Maskvos agentai Lietuvos Seime

AL-150605-04

 

Prieš 91 metus 1926-ųjų kovo 14 dieną prasidėjo vadinamųjų kuopininkų teismo procesas. Tuo metu jis sukėlė didelį rezonansą, nes tarp teisiamųjų buvo ir keletas buvusių Pirmojo Seimo narių, kaltintų antivalstybine veikla.

 

Aras Lukšas

 

„Šios bylos nagrinėjimui kariuomenės teismas pasirinko seną, banališkomis dekoracijomis, žydiško skonio ir pilioriais paramstytą Tilmanso teatro salę. Įėjus į pirmąją salę, susitinki daug uniformuotų žmonių, apsišarvavusių kareivių, policininkų, naujais juodais rūbais kalėjimų sargybinių ir šiaip jau nedrįstančios spraustis į teismo salę publikos“. Taip 1923 metų gegužės 23-osios numeryje paskelbtą reportažą apie pirmąją teismo dieną proceso pradeda „Lietuvos žinios“. Reportažo antraštė – „Kuopininkai teisme“ turbūt nedaug ką gali pasakyti šiandieniniam mūsų dienraščio skaitytojui. Kas buvo tie kuopininkai ir kuo jie nusikalto Lietuvos valstybei, pakalbėsime kiek vėliau. O kol kas pamėginkime pajusti pirmosios proceso dienos atmosferą, pažvelgę į ją anų dienų „Lietuvos žinių“ korespondento akimis. Štai keletas citatų:

„Salėj įspūdis sunkus, ūpas prislėgtas, nervingas. Tik pats teismas laikosi labai šaltai, į niekieno karščiavimosi nereaguoja ir tuo lyg sulaiko publiką nuo per didelio jaudrmo. Teismas užima sceną, areštuotieji dešinioje parterio pusėje, pirmąsias kėdes, o užpakaly jų pilna prisėdę žmonių, taip pat kaltinamųjų. (…) Kairiojon pusėn liudininkai net netelpa, ložėse – įdomaujantieji. Pašalinę publiką sudaro giminės, pažįstami ir šiaip jaunuomenė. Jos tarpe daug Lietuvos universiteto studentų. Bet teisiamieji. Tai labai marga publika. Areštuotieji, jų 17 žmonių, nurodo, visi inteligentai. Vieni atrodo sudžiūvę ir iš sausų veidų tik akys žiba, o kitų išvaizda gera. Visi areštuotieji pasidabinę išeiginiais rūbais ir baltomis apykaklėmis. Juos nuolat laiko apsupusi stipri kariška sargyba, bet kaliniai jaučiasi gana laisvai ir kai eina kuris iš salės, tai sargybinį palydėti kviečia tokiais judesiais, kaip ponas duoda paliepimus savo tarnams“.

Pastarasis sakinys labai iškalbingas. Susidaro įspūdis, kad tie 17 suimtųjų (likusieji 75 teismo laukė laisvėje), nujautė, jog jiems pavyks išvengti atsakomybės už savo antivalstybinę veiklą. Užbėgdami įvykiams už akių pastebėsime, kad taip, deja, ir nutiks. Nepaisant to, kad ikiteisminis tyrimas truks kone trejus metus, kaltinimai bus parengti silpnai, teisme liudijusių saugumo pareigūnų parodymai teisėjų neįtikins, juolab, kad tuos parodymus dar triuškins patyrę advokatai. Tad birželio 12-ąją visi 92 Maskvos penktosios kolonos nariai bus išteisinti. Tiesa, keletas iš jų (tarkime buvę I Seimo atstovai)  bent jau iki teismo trejus metus praleido kalėjime. Tačiau dauguma kuopininkų visą tą laiką jautėsi laisvai ir, dosniai finansuojami Kremliaus, toliau kenkė Lietuvos valstybei. Belieka pridurti, kad visi teisiamieji išėjo į laisvę ne tik dėl įkalčių stokos ar įrodymų silpnumo, bet ir dar dėl vienos priežasties – padėties krašte po gegužę įvykusių rinkimų į liūdnai pagarsėjusį Trečiąjį Seimą. Bet prie to mes dar sugrįšime. O dabar pakalbėkime, iš kur atsirado kuopininkai, kokie buvo jų tikslai ir veikimo metodai.

Tiems, kam teko nelaimė mokytis istorijos sovietiniais laikais, galbūt prisimena ir 1983-aisiais išleistą istoriko ir komunistų partinio veikėjo Pauliaus Beresnevičiaus knygą „Legali komunistų veikla Lietuvoje 1920-1940 metais“. Iš jos galima suprasti, kad kuopininkai – tai tie patys pogrindžio komunistai, specialiai rinkimams į Pirmąjį Seimą sukūrę legalią organizaciją. Kad Maskvoje jiems buvo suformuotas uždavinys, išnaudojant parlamentinę veiklą, kovoti prieš buržuaziją, ginti darbo žmonių teises ir artinti Lietuvą prie socialistinės revoliucijos.

Tai beveik viskas, ką šiandien galime pasiskaityti apie kuopininkus. Atkurtosios nepriklausomybės laikais ši penktoji kolona buvo gerokai primiršta – seimų istorijos tyrinėtojai apie ją užsimena vos viena kita pastraipa, palikdami šią įdomią temą studentų referatams ar magistriniams darbams. Laimei, tokių yra, nors ir labai nedaug. Tad žvelgdami iš šių dienų pozicijų galime konstatuoti – minėtas sovietinis istorikas buvo teisus: kuopininkai iš tiesų veržėsi į Seimą, ir ne į vieną. Maža to, bet penki iš jų ten pateko ir sudarę frakciją, ne tik varė įžūliausią bolševikinę agitaciją, bet ir apskritai bandė suparalyžiuoti ir diskredituoti aukščiausią Lietuvos valdžios instituciją.

 

Pirmuosius rinkimus boikotavo

 

Pirmiausia turime prisiminti, kad nuo pat nepriklausomybės paskelbimo 1918-aisiais, bolševikinė Rusija mėgino visokiais būdais susigrąžinti Lietuvą į savo įtakos sferą. Iš pradžių – karine jėga, vėliau – organizuojant komunistinį perversmą, griebiantis bolševikinės agitacijos ir propagandos, o galiausiai – po legalios organizacijos priedanga patenkant į valdžios institucijas ir dezorganizuojant jų veiklą. Visais šiais atvejais, išskyrus pirmąjį, pagrindinis Kremliaus siekių įgyvendinimo įrankis buvo iš Maskvos finansuojama ir jos visiškai kontroliuojama Lietuvos Komunistų partija.

Tiesa, šioji buvo negausi, veikė pogrindyje ir nesulaukė jokio visuomenės palaikymo. Taigi, minčių apie „socialistinę revoliuciją“ Lietuvoje greitai teko atsisakyti. O štai apie brovimąsi į kitų valstybių valdžios institucijas Maskvoje prabilta gana anksti. Dar 1920-ųjų vasarą vykęs II Kominterno kongresas nurodė, kad kapitalistinių šalių proletarinės partijos turi stiprinti revoliucinės kovos legalius placdarmus, turėdamas galvoje visų pirma parlamentinę veiklą. „Dalyvavimas rinkimų kampanijoje ir revoliucinė propaganda panaudojant parlamento tribūną turi ypatingą reikšmę politiškai auklėjant tuos darbininkų klasės sluoksnius, kurie, kaip pavyzdžiui, kaimo dirbantieji, iki šiol buvo revoliucinio judėjimo nuošalyje ir nedalyvavo politinėje veikloje“, – sakoma viename kongreso nutarime.

Tačiau ir šio kongreso nutarimai, ir maždaug tuo pat metu suformuluotos Rusijos bolševikų vadeivos Vladimiro Lenino direktyvos Lietuvos komunistus pasiekė jau po Steigiamojo seimo rinkimų, tad šie rinkimus tiesiog boikotavo. Maža to, boikotavo pasyviai, apsiribodami tik Rusijoje įsitaisiusio Zigmo Angariečio klyktelėjimu „Komunisto“ žurnale: „Šalin kuriamąjį seimą! Tegyvuoja darbininkų ir mažažemių valdžia!“

Boikotas turėjo ir kitų priežasčių. Pirma – komunistai tuomet dar nebuvo atsisakę užgrobti valdžią Lietuvoje jėga, tad žaisti parlamentinių žaidimų jie nematė prasmės. Juk būtent 1920 metų rugpjūčio 29-ąją buvo numatytas bolševikinis sukilimas, kurio organizavimui iš Smolensko dirigavo tas pats Z. Angarietis. Antra, dalyvauti rinkimuose komunistai negalėjo ir prie geriausių norų: dėl suaktyvėjusio komunistinio pogrindžio 1920 metų liepos 20-ąją šalyje vėl buvo grąžintas karo stovis, tad bolševikinė penktoji kolona neturėjo jokių galimybių ne tik dalyvauti rinkimuose, bet ir varyti antivalstybinę propagandą.

Pridursime, kad remiantis dar 1919-ųjų vasario 7 dieną priimtais Ypatingaisiais valstybės apsaugos įstatais, daugelis LKP organizacijų buvo likviduotos, jų nariai pateko į kalėjimus, o daug kitų turėjo bėgti iš Lietuvos. Maža to, Lietuvos žvalgyba nusitaikė ir į komunistų priedangos organizacijas, tokias kaip Kauno profsąjungų Centro biuras – kurio penki iš septynių narių buvo užsimaskavę komunistai. Organizacijos veikla buvo sustabdyta, o rudeniop prasidėjo jau masiniai penktosios kolonos veikėjų areštai. Taigi, savo destruktyvų parlamentarizmą bolševikams teko kuriam laikui pamiršti. Bent jau iki kitų rinkimų. Tiesa, ilgai jų laukti neteko.

29 mėnesius veikęs Steigiamasis Seimas, atlikęs savo numatytus darbus 1922 metų spalio 6-ąją baigė išsiskirstė. Prisiminkime, kad šis parlamentas priėmė ne tik pirmąją nuolatinę Lietuvos Konstitucija, bet ir Rinkimų įstatymą, kuriuo remiantis tų pačių metų spalio 10-11 dienomis vyko rinkimai į Pirmąjį Seimą. Komunistai, puikiai suprasdami kad „socialistinės revoliucijos“ Lietuvoje artimiausiu metu nebus, šį kartą aktyviai įsitraukė į rinkiminę kovą.

 

Kuopininkai išeina į areną

 

Toks sprendimas buvo priimtas dar 1921 metų spalį vykusiame LKP III suvažiavime, o 1921-ųjų sausį partijos Centro komitetas nutarė sudaryti kandidatų sąrašus kairiųjų darbininkų vardu. Vadovauti paradui ėmėsi tas pats Z. Angarietis, sausio 23-ąją atsiuntęs LKP CK sekretoriatui laišką. Jame nurodoma, kad rinkimų agitaciją organizuos partijos rajonų komitetai, kurie sudarys kandidatų sąrašus „Lietuvos darbininkų kuopos vardu“ ir įtrauks į juos legaliai gyvenančius komunistus. Būtent nuo to momento ir atsirado viešas Maskvos penktosios kolonos pavadinimas – kuopininkai.

Žaidimas prasidėjo 1922 metų birželio 16-ąją, kuomet komunistuojančiame laikraštyje „Žarija“ buvo paskelbtas pirmasis kuopininkų atsišaukimas, kuriame gyvenimui Lietuvoje nupiešti negailėta juodos spalvos, ypač pabrėžiant neva augantį skurdą ir nedarbą. Tiesa, apie tai, kaip kuopininkais apsimetę komunistai ketina šias problemas spręsti, atsišaukime kalbėta nedaug, apsiribojant nebent siūlymais sudaryti bendrą darbininkų frontą. Užtat kitiems darbo Seime tikslams nusakyti žodžių negailėta – kuopininkai žadėjo siekti, kad būtų nutrauktos bylos darbininkų organizacijoms ir paleisti politiniai kaliniai (suprask – už antivalstybinę veiklą nuteisti komunistai).

Žinoma, aktyviau agituoti spaudoje kuopininkai neturėjo didelių galimybių: pogrindinius leidinius, tokius kaip „Tiesa“ ar „Komunistas“ skaitė tik patys komunistai, o ir legalūs leidinėliai, tokie kaip jau minėta „Žarija“ ar koks nors Šiaulių mieste leidžiamas „Darbininkų atstovas“  vargu ar ką labai domino. Kita vertus, bent jau šiuose rinkimuose spauda nebuvo svarbiausia rinkiminių batalijų arena. Vartant to meto laikraščius, susidaro įspūdis, kad aktyviausia agitacija vyko  miestuose ir miesteliuose organizuotuose mitinguose. Štai čia 74 kuopininkų kandidatai veikė išsijuosę, paversdami rinkiminius susitikimus komunistiniais mitingais.

Tiesa, kai kurie iš jų dėl to prisišaukė rimtų problemų. Antai po spalio 1-ąją Kaune surengto mitingo, kuriame skambėjo ir nemažai antivalstybinių lozungų, buvo suimtas kandidatas Jonas Kubickis, o drauge su juo  – legalaus prokomunistinio savaitraščio redaktorius Juozas Sasnauskas. Poros dienų už grotų atsidūrė ir dar keletas bolševikinių agitatorių.

Vis dėlto visiško fiasko kuopininkai nepatyrė: surinkę kiek daugiau nei 52 tūkstančių balsų jie sugebėjo iškovoti penkias vietas Seime. Be abejo, toks populistų būrelis rimtos įtakos parlamento darbui daryti negalėjo, tačiau atsižvelgiant į bendrą Seimo vaizdą, dirvos destrukcijai jiems bent jau iš pradžių jiems nestigo. Čia reikėtų prisiminti, kad nė viena partija rinkimuose negavo absoliučios daugumos. Tarp 78 Seimo narių buvo 15 krikščionių demokratų, 12 Ūkininkų sąjungos, 11 Darbo federacijos atstovų, kurie drauge sudarė vieningą dešinįjį bloką. Iš kairės pirmajame šalies parlamente Be jau minėtų penkių kuopininkų rikiavosi 20 valstiečių liaudininkų ir 10 socialdemokratų. Dar penkios vietos teko tautinėms mažumoms: trims žydų ir dviem lenkų atstovams. Tai, kad tokia marga Seimo sudėtis nežada nieko gero, paaiškėjo jau spalio 13-ąją, parlamentarams susirinkus į pirmąjį posėdį: neturėdama pakankamos daugumos, nė viena frakcija ilgokai nedrįso formuoti vyriausybės. Galiausiai sudaryti ministrų kabinetą buvo pavesta Ernestui Galvanauskui, tačiau ir jis turėjo tenkintis trapia pusės parlamentarų parama.

 

Destrukcija – nuo pirmojo posėdžio

 

Bet grįžkime prie kuopininkų, kurie ne tik nepadėjo spręsti Pirmojo Seimo problemų, bet nuo pat pirmo jo posėdžio atvirai demonstravo panieką nepriklausomai Lietuvos valstybei. Kai lapkričio 13-ąją pradėdami darbą parlamentarai atsistodami pagerbė žuvusius už Lietuvos laisvę ir giedojo tautišką giesmę, kuopininkai Kazimieras Dominas ir Pranas Viliūnas liko sėdėti savo vietose. Prie šio demaršo neabejotinai būtų prisidėjęs ir trečias komunistas – Jonas Kubickis, tačiau tądien posėdyje jis nedalyvavo, nes dar sėdėjo kalėjime ir Seime pasirodė tik po keturių dienų. Tuomet pagausėjusios kuopininkų pajėgos jau ėmėsi atviros destrukcijos.

Lapkričio 21 dieną, trečiame Seimo posėdyje renkant Seimo prezidiumą K. Dominas pareiškė, kad visa kuopininkų frakcija rinkimuose nedalyvaus, nes Seimo Prezidiumas bet kokiu atveju atstovaus vien „buržuazinėms partijoms“.  Kuopininkai pareiškė nedalyvausią ir renkant Seimo komisijas, nes darbininkams jos nerūpi. Maža to, tą pačią dieną tas pats K. Dominas Seimo salėje pamėgino surengti komunistinį mitingėlį, agituodamas parlamentą kuo skubiau paleisti vadinamuosius politinius kalinius. Kad šis pareiškimas prilygo mitingo plakatui liudija faktas, kad kuopininkų frakcija netgi nebuvo parengusi atitinkamo įstatymo projekto.

Toks kuopininkų elgesys, įsiutino kitus Seimo atstovus, o kai kurie iš jų, tarkime, krikščionys demokratai, nutarė apskritai iškrapštyti užsimaskavusių komunistų frakciją iš parlamento. Tai padaryti buvo labai sudėtinga: apie komunistinę kuopininkų veiklą žinojo visi, tačiau konkrečių jos įrodymų nepakako. Tiesa, patys kuopininkai labai greitai suteikė proga atsikratyti trimis iš jų bent trumpam. Lapkričio 28-osios posėdyje P. Viliūnas, K. Dominas ir J. Kubickis liko sėdėti tuo metu, kai jų kolegos atsistodami pagerbė seimūno Adomo Budreikos priesaiką. Dėl šio eksceso visiems trims buvo uždrausta dalyvauti dešimtyje Seimo posėdžių.

Beje, K. Dominui ši istorija baigėsi dar prasčiau. Tame pačiame posėdyje krikdemas Mykolas Krupavičius pateikė paskelbė ištrauką iš jo kaltinamojo akto, kuriame buvo jo paties ranka 1921 metų balandžio 23-ąją rašytas pareiškimas (tuomet šis veikėjas ėjo privalomąją karinę tarnybą). Šiame dokumente K. Dominas pareiškė atsisakąs Lietuvos pilietybės ir kareivio pareigų bei skelbiąs save Rusijos piliečiu. M. Krupavičiaus pranešimui tirti Seimas sudarė specialią komisiją. Šioji gruodžio 1-ąją paskelbė išvadą:  K. Dominas nubaustas pagal Kariuomenės baudžiamojo statuto straipsnį, numatantį pilietinių teisių susiaurinimą, todėl iš jo turi būti atimtas Seimo nario mandatas.  Nepaisant socialdemokratų frakcijos pasipriešinimo, toks nutarimas ir buvo priimtas.

Kuopininkų frakcijos K. Domino pašalinimas nesumažino – jo vietą užėmė anksčiau į seimą nepatekusi LKP Joniškio parajonio komiteto narė Emilija Šabanienė. Tiesa, jokios žalos Seimo darbui ši mažaraštė siuvėja nepadarė – per visus likusius plenarinius posėdžius ji taip ir neištarė nė žodžio. Užtat jos tylėjimą su kaupu kompensavo kiti frakcijos nariai, iki paskutinio posėdžio įvairiausiais būdais trikdę parlamento darbą: nesilaikė nustatytos tvarkos, keldavo triukšmą, užversdavo seimą komunistine retorika, priešinosi įstatymų priėmimui, patys beveik neteikdami jokių projektų ar pasiūlymų. Kita vertus, anksčiau pasipiktinimą keldavusios kuopininkų kalbos dabar vis dažniau keldavo tik juoką. Saujelę populistų kiti parlamentarai paprasčiausiai ignoravo, o spauda atvirai vadino juos bolševikų agentais.

Galimas dalykas, kad tuo atveju, jei Pirmasis Seimas, neutralizavęs kuopininkus būtų išgyvenęs visą kadenciją, komunistų veikla jame būtų tiesiog tyliai numirusi. Deja, nutiko kitaip – kovo mėnesį neliko ir paties Seimo, kurio problemų kuopininkų neutralizavimas neišsprendė. Socialdemokratai nė girdėti nenorėjo apie bendradarbiavimą su krikščioniškosiomis partijomis. Nepriimtinas sąlygas joms kėlė ir valstiečiai liaudininkai. Tuo metu mažumos vyriausybės parlamentarai kratėsi opozicijoje esančių kairiųjų. Suprantama, kad esant tokiai padėčiai Seimo darbas tapo neproduktyvus, ir 1923 metų kovo 12 dieną, prezidentui Aleksandrui Stulginskiui nebeliko nieko kita, kaip jį paleisti.

 

Rinkimus praleido už grotų

 

Paleidus nenusisekusį Pirmąjį Seimą, kiti rinkimai buvo paskirti po dviejų mėnesių, 1923-ųjų gegužę. Ir šį kartą kuopininkai nutarė nelikti nuošalyje. Tiesa, šį kartą patekti į parlamentą komunistai neturėjo jokių šansų: sulaukę kaltinimų antivalstybine veikla, jie rinkimų kampaniją praleido už grotų.

Šį kartą Lietuvos valstybė nutarė nebesitaikstyti su Maskvos penktosios kolonos bandymais prasibrauti į Seimą ir ėmėsi aktyvių veiksmų. Prasidėjus rinkiminei agitacijai, buvo konfiskuojami kuopininkų leidiniai, o spaustuvėms uždrausta spausdinti jų atsišaukimus. Tačiau tai nelabai padėjo. Komunistai ištraukė iš palėpių nuo Pirmojo Seimo rinkimų likusius leidinius ir toliau organizavo bolševikinių šūkių nestokojusius mitingus provincijos miestuose ir miesteliuose. Tuomet valdžia nutarė kirsti iš peties ir visiškai likviduoti šį prokomunistinį judėjimą.

Pirmąjį žingsnį žengė žvalgybos viršininkas Antanas Račys. Įvertinęs kuopininkų rinkimų brošiūras, plakatus bei  laikraštį „Pirmyn!“ pareigūnas nutarė, kad ilgiau toleruoti viešo šio rinkimų bloko veikimo negalima. Kuopininkai buvo tiek suįžūlėję ir neatsargūs, kad minėtame laikraštyje patys pripažino, jog jų kandidatus iškėlė komunistų partija. Be to, kuopininkų agitacija visiškai sutapo su LKP atsišaukimų stiliumi ir bei retorika, todėl nėra abejonių, jog šie veikėjai dalyvauja rinkimuose vien todėl, kad pasinaudotų agitacine tribūna savo antivalstybiniais tikslais. Taigi, remiantis baudžiamojo kodekso 126 ir 129 straipsniais, kuopininkus nutarta patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Analogiškos išvados priėjo ir Kauno apygardos teismo svarbių bylų tardytojas, konstatuodamas, kad kuopininkai traktuotini kaip uždraustos LKP nariai. Remiantis šiomis išvadomis, duotas įsakymas šios frakcijos narius suimti.

1923 metų balandžio 7-ąją visus žvalgybos punktus apskriejo  buvo išsiuntinėtas Generalinio štabo kontržvalgybų aplinkraštis, nurodantis  sulaikyti „Darbininkų kuopų“ frakcijos narius ir kandidatus. Masiniai kuopininkų areštai prasidėjo kiek daugiau nei po savaitės. Balandžio 19-ąją Vilkaviškyje dėl atsišaukimo „Žodis į darbininkus ir mažažemius“ areštuotas Pirmojo Seimo atstovas Kazys Matulaitis. Netrukus Joniškyje sulaikyta E. Šabanienė, o J. Kubickis valdžios nutarimu buvo ištremtas už demarkacinės linijos. Iš viso antsakomybėn patraukti 92 „kuopininkai“. Po „kuopininkų“ arešto, gegužės mėnesio 11 d. buvo oficialiai panaikinti „Darbininkų kuopų“ sąrašai. Po „kuopininkų“ arešto gegužės 11-ąją oficialiai panaikinti ir „Darbininkų kuopų“ sąrašai. Taip Lietuvos valstybė galutinai užkirto kelią komunistams kada nors vėl patekti į Seimą.

18 suimtų kuopininkų kone trejus metus teismo laukė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, kur buvo tardomi, siekiant gauti įrodymų apie jų antivalstybinę veiklą. Visi suimtieji užvertė institucijas skundais, minėdami juose blogas kalinimo sąlygas, kaltindami kalėjimo administraciją įvairiausiais jų teisių pažeidimais, tačiau beveik nieko nepešė – iš visų kuopininkų kardomoji priemonė buvo pakeista tik Jonui Tamašauskui – jis paleistas į laisvę už užstatą.

 

Netikėta atomazga

 

Kaip minėta, kuopininkų teismo procesas prasidėjo gegužės 17-ąją. Dėl galiojusios karo padėties, bylą nagrinėti ėmėsi Kariuomenės teismas. Kuopininkai buvo kaltinami pagal penkis baudžiamojo statyto straipsnius, numatančius atsakomybę už priklausymą organizacijai, siekiančiai nuversti valstybėje esamą tvarką, viešą agitaciją, propaguojančią maištus, skatinimą neklausyti teisėtų teisėsaugos reikalavimų, antivalstybinę agitaciją. Už tokius veiksmus teisiamiesiems grėsė iki 8 metų kalėjimo, tuo tarpu sunkiausias kaltinimas dalyvavimu destruktyvinėje organizacijoje numatė įkalinimą  iki gyvos galvos.

Suprasdami kaltinimų sunkumą, kuopininkai teismo procese kategoriškai neigė priklausę Komunistų partijai ir tvirtino nesupratę, jog jų veiksmai kenkia valstybės interesams. Reikia pastebėti, kad kaltinamųjų gynybos taktika buvo pakankamai efektyvi – ir ne tiek dėl jų advokatų pastangų, kiek dėl nepakankamų kenkėjiškos veiklos įrodymų. Žinoma, žvalgybininkai turėjo pakankamai operatyvinės informacijos apie kuopininkų priklausymą LKP, bet teismas negalėjo vertinti jų kaip neginčijamų kaltinimo argumentų. Juolab, kad kaltinimo liudytojais buvo nekaip pasirengę politinės policijos pareigūnai.

Tarkime, viename posėdyje liudiję ilgai kaltinamuosius sekę du žvalgybininkai pasakojo per kratas radę jų namuose nemažai komunistinės literatūros. Tačiau liudytojai niekaip negalėjo atsakyti į teisiamųjų advokato klausimą, kur yra riba tarp legalių ir antivalstybinių leidinių. Dar vienas politinės policijos pareigūnas teigė pats nieko nežinojęs, o tik rėmęsis agentais, kurie neišmanė, kas uždrausta ir kas leistina. Taip antivalstybinio gaivalo teismo procesas tarsi tapo saugumo pareigūnų teismu, o tai gerokai pakenkė Lietuvos slaptosios policijos reputacijai.

Viskas baigėsi tuo, kad skambi ir ilgai ruošta byla subliuško – visi kaltinamieji buvo išteisinti dėl įrodymų stokos. Kaip jau minėjome šio pasakojimo pradžioje, tokią baigtį lėmė ne vien teisiniai dalykai – vykstant teismo procesui, jau buvo įvykę rinkimai į Trečiąjį Seimą, kuriame daugumą iškovojo kairieji. Šiuose rinkimuose, prisidengdami Darbininkų ir kaimo biednuomenės sąrašu dalyvavo ir komunistai. Tiesa, sėkmė Maskvos statytinių nelydėjo, tačiau Trečiojo Seimo ir jo išrinkto prezidento Kazio Griniaus liberalumas leido įvairaus plauko raudoniesiems vis drąsiau kelti galvas.

Nuo komunistinio gaivalo tąsyk išgelbėjo 1926-ųjų gruodžio 17-osios perversmas, ilgam atvedęs į valdžią tautininkus. Šie įvykiai nepriklausomos Lietuvos gyvavimą pratęsė iki 1940-ųjų, kol Kremliui atsirado galimybė sutraiškyti mūsų valstybę ultimatumu ir brutalia karine jėga.

Lietuvos žinios, 2017-05-19

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s