Martynas Jankus – paskutinis Lietuvos aušrininkas

AL-170526-00

 

Prieš 71 metus, 1946-ųjų gegužės 23-ąją Vokietijoje mirė Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, publicistas, spaustuvininkas, vienas „Aušros“ leidėjų Martynas Jankus. Prisiminkime šio žmogaus gyvenimą ir nuopelnus, už kuriuos jam buvo suteiktas Mažosios Lietuvos patriarcho titulas.

 

Aras Lukšas

 

Galima sakyti, kad Martynas Jankus Mažajai Lietuvai reiškė ne mažiau, nei Jonas Basanavičius likusiai Lietuvos daliai. Juolab, kad buvo laikas, kai šiedu vyrai dirbo išvien. Abu tautinio atgimimo veikėjai Tilžėje drauge leido laikraštį „Aušra“, kuris vėliai nelegaliais keliais patekdavo anapus Nemuno, į Rusijos imperijos valdomą Lietuvos dalį, kurioje galiojo lietuviškos spaudos draudimas. Ir tai tik vienas, tiesa, didžiulę svarbą tautinio sąmoningumo atgimimui turėjęs leidinys.

Bet leidyba buvo tik viena M. Jankaus veiklos dalis. Jis dalyvavo visur, kur tik buvo kultūrinė, visuomeninė ar politinė dirva. Kūrė lietuviškas organizacijas (tokias kaip Birutės draugija ir kitos), siekė, kad Vokietijos Reichstage būtų bent vienas lietuvis. Nenuilsdamas gynė lietuvių teises Mažojoje Lietuvoje, kovojo prieš vokiečius, negailestingai engusius tiek jį patį, tiek visus krašto lietuvninkus. Jis atkakliai kovojo dėl Klaipėdos sugrąžinimo Lietuvai 1923-aisiais, dalyvavo šio krašto Gelbėjimo komitete ir vėlesniame lietuviškame šio krašto organizavime.

Pasak prelato Mykolo Krupavičiaus, M. Jankus buvo kaip tas artojas. Jis  „per visą savo ilgą ir gražų amžių vertė vagą kietoj šlynoj, liejo prakaitą ir ne visada žadamą ir laukiamą derlių davė. Bet jis pats, nenusimindamas, nukreipęs žvilgsnį į ateities tolius, – žengė paskui savo kuinelį, žagružę kietai laikydamas, vis pirmyn ir pirmyn. JO darbų, vis dėlto, palikti pilni aruodai mūsų Tėvynėlei. Bedirbant šlyna dar daugiau įsidžiūvo ir artojui dar daugiau ir sunkesno darbo buvo, bet jis to nepaisė ir tesėjo iki mirties…“. Ne veltui M. Jankui Kaune, Karo muziejaus sodelyje, dar gyvam 1939-aisiais buvo pastatytas biustas, ne veltui lietuvių tauta jam spontaniškai suteikė Mažosios Lietuvos patriarcho titulą.

Kita vertus, atkakliai kovodamas už lietuvybę, M. Jankus įsitaisė ir daugybę priešų, buvo nuolat persekiojamas ir susilaukė keturiasdešimties areštų, daugybės piniginių baudų ir  net dviejų tremčių – vienos Sibire, antrosios, Vokietijoje. Pastarojoje jis ir mirė, taip niekuomet dagiau nebeišvydęs savo gimtojo kašto. O dabar, prisimindami svarbiausius M. Jankaus gyvenimo momentus, grįžkime prie jo ištakų.

 

Jaustis lietuviu paskatino vokiečiai

 

M. Jankus gimė 1858 metų rugpjūčio 7-ąją Bitėnuose, Ragainės apskrityje šalia Nemuno ir garsiojo Rambyno kalno. Jankų šeima nebuvo didelė, ypač tiems laikams – be Martyno joje užaugo tik vienas jo vyresnis brolis Nikas.

Rimto formalaus išsilavinimo M. Jankus taip ir negavo – tebaigė tik Bitėnų pradžios mokyklą, kurią vėliau prisiminimuose peikė, sakydamas, kad jos mokytojas spaudė vaikus prie vokiško rašto, nors visas Bitėnų kaimas buvo lietuviškas – ir kalba, ir dvasia. Ir šiaipjau, prisimindamas savo vaikystę ir jaunystę, kuri visa prabėgo kaimo aplinkoje. M. Jankus rašė, kad ji buvusi ji buvo „taupi, skalsi, nešilta, pertekusi nepabaigiamų darbų“.

Taigi toliau Martynas lavinosi ir švietėsi pats. Svarbi asmenybės brandos sąlyga buvo savišvieta – ryte rijo religinio turinio knygas (kitokių namuose nebuvo) kai kurias – net po kelis kartus. Vėliau, jau ūgtelėjęs, nusipirkdavo ir pigių vokiškų knygelių. Reikia pripažinti, kad šie skaitiniai toli gražu neprisidėjo prie Martyno tautinės sąmonės ugdymo. Greičiau priešingai. Rašydamas savo biografijos liudijimus Jono Šliūpo rengiamai knygai „Lietuviszkiejie rasztai ir rasztininkai“, M. Jankus pripažino: „tokie raštai juk nepasiliko be įspaudos į mano mislyjančią dalį smegenų ir aš beveik ko tik nepatraukiau į didįjį vaterlandą“.

Nuo nesąmoningo vokietėjimo M. Jankų išgelbėjo keli dalykai. Pirmiausia – pokalbis su Ragainės kunigu Carlu Eduardu Ziegleriu, į kurį jaunuolis kreipėsi vokiškai. Vokietis dvasininkas netikėtai subarė Martyną, kad šis, būdamas lietuvis, gėdijasi viešai vartoti gimtąją kalbą ir patarė pasigilinti į Lietuvos istoriją bei lietuvišką literatūrą.

Kunigo pabarimas buvo lemtingas. Kaip žurnale „Knygotyra“ rašė Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas Domas Kaunas, nuo tos akimirkos M. Jankus ėmė godžiai skaityti įvairiausią – elementarią lietuvišką ir sunkiau prieinamą mokslinę vokišką literatūrą apie Lietuvą ir lietuvius. Minėtas autorius taip pat pastebi, kad M. Jankaus tautinio tapatumo savivokos užuomazgai ir stiprėjimui neabejotiną įtaką padarė dar du dalykai: kartu su pasitraukusiais 1863 metų sukilėliais į Bitėnus atsklidusios dainos ir nepriklausomai nuo jo valios susiklosčiusios aplinkybės, leidusios dėl prastos sveikatos išvengti karinės tarnybos ką tik imperija pasiskelbusios Vokietijos armijoje, kuri buvo vienas iš agresyviausių jaunimo nutautinimo židinių.

M. Jankaus apsisprendimą kovoti dėl savo tautos išlikimo lėmė ir svarbios pažintys. Būdamas dvidešimties, jis susitiko su Jurgiu Zauerveinu (Georg Sauerwein), palikusiu itin ryškų pėdsaką paliko Mažosios Lietuvos lietuvių istorijoje.  1875-aisiais į J. Zauerveinas – Vokietijoje gyvenančios negausios sorbų tautos atstovas, į Lietuvą atvyko 1875-aisiais, apsigyveno Klaipėdoje ir per kelis mėnesius pramoko lietuviškai. Mūsų kalba tiek sužavėjo J. Zauerveiną, kad jis tapo atkakliu kovotojų už jos teises: bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, lietuviškai parašė daugiau kaip 300 eiliuotų kūrinių. Ne be J. Zauerveino pastangų 1879-aisiais Tilžėje buvo įkurta Lietuvių literatūros draugija, kurios veikloje dalyvavo žinomi Europos mokslininkai. Tačiau bene labiausiai J. Zauerveiną išgarsino tais pačiais1879-aisiais laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ paskelbtas eilėraštis „Lietuvninkai mes esam gimę“, tapęs Mažosios Lietuvos himnu.

Taigi, galima drąsiai teigti, kad būtent J. Zauerveinas pirmasis įkvėpė ir paskatino M. Jankų paskurti visą savo gyvenimą ir visas jėgas kovai už lietuvybę. Pridursime, kad šis žmogus kiek vėliau pastūmėjo M. Jankų ir į politinę veiklą. Tačiau apie tai – šiek tiek vėliau. O kol kas grįžkime prie M. Jankaus leidybinės veiklos, kuri, galima pasakyti taip pat prasidėjo 1879-aisiais ir taip pat dėl to paties J. Zauerveino.

Viskas prasidėjo nuo rinkimų į Prūsijos landtagą (vietos parlamentą), kuriuose grupė klaipėdiškių iškėlė J. Zauerveiną kandidatu. Paremti savo įkvėpėją nutarė ir M. Jankus. Niekieno neraginamas, jis surašė ir išspausdino atsišaukimą, pavadintą „Broliai lietuvninkai“.  Atsišaukime pastebima, kad atėjo laikas patiems lietuviams pasirūpinti savo likimu ir raginama balsuoti už J. Zauerveiną, „katras tikrai mūsų interesus ir dalykus užstos“.

 

 

Nuo rinkiminių lapelių iki nelegalios „Aušros“

 

Deja, rinkimai nepavyko – Klaipėdiškių lietuvių kandidatas surinko per maža balsų ir į landtagą nepateko. Vis dėlto, atsišaukimas neliko vien tik šauksmas tyruose: pasak D. Kauno, būtent šis dokumentas ir žymi M. Jankaus leidybinės veiklos pradžią.

1882-aisiais pasirodė ir pirmoji M. Jankaus išleista knygelė. Tai buvo kuklus 36 puslapių leidinėlis „Lietuviškos ir seniausios Dainų knygelės“, kuriame be liaudies dainų buvo ir originalios lietuviškos poezijos. Nepaisant nedidelės apimties, knygelę Tilžėje Otto von Mauderode’ės spaustuvė išleido neįtikėtinai dideliu tokiomis sąlygomis 2000 egzempliorių tiražu. Atrodo, kad knygelė buvo skiriama ne tik Mažosios, bet ir Didžiosios Lietuvos skaitytojams, tačiau pastarojoje ypatingo pasisekimo ji nesulaukė, mat buvo išspausdinta gotišku šriftu, kurį carinės Rusijos valdomos didžiosios Lietuvos gyventojai sunkiai galėjo įskaityti.

Pasimokęs iš tokios patirties, kitą panašaus pobūdžio knygelę – Štukaunos dainos nuo žmonelių iš Kalnujų apygardės surinktos“ – M. Jankus išspausdino ja lotyniškomis raidėmis ir dvigubai mažesniu 1000 egzempliorių tiražu. Vėliau būta dar daug tokių „nekalto“ turinio knygelių, tačiau greta jų M. Jankus ėmėsi leisti ir laikraščius. Būtent šis momentas ir žymi leidėjo ir spaustuvininko posūkį į draudžiamą lietuvišką spaudą, kuri per jo gimtuosius Bitėnus pavojingais keliais pasiekdavo Didžiąją Lietuvą.

Be abejonės bene svarbiausias M. Jankaus leidybinės veiklos epizodas buvo garsusis laikraštis „Aušra“, be kurio tiesiog negalėtume kalbėti apie carinę priespaudą kentusių lietuvių tautinį atbudimą. Juk ne veltui tautiškosios savimonės formavimosi pradžia ir dabar vadinama „Aušros“ gadyne“. Šiaipjau visa „Aušros“  jos leidėjų istorija prašytųsi atskiro pasakojimo, tačiau mes šįsyk apsiribokime tik keliais svarbiausiais šio leidinio gyvavimo momentais ir M. Jankaus vaidmeniu jame.

Leisti žurnalą, kuriame būtų galima laisvai kalbėti apie lietuvybės reikalus, 1881metais sumanė Jonas Basanavičius tačiau Rusijos didmiesčiuose pasklidusiems lietuviams inteligentams įgyvendinti šį sumanymą nebuvo taip paprasta. Realiai išleisti laikraštį galėjo tik Prūsijos lietuviai. Tarp tokių minimi Poznanės
kunigaikštystės Orlineco miškininkas ir ūkininkas Andrius Jonas Vištelis, Klaipėdoje leistos „Lietuviškos ceitungos leidėjas Martynas Šernius ir buvęs Tilžės gimnazistas Jurgis Mikšas.

Pirmasis “Aušros“ numeris 1883 metų buvo išspausdintas kovo mėnesį Ragainėje ir iš karto sukėlė tikrą revoliuciją daugelio labiau apsišvietusių lietuvių sąmonėje. Jis paveikė ir tuos, kurie buvo gerokai aplenkėję, ir tuos, kurie krimto mokslus Rusijoje ir šaipėsi iš vadinamųjų “litvomanų. Galima drąsiai teigti, kad jei ne “Aušra“, šiandien niekas negiedotų “Tautiškos giesmės“, niekas neprisimintų ir jos autoriaus Vinco Kudirkos, kuris tuo metu net nebelaikė savęs lietuviu.

Beveik nuo pat leidinio pasirodymo „Aušra“ tapo neatskiriama M. Jankaus gyvenimo dalimi. Gyvenęs už kelių kilometrų anapus Nemuno jis dažnai lankydavosi Ragainės spaustuvėje savais reikalais, matė, kaip gimsta „Aušta“ ir natūraliai įsiliejo į jos leidėjų gretas. Kai po pirmųjų keturių numerių laikraščio leidimas ėmė strigti (greičiausiai dėl vietos valdžios spaudimo), tuometinis redaktorius J. Mikšas buvo priverstas pasitraukti į Didžiąją Lietuvą. Visus „Aušros“ rankraščius jis paliko M. Jankui, kuris ir ėmėsi laikraščio administratoriaus pareigų.

Kaip pastebi P. Alšėnas, neturėdamas didesnio išsimokslinimo M. Jankus negalėjo vaidinti rimtos įtakos „Aušros“ turiniui. „Tačiau, „Aušrai“ einant, tam tikrais atvejais Jankus buvo ta ašelė, aplink kurią visas leidimas sukosi“, – pripažįsta M. Jankaus biografas. Matyt, M. Jankus pats puikiai suprato savo kompetencijos ribas, todėl laikraščio redaktoriumi pasikvietė Joną Šliūpą, kurį apgyvendino savo namuose. Deja, J. Šliūpas redaktoriavo neilgai – gan greitai vokiečių valdžia jį iš Prūsijos išvarė. Taigi, 1884-ųjų ketvirtojo iki 1885-ųjų aštuntojo
numerio laikraščio atsakinguoju redaktoriumi pasirašinėjo M. Jankus.

Šis darbas leidėjui sekėsi ne itin gerai – trūko ir laiko, ir jėgų, o svarbiausia – pinigų, nes iš prenumeratos gautų lėšų nepakako ir būtiniausios leidybos išlaidoms padengti. Todėl, kai iš Didžiosios Lietuvos sugrįžo J. Mikšas, ir įsteigė Tilžėje savo spaustuvę, M. Jankus pasijuto, lyg jam kas būtų girnas nuo kaklo nuėmęs – visus „Aušros“ leidimo ir platinimo reikalus jis tuoj pat perdavė sugrįžusiam redaktoriui.

O dar po kelerių metų, 1889-ųjų kovą jau ir pats M. Jankus tapo spaustuvės savininku. Ją leidėjas už 400 talerių (kas prilygo 1200 markių), nusipirko Ragainėje nedidelę spaustuvėlę (vėliau ji bus perkelta į Tilžę). Šioje spaustuvėje buvo spausdinama ir „Aušra“. Deja, pačiam M. Jankui pirkinys pridarė nemažai bėdų – spaustuvėlė uvo labai jau archajiška, ją teko tobulinti, įsigyti naujos įrangos, o tai kainavo dar 500 markių. Išsisukti iš keblios padėties spaustuvininkas mėgino leisdamas bet kokio turinio literatūrą. Tai matyti iš jo paties laiško J. Šliūpui: „žadava pradėti drukavoti, kas tik papuls ant seilės“. Deja, net ir tokios priemonės nepadėjo. M. Jankus vis giliau grimzdo į skolas, kol  1892-aisiais teismas aprašė Bitėnų ūkį.

Tąsyk M. Jankų išgelbėjo tėvas – susirinkęs pinigų iš giminaičių, jis likvidavo skolas. Bet ir tai padėjo neilgam. Po kelerių metų susikaupė naujos skolos ir Bitėnų ūkiui vėl iškilo varžytinių grėsmė. Tėvas ir tuomet sumokėjo sūnau skolas, bet antrą kartą ūkio sūnui nebeuždažė. M. Jankui neliko nieko kita, kaip išsikelti į Klaipėdą ir darbuotis ten leidžiamuose lietuviškuose leidiniuose.

 

Posūkis į politiką

 

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Rusijos imperijos kariuomenei 1914 m. gruodžio mėn. su šeima ištremtas į Sibirą, Samaros guberniją. 1918 m. grįžo į tėviškę, įsijungė į lietuvišką politinę veiklą. Tačiau iš tiesų M. Jankaus posūkis į politiką prasidėjo kur kas anksčiau.

Be jau minėto pirmojo atsišaukimo rinkimuose į Prūsijos landtagą, M. Jankus padarė dar daugiau, kad nors vienas lietuvis patektų į vokiškąjį parlamentą. 1888-aisiais jis su savo šalininkais pamėgino įkurti „Lietuviškai konservatyvišką partiją“, tačiau šis bandymas nebuvo sėkmingas. Be to, tam tikra politinės veiklos forma galima būtų laikyti ir M. Jankaus veiklą 1885-aisiais įkurtoje „Birutės“ draugijoje.

Pastaroji veikla galiausiai davė apčiuopiamų rezultatų – M. Jankų pastebėjo tokie įtakingi Mažosios Lietuvos lietuvių veikėjai kaip Jonas Smalakys ir Dovas Zaunius. Pastarasis, kaip rašo D. Kaunas, pats atvyko į Bitėnus,, kad aptartų su M. Jankumi bendrą darbų planą. Taip 1890 gimė pirmoji Mažosios Lietuvos
politinė organizacija – „Lietuviškos Konservatyvų Draugystės Komitetas“, po metų iškėlęs M. Jankaus kandidatūrą rinkimuose į visos Vokietijos reichstagą. Deja, nei Klaipėdos, nei Šilokarčemos apskrityse kandidatas nesurinko pakankamai balsų ir į parlamentą nepateko. D. Kauno spėjimu, nesėkmės priežastys galėjo būti kelios: M. Jankus tuo metu dar buvo per jaunas, mažai žinomas daugumą sudariusiems kaimiškųjų vietovių lietuvių rinkėjams, neturėjo gerų politinio organizatoriaus ir veikėjo duomenų, buvo pernelyg spontaniškas, stokojo kompromiso ir derybininko gebėjimų. Tačiau M. Jankaus nesėkmė netapo visų lietuvninkų  nesėkme: 1898 metais, užsiregistravęs kaip savarankiškos lietuviškos frakcijos atstovas į reichstagą pateko jo bendražygis J. Smalakys.

Kaip minėjome, M. Jankus už aktyvią lietuvišką veiklą ne kartą kentėjo nuo vokiškos valdžios. Tačiau pavojus nelauktai atėjo ir iš kitos pusės. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Rusijos kariuomenei įsiveržus į Prūsiją, 1914-ųjų gruodį jis su šeima ištremtas į Samaros guberniją.

Tačiau ir būdamas tremtyje m. Jankus politinės veiklos neatsisakė, 1917 m. birželį jis dalyvavo Visos Rusijos lietuvių politinio organo –  Lietuvių Tautos Tarybos sušauktame Petrapilio lietuvių seime sušauktas ir turėjęs lemiamos įtakos diferencijuojantis lietuvių politinėms nuostatoms nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo atžvilgiu. 330 delegatų suvažiavusių iš įvairiuose Rusijos miestuose įsikūrusių lietuvių kolonijų šiame forume nutarė siekti Lietuvos nepriklausomybės. Tiesa, šis sprendimas priimtas nelengvai: kairieji, vietoje nepriklausomybės stūmė tik autonomijos idėją, todėl daugelis jų iš posėdžio išėjo. Salėje liko 272 delegatai, iš kurių tik 140 balsavo už nepriklausomybę. Tarp jų buvo ir M. Jankus, pasisakęs ne tik už nepriklausomybę, bet ir už Didžiosios bei Mažosios Lietuvos suvienijimą nepriklausomoje valstybėje.

1918-aisiais sugrįžęs į gimtuosius Bitėnus, M. Jankus rado jau visai kitokią situaciją: vasario 16-ąją Lietuva buvo paskelbusi nepriklausomybę, kovo 23 dieną ją pripažino Vokietijos imperatorius ir Prūsijos karalius Wilhelmas II. Dabar Mažosios Lietuvos klausimą teko spręsti iš naujo. Sąlygos tam buvo palankios: lapkričio 11 Vokietija su Prancūzija ir kitomis pasirašė prieš ją nukreiptos koalicijos valstybėmis pasirašė paliaubas, tuo pripažindama savo pralaimėjimą Pirmajame pasauliniame kare. Vokietijos monarchija žlugo, valdžią Berlyne perėmė kairiosios jėgos. O tuo tarpu Lietuvoje jau veikė laikinoji vyriausybė, siūliusi mažlietuviams prisiglausti prie Lietuvos valstybės.

 

Kovoje dėl Klaipėdos

 

Lietuvninkai nedelsdami atsiliepė į šį pasiūlymą. Praėjus vos trims dienoms nuo Kompjeno paliaubų, Klaipėdos laikraštis “Lietuviška Ceitunga“ kreipėsi į lietuvininkus tokiais žodžiais: „Rodos, negali būti jokios abejonės, kad mes, lietuviai, priklausome prie Lietuvos. Niekas neprivalo dabar bijotės išreikšti aiškiai, kad jis nori būti Lietuvos pilietis“. Dar po poros dienų lapkričio 16-ąją,  dieną kelios dešimtys Mažosios Lietuvos veikėjų Tilžėje įkūrė politinę organizaciją – Prūsų Lietuvos Tautinę Tarybą, į kurios sudėtį įėjo ir M. Jankus. Jis tapo vienu iš lapkričio 30 dieną Tilžės spaustuvininko Enzio Jagomasto namuose susirinkusios tarybos paskelbto  Taryba istorinio Tilžės akto signatarų.

„Atsižvelgdami į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir tai, kad mes Lietuviai čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji, sudarome šito krašto gyventojų dauguomenę, reikalaujame mes remdamies ant Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdinimą minėtojo siekio pašvęsti“, – sakoma dokumente. Deja, įgyvendinti Tilžės deklaraciją praktikoje buvo sunki, o gal net- neįmanoma misija. Tiek santarvininkai, tiek Lietuvos kaimynai kiek išgalėdami tempė antklodę į save, kol po ilgų diplomatinių viražų klausimą Lietuvai teko spręsti jėga.

Prisiminime, kad Santarvės bloko sudaryta Ambasadorių konferencija priėmė blogiausią iš visų galimų sprendimų – Klaipėdos kraštą pavedė administruoti Prancūzijai. Maža to, 1922 metų gruodį Kauną pasiekė žinios, Versalio sutartimi Lietuvai pripažintą uostą prancūzai valdys dar mažiausiai 15 metų. Tapo aišku, kad visos diplomatinės priemonės sujungti Mažąją ir Didžiąją Lietuvą rezultatų neduos. Taigi, 1923 metų sausio 15 dieną, nesutikdami rimtesnio pasipriešinimo, į Klaipėdos kraštą įžengė reguliariosios Lietuvos kariuomenės daliniai. Ir šioje situacijoje M. Jankus suvaidino ne paskutinį vaidmenį. Jis sukilėlių vardu įteikė prancūzų gubernatoriui reikalavimus nedelsiant išvesti iš miesto Prancūzijos įgulą ir, nepaisydamas pastarojo grasinimų pats pagrasino sunaikinti Klaipėdą, jei ji nebus geruoju perduota į lietuvių rankas.  Tos pačios dienos vidudienį buvo paskelbtos paliaubos, o vasario 16-ąją, Lietuvos ir Antantės susitarimu Klaipėdos kraštas buvo perduotas Lietuvai.

Nuo to laiko M. Jankus, sugrįžęs į gimtąjį kaimą, galėjo atsidėti ramesniems darbams. Bet tik iki tol, kol 1939-ųjų kovą nacių Vokietija ultimatumu atplėšė Klaipėdos Kraštą nuo Lietuvos. Hitlerininkų rankose atsidūrė ir Bitėnai. Dabar M. Jankus kasdien sulaukdavo neprašytų svečių – iš pradžių jam grasino SA smogikai, vėliau apsilankę gestapininkai griežtai pareikalavo nutraukti bet kokią lietuvišką veiklą. Supratęs, kad anksčiau ar vėliau bus suimtas, M. Jankus pasitraukė į Didžiąją Lietuvą ir penkerius metus gyveno Kaune.

Į Bitėnus Mažosios Lietuvos patriarchas sugrįžo 1944-aisiais, vokiečiams jau traukiantis iš Lietuvos. Deja, neilgam: 1944-ųjų rugpjūtį, M. Jankų su šeima hitlerininkai jėga išsivarė į Vokietiją. Pasibaigus karui, Jankų šeima atsidūrė britų okupacinėje zonoje ir buvo apgyvendinta Flensburgo perkeltųjų asmenų stovykloje prie pat Vokietijos ir Danijos sienos.

Išplėštas iš gimtosios žemės, iš Nemuno ir Rambyno glėbio, M. Jankus tiesiog negalėjo išgyventi. 1946 metų gegužės 23-ąją jo gyvybė užgeso. Palaidotas Flensburgo kapinaitėse, į gimtuosius kraštus M. Jankus sugrįžo tik po 47 metų – 1993-ųjų gegužės 30 dieną paskutinio aušrininko palaikus priglaudė Bitėnų kapinaitės.

Lietuvos žinios, 2017-05-26

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s