkime, aiškinant Rusijos kolegoms Lietuvos ekonominius ir politinius interesus ar aptariant vadinamąją Baltijos rusakalbių problemą.

A. Simutis nevengė reikšti nuomonės ir įvairiais Lietuvos politikos klausimais. Tarkime, jo nedžiugino 1992 metų rinkimai, atvedę į Seimą buvusius komunistus. Vis dėlto diplomatas džiaugėsi, kad ir naujoji valdžia išlaikė tą patį užsienio politikos kursą – sugrįžimą į civilizuotą Vakarų pasaulį. Ir vis dėlto tarp kairiosios valdžios – į JAV atsiųstų diplomatų ir Amerikos lietuvių iš karto atsirado šaltukas. Matyt, tai turėjo įtakos ir seniesiems diplomatijos mohikanams. Šiaip ar taip, A. Simučio ir naujojo generalinio konsulo Niujorke Leono Kučinsko santykiai taip ir nesusiklostė.

O dar po poros metų , 1994-aisiais 85-ojo jubiliejaus proga A. Simutis sulaukė iš Lietuvos valdžios netikėtos ir nemalonios „dovanos“. Netrukus po iškilmių, kurioje netrūko gražių kalbų ir apdovanojimų, senasis diplomatas tik iš spaudos sužinojo, kad prezidento Algirdo Brazausko dekretu jis nuo liepos ketvirtosios atleidžiamas iš pareigų. Ambasadoriui net neliko laiko padaryti tai, ko reikalauja diplomatijos taisyklės: informuoti kitų šalių misijas, atsisveikinti su ambasadoriais, pranešti, kas jį pavaduos. Tiesa, po telefono pokalbiu su A. Brazausku, A. Simučiui vis dėlto buvo duotas mėnuo civilizuotai išspręsti visus klausimus.

Pasitraukęs iš diplomatinės tarnybos A. Simutis liko JAV, tačiau dažnokai lankydavosi Lietuvoje. Mirė jis 2006 metų kovo 8 dieną Niujorke, eidamas 98-uosius metus.  2007 gegužę Lietuvai atsidavusio ambasadoriaus ir jo žmonos Janinos palaikai amžiams sugrįžo į Tėvynę ir atgulė Vilniaus Antakalnio kapinėse.

„Retas, pažinojęs A. Simutį, galėjo atsispirti jo žavesiui ir puikiam humoro jausmui. Savo subtilumu, ramybe, nuoširdumu ir pagarba kitiems jis sugebėdavo užkariauti net tuos, kurie buvo skeptiški ar net priešiški Lietuvos atžvilgiu. Tokia pat senovine elegancija dvelkė ir A. Simučio žmona Janina. Visi aplinkiniai, net ir tie, kurie nedaug juos pažinojo, labai žavėjosi šia pora“, – rašė G. Damušytė

Už nuopelnus Lietuvos valstybei A. Simutis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi bei Komandoro kryžiumi. „Ištikimybė diplomato priesaikai, meilė Tėvynei ir negęstanti viltis matyti ją vėl laisvą ir išdidžią pasaulio valstybę buvo tas šaltinis, iš kurio A. Simutis kartu su mūsų diplomatijos , kaip jis sakydavo „pirmtakūnais“ sėmėsi jėgų atkakliai dirbti savo darbą. Dirbti gaunant minimalų atlygį. Dirbti valstybei, kuri egzistavo tik mūsų atminties žemėlapyje, atsisakius bet kurios kitos karjeros, galėjusios sugundyti tuos labai gabius, išsilavinusius žmones“ – taip apie A. Simutį yra sakęs buvęs užsienio reikalų ministras Peras Vaitiekūnas.

A. Simučio ir kitų savo idealų bei vertybių neatsisakiusių diplomatų pastangomis Lietuvos diplomatinė tarnyba užsienyje tapo vienintele oficialia mūsų valstybės institucija, išlikusia per okupacijos dešimtmečius ir liudijusia pasauliui apie mūsų tautos siekį bei viltį.

Lietuvos žinios, 2017-03-10

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s