„Titaniko“ žūtis: trijų lietuvių likimai

AL-170414-07

 

Šiandien sukanka 105 metai nuo didžiausios XX. Amžiaus jūrų katastrofos – lainerio „Titanikas“ žūties. Jos aukomis tapo ir trejetas mūsų tautiečių. Dar vienam lietuviui teko sunki ir pavojinga misija – laviruojant tarp ledkalnių skubėti į pagalbą nelaimės ištiktiesiems. Pasekime lietuvišku „Titaniko“ tragedijos pėdsaku.

 

Aras Lukšas

 

1912 metų balandžio 10-oji. Trečiadienis po Velykų. Rytinis traukinys Londonas-Sautamptonas pasisiūbuodamas skrieja per pietinės Anglijos laukus, kurios jau dengia akį glostanti sodri žaluma. Lietuvoje turbūt vietomis dar teberiogso seno pajuodusio gruodo gūbriai, o čia žemę jau kloja ką tik nužydėjusių vyšnių žiedlapiai, kontrastuodami su migloto angliško ryto pilkuma.

Į šį peizažą pro vagono langą žvelgia Juozas Montvila – jaunas katalikų kunigas, prieš kelias savaites palikęs Lietuvą ir leidęsis į tolimą kelionę. Pakerėtas vaizdų, jis įprastu judesiu įkiša ranką kišenėn – išsitrauks rožinį, tyliai sukalbės maldą. Bet kišenė tuščia. Matyt rožinis liko Londone su nebereikalingu žieminiu paltu, paliktu pas bičiulį, šįryt palydėjusį kunigą į geležinkelio stotį.

J. Montvila nė nenumano, kad jam pastogę Londone suteikęs – lietuvių šv. Kazimiero bažnyčios klebonas Kazimieras Matulaitis jau rado jo pamirštą rožinį. Ir kad šis radinys dar labiau sustiprino prieš kelias dienas į jo širdį įsėlinusią nelaimės nuojautą. Po mėnesio K. Matulaitis apie šią nuojautą užsimins viename laiške: „…širdis mano prajautė nelaimę. Ketvirtą dieną Velykų palydėjęs a. a. kun. Juozą ant geležinkelio stoties grįžau namo su kitu da svečiu didelei nuliūdęs. Ašaros per nevalę veržėsi akysna. Visą tą laiką man buvo liūdna, kalbėti negalėjau su svečiu“.

Matyt ne šiaip sau K. Matulaitis taip atkakliai įkalbinėjo kunigą Juozą atidėti kelionę į Ameriką ir dar savaitę kitą paviešėti Londone. Tačiau J. Montvila skubėjo – Niujorke jo laukė seniai matytas brolis Petras, be to, balandžio 17 ar 18 dieną jis norėjo būti Čikagoje, kur tuo metu bus sprendžiami dėdės Simono palikimo reikalai. Tad kunigas norėjo suspėti į greitą laivą – o toks buvo naujutėlaitis „Titanikas“, balandžio į 10- išplauksiantis į savo pirmąjį reisą. „Titaniką“ kunigas pasirinko ir dar dėl vienos priežasties.  Plaukdamas iš Vokietijos į Angliją nedideliu garlaiviu, J. Montvila patyrė visus jūrligės nemalonumus, kurių dabar tikėjosi išvengti – tokio jūrų milžino kaip „Titanikas“ nepajėgs įsiūbuoti net ir didžiausios Atlanto bangos.

Kitaip nei K. Matulaičio, jaunojo kunigo nekamavo jokios negeros nuojautos. Priešingai – į Sautamptoną skriejančiame traukinyje  jis laukė patogios ir malonios kelionės, džiaugėsi būsimais susitikimais Amerikoje ir tuo, kad visi persekiojimai ir pavojai, kuriuos jam kėlė carinės Rusijos valdžia, pagaliau tapo praeitimi.

Jaunasis kunigas, žinoma, nė nenumanė, kad tuo pačiu traukiniu, tik kitame vagone į Sautamptoną keliauja dar vienas keleivis iš Lietuvos. Tai Eliezeras Gilinskis – 22 metų šaltkalvis iš neturtingos Ignalinos žydų šeimos. Jo kišenėje 5 doleriai ir 60 centų, anglų kalbos žodynėlis ir trečios klasės bilietas į „Titaniką“. Sprendžiant iš vėliau gelbėtojų rasto traukinio bilieto, galutinis E. Gilinskio tikslas greičiausiai buvo Čikaga.

Šiandien galima spėti, kad Eliezeras keliavo pas savo gimines, prieš trejetą metų įsikūrusius Amerikoje. Tokią prielaidą savo knygoje daro „Titaniko“ lietuvių likimus tyrinėjusios žurnalistės Gerda Butkuvienė ir Vaida Lowell. Knygos autorės remiasi Eliso salos imigracijos tarnybos duomenimis, nurodančiais, jog 1909 metų rugsėjo 27-ąją į Niujorką iš Liepojos atplaukė 24 metų „žydas iš Ignalino (Rusija)“ Girscha Gilinsky, nurodęs, jog atvyko pas savo brolį. Šis buvęs Ignalinos gyventojas Amerikos krantus pasiekė laivu „Birma“, suvaidinsiančiu svarbų, nors ir nesėkmingą  vaidmenį „Titaniko“ ir jo keleivių istorijoje. Bet apie tai – kiek vėliau. O dabar sugrįžkime į traukinį, kuris kiek po devynių ryto sustojo Sautamptono stotyje.

 

Palydos į pražūtį

 

Nuo centrinės stoties iki uosto kelias netolimas – pėsčiomis jį galima įveikti per 10 minučių. Galima spėti, kad E. Gilinskis šį atstumą nuėjo nuosavomis kojomis – šiaip ar taip, pusę dešimtos jis jau buvo laive. Vežiką pasiėmęs J. Montvila čia turėjo atsirasti dar anksčiau. Tiesa, nei lipdami į laivą, nei jo viduje abu lietuviai greičiausiai nesusidūrė: antrosios ir trečiosios klasės keleiviai nuo pat pradžių buvo atskirti rakinamomis durimis ir vartais, jų deniai, kajutės, valgomieji ir kitos patalpos buvo skirtingose laivo dalyse.

Artėjant vidurdieniui, uosto krantinė buvo pilnut pilnutėlė – čia grūdosi ne tik vėluojantys keleiviai, bet ir minia smalsuolių, nekantraujančių pamatyti, kaip lygių sau neturintis keleivinis laivas pakels inkarą ir išplauks į savo pirmąją transatlantinę kelionę. Ir štai, be ketvirčio dvylika galingu balsu užkaukė „Titaniko“ sirenos. Jau pakelti inkarai ir tiltai, atrišti švartavimo lynai. Minia krantinėje ir minia denyje moja viena kitai skepetų jūra. Iš keturių laivo kaminų vis smarkiau virsta juodi dūmai. Galiausiai, atsiplėšęs nuo krantinės, jūrų milžinas pajuda link uosto vartų, palikdamas už savęs platų putotą pėdsaką. Po šešių valandų jis pasieks pirmąją savo stotelę – Prancūzijos Šerbūro uostą.

Tuo metu, kai „Titanikas“ per Lamanšo vandenis plaukė Prancūzijos link, kelionei per Atlantą ruošėsi dar vienas lietuvis. Jo būsimas maršrutas driekėsi priešinga kryptimi – iš Niujorko į Roterdamą, o iš ten – į Liepoją. Keturiasdešimtmečiui Rusijos Rytų Azijos bendrovės garlaivio „Birma“ kapitonui Liudvikui Stulpinui tai turėjo būti įprastas reisas – maršrutu tarp Liepojos ir Niujorko patyręs jūrininkas plaukiojo jau 7 metus, iš pradžių – šturmanu, o vėliau ir kapitonu. Per šiuos metus L. Stulpinas jau buvo patyręs ne vieną akistatą su žūtimi 1908-aisiais prie Škotijos krantų jo laivas „Lithuania“ užlaukė ant uolų, o „Birma“ Šiaurės Atlante pateko į mirtinai pavojingą uraganą. Abiem atvejais kapitono šaltakraujiškumas ir profesionalumas išgelbėjo ir laivus, ir maždaug 1600 jų keleivių.

Šį kartą Atlantas nei audrų, nei kitokių netikėtumų nežadėjo, tad pasirengimas rytojaus popietę numatytam išvykimui vyko įprastai ir ramiai. Lietuvis kapitonas nė nenujautė, koks dramatiškas bus šis jo reisas. Kad vos po trijų dienų jam teks pirmajam išgirsti žūstančio „Titaniko“ pagalbos šauksmą, tačiau dėl apmaudaus nesusipratimo padėti nelaimės ištiktiesiems jis nebegalės.

Tuo metu, kai „Birma“ pakels inkarą, „Titanikas“ jau bus palikęs antrąją paskutinę maršruto stotelę – Airijos Kvinstauno uostą ir, palengva didindamas greitį, skros lygų kaip stiklas vandenyną, mylia po mylios artėdamas prie Amerikos krantų. Painios trijų vyrų – dviejų „Titaniko“ lietuvių ir jų tautiečio „Birmos“ kapitono kelionės ir gyvenimo trajektorijos netrukus neišvengiamai susikirs. Tačiau nė vienas jų to taip ir nesužinos.

Kas buvo šie baisios nelaimės į vieną vietą suvesti žmonės? Kokie gyvenimo vingiai atvedė juos į likimų sankirtą juodoje Atlanto naktyje? Pamėginkime atsakyti į šį klausimą, trumpai peržvelgę kiekvieno iš jų gyvenimus iki lemtingos 1910 metų balandžio 14-osios.

 

Į Atlantą – skirtingais keliais

 

Juozas Montvila gimė 1885 metų sausio 3-ąją gausioje Suvalkijos ūkininkų. Pradžios mokykloje jam teko mokytis dar spaudos draudimo metais, tad lietuviško rašto vaiką mokė senelis. Baigęs Marijampolės gimnaziją, J. Montvila 1903-aisiais įstojo į Seinų kunigų seminariją. Tiesa, pasimokęs metus, suabejojo savo gebėjimais, o gal ir pašaukimu –vėlų tų pačių metų rudenį grįžęs į gimtinę vaikinas pareiškė tėvams negalįs būti kunigu. Tėvų reakcija į tokį pareiškimą nebuvo drastiška – jie nei burnojo, verkė. Kaip prisiminimuose pasakoja Juozo Brolis Petras, jaunuolis tiesiog buvo pristatytas prie rugių kūlimo. Greitai Juozas suprato, kad ūkio darbai – ne jam, tad kitą rudenį sugrįžo į seminariją.

Greičiausiai, tai ir buvo lemtingas apsisprendimas, po devynerių metų atvedęs J. Montvilą ant „Titaniko“ denio. Mat jei ne kunigystė, jis niekuomet nebūtų patyręs carinės valdžios persekiojimų. Tačiau nutiko taip, kaip nutiko: 1908-aisiais Varšuvos vyskupo augziliaro Kazimiero Ruškio įšventintas į kunigus, J. Montvila buvo paskirtas Lipsko parapijos vikaru. Šioje tarp Gardino ir Augustavo esančioje vietovėje gyveno nemažai unitų kurios caro valdžia dar 1876 metais prievarta prijungė prie stačiatikių bažnyčios. Unitai su tuo niekuomet nesusitaikė, tad religinių patarnavimų paprastai prašydavo iš katalikų kunigų. Ne išimtis buvo ir J. Montvila, niekuomet neatsisakęs padėti valdžios persekiojamiems tikintiesiems.

Greitai jaunasis kunigas pats užsitraukė valdžios nemalonę. Už tai, kad pakrikštijo unitų kūdikį ir išklausė vieno senelio išpažinties, jam buvo uždrausta eiti pareigas ir net iškelta baudžiamoji byla. Gelbėdama ganytoją nuo persekiojimų, bažnytinė vyresnybė iškėlė J. Montvilą į Liubavą. Tačiau tai padėjo neilgam: vietos stačiatikių dvasininkai atpažino ir įskundė kunigą, ir persekiojimai atsinaujino.

Gresiančios represijos ir tapo viena iš priežasčių, dėl kurių J. Montvila 1911-ųjų rdenį apsisprendė bent kuriam laikui vykti į Ameriką pas ten gyvenantį brolį Petrą. Pakviestas jau minėto klebono K. Matulaičio, tarpine kelionės stotele jis pasirinko Londoną, į kurį garlaiviu iš Vokietijos atvyko 1912 metų kovo 20-ąją. Balandžio 2-ąją išsiųstame atviruke broliui J. Montvila jau tvirtai žadėjo pasiekti Ameriką „tuojau po Velykų“. Tai rodo, kad, niekieno neraginamas, jaunasis kunigas pasirinko „Titaniką“, o drauge – ir savo lemtį.

Dėl to, kaip pasmerktame laive atsidūrė kitas keliautojas – E. Gilinskis, egzistuoja pora versijų. Viena iš jų liudija, kad išvykti iš gimtinės jį taip pat paskatino gresiančios bėdos. Knygos „Titaniko lietuviai“ autorės spėja, kad jaunuolis iš Ignalinos už Atlanto galėjo išsiruošti todėl, kad nenorėjo pakliūti į caro kariuomenę, kurioje žydai buvo itin engiami. Tokio apsisprendimo priežastimi galėjo būti ir Eliziero tėvo Šlomo patirtis: šis imperijos armijai ne savo noru atidavė net 25 gyvenimo metus.

Kitas knygoje pateikiamas E. Gilinskio sprendimo emigruoti motyvas taip pat ne mažiau, o galbūt net labiau įtikinamas. Čia minimuose Gilinskių giminės atžalų prisiminimuose sakoma, kad Eliezeras buvo nagingas spynų meistras, išradęs visrakčiu neatrakinamus užraktus ir gaminęs juos valdžios užsakymu. Galima spėti, kad net ir tokie užsakymai jo nepraturtino. Be to, 1905-1907 metų revoliucija ir drastiška carinės valdžios reakciją į jos įvykius taipogi skatino mėtytą ir vėtytą žydų šeimą pasiieškoti ramesnės vietos ir geresnių perspektyvų. Gabus šaltkalvis Eliezeras buvo geriausias kandidatas įsitvirtinti anapus Atlanto – ten jis galės pradėti spynų verslą, galbūt – įkurti fabriką, o jau tada pasikviesti į Ameriką likusius gimines.

Kad ir kaip būtų Eliezeras apie 1908 metus išvyko iš į Angliją. Ką jis ten veikė – sunku pasakyti, tačiau egzistuoja versija, jog bandė įsitvirtinti Londone ir kurį laiką dirbo pas vieną tenykštį spynų meistrą. Šiaip ar taip, 1912-aisiais emigrantas iš Lietuvos, apsisprendė vykti į savo galutinį tikslą. Be abejo, neturtingas šaltkalvis galėjo pasirinkti gerokai pigesnę kelionę. Tačiau galimybė plaukti moderniausiu ir greičiausiu laivu matyt buvo svarbesnė, už pinigus. Taigi, sumokėjęs 8 svarus už trečios klasės bilietą (nors nukeliauti į Niujorką buvo galima kone triskart pigiau), E. Gilinskis pasirinko „Titaniką“, nė nenujausdamas, kokia bus tikroji šios kelionės kaina.

Dabar beliko pasidomėti, kokie likimo vingiai į „Titaniko“ žūties vietą atvedė trečiąjį lietuvį, galėjusį tapti pirmųjų dviejų savo tautiečių gelbėtoju. Pastebėsime, kad Žemaitijos ūkininkų vaikas niekuomet nebūtų atsidūręs ant garlaivio „Birma“ kapitono tiltelio, jei būdamas keturiolikos metų jis nebūtų tapęs našlaičiu.

Skaudi netektis iš esmės pakeitė L. Stulpino gyvenimą. Anksti mirus tėvams, vaikinas iš gimtojo Jomantų kaimo, tolokai juo jūros esančioje Telšių apskrities Viešvėnų parapijoje laimės ieškoti patraukė į Liepoją. Uostas ir jo krantinėse išsirikiavę didžiuliai laivai taip pakerėjo paauglį, kad jis nelaukęs, pasiprašė priimamas junga į vieną latvių burlaivį. Taip prasidėjo 48 metus trukusi L. Stulpino jūrininko karjera. Per šešerius metus L. Stulpinas išaugo nuo jungos iki bocmano. 1987aisiais, po penkerių metų krante, statant Liepojos uostą. 1897-aisiais įsitaisė į ledlaužį „Ledokol II“, kuriuo drauge su švedų ir rusų mokslininkų ekspedicija išplaukė į Šiaurės ledjūrį ir Špicbergeną.

1903 metais, baigęs Liepojos jūreivystės mokyklą, L. Stulpinas įgijo tolimojo plaukiojimo šturmano kvalifikaciją. Jūrų karininko karjerą pradėjo 1907-aisiais, rusų Rytų Azijos garlaivių bendrovei pradėjus reguliarius reisus iš Liepojos į Niujorką. Pradžioje dirbo šturmanu garlaivyje „Livonia“, vėliau – jau gerokai didesniame laive „Estonia“. Dar po metų L. Stulpinas tapo pirmuoju lietuvių, gavusių teisę atsistoti ant kapitono tiltelio – 1908 metais buvo paskirtas vadovauti minėtos bendrovės garlaiviui „Lithuania“, o 1911-aisiais perkeltas į „Birmą“, kuriai, vienai iš pirmųjų teko priimti skęstančio „Titaniko“ nelaimės signalą.

 

Lemtingas susidūrimas

 

Apie pačią gigantiško lainerio katastrofą prirašyta ir pripasakota tiek daug, kad plačiau prie jos aplinkybių neapsistosime. Prisiminsime tik tiek, kad savimi ir laivu be galo pasitikėjęs kapitonas Edwardas J. Smithas, nepaisydamas daugkartinių kitų laivų įspėjimų apie Šiaurės Atlante plūduriuojančius ledkalnius, visu greičiu varė „Titaniką“ į kelionės tikslą. Vienas iš šių gigantiškų ledo kalnų juodą balandžio 14-osios naktį ir tapo lainerio bei daugiau nei dviejų tūkstančių jo keleivių bei įgulos narių nelaimės priežastimi. Stebėtojui per vėliai pamačius grėsmingą kliūtį, kapitono padėjėjas Williamas Murdochas dar pamėgino išvengti susidūrimo – įsakė sustabdyti variklius ir apiplaukti ledkalnį.

Tačiau buvo per vėlu – dėl didžiulės inercijos „Titanikas“ dar 37 sekundes plaukė senu kursu ir tik po to nenoriai ėmė krypti kairėn. Šios sekundės buvo lemtingos – laivas kliudė ledkalnį. Nors smūgis ir neatrodė stiprus, jo pasekmės buvo siaubingos – aštrūs ledkalnio kraštai perrėžė lainerio bortą kaip konservų dėžutę, žemiau vaterlinijos palikdami futbolo aikštės dydžio rėžį. Dar akimirka kita, ir į laivo pirmagalį kliokdamas ėmė veržtis ledinis Atlanto vanduo, per 10 minučių užliejęs penkis iš šešiolikos laivo skyrių. „Neskęstančio“ laivo pirmagalis ėmė vis sparčiau grimzti.

Dauguma laivo keleivių ir nemaža dalis įgulos narių jau tą akimirką buvo pasmerkti. Laivas, kuris teoriškai negalėjo nuskęsti, nebuvo aprūpintas pakankamu kiekiu gelbėjimosi valčių – jų pakako tik pusei buvusiųjų laive. Įgula nebuvo tinkamai parengta evakuoti net ir arčiau valdžių buvusius keleivius. O ką jau kalbėti apie plaukusius trečiąja klase – šie žmonės buvo palikti likimo valiai, todėl daugelis iš jų tapo įkalinti po laivo deniais vandens užlietose patalpose.

Vis dėlto daliai trečiosios klasės keleivių pavyko ištrūkti iš plieno ir vandens gniaužtų. Tarp tokių buvo ir iš Lietuvos keliavęs E. Gilinskis. Nėra aišku, ar jis pats iššoko per bortą, ar iškrito iš laivo šiam pakrypus stačiu kampu, atsidūrė vandenyje „Titanikui“ perlūžus pusiau, tačiau įkalinimo tarp denių jaunas vyras išvengė. Knygoje „Titaniko lietuviai“ minimas Gilinskių giminėje iš kartos į kartą keliaujantis pasakojimas, jog Eliezerui su dar 18 laivo keleivių pavyko užsikabaroti ant ledo lyties – ten visi, esą ir sušalo, laiku nesulaukę pagalbos. Tokią versiją Eliezero tėvui Šlomui nusiųstame laive esą patvirtino ir draudimo kompanija „Lloyds of London“. Tiesa, toje pačioje knygoje užsimenama, kad hidrologai šią versiją vertina skeptiškai – užsiropšti ant ledo lyties vandenyne beveik neįmanoma, nes šioji būna slidi kaip ledo kubelis kokteilyje.

Šiaip ar taip, galime tikrai pasakyti, kad E. Gilinskis per katastrofą neišgyveno – jo pavardę šiandien galima rasti katastrofai skirtame interneto tinklalapyje esančiame žuvusiųjų sąraše. Čia taip pat pažymima, kad žuvęs keleivis buvo palaidotas vandenyne. Kaip ir dar 115 kūnų, kurių, pritrūkus vietos specialiame laive, nepajėgta nugabenti į artimiausią Halifakso uostą.

Šešių dešimčių atrastų ir palaidotų vandenyne kūnų gelbėtojams taip ir nepavyko identifikuoti. Tarp jų galėjo būti ir J. Montvila. Kita vertus, dar labiau tikėtina, kad kunigo kūno niekas taip ir neatrado, tad jo pavardė taip at atsidūrė žuvusiųjų sąraše. Tačiau išlikę liudijimai apie paskutines kunigo gyvenimo valandas rodo, jog J. Montvila elgėsi didvyriškai. Tai Lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad lietuvis kunigas „nuskendo drauge su 1500 kitų keleivių, atsisakęs pasinaudoti gelbėjimosi valtimi, iki paskutinės minutės guodė ir ramino mirties valandą kitus keleivius“.

Kaip žinia, ledkalnio sužalotas „Titanikas“ nuskendo mažiau nei per tris valandas. Be dvidešimt trečią nakties jis amžiams atgulė Atlanto dugne, maždaug dviejų kilometrų gylyje. Per tą laiką lainerio įgula visais būdais mėgino prisišaukti pagalbą. Deja, ji atvyko pavėluotai.

Pirmąjį nelaimės signalą „Titanikas“ išsiuntė 15 minučių po vidurnakčio, praėjus kiek mažiau pusvalandžiui nuo susidūrimo su ledkalniu. Vienas iš pirmųjų jį išgirdo L. Stulpino vedamas garlaivis „Birma“, tuo metu buvęs maždaug už 100 jūrmylių nuo tragedijos vietos. Kapitonas tuoj pat įsakė pakeisti kursą. Variklio skyriuje prie katilų stojus penkiolikai papildomų kūrikų, „Birma“ visu savo 14,5 mazgų greičiu pasuko į šiaurę skęstančio „Titaniko“ link.

„Birmos“ misija buvo ne tik sunki, bet ir pavojinga. Skubėdamas aklinoje tamsoje, L. Stulpino laivas pats turėjo laviruoti tarp vis tankėjančių ledo lyčių ir ledkalnių, o tokie zigzagai dar labiau ilgino kelionės laiką. O jo, kaip netrukus paaiškėjo, buvo likę kur kas mažiau, nei tikėtasi. Apie pusę dviejų nakties „Titaniko“ radistas pranešė, kad laivas nesulaikomai skęsta ir keleiviai jau pradėti sodinti į gelbėjimosi valtis. Tai buvo paskutinis ryšio su skęstančiu laineriu seansas. „Birmai“ dar buvo likusios mažų mažiausiai keturios valandos kelio.

Pasiekusi nelaimės vietą, „Birmos“ įgula pamatė čia kiek anksčiau atskubėjusį britų garlaivį „Carpathia“. Ir štai tuomet nutiko precedento neturintis dalykas –bet kokios L. Stulpino ir jo komandos siūlytos pagalbos britai kategoriškai, ir netgi šiurkščiai atsisakė. Sunku patikėti, bet tokį anglų sprendimą lėmė arši konkurencija tarp skirtingų bevielio telegrafo ryšio operatorių. Britų laivuose buvo įrengtas „Marconi“ firmos bevielio telegrafo ryšys. Ši kompanija buvo griežtai nurodžiusi jos aptarnaujamiems laivams neteikti jokios informacijos ir apskritai nebendrauti su laineriais, kuriuose įrengtos kitų gamintojų ir operatorių ryšio sistemos. Taigi, vienintelis atsakymas, į pakartotinį L. Stulpino užklausimą ar siųsti maisto atsargas laivo „Carpathia“ išgelbėtiems keleiviams, buvo „Užsičiaupkite“.

Po kurio laiko britų dienraštis „The Daily Telegraph” cituos tokius „Birmos“ radisto žodžius: „Kai mūsų pagalbos buvo atsisakyta, mums nebuvo nei padėkota, nei atsakyta į mūsų klausimus, ar gali būti daugiau plūduriuojančių gelbėjimosi valčių, tik vėliava suplevėsavo „Carpathia“ laivagalyje, kai ji nuplaukė į vakarus“.

Kapitonas L. Stulpinas tuomet nė nenumanė, kad po „Birmos“ kyliu juodoje gelmėje amžino poilsio atgulė du jo tautiečiai. O gal ir trys – kai kuriuose liudijimuose minimas ir dar vienas „Titaniko“ lietuvis Simas Baniulis. Šio žmogaus pavardės nėra nei keleivių, nei įgulos sąrašuose, tad jo likimas iki šiol tebėra mįslė. Kaip ir daugybė kitų gyvenimo trajektorijų, tą baisią balandžio naktį susikirtusių Atlanto platybėse.

Lietuvos žinios, 2017-04-14

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s