Jurgis Šaulys: signataras, rašęs Vasario 16-osios aktą

AL-170512-01

 

Vasario 16-osios Aktą atradęs VDU profesorius Liudas Mažylis beveik iš karto pranešė nustatęs, jog šis istorinis dokumentas surašytas signataro, o vėliau – žymaus diplomato Jurgio Šaulio ranka. Tad šiandien prisiminkime J. Šaulio kelią į Nepriklausomybė paskelbusią Lietuvos Tarybą.

 

Aras Lukšas

 

Viena iš didžiausių šių metų, o turbūt ir visos atkurtosios Nepriklausomybės dešimtmečių sensacijų – Vasario 16-osios akto originalo atradimas Berlyno archyve iš karto sukėlė daugybę naujų klausimų bei versijų.

Vienas iš tokių klausimų – tai kiek gi buvo tų Vasario 16-osios Akto (arba, kaip sakoma originale – nutarimo) egzempliorių? Kokiais keliais rastasis dokumentas pateko į Vokietijos sostinę? Juk žinoma, kad tokių kelių galėjo būti bent du. Pirmasis, ir atrodytų labiau tikėtinas – per Kaune rezidavusią karinę vokiečių okupacinę įstaigą. Nes per ją, ir tik per ją tuomet buvo įmanomi bet kokie oficialūs kontaktai tarp lietuvių atstovų ir Berlyno. Žinoma ir tai, kad misija įteikti Aktą Oberosto atstovams buvo patikėta kauniečiui kunigui signatarui Kazimierui Šauliui – ką šis ir padarė jau kitą dieną po Akto pasirašymo.

Ši istorija jau gana plačiai aprašyta, bet vis dėlto trumpai paminėkime ją dar kartą. K. Šaulys prisimena į vokiečių valdžios įstaigą atvykęs vasario 17-ąją, 10 valandą ryto, o atsakymo laukęs iki šeštos vakaro. Galop, pasirodęs administracijos vadovas signatarui pareiškė: „Rašto turinys yra mums nepriimtinas ir aš atsisakau jį siųsti toliau.“ Vokietis pridūrė, kad nepriklausomybės viešas Nepriklausomybės Akto paskelbimas „būtų laikomas revoliuciniu veiksniu, priešingu vokiečių valdžios valiai“.

„Šitaip Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas civilinės valdžios šefo akyse virto revoliuciniu žygiu; Tarybos nariai – sukilėliais prieš okupacinę valdžią. Teksto platinimas buvo uždraustas, o atspausdintuosius lapelius buvo liepta konfiskuoti Tuo tarpu kitur įvykiai klostėsi mūsų naudai. Jau rytojaus dieną, vasario 18-ąją, Lietuvos politinės laisvės aktas buvo paskelbtas keliuose Berlyno dienraščiuose. Vasario 20 d. Katalikų centro partijos pirmininkas perskaitė tą Lietuvos Nepriklausomybės deklaraciją viešame Reichstago posėdyje ir palinkėjo Lietuvai viso gero. Mat Deklaracijos akto originalas, aplenkdamas Lietuvos valdžios šefo įstaigą, jau buvo nuėjęs į Berlyną ir pateiktas Reichstagui, kurio dauguma pritarė Lietuvos Tarybos politikai ir ją rėmė. Tai buvo tik pirmasis laimėjimas, kol okupacinės valdžios administracija buvo priversta pasitraukti ir krašto valdžia perėjo į lietuvių rankas“, – skaitome K. Šaulio prisiminimuose.

Taigi, remdamiesi K. Šauliu galime manyti, jog jo perduotas dokumentas Berlyno taip ir nepasiekė, o tolimesnis jo likimas lieka mįslė. Bet kaip tuomet jau vasario 18-ąją mūsų Nepriklausomybės Aktą galėjo paskelbti keli Vokietijos dienraščiai, o dar po dviejų dienų jis buvo perskaitytas Reichstago posėdyje? Vadinasi, Lietuvos Tarybos nariai turėjo ir kitą, neoficialų, tačiau patikimesnį ryšio su Berlynu kanalą. Ir dėl šio kanalo lieka tik viena versija – svarbiausią vaidmenį pasinaudojant šiuo suvaidino kitas signataras – K. Šaulio bendrapavardis Jurgis Šaulys.

 

 

Šį faktą liudija prieš porą metų išleistoje istoriko Jurgio Plečkaičio monografijoje „Nepriklausomybės akto signataras Jurgis Šaulys“ cituojami paties signataro prisiminimai, 1947-aisiais skelbti Amerikos lietuvių savaitraštyje „Dirva“. Knygoje rašoma: „Pasirašiusi Vasario 16-osios Aktą, Lietuvos Taryba, pasak J. Šaulio, ėmėsi trijų žygių: Lietuvos aidui buvo pavesta išspausdinti Nepriklausomybės deklaraciją, o jis pats buvęs įpareigotas parašyti laikraštyje vedamąjį straipsnį; tą patį vakarą deklaracijos tekstas buvo pateiktas Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui Vilniuje, pasiuntinybės patarėjui Georgui von Boninui su prašymu apie deklaraciją pranešti Vokietijos Vyriausybei ir tą patį vakarą „slaptu keliu“ buvo išsiųstas Vokietijos Reichstago nariui Matthiasui Erzbergeriui į Berlyną“.

Taigi, klausimų kuris mūsų svarbiausio valstybės dokumento egzempliorius pasiekė Vokietijos sostinę ir kaip jis ten pateko, regis nebelieka. Tačiau bent jau pirmąją savaitę po dokumento atradimo, buvo kilę kitų spėlionių: kurio signataro ranka buvo surašyti lietuviški ir vokiški Akto egzemplioriai? O versijų, pasirodo būta įvairių: vieni manė, kad Aktą rašė Jonas Basanavičius, kiti –  jog Petras Klimas, treti, – kad Steponas Kairys. Tašką šioje diskusijoje, padėjo pats Akto atradėjas Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis. Palyginęs signatarų rašysenas, jis nustatė – dokumentas rašytas to paties J. Šaulio ranka.

Rengėsi kunigystei

 

Taigi, J. Šaulys susijęs mažiausiai su dviem mūsų valstybės užgimimo momentais. Bet pasakyti tai – reiškia nepasakyti beveik nieko, kadangi šio signataro veikla buvo nepalyginamai platesnė ir reikšmingesnė, nei tai, ką istorinėmis 1918-ųjų vasario dienomis jam skyrė likimas. Juo labiau keista, kad šis žmogus ilgą laiką buvo beveik užmirštas. Žinoma, taip gal ir nebūtų nutikę, jei J. Šaulys būtų panorėjęs prisišlieti prie žymiausių Lietuvos politikų plejados – tokių, kaip, tarkime, jo buvęs gimnazijos bendramokslis Antanas Smetona. O tokią galimybę jis turėjo – juk tų pačių 1918-ųjų rudenį jis galėjo tapti pirmosios Lietuvos vyriausybės vadovu. Tačiau tokios galimybės atsisakė, užleisdamas šią poziciją Augustinui Voldemarui. Paaiškinti tai galima nebent vienu dalyku – J. Šaulys anksti suprato savo tikrąjį pašaukimą – diplomatiją, kurioje jis pasiekė nepalyginamai daugiau, nei daugelis jaunesnės kartos Lietuvos pasiuntinių, kuriuos galime vadinti jo mokiniais, ko gera, neprilygusiais savo mokytojui.

Tad kas buvo J. Šaulys ir kokie keliai atvedė jį iš pradžių į Lietuvos Tarybą, o vėliau – į pirmojo Lietuvos atstovo užsienyje pareigas? Matyt, pradėti turėtume nuo Palangos progimnazijos, išugdžiusios ne vieną žymų būsimos nepriklausomos Lietuvos valstybininką ar šiaip iškilų veikėją. Tarp tokių, be jau minėto A. Smetonos, galima būtų paminėti dar bent du Vasario 16-osios akto signatarus – K. Šaulį, ir S. Kairį. Be to, šioje gimnazijoje  mokėsi ir būsimasis kelių Lietuvos vyriausybių ministras bei pirmasis Lietuvos universiteto rektorius Jonas Šimkus, lito „tėvu“ tituluojamas Vladas Jurgutis, Karo muziejaus įkūrėjas Vladas Nagevičius ir daugelis kitų Lietuvai nusipelniusių žmonių.

Bet prieš tai tikriausiai turėtume paminėti ir dar ankstesnius J. Šaulio gyvenimo metus, ir ypač – jo gimtąsias vietas, Švėkšnos valsčiaus Balsėnų kaimą, buvusį pačiame carinės Rusijos ir Vokietijos „parubežyje“ – Veiviržėnus nuo sienos skyrė vos dešimtis kilometrų. Šis faktas, beje, turėjo nemenkos įtakos ir J. Šaulio veiklai, ir tautiniam apsisprendimui ir mokslams, ir tiesiog europietiškai jo orientacijai. Bet apie tai – kiek vėliau. O kol kas grįžkime į Palangos gimnaziją, kuri, be kita ko galėjo nulemti dar vieną, visiškai kitokį J. Šaulio gyvenimo kelią.

J. Šaulio bendramokslis ir būsimas signataras S. Kairys šią mokyklą po kelių dešimtmečių prisiminė taip: „Mano laikais Palangos keturių klasių progimnazija buvo visoje Lietuvoje žinoma vidurinė mokykla (…). Bene svarbiausia Palangos išgarsėjimo priežastis buvo ta, kad stojant Palangos progimnazijon, buvo daroma didelių lengvatų amžiaus atžvilgiu. Ir dėl to progimmnazijon galėjo dar stoti jaunikaičiai nuo arklio ir dalgio. (…) Man progimnazijos paruošiamon klasėn įstojus, čia jau buvome palyginti ne vyresni, kaip devynerių – dešimties metų. O kitose klasėse būdavo ir gerokai virš dvidešimties metų“.

Vis dėlto S. Kairio minima liberali priėmimo į progimnaziją tvarka nebuvo svarbiausias šios mokyklos bruožas. O S. Kairio prisiminimą paminėjome dėl kiek kitos priežasties. Iš tolimo Aukštaitijos Kurklių kaimo tėvai vaikiną į Palangą atsiuntė vien todėl, jos progimnazija tuomet garsėjo kaip kunigų kalvė – daugelis jos moksleivių vėliau stodavo į Kauno kunigų seminariją. Sunku suabejoti, kad kunigo kelias buvo numatytas ir J. Šauliui. Ypač turint galvoje, jog vaikino mokslus Palangoje finansiškai rėmė Žemaitijoje kunigavęs jo dėdė Petras Šaulys-Šaulevičius.

Greičiausiai būtent dėdė ir paskatino J. Šaulį 1896 metais įstoti į kunigų seminariją. Kitaip nei daugelis palangiškių gimnazistų, vaikinas mokslus pradėjo ne Kaune, o Vilniuje, o tai buvo tikrai nesėkmingas pasirinkimas. Nepaisant to, kad bent pusė Vilniaus seminarijos klierikų buvo lietuviai ir ten netgi buvo įvestas neprivalomas lietuvių kalbos mokymas, seminarijos vadovybė diegė joje lenkiškumo dvasią, ne tik nedarydama nuolaidų ne itin gerai lenkiškai mokantiems klierikams, bet ir įvairiais būdais apsunkindami galimybę gauti kunigo šventimus. O ką jau kalbėti apie slaptų lietuviškų būrelių narius, kuriems priklausė ir J. Šaulys, lietuviškumo dvasią atsinešęs dar iš Palangos laikų. Būtent Palangos progimnazijoje jis įsitraukė į lietuvišką tautinę veiklą , būtent ten dalyvavo lietuviškuose moksleivių būreliuose , būtent ten platino Amerikoje leidžiamą Vienybę lietuvninkų ir Tilžėje leistą Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą.

Tokia aktyvi ir dar į lyderystę pretenduojanti „litvomaniška“ J. Šaulio veikla ilgai tęstis negalėjo. 1899 metų rugsėjo 13 dieną jis iš seminarijos buvo pašalintas. Tiesa, kaip pastebima minėtoje J. Plečkaičio knygoje, seminarijos vadovybė oficialiai nurodė pašalinanti klieriką „dėl ligos“, nors iki tol seminaristas sveikata lyg ir nesiskundė. Istoriko nuomone, nurodydama tokią nekaltą pašalinimo priežastį seminarijos vadovybė tiesiog nenorėjo galimo skandalo.

Kita vertus, prie J. Šaulio pašalinimo nagus galėjo būti prikišusi ir carinė „ochranka“, ir galbūt pažyma apie tariamą klieriko ligą turėjo užkirsti jam kelius tęsti kunigystės studijas bet kur kitur. Tokią prielaidą netiesiogiai patvirtina faktas, kad J. Šauliui nebuvo leista nei pereiti į Kauno kunigų seminariją, nei vėliau, po metų, sugrįžti į Vilnių. Šiaip ar taip, J. Šaulys, kad ir kaip tuomet išgyvenęs dėl tokio seminarijos vadovų ar vietos valdžios sprendimo, vėliau turėjo būti dėkingas likimui: kas žino, ar būdamas kokios nors nedidelės parapijos kunigu, jis būtų tapęs viena iškiliausių asmenybių Lietuvos valstybės atkūrimo ir jos įtvirtinimo istorijoje.

 

Lietuviškos veiklos verpetuose

 

Išvarytas iš seminarijos, J. Šaulys vis dėlto pasiliko Vilniuje. Ir net tik pasiliko, bet ir aktyviai įsitraukė lietuvišką veiklą. Paragintas kunigo Juozo Tumo-Vaižganto pradėjo bendradarbiauti leidiniuose, „Tėvynės sargas“ bei „Žinynas“, nuolat rašė į Prūsijoje leidžiamus „Varpą“ ir „Ūkininką“, organizavo slaptus lietuvių kalbos kursus, o galiausiai tapo vienu aktyviausių „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ organizacijos nariu. Čia tikriausiai reikėtų prisiminti, jog vienas iš šios organizacijos įkūrėjų buvo Antanas Vileišis, siekęs, kad bent vienoje Vilniaus bažnyčioje vyktų lietuviškos pamaldos. Pirmosios Dvylikos Vilniaus apaštalų draugijos pergalės ilgai laukti neteko. A. Vileišio ir jo bendraminčių Vilniaus vyskupui įteiktas 300 miestiečių prašymas įkurti Šv. Mikalojaus bažnyčios lietuvišką parapiją, skirti lietuvį kunigą ir leisti laikyti lietuviškas pamaldas 1901 metais buvo patenkintas. Nuo to laiko ši bažnyčia tapo ryškiu lietuvybės židiniu ir išliko juo per visas negandas bei okupacijas.

Tuo pat metu J. Šaulys žengė ir pirmąjį žingsnį į politiką, dėl kurio, beje, vėliau ne itin džiaugėsi. Per Joną Vileišį susipažinęs su varpininkais – liberalios lietuviškos švietėjiškos organizacijos nariais, būsimas signataras 1902-aisiais nuvyko į grafo Zubovo Dabikinės dvare surengtą jų susirinkimą. Kaip tik ten dvidešimt susirinkimo dalyvių ir nutarė neapsiriboti vien švietėjiškais bei spaudos reikalais ir imtis politinės veiklos. Taip J. Šaulys tapo vienu iš  Dabikinėje užgimusios Lietuvių demokratų partijos steigėjų.

Be J. Šaulio ir J. Vileišio partijos programą kūrė tokie žinomi veikėjai kaip būsimas Lietuvos prezidentas  Kazys Grinius, rašytojas ir politikos veikėjas (beje, ir rašytojos Žemaitės literatūrinis krikštatėvis) Povilas Višinskis, inžinierius bei draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas Jonas Bortkevičius. Reikia pastebėti, kad jau tuomet ne visų programos rengėjų nuomonės dėl partijos siekių sutapo. Mat radikaliau nusiteikę steigėjai jau nuo pat pradžių siūlė galutiniu partijos tikslu numatyti nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimą. Tačiau nuosaikesnieji, nuogąstaudami dėl galimų neprognozuojamų tokios deklaracijos pasekmių, jai kategoriškai pasipriešino. Taigi programoje liko kuklesnis siekis – Lietuvos autonomija Rusijos imperijoje krašto  etnografinėse ribose.

Be to, programos projekte buvo reikalaujama panaikinti lietuviškos spaudos draudimą, pradžios mokyklose mokyti vaikus lietuviškai, leisti steigti privačias mokyklas ir net atkurti Vilniaus universitetą. Beje, programoje aptarti ir savivaldos reikalai – vietos valdžios funkcijas demokratų supratimu turėjo vykdyti parapijų komitetai, kurie be kita ko ne tik rinktų mokesčius, bet ir mokėtų atlyginimus vietos valdininkams, mokytojams ir kunigams.

Požiūrių ir asmeninių nuostatų skirtumai Demokratų partijoje bėgant laikui vis gilėjo. Kitaip nutikti ir negalėjo: pasak šios partijos kelią tyrinėjusio istoriko Rimanto Miknio, tarp demokratų būta labai plataus idėjinio spektro inteligentų: nuo konservatyviųjų, tokių kaip A. Smetona, Vladas Putvinskis iki radikaliausiųjų, prie kurių greta būsimo bolševiko Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, ar kairiųjų pažiūrų Jono Biliūno istorikas priskiria ir J. Šaulį.

Kad ir kaip būtų, vienu atveju J. Šaulys iš tiesų pasielgė labai radikaliai. Kai 1904 metais, panaikinus lietuviškos spaudos draudimą grupė inteligentų, tarp kurių buvo ir J. Basanavičius nusiuntė carui nuolankią padėką „už sugrąžintą lietuvišką gromatą“, J. Šaulys „Varpe“ viešai išvadino tautos patriarchą išgama, renegatu ir caro tarnu. Pamažu darėsi aišku, kad J. Šaulio bendrystė su demokratais tirpsta tarsi kovo sniegas. Ir tikrai – išbuvęs partijoje vos porą metų, tų pačių 1904-ųjų pabaigoje būsimas signataras iš jos pasitraukė. Taigi dar viena galima J. Šaulio biografijos alternatyva – politiko karjera – taip pat pateko į akligatvį. Regis, kažkieno nematoma ranka atkakliai vedė J. Šaulį ten, kur ir turėjo atvesti – į diplomato kelią.

 

Masonų gretose

 

Tačiau iki to laiko dar turėjo nutekėti nemažai vandens ir įvykti daugybė įvykių. 1903 metais J. Šaulys įstojo į Berno universitetą, tapdamas nedaugeliu vakarietiško išsilavinimo siekusių lietuvių. Nekalbant jau apie 20 būsimos Lietuvos Tarybos narių, iš kurių net 16 mokslus baigė imperine dvasia persmelktose Rusijos aukštosiose mokyklose. Studijos Berne J. Šauliui nebuvo lengvos: regis, pirmųjų metų kurso jis taip ir nebaigė, nes vėlesniuose dokumentuose nurodoma, kad dar kartą studijuoti jis pradėjo 1904-aisiais. Galima spėti, kad J. Šaulio mokslams gerokai trukdė visuomeninė veikla ir redakcinė veikla. Tą liudija ir V. Plečkaičio knygoje cituojami J. Šaulio dienoraščio įrašai: „Žiemos semestras kuo aiškiausiai parodė, jog tik teįstengiau vaikščioti ant lekcijų, ir tai ne visuomet, o apie mokslą nė kalbos negalėjo būti, kuomet redakcijos reikalai visą prislėgę laikė… Negalėjimas mokslu užsiimti slėgė, kankino, nervavo…“

Tačiau šiaip ar taip 1912-ųjų sausį jis vis dėlto apsigynė daktaro disertaciją iš finansų politikos srities ir įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Tiesa, nei finansų politikos, nei filosofijos J. Šauliui praktikoje nelabai prireikė, bet gautu mokslo laipsniu jis džiaugėsi ir didžiavosi – matyt, tad faktas kažkaip kompensavo jo ankstesnius nesėkmingus mokslus kunigų seminarijoje.

Tais pačiais metais J. Šaulys grįžo į Vilnių ir vėl įsitraukė į tautinę ir leidybinę veiklą. Pragyvenimui užsidirbdamas Vilniaus Žemės banke, didesnę laiko dalį jis vis dėlto skyrė „Lietuvos žinių“ redagavimui, kurio paskutinį numerį drauge su J. Vileišiu išleido 1915 metų rugsėjo 18 dieną, kai Lietuvą okupavę vokiečiai uždraudė bet kokią ne jų administracijos leidžiamą spaudą. Nuo to laiko, J. Šauliui, ir daugeliui kitų lietuvių inteligentų, vėliau prisidėjusių prie nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo, teko aktyviai dalyvauti Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje.

Vis dėlto darbas Žemės banke buvo ne toks jau nereikšmingas, kaip galėtų pasirodyti ši pirmo žvilgsnio. Būtent ten J. Šaulys užmezgė ryšius ne tik su Vilniaus lietuvių, bet ir lenkų, baltarusių bei žydų organizacijomis, tarp kurių buvo ir laisvųjų mūrininkų – kitaip – masonų ložė. Reikia pastebėti, kad J. Šaulys buvo ne vienintelis Vasario 16-osios akto signataras masonas– be jo laisviesiems mūrininkams priklausė Donatas Malinauskas, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys ir Jonas Vileišis. Vis dėlto, sprendžiant iš kito masono – Mykolo Romerio dienoraščio, J. Vileišis buvo vienas iš aktyviausių Vilniaus laisvųjų mūrininkų ložės narių. Be to, sostinės masonams priklausė ir nemažai lenkų veikėjų, tad ryšiai su jais turėjo didelės reikšmės jau nepriklausomos Lietuvos laikais. Čia galima pacituoti istoriką Vytautą Berenį, viename savo darbe rašiusį: „Tarpukariu Lenkijos ir Lietuvos vyriausybės per Vilniaus ir Kauno masonus palaikė neoficialius santykius. Masonai vieni kitus gerai pažinojo, svarstė galimas dviejų valstybių suartėjimo priežastis, stengėsi apriboti nacionalistine ideologija pagrįstą istorijos ir politikos interpretaciją“.

Suprantama, kad masonybė J. Šauliui buvo labai svarbi vėlesnėse neoficialiose ir subtiliose diplomatinėse misijose. Kita vertus, bent jau santykiuose su lenkais ir Lenkija, ne mažesnės įtakos turėjo ir dar viena aplinkybė – 1919-aisiais J. Šaulys vedė savo Šveicarijos laikų bendramokslę Kazimierą Celinską. Asmeniškai šios vedybos ir vėlesnis bendras poros gyvenimas buvo labai gramatiškas – gana greitai paaiškėjo, kad jaunoji diplomato žmona serga sunkia nervų liga, kurios išgydyti taip ir nepavyko. Taigi, šeimyninis J. Šaulio ir K. Celinskos gyvenimas po 14 metų nutrūko. Tačiau ryšiai su žmonos broliu – Lenkijos kariuomenės kapitonu – išliko ilgam. Kas žino, gal  numanyti, kad būtent tarpininkaujant svainiui 1933-aisiais įvyko ir neoficialus J. Šaulio susitikimas su Lenkijos valstybės viršininku Jozefo Pilsudskiu.

 

Pirmasis Lietuvos pasiuntinys

 

Per grįžkime į 1918-ųjų vasarį, kuomet nepriklausomybė paskelbusiai Lietuvai teko sunkiai kovoti dėl vietos po saule. Ir čia J. Šauliui teko itin svarbi ir labai sunki misija: įtikinti Vokietijos vyriausybę, kad šioji pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. Dėl to J. Šaulys drauge su kitais signatarais – A. Smetona, J. Vileišiu ir Justinu Staugaičiu ne kartą vyko į Berlyną. Derybos dėl pripažinimo sąlygų (kurių viena buvo 1917 gruodžio 11-ąją Lietuvos deklaruoti „amžini ryšiai su Vokietija), iš esmės truko iki rudens, kol tapo aišku, jog Vokietija neišvengiamai pralaimės karą ir kol naujojo kanclerio Maxo von Badeno vyriausybė paprašė taikos.

Spalio 20-ąją M. von Badenas priėmė Lietuvos Tarybos delegaciją, kurioje buvo ir J. Šaulys. Šiame susitikime buvo išdėstytas oficialus Berlyno požiūris į mūsų rašto nepriklausomybę, kuriame be kita ko išreiškiamos tokios nuostatos: „Vokiečių valstybė leidžia pačiai lietuvių tautai perengti konstituciją ir nustatyti santykius su pasienyje esančiomis tautomis. (…) Taip pat manoma atiduoti pačiai Lietuvos Vyriausybei įstatymų leidžiamąją valdžią. Tarybos reikalas bus sudaryti šitą Laikinąją Vyriausybę, pritraukiant visus gyventojų sluoksnius ir tautybes“.

Ir nors Vokietija tuo momentu buvo vienintelė Europos valstybė, pripažinusi nepriklausomą Lietuvą, tai buvo svarbi užgimstančios mūsų diplomatijos pergalė. Pirmoji Lietuvos vyriausybė buvo sudaryta lapkričio 4 dieną, o vienu iš kandidatų į premjerus tapo J. Šaulys. Tačiau signatarui atsiėmus kandidatūrą, pirmuoju kabineto vadovu buvo paskirtas Augustinas Voldemaras.

Tuo tarpu po kelių dienų „Lietuvos aidas“ lapkričio 21-ąją paskelbė tokio turinio pranešimą: „Lietuvių valstybės pasiuntiniu Vokietijon yra paskirtas d-ras J. Šaulys, kuris šiandien jau išvažiavo Berlynan“. Taip Vasario 16-osios akto signataras tapo pirmuoju oficialiu Lietuvos pasiuntiniu užsienio valstybėje. 28 metus trukusi jo diplomatinė tarnyba reikalautų atskiro pasakojimo. Čia galime tik paminėti, jog J. Šaulys atstovavo Lietuvai, Italijoje, Vatikane, Austrijoje, Vengrijoje, Lenkijoje. Sovietams okupavus Lietuvą, J. Šaulys buvo ne tik Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis pasiuntinys Šveicarijoje, bet ir beveik 4 metus ėjo Lietuvos diplomatijos šefo pareigas emigracijoje. Deja, 1946-aisiais Šveicarijos valdžia Lietuvos pasiuntinybę likvidavo. Dar po dvejų metų J. Šaulys mirė Šveicarijos Lugano mieste, taip ir nebeišvydęs Lietuvos, kurios nepriklausomybę jis taip atkakliai gynė.

Lietuvos žinios, 2017-05-12

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s