Čekistai prieš partizanus: klasta, įveikusi pogrindį

AL-170324-07

 

Praėjusią savaitę, pasakodami Lietuvos partizanų Didžiosios kovos apygardos vado Jono Misiūno-Žalio Velnio istoriją minėjome, kad bebaimį kovotoją pražudė iškvietimas į čekistų sukurto netikro visos Lietuvos Vyriausio ginkluotųjų pajėgų štabo pasitarimą. Šiandien prisiminkime, kaip buvo kuriami tokie legendiniai štabai, drauge su agentų smogikų grupėmis tapę dviem neatremiamais ginklais, nukreiptais prieš ginkluotą lietuvių pogrindį.

 

Aras Lukšas

 

Ankstyvas 1951 metų rugsėjo 27-osios rytas. Tarp Veisiejų ir Lazdijų plytinčiu mišku neskubėdami traukia penketas vyrų. Keturi iš jų vilki prieškarinės Lenkijos uniformomis, jų kišenėse – lenkiškas muilas ir lenkiškos cigaretės. Penktasis, žengiantis priekyje ir rodantis kelią, apsirengęs kaip lietuvis partizanas. Taip ir yra – tai ne kas kitas, o Dainavos apygardos Šarūno rinktinės vado Juozo Gegužio-Diemedžio adjutantas Bronius Saveikis-Klajūnas. Neseniai jis, grįždamas iš misijos Vakaruose, nelegaliai perėjo Lenkijos ir Lietuvos sieną, o dabar, drauge su keliais lenkų pogrindžio atstovais, keliauja susitikimą su savo vadu.

Miške įrengtoje slėptuvėje Klajūno laukia ne tik Dainavos apygardos vado pareigas einantis Diemedis, bet ir keletas apygardos rinktinių vadų bei Diemedžio adjutantas Pavasaris. Dėl šio svarbaus susitikimo buvo sutarta jau seniai – dar pernai Diemedis gavo Lenkijoje rašytą Klajūno laišką, kuriame šis praneša po metų pasirodysiąs su Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) Vykdomosios tarybos pirmininko Vaclovo Sidzikausko atstovais ir keturiais sargybiniais.

O štai ir Diemedžio bunkeris, prie kurio stoviniuoja trys partizanai. Pats Diemedis ir likusieji kovotojai laukia svečių viduje. Bet kas tai? Prisiartinę prie sargybinių lenkai netikėtai išsitraukia duslintuvais aprūpintus pistoletus ir be garso sušaudo sargybinius. Po kelių akimirkų į slėptuvę skrieja granata, užtaisyta migdomosiomis dujomis. Užklupti iš pasalų partizanai mėgina atidaryti slėptuvės dangtį, tačiau jį į šipulius sutraiško užpuolikų automatų kulkos. Supratę, kad ištrūkti nepavyks, bunkeryje esantys vyrai nusišauna. Nepasiseka tik Juozapavičiaus tėvūnijos vadui Juozui Karpavičiui-Medeliui – bandant nusišauti, ant jo rankos krisdamas užgriūna kitas partizanas užkliudo ranką ir kulka praslysta per kaktą. Sužeistą kovotoją užpuolikai sučiumpa gyvą.

Labai greitai Medelis supras, į kieno rankas jis pateko. Tačiau jis niekada taip ir nesužinos, kad 1948-ųjų rudenį J. Gegužio-Diemedžio įsakymu nelegaliai išvykęs į Lenkiją, kad vėliau Stokholme susitiktų su VLIK‘o vadovu V. Sidzikausku, Klajūnas pateko į susišaudymą su Lenkijos saugumiečiais, buvo sužeistas, apgydytas ir užverbuotas. Nežinojo jis ir to, kad buvęs bendražygis, o dabar – MGB agentas „Bronius“ – įkurdintas Gdanske ir užmezgęs kontaktus su lenkų ryšininkais laukia savo juodžiausios išdavystės valandos. Kad čekistai per šiuos ryšininkus jo vardu siunčia Diemedžiui laiškus, kuriuose nurodomas būsimo susitikimo laikas. Ir kad nelemtais 1951-aisiais Klajūno „nelegalų“ grįžimą į Lietuvą organizavo MGB.

Nenujautė Medelis ir to, kad, patekęs į čekistų rankas labai greitai pats palūš ir taps MGB vidaus agentu slapyvardžiu „Juozas“. Kad, remdamiesi iš jo išmuštais parodymais čekistų daliniai tų pačių metų gruodžio 26-ąją likviduos Šarūno rinktinės būrių vadus Rimvydą, Vieversį ir Laimę. Ir kad sukompromitavę jį kitų kovotojų akyse, emgėbistai dabar turės laisvas rankas kurti fiktyvų Dainavos apygardos štabą, tapsiantį spąstais daugybei niekuo neįtariančių laisvės kovotojų.

Tačiau tai dar ne viskas – priešo užmojai buvo kur kas platesni. 1952 metų balandžio 27-ąją jie suvedė Medelį su Kazimieraičio rinktinės vadu Juozu Drazdausku-Putinu. Ir vienas ir kitas manė, kad kalbasi su tikrų laisvės kovotoju, nors abu jau buvo tapę MGB agentais. (Putinas buvo užverbuotas po slapto suėmimo vasario 3-ąją). Šiuo žaidimu čekistai tiesiog norėjo patikrinti abiejų agentų patikimumą. Įsitikinę, kad viskas tvarkoje, čekistai leido abiem agentams veikti pagal jų sukurtą scenarijų: sušaukti  Dainavos apygardos vadų suvažiavimą ir išrinkti naują šio junginio vadą.

Apygardos būrių susitikimas įvyko gegužės 9-ąją. Bajoro ir Varpo būrių kovotojai, nenujaučiantys, kad susitikime dalyvauja net septyni MGB agentai, leidosi įtikinami apygardos vadu išrinkti Medelį ir įsileisti į štabą dar du čekistų užverbuotus partizanus jau minėtą Putiną ir Vitą Treigį-Karvelį (agentūrinis slapyvardis „Georginas“). Įgyvendinant MGB sumanymą, susirinkime taip pat nutarta atsisakyti aktyvių kovos veiksmų ir užmegzti ryšį su Pietų Lietuvos srities vadovybe.

Pastarasis sprendimas buvo reikalingas tam, kad čekistinio vėžio metastazės plistų toliau ir giliau. Padedami J. Karpavičiaus-Medalio emgėbistai nužudė ar suėmė 28 Dainavos apygardos partizanus, planavo suimti viso Pietų Lietuvos srities štabo narius ir perimti savo kontrolėn visą Dzūkijos ir Suvalkijos laisvės kovotojus (Dainavos ir Tauro apygardas) vienijusį junginį. O jau tuomet beliko likviduoti ir Pietų Lietuvos srities vadą Sergijų Staniškį-Litą bei kitus jo narius, o tada skverbtis dar giliau ir galiausiai tokiu pat būdu sunaikinti visą Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS)  vadovybę. Tačiau šis MGB planas žlugo – čekistų užverbuotiems partizanams vykstant į susitikimą su Litu,  J. Drazdauskas-Putinas nušovė jį lydėjusį agentą smogiką Žaliūgą, peršovė MGB užverbuotą Vitą Treigį-Karvelį ir pabėgo iš grupės agentūrinės kovinės grupės. Vėliau čekistų dokumentuose bus pažymima, kad toks Putino poelgis, “dezorganizavo darbą ir sugriovė sumanymą likviduoti S. Staniškį-Litą ir LLKS gynybos pajėgų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą”.

Tačiau pavienio atsimetusio agento veiksmai nesustabdė čekistinio nuodo plitimo: iki 1953-ųjų pavasario MGB jau buvo perėmusi savo kontrolėn trijų rinktinių, Vytauto, Vyčio ir Dainavos apygardų, Pietų Lietuvos srities štabus ir  LLKS tarybos 3-ąją sekciją. Jau vien to pakako, kad ir taip nukraujavęs ginkluotas antisovietinis pogrindis tais pačiais metais faktiškai nustotų egzistavęs. Tam, kad įgyvendintų savo šėtoniškus planus, čekistams prireikė nepilnų trejų metų. Pažvelkime į pačią legendinių štabų kūrimo pradžią.

 

Žlugęs čekistų planas

 

Viskas prasidėjo 1950-aisiais, kuomet SSRS valstybės saugumo ministras Viktoras Abakumovas nurodė LSSR ”panaudoti visas galimybes sprendžiant pagrindinį uždavinį – per agentūrą įsiskverbti į banditinių nacionalistinių formuočių centrus, štabus ir kitas vadovaujančias grandis, išsiaiškinti jų sudėtį, slapstymosi vietas ir sulaikyti visus dalyvius arba fiziškai juos sunaikinti”. Po poros metų buvo sukurta ir konkretesnė instrukcija. Joje nurodyta “plačiau praktikuoti konspiratyvų banditų sulaikymą siekiant vėliau juos panaudoti ryšio su banditų vadais nustatymo ir jų sulaikymo kombinacijoms. Iš sulaikytų banditų vadų verbuoti agentus, savo asmeninėmis savybėmis ir ryšiais galinčius įeiti į vadovaujančias nacionalistinio pogrindžio grandis”.

Maža to, instrukcijose nurodomi ir konkretūs ginkluoto antisovietinio pogrindžio vadai, kuriuos būtina įtraukti į numatytą čekistinę schemą. Be kita kol joje rašoma: “Panaudojant 1951 m. gruodžio mėn. slaptai suimtus Šiaurės rytų Lietuvos srities vadus legenduoti nacionalistinio pogrindžio “centrą”. (…) Nuo legendinio “centro” per turimus banditų kanalus atkurti ryšį su vadinamojo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo vadais J. Žemaičiu, A. Ramanausku ir J. Kimštu, sulaikyti juos ir paimti vadovavimą pogrindžiui į savo rankas siekiant jį likviduoti”.

Reikia pastebėti, kad sumanymas kurti fiktyvius ginkluoto pogrindžio junginių štabus nebuvo visiškai naujas – tai daryti mėginta ir anksčiau. Tačiau 1950-ųjų Lubiankos direktyva vis dėlto skyrėsi nuo buvusios praktikos: jei iki tol legendinius štabus kūrė MGB provokatoriai, neturėję nieko bendra su laisvės kovos sąjūdžiu, tai dabar partizanų pogrindį užsimota sunaikinti pačių LLKS tarybos narių kovotojų rankomis. Juolab, kad buvę čekistų mėginimai perimti vadovavimą ginkluotam pogrindžiui baigėsi nesėkme. Prisiminkime, kaip tai nutiko.

Jau esame pasakoję, kad pirmojo tokio mėginimo būta 1946-1947 metais. Svarbiausią vaidmenį šioje kombinacijoje suvaidino didžiausias MGB provokatorius  – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytojas (nors visiems prisistatinėjo esąs profesorius) profesorius Juozas Markulis, pogrindyje žinotas Erelio slapyvardžiu. 1946-ųjų pavasarį jam pavyko užmegzti ryšius su Lietuvos partizanų Didžiosios kovos apygarda, kuriai vadovavo buvęs kariuomenės viršila Jonas Misiūnas-Žalias Velnias. Prisistatęs neegzistuojančio visos Lietuvos Vyriausio ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) atstovu, Erelis sugebėjo pelnyti Žalio Velnio pasitikėjimą ir netgi sulaukė jo prašymo atsiųsti į apygardą labiau kvalifikuotą karininką, galėsiantį jį pakeisti. Nieko nelaukdamas J. Markulis nusiuntė į pas Žalią Velnią buvusį Lietuvos kariuomenės kapitoną Vytautą Pečiūrą-Griežtą. Iš tikrųjų po šio karininko munduru slėpėsi MGB agentas „Gediminas“, kuriam buvo pavesta dezorganizuoti apygardos partizanų veiklą. Pats Žalias Velnias 1946-ųjų rugpjūtį buvo išviliotas į Vilniuje surengtą tariamą visos Lietuvos rezistencijos vadų pasitarimą, kur slapta suimtas.

Tuo tarpu agento „Gedimino“ vadovaujamos Didžiosios Kovos apygardos ryšininkai suvedė J. Markuli su kaimyninės Tauro apygardos vadovybe, kuriai apsišaukėlis VGPŠ atstovas taip pat nesukėlė jokių įtarimų. Taigi, apygardos štabo nariai pakvietė provokatorių dalyvauti partizanų susitikime su ką tik iš Vakarų atvykusiais emigracijos atstovais Jonu Deksniu ir Vytautu Stanevičiumi, įgaliotais kurti Lietuvoje pogrindžio vadovybę, kurią turėjo sudaryti politinius klausimus sprendžiantis Bendras demokratinis pasipriešinimo sąjūdis (BDPS) ir ginkluotai kovai vadovaujantis Generalinis štabas.

Pasitarime J. Markulis buvo išrinktas BDPS pirmininku ir dabar galėjo veikti dar lengviau kontroliuoti partizanų pogrindį. Jis pasiūlė partizanų vadovybei nutraukti ginkluotą pasipriešinimą, pereinant prie kitų kovos metodų – taip norėta nuginkluoti pogrindį ir padaryti jį lengvu MGB taikiniu. Tiesa, tuomet jokių sprendimų tąsyk nebuvo priimta – sprendimas dėl partizanų demobilizavimo atidėtas vėlesniam laikui.

J. Markulio toks sprendimas iš vėžių neišmušė – jis ir toliau veikė pagal MGB patvirtintą planą. Liepos pradžioje provokatorius vėl pasirodė Kaune, kur drauge su iš Vakarų atvykusiu Juozu Deksniu ir tuometiniu Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės spaudos skyriaus viršininku Juozu Lukša įkūrė Vyriausiąjį partizanų karinį štabą. Jo būstinę J. Markulis pasiūlė perkelti į Vilnių – taip MGB šnipas norėjo atsivilioti į sostinę štabo viršininku paskirtą autoritetingą partizanų vadą Juozą Vitkų-Kazimieraitį. Tačiau planas nepavyko – tą pačią dieną netoli Liškiavos įvykusiame susirėmime su NKVD daliniais Kazimieraitis žuvo, tad vadovavimą štabui turėjo perimti MGB agentas „Vlasovas“.

Vis dėlto tai buvo menka nesėkmė, palyginus su J. Markulio pasiekimais. MGB agentui pavyko išgauti iš J. Deksnio ryšių su užsieniu šifrus ir slaptažodžius ir atsivilioti į Vilnių J. Lukšą, kurį ketinta perengti verbavimui. Be to, baigiantis 1946-iesiems, Erelis ėmė ruošti kitų metų sausio 18-ąją numatytam legendinio VGPŠ apygardų vadų pasitarimui.  Jame buvo numatyti likviduoti ar suimti visa pogrindžio vadovybę.  Laimei, nuo katastrofos išgelbėjo  lemtingas atsitiktinumas. 1946 metų gruodžio 28 dieną J. Lukša susitiko su broliu Antanu, atvykusiu į Kauną iš Žaslių. Norėdami ramiai pasikalbėti, broliai išėjo pasivaikščioti ir netikėtai sutiko pogrindininką architektą Bronių Barzdžiuką. Šis kaip tik ieškojo Juozo, norėdamas informuoti jį apie Kaune prasidėjusius rezistentų areštus. Pamėginę aiškintis, iš kur saugumas gavo suimamų pogrindininkų pavardes ir adresus, broliai priėjo šokiruojančios išvados – visi siūlo galai veda pas J Markulį.

Pogrindininkai nė nenumanė, kad, demaskavę Erelį, jie galutiniai sužlugdė ilgai ir kruopščiai MGB rengtą taktinį planą „Zapad“. Visi ryšiai nu J. Markuliu buvo nutraukti, o suvažiavimas skubiai perkeltas į Pilviškius. Suvažiavimo dalyviai nutarė perduoti provokatorių karo lauko teismui. Šis nutars likviduoti Erelį, bet visi mėginimai įvykdyti nuosprendį žlugs, o 1948-aisiais MGB agentas bus perkeltas į Leningradą. Tuo tarpu suvažiavimo dalyviai išmoko J. Markulio pamoką: pasitikėti  neginkluotu pogrindžiu negalima, todėl vadovauti pasipriešinimo judėjimui turi tik miškuose kovojantys partizanai.

 

Smogikai pradeda ir laimi

 

Būtent todėl 1950-aisiais ir atsirado minėta SSRS MGB instrukcija, kurią sovietinės Lietuvos čekistai ėmėsi nedelsiant vykdyti. Tačiau tam, kad būtų galima įkurti legendinius partizanų štabus ir įvilioti į jų pinkles partizanų vadovybę, pirmiausia turėjo atsirasti netikri partizanai ir jų būriai. Šis dabar buvo patikėtas MGB agentų smogikų specialiosioms grupėms (SG) ir agentūrinėms kovinėms grupėms (AKG).

Smogikų grupių formavimas prasidėjo 1946-aisiais, kuomet visiems sovietinės Lietuvos NKVD operatyvinių sektorių viršininkams iš Maskvos atskriejo nurodymas  vadovautis Ukrainoje taikytais “efektyviais kovos su nacionalistiniu pogrindžiu metodais“.  Kartu su šia instrukcija iš Ukrainos į Lietuvą atvyko buvęs tenykščių smogikų vadas majoras Aleksejus Sokolovas.

Per trumpą laiką majoras surinko apie 90 smogikų, kurių daugumą sudarė vagys ir žudikai. Pirmoji žinoma jo galvažudžių operacija buvo surengta 1946 metų rugsėjo 22 dieną vienoje Trakų apskrities Onuškio valsčiaus Grendavės kaimo sodyboje. Iškvietę į susitikimą tris kelis partizanus, smogikai prisistatė jiems nuo NKVD siautėjimų pasitraukusiais Ukmergės krašto partizanais. Kad būtų  labiau įtikinama, saugumo agentai parodė vyrams Didžiosios Kovos apygardos vado Žalio Velnio įsakymą. (Pats Žalias Velnias tuo metu jau buvo suimtas). Įnikusius į dokumentą partizanus smogikai šaltakraujiškai iššaudė, o kad neliktų liudytojų išžudė ir visą sodybos šeimininkų Blaževičių šeimą. Netrukus niekuo dėtų civilių gyventojų žudymas tapo įprasta agentų – smogikų praktika.

Vis dėlto savo auklėtinių  darbu A. Sokolovas nebuvo patenkintas. Pasak paties majoro, iš 18 jo tiesiogiai kuruojamų agentų 12 buvo vagys ir vogė viską. Taigi, A. Sokolovas sumanė įkurti centrinę smogikų grupę, į kurią ketino įtraukti perverbuotus partizanus, kurie tokiam darbui tiko kur kas geriau. Juk kas jei ne jie geriausiai žinojo tikrų partizanų įpročius, elgseną, dainas. Be to jie puikiai pažinojo tiek buvusius kovos draugus, tiek apylinkių gyventojus. Tokiais negalėjo nepasitikėti nei vietos gyventojai, nei laisvės kovotojai.

Taigi, nuo 1947 metų į smogikų būrius imti verbuoti beveik vien tik partizanai. Verbavimas vykdavo dviem etapais. Pirmiausia į MGB rankas patekęs kovotojas priverčiamas arba įtikinamas nurodyti visus savo ryšius ir jam žinomus partizanų bunkerius. “Įtikinėjimui“ naudoti įvairiausi metodai – nuo brutalių kankinimų ir šantažo iki pažadų, propagandos apie “sovietinį rojų“ ir alkoholio. Kartais verbuojamiesiems buvo rodomi sufalsifikuoti partizanų štabo įsakymai, kuriais buvęs kovotojas, kaip išdavikas neva jau nuteistas myriop. Kitais atvejais suimtasis būdavo aprengiamas čekisto uniforma ir nufotografuojamas prie jo suėmimo metu žuvusio partizano, o tuomet jau grasinama, kad šią nuotrauką pamatys miške likę jo bendražygiai. Manydamas, kad jam liko tik du keliai – žūti MGB rūsyje arba būti likviduotam buvusių bendražygių dažnas verbuojamasis sutikdavo bendradarbiauti su priešu. Vėliau, MGB agentams skverbiantis į partizanų štabus ir kuriant netikras laisvės kovotojų vadavietes, A. Sokolovo metodai tapo kur kas rafinuotesni

Kiek efektyvios buvo agentų smogikų grupės, rodo MGB kovos prieš partizanų nudėjimą nagrinėjusio istoriko Mindaugo Pociaus pateikiama statistika. Pasak jo, vien 1951-aisiais smogikai nužudė ne mažiau kaip 84 ir suėmė ne mažiau kaip 26 ginkluotojo pasipriešinimo dalyvius, kas sudaro apie 16 proc. visų nužudytų partizanų. Tačiau bėgant laikui ir silpstant ginkluotam pogrindžiui, šios proporcijos drastiškai keitėsi. Tarkime,  antroje 1953-ųjų pusėje, kuomet organizuotos partizanų kovos artėjo prie pabaigos, agentams smogikams teko  net 60-70 proc. visų MGB nukautų ar suimtų partizanų. Pasak M. Pociaus, agentais smogikais tapę partizanų vadai padėjo čekistams likviduoti Šiaurės rytų Lietuvos srities Vytauto, Vyčio apygardų štabus, taip pat Vytauto apygardos Tigro, Liūto, Vaižganto,  Vyčio apygardos Žaliosios ir Gedimino rinktinių štabus. Jų vietoje MGB sukūrė legendines vadavietes, kurioms vadovavę išdavikai nuožmiai ir metodiškai naikino likusius laisvės kovotojus.

 

Vadai, tapę išdavikais

 

Viena iš ryškiausių šioje išdavysčių sekoje galėtų būti Tauro apygardos vado Juozo Jankausko-Demono istorija. Į čekistų rankas šis partizanas pakliuvo 1952 metų birželio 7žąją. Tądien Demonas mėgino perduoti laiškus į Vakarus, kuruos, prašydamas paramos pogrindžio veiklai parašė su pirmąja desantininkų grupe į Lietuvą grįžęs radistas Klemensas Širvys-Sakalas. Laiškus Demonas nutarė nugabenti į Kybartus, kur gyveno jo sužadėtinė Elena. Tačiau rodytis miestelyje buvo rizikinga. Taigi, Demonas dviračius nukeliavo į netoli Elenos tėviškės esantį Batrušių kaimą,  kur susirado sužadėtinės brolį. Prašydamas būsimo svainio nuvažiuoti į Kybartus ir pakviesti Eleną, partizanų vadas nė nenumanė, kad kalbasi su MGB agentu „Šešupe“. Taigi, kad vietoje sužadėtinės jis sulaukė ginkluotų čekistų.

Dilemos – likti ištikimam partizano priesaikai ir mirti, ar rinktis išdavystę – Demonas, regis, nė nesprendė. Gerai pavaišintas gruzinišku konjaku, jis sutiko tapti agentu-smogiku ir gavo „Berželio“ slapyvardį. Nuo to laiko iki vėlyvo rudens Berželis drauge su saugumiečiais klaidžiojo po Kazlų Rūdos miškus nurodinėdamas saugumiečiams partizanų rėmėjų ir ryšininkų susitikimų vietas. Kiek buvusių kovos draugų ir partizanų ryšininkų pražudė naujasis MGB agentas nėra tiksliai žinoma, tačiau iš saugumiečių ataskaitų matyti, kad 1952 metų lapkričio 3 dieną jis aktyviai dalyvavo suimant Dariaus ir Girėno tėvonijos vadą Povilą Pečiulaitį-Lakštingalą bei sunaikinant laisvės kovotojus Kazį Rusecką-Dolerį ir Leoną Lukoševičių-Vytautą.

Padėjęs emgėbistams sunaikinti bendražygius, Demonas ėmėsi vadovauti dabar jau fiktyviam Tauro apygardos štabui. Vis dėlto uoli tarnystė priešui Demono neišgelbėjo. Atlikęs savo darbą, agentas ”Berželis” tapo nebereikalingas.  1953 metų kovo 14 dieną J. Jankauskas buvo suimtas, o 1954 metų liepos 27-ąją nuteistas sušaudyti be teisės paduoti kasacinį skundą. Nuosprendis įvykdytas 1955 metų sausio 26 dieną Maskvos Butyrkų kalėjime.

Vėliau čekistai nusitaikė į dar aukštesnė partizanų vadovybę. Tai buvo užverbuotas Vytauto apygardos vadas Jonas Kimštas-Žalgiris, kurį LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas dar 1950-ųjų pavasarį buvo paskyręs savo pavaduotoju. Savo nelaimei 1952-ųjų rugpjūtį J. Kimštas srities  štabo viršininku paskyrė Bronių Kalytį-Siaubą, o žvalgybos viršininku – Stasį Šimkų-Klajūną, nė nenujausdamas, kad abu šie partizanai jau senokai užverbuoti MGB. Išdavikams beliko išvilioti savo vadą į Vytauto apygardos štabe surengtą pasitarimą, pakeliui jį nuginkluoti ir perduoti čekistams.

Tardymus ir šantažą J. Kimštas ištvėrė vos mėnesį –  tų pačių metų rugsėjį jis sutiko tapti tapo MGB agentu „Jurginu“ . Dabar nieko neįtariantiems partizanams jis leido įsakymus dėl kitų agentų skyrimo į srities vadovybę, išdavė laisvės kovotojų slėptuves Raguvos miške ir asmeniškai dalyvavo jas likviduojant. Būtent J. Kimšta dėka į čekistų nagus pateko ir viso ginkluoto pasipriešinimo vadas J. Žemaitis, ir netrukus išdavikas buvo pasitelktas jį tardant ir mėginant perverbuoti. Tačiau visos priešo pastangos nuėjo perniek – J. Žemaitis, nes po Maskvoje surengto susitikimo su pačiu Lavrentijumi Berija, bendradarbiauti su prieš atsisakė ir pasirinko mirtį.

Kas čekistams pavyko – tai per legendinį štabą sunaikinti visą Kalnų sritį. Lygiai taip pat iki 1953-ųjų antrosios pusės buvo likviduoti ir likę apygardų štabai. Vienintelis stambus partizanų junginys, kurio nespėjo paliesti čekistų kombinacijos, buvo Žemaičių apygarda. Jos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis 1953-ųjų rugpjūčio 23-ąją žuvo čekistų pasaloje netoli Varnių.

Žemaičių apygardos štabo likvidavimas buvo bene paskutinioji didesnė čekistų operacija prieš partizanus. Daugiau kovoti nebebuvo prieš ką – galima sakyti, kad iki metų pabaigos partizaninis judėjimas buvo faktiškai nuslopintas. Istorikų nuomone, ginkluotas pasipriešinimas okupantams galėjo trukti dar bent porą metų. Deja, būtent partizanų vadų išdavystės, iš perverbuotų kovotojų sudarytos agentų smogikų grupės ir aktyvus persmetėlių dalyvavimas kuriant čekistų sumanytus legendinius štabus nepaliko tikriesiems laisvės kovotojams jokių galimybių išlikti.

Lietuvos žinios, 2017-03-24

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s