Leonardas Peseckas: geležinio piloto istorija

AL-170602-13

 

Prieš 41 metus, 1976 metų gegužės 29-ąją Čikagoje mirė legendinis lietuvių karo lakūnas pulkininkas leitenantas Leonardas Peseckas. Prisiminkime šio karininko kelią į padanges ir ryškiausius jo tarnybos Lietuvai momentus.

 

Aras Lukšas

 

Kadaise Leonardas Peseckas buvo žmogus – legenda. Kažkas jį yra pavadinęs žmogumi iš plieno. Ir ne veltui. Mirčiai į akis jis žvelgė dešimtis kartų. Bet šioji, nedrįsdavo prieiti per arti. L. Peseckui stebuklingai pasisekė. Kur kas geriau, nei jo ankstyvos jaunystės kovos draugams. Geriau, nei Vytautui Raubai, Juozui Kumpiui, ar kitiems devyniolikamečiams leitenantams, kurie šiandieniniu mūsų įsivaizdavimu dar tik  turėtų svajoti apie savo ateitį. Pasisekė jam geriau ir už tuos vyresniuosius, kurie turėjo tapti Lietuvos aviacijos šerdimi. Tarkime, L. Pesecko vadui Antanui Gustaičiui, kūrusiam Europą stebinusius orlaivius, kuriuos 1940-aisiais raudonieji sovietiniai barbarai pavertė metalo laužo krūva, o paties jų kūrėjo gyvybę brutaliai nutraukė Butyrkų kalėjime…

Ir šiems jaunučiams vaikinams, ir vyresniems jų kovos draugams istorija ir lemtis pagailėjo laiko apsispręsti. Jie buvo paprasti ir kuklūs kaimo bernužėliai, apie kuriuos po dešimtmečių garsusis Lietuvos partizanų vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas dienoraštyje rašė: „Kaimas visada už tėvynę kovojo. Jis neklausė, kaip jam bus už tai atlyginta. Kai tėvynei kas nors grasindavo, kaimas išeidavo su savo tyra, paprasta ir kieta lietuviška širdimi kovoti. Jis žinojo, jog priešą reikia mušti, na, ir mušė…” Ir jei ne tie dramatiški metai, šiandien gal ir nebūtų to romantiško prisiminimo apie L. Pesecko – karį, pilotą, didvyrį.

 

Paduok, sesule, kardą…

 

L. Pesecko kelias į Lietuvos kariuomenę buvo paprastas ir tiesus, lyg šautuvo vamzdis. Gimė būsimas pilotas 1899 metų rugsėjo 15-ąją Biržų apskrities Vabalninko valsčiaus Remeikių kaime. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį baigė šešias Vilniaus realinės gimnazijos klases, po jų – kaizerinės valdžios surengtus mokytojų kursus. Apsigyveno netoli gimtinės, Aukštadvaryje, kur vietos mokyklėlėje mokė vaikus rašyti ir skaityti.

Tačiau toks darbas jauno pradžios mokyklos pradžios mokyklos mokytojo nedžiugino. Drauge su bendramoksliu, taip pat būsimu karo lakūnu Antanu Majumi, jis dažnai šnekučiuodavosi, kad tokius mokytojus vokiečių valdžia rengė tik tam, kad kaimo žmogus galėtų perskaityti jos paliepimus ir nurodymus ir mokėtų po jais pasirašyti. „Primityvi programa!‼ Mokslo trupiniai! Su Majumi tarėmės, ką toliau darysime… Patys sieksime kuo daugiau prasilavinti ir įgytas žinias kuo gausiau skleisti tautiečiams… Mudviejų jaunatviška ambicija nenorėjo paklusti okupanto botagui“, – skaitome L. Pesecko prisiminimuose.

Tuomet bičiuliai dar nenujautė, kad labai greitai pats gyvenimas gerokai pakoreguos jų planus, pareikalaudamas visai kitų dalykų, nei šviesos sklaida. 1918-ųjų vasarį Lietuva paskelbė nepriklausomybę, kurią po poros mėnesių pripažino karą pralaiminti Vokietija. Vėlų rudenį, kai jau turėjome pirmąją savą vyriausybę, kaizeriniai daliniai po truputį traukėsi iš krašto, tačiau jau tų pačių metų gruodį iš Rytų į Lietuvą ėmė plūsti pasaulinės revoliucijos idėja apsvaigusios bolševikų ordos.

Apsispręsti dvidešimtuosius einantį Leonardą tomis dienomis paskatino iš Vilniaus į tėviškę atvažiavusi vyresnioji sesuo Adelė. Moteris padovanojo broliui karišką balną ir įdavė į rankas Vilniaus karo komendantūros atsišaukimą: „Lietuva pavojuje. Į rytinę mūsų krašto pusę jau įsibrovė svetimoji Rusijos kariuomenė. Maskoliai ateina išsiurbti iš Lietuvos paskutinių vyrų, o mums su gaisrų pašvaiste neša badą, kankynę ir griuvėsius. Stokime visi Lietuvos ginti!“

Leonardas apsisprendė akimirksniu. Tačiau kur eiti, jei visa Lietuvos valdžia jau pasitraukė iš bolševikų užimto Vilniaus? Artimiausias kariuomenės pulkas – Alytuje, ne taip jau toli nuo Aukštadvario. Sako, ten įsikūręs husarų eskadronas. Tačiau koks husaras su balnu po pažastimi, bet be žirgo? Padėtį išgelbėjo tėvas, skubiai nupirkęs arklį.

Dideliam Leonardo nusivylimui, Alytuje jokių husarų jis nerado. Paaiškėjo kad šie dislokuoti Kaune. Taigi jaunas karys buvo priimtas į pėstininkų komendantūrą, kuriai verkiant reikėjo raito ryšininko. Bet Leonardas matyt niekuomet nebūtų tapęs tuo, kuo tapo, jei nuo pirmų akimirkų nesiektų savo svajonės. Taigi, sulaukęs ankstyvų žiemos sutemų, jis tiesiog išėjo iš kareivinių, pasibalnojo savo arklį ir tamsiais laukais išjojo į Kauną, ieškoti husarų. Net nenumanydamas, kad svajonių sparnai nuneš jį dar toliau ir dar aukščiau.

 

Pirmasis krikštas, pirmasis skrydis, pirmoji avarija

 

Pirmąjį kovos krikštą husaras L. Peseckas gavo 1919-ųjų vasarį. Tomis dienomis ties Jieznu jo eskadronui teko susiremti su Kauno link judančiais raudonarmiečių daliniais. Būtent ten jis pirmą kartą iš arti pamatė lėktuvą – tai buvo  bolševikų orlaivis, priverstinai nutūpęs laukuose pasibaigus degalams. L. Peseckui kurį laiką teko lydėti vertingą trofėjų Kauno link. Matyt, šis įvykis paliko jaunam husarui neišdildomą įspūdį, nes po daugelio metų prisiminimuose L. Peseckas rašė: „Padangėmis lekiojanti mašina nuvažiavo plentu tolyn, o mes husarai vėl pasukome atgal, fronto pusėn. Jodamas kelis sykius atsigręžiau, žvilgsniu lydėdamas nutolstantį lėktuvą. Jis sukėlė daug įvairių minčių, visai naujų, nepatirtų. Kaip atrodo žemė aukštai pakilus? Kokie jausmai apvaldo žmogų, kai jis stengiasi prasibrauti į paukščių taką? Prasiveržti į spindintį kelią greta saulės?“

Po mėnesio nutiko dar vienas lemtingas įvykis, galutinai nulėmęs L. Pesecko apsisprendimą. Vieną kovo naktį Aleksote užsiliepsnojo namelis, greta kurio stovėjo angaras su aštuoniais ką tik Vokietijoje nupirktais lėktuvais. Husarų eskadronas buvo pasiųstas į pagalbą ką tik įsteigtos aviacijos mokyklos kursantams, tarp kurių buvo ir du buvę husarai – V. Rauba ir J. Kumpis.  „Aš žvilgčiojau į Raubą, Kumpį, ir kitus mokinius-lakūnus. Pastebėjau, kad visi jie – mano bendraamžiai, niekuo ypatingai neišsiskirią. Argi aš negalėčiau būti jų būryje?“ – taip vėliau šią lemtingą naktį prisimins L. Peseckas. Po numalšinto gaisro sugrįžęs į kareivines husaras iš karto parašę raportą, prašydamas perkelti jį į Karo Aviacijos mokyklą. Taip prasidėjo būsimo aviacijos pulkininko leitenanto kelias į padanges.

Į aviacijos mokyklos mokinių sąrašus L. Peseckas buvo įrašytas 1919-ųjų balandį, tačiau maždaug ketvertą mėnesių rimti mokslai neprasidėjo – nebuvo instruktorių, o tie užsieniečiai, kurie tokiais apsišaukdavo, greitai išsiduodavo niekada nelaikę rankoje šturvalo. Taigi, visomis skraidymo paslaptimis mokiniai dalindavosi tarpusavyje arba kamantinėdavo samdytus vokiečių pilotus, užsilikusius Lietuvoje nuo karo ir dalyvavusius oro mūšiuose su bolševikais. Labiau pasisekė tiems mokiniams, kurie buvo paskirti į vadinamuosius kovos būrius ir gavo pareigą saugoti lėktuvus, degalus ir amuniciją. Šiems pilotai leisdavo ne tik iki valiai prisisėdėti kabinoje, bet kartais juos ir paskraidindavo. Vienas iš tokių buvo ir L. Peseckas, kurį pirmasis kelių minučių skrydis pakerėjo galutinai.

„Dabar turiu eiti taip, kad išmokčiau skraidyti, tapčiau pilotu! Jei reiks – galva sieną pramušiu savo pasieksiu!“ – taip savąjį pasiryžimą prisimena pas aviatorius, 1919-ųjų rugpjūčio 1 dieną priimtas į mokinių pilotų grupę. Šio ryžto neužgesino ir pirmoji avarija.  patirta skrendant su vokiečiu instruktoriumi. Užgesus varikliui (o tai pasitaikydavo kone kasdien), mokomasis „Albatrosas“ žnektelėjo ant Linksmadvario medžių. Tąsyk L. Peseckas atsipirko lūžusia koja, nors apie lūžį sužinojo tik praėjus nemažai metų, jau atsiradus moderniai karo ligoninei.  O tuomet, felčerio šiaip taip sutvarstytas ir suramstytas, nei dejavo, nei kam skundėsi, nei prašėsi į ligoninę. Priešingai – būsimas pilotas, nepaisydamas geliančio skausmo, mokėsi skraidyti toliau ir net pradėjo žaisti futbolą.

 

Kovinės užduotys ir draugų žūtys

 

Ši pirmoji akistata su pavojumi vėliau atrodys kaip lengvas pasivaikščiojimas, palyginus su tuo, ką L. Peseckui teks patirti vėliau, jau tarnaujant oro žvalgu ir pilotu. Bet iki tol jam dar teks išgyventi mokytojų ir bendramokslių tragedijas. 1919-ųjų rugsėjo 28 dieną nutiks pirmoji fatališka Lietuvos karo aviacijos nelaimė: per bandomąjį skrydį žus L. Pesecko mokytojas Fricas Šulcas. 1920-ųjų gegužę patekęs į suktuką užsimuš jo draugas V. Rauba, o dar po penkių mėnesių lenkų fronte bus nukautas kitas bičiulis – devyniolikametis leitenantas J. Kumpis, tapęs pirmuoju karo lakūnų, kritusiu Nepriklausomybės kovose.

J. Kumpio pilotuojamą lėktuvą lenkai numušė virš jų užimtos Varėnos. Sužeistas į galvą pilotas, po savaitės mirė šio miesto ligoninėje. Tądien, kai šešių lėktuvų eskadrilei buvo įsakyta skristi sunaikinti Varėnos stotį ir ten buvusį šarvuotą lenkų traukinį, viename iš orlaivių buvo ir oro žvalgas L. Peseckas. Operacijos pradžioje jau būta nelaimės ženklų vienas lėktuvas, pilotuojamas A. Gustaičio, sudužo jau kildamas. Tiesa, užduotis vis dėlto buvo įvykdyta – L. Pesecko išmestos bombos ir granatos sunaikino lenkų garvežį. Aviatorius džiaugėsi sėkme nė nenujautė, kad dešimties dienų jam teks gabenti J. Kumpio karstą į jo gimtuosius Šiaulius, mat, nepaisant priešiškų santykių, mūsų piloto kūną lenkai perdavė Lietuvos kariams.

Tos ilgos ir lėtos kelionės apmąstymus L. Peseckas vėliau prisimins tokiais žodžiais: „Nebėra dviejų, man artimiausiųjų Juk Vytautas Rauba ir Juozas Kumpis, pažinti dar husarų eskadrone, karštai įkalbinėjo, kad aš pasirinkčiau karo aviaciją, lakūno likimą, eičiau kartu su jais, ieškočiau raktų nuo mėlyno dangaus, įgyčiau sparnus… Ir šit nebėra nė vieno… Palūžo juodviejų sparnai. Taip greit ir netikėtai! Belikusi tik siaubi tikrovė – jie paskutinį sykį išskrido ten, iš kur nebegrįžtama į savo aerodromus pas senus ir artimus bičiulius“.

Mąstydamas apie lakūno likimą, L. Peseckas be abejo, suprato, kad kitas žuvusiųjų eilėje gali būti ir jis pats. Tiesa, į pirmąjį savarankišką skrydį lėktuvu „Albatros B. II“ aviatorius pakilo 1920 metų lapkričio 18-ąją, kai iki kovų su lenkais pabaigos buvo likusios vos kelios dienos. Bet ir taikiomis dienomis karo lakūnų patiriamos katastrofos tebebuvo beveik įprastas dalykas. Netobuli ir kaprizingi orlaiviai iškrėsdavo jiems tokių pokštų, kurie neretai baigdavosi labai liūdnai, o kartais – ir tragiškai. Mažiausiai pora L. Pesecko skrydžių taip pat turėjo baigtis mirtimi. Tačiau nesibaigė.

 

Susidūrimas virš Kauno

 

 

Vienas iš tokių incidentų galėjo nusinešti ne tik L. Pesecko, bet ir dar trijų lakūnų gyvybes. Įvyko visa tai Kaune, per 1923 metų Vasario 16-osios iškilmes. Šventės programoje buvo ir penkių lėktuvų „Halb“  pasirodymas. Vesti eskadrilę buvo patikėta patyrusiam pilotui ir lėktuvų konstruktoriui J. Dobkevičiui. Jam iš dešinės skrido L. Peseckas, o už jo – dar vienas „Halb“, pilotuojamas jauno, bet labai gabaus lakūno Jono Mikėno.

Ir štai, maždaug kilometro aukštyje apskridusi kelis ratus aplink miestą, eskadrilė gavo vado nurodymą išsiskirstyti. Ir tuomet ūkanotame danguje nutiko tai, ko niekas nesitikėjo. Štai kaip tas akimirkas prisimena pats L. Peseckas: „Paverčiau „Halb“ į kairę. Staiga svetimas ir tamsus kūnas! Jis švilptelėjo gretimai ir labai greit išnyko. Išgirdau trenksmą ir šiurpų sausą braškėjimą. Akinius nuo veido nuplovė karšta srovė. Užpylęs veidą skystis apakino. Nors nieko nebemačiau, bet jaučiau, kad lėktuvas staiga, lyg ant kokios ašies, vietoje apsisuko ir paniro žemyn. Jaučiau kvapus: vanduo, alyva, benzinas… Tas skysčio tvanas tvoskė ir tvoskė į veidą. Rankomis ėmiau valyti veidą, kad greičiau praregėčiau. Sąmonė veikė puikiai, mintys nardė kaip pašėlusios. Kas pasidarė? Į kokį pragarą patekau? Kodėl?“

O nutiko štai kas. Skirstantis rikiuotei, L. Pesecko ir J. Mikėno pilotuojami lėktuvai buvo pavojingai arti vienas kito, todėl darydamas posūkį, jaunesnysis kolega sparno galu kliudė L. Pesecko lėktuvo variklį ir jį išplėšė. Kad variklio nebėra, L. Peseckas suprato ne iš karto – nusišluostęs nuo akių alyvą ir pagaliau atsimerkęs, pilotas tik pastebėjo, jog lėktuvo priekyje neįprastai šviesu ir tuščia. Tuo tarpu „Halb“  pašėlusiai smigo žemyn.

Pagaliau suvokęs, kad nebeturi variklio, L. Peseckas iš visų jėgų patraukė į save vairalazdę. Sparnai klausė, tad lėktuvo smigimą pavyko suvaldyti. Dabar jis sklendė žemyn normaliu kampu. Tačiau be variklio aerodromo nepasieksi – per toli. Vadinasi, reikia rasti bet kiek lygesnę vietą ir mėginti nutūpti. Bet kad tokios nėra – po sparnais slenka tiltas Per Nemuną o už jo grėsmingai artėja Fredos šlaitai. Dar keli šimtai metrų. Štai, ir lygi vieta, tačiau ji iš visų pusių apaugusi senomis liepomis, kurios vis didėja ir didėja. Atsidūręs tarp trijų alėjų L. Peseckas suprato, kad pateko į spąstus, iš kurių nebeištrūks. Vadinasi, leistis teks šiame nedideliame trikampyje.

Deja, sklandžiai nutūpti nepavyko. Po staigių posūkių praradęs greitį benosis „Halb“ liovėsi klausyti vairų, pilvu trenkėsi į žemę ir subyrėjo. Sunku patikėti, bet nei L. Peseckas, nei drauge skridęs jaunas aviacijos mokyklos kursantas išsikrapštė iš nuolaužų, atsipirkę tik keliomis mėlynėmis!

Vėliau avariją tyrusi komisija nustatė, kad nuo žūties L. Pesecką ir jo bendrakeleivį išgelbėjo lėktuvo priekyje įtaisyti du metaliniai trosai – ant jų ir pakibo išplėštas „Halb“ variklis. Jei jis būtų nukritęs žemyn, lėktuvas būtų praradęs centruotę, ir joks, net labiausiai partyręs pilotas nepajėgtų jo suvaldyti.

Laimingai avarija baigėsi ir J. Mikėnui su oro žvalgu. Nors po susidūrimo jo lėktuvas beveik nebeklausė vairų, jaunas pilotas neprarado savitvardos ir nutupdyti „Halb“ aerodrome. Kaip vėliau prisimins L. Peseckas, aviacijos dalies vadas generolas Juozas Kraucevičius, abiem pilotams tuomet tepasakė: „Eikite į Karmelitų bažnyčią ir ant altoriaus pastatykite po žvakę, kad likote gyvi“.

Tuomet L. Peseckas nė nenujautė, kad likimas jam paruoš dar didesnį išbandymą ir kad po kurio laiko jis pateks į padėtį, iš kurios ištrūkti gyvam bent jau teoriškai nebus jokių šansų. Bet ir tąsyk jam pavyks išsigelbėti.

 

Trofėjinio lėktuvo kerštas

 

1928-aisiais L. Peseckas jau buvo kapitonas ir 4-osios eskadrilės vadas. Eskadrilei priklausė ir senas angliškas „Sopwith“ – tas pats, kuris 1919-aisiais buvo paimtas iš bolševikų prie Jiezno ir kurio vaizdas pažadino jauno husaro svajonę apie sparnus.  Dabar šis orlaivis nebenaudojamas stovėjo angare – nors ir gerai veikiantis, karo reikmėms jis nebetiko. Vis dėlto viena proga pakelti į dangų pirmąjį Lietuvos karo aviacijos lėktuvą atsirado. Tų matų rugsėjį Lietuvoje viešėjo grupė latvių lakūnų. Sužinojęs apie „Sopwith“, Latvijos karo atašė ir patyręs pilotas pulkininkas leitenantas Janis Indans paprašė leisti jam paskraidyti šiuo lėktuvu. Lėktuvas buvo patikrintas, leidimas gautas, tačiau prieš perduodant vairalazdę latvių karininkui, L. Peseckui buvo įsakyta išbandyti „Sopwith“ ore.  Taigi, rugsėjo 21-osios pavakarę eskadrilės vadas su oro žvalgu Kaziu Šimkumi pakilo virš Kauno.

Tą kartą niekas nepranašavo artėjančios bėdos. Oras puikus, dangus be debesėlio, lėktuvo variklis dūzgia kaip bitė, mašina klusni ir stabili. Taigi, gerą pusvalandį pasisukiojęs virš miesto, L. Peseckas nutarė grįžti į aerodromą. Ir štai tuomet nutiko tai, ko niekas negalėjo tikėtis – lėktuvo variklyje nugriaudėjo kurtinantis sprogimas. Į pilotų kabiną įsiveržusi ugnis ėmė svilinti L. Pesecko kojas ir veidą. Po keliolikos sekundžių kabina virsta liepsnojančiu pragaru, kurio ištverti nebeįmanoma, tad pilotas priverstas ropštis iš kabinos ant sparno.

„Mano sprendimas palikti lėktuvą ir pasileisti šuoliu į žemę tvirtas, kaip akmuo. Geriau užsimušti iš 500 metrų, kaip spirgėti čia ugnyje. Drabužiai, kojos, pirštinės jau dega. Tačiau aš į visa tai nekreipiu akies. Vis tiek man visa tai greit bus nereikalinga. Atsiduriu ant dešiniojo sparno briaunos. Palinkstu nugara į motorą žemyn. Galas turi ateiti greit!..“, – taip pirmąsias katastrofos akimirkas prisimins pats L. Peseckas.

Tuo tarpu už piloto nugaros sėdėjęs K. Šimkus kurį laiką nė nesuprato, kas vyksta. „Aš žiūrėjau atgal, aerodromo pusėn, kada aerodromas bus laisvas tūpimui. Kai aš atsigrįžau į priekį, labai nustebau pamatęs kpt. Pesecką, kuris valdė lėktuvą stovintį ant dešinio sparno. (…) Pagalvojau, jei jis mane gąsdina, tai nebijau, bet jei išprotėjo, tai blogiau, nes mano kabinoje nebuvo antrų lėktuvo valdymo vairų. Bet tuo pačiu momentu pamačiau dūmus, kurie veržėsi į mano kabiną. Kai atsistojau, pamačiau, kad kpt. Pesecko kabina pilna dūmų ir liepsnos. Tada supratau, kodėl jis išlipo ant lėktuvo sparno“ – daugiau nei po keturių dešimtmečių prisimins tuometinis leitenantas.

Supratęs, kad liepsna tuoj pasieks ir jį, K. Šimkus taip pat išsiropštė iš kabinos, tik ant kairiojo sparno. Abu vyrai suprato, kad padėtis beviltiška – lėktuvas arba tuoj sprogs, arba pateks į suktuką ir nukris. Vis dėlto, pamatęs ant priešingo sparno balansuojantį savo žvalgą, L. Peseckas pakeitė sprendimą šokti žemėn – juk negalima  palikti degančioje jaunesniojo kovos draugo.

Ir štai tuomet prasidėjo stebuklas. „…iš kažkur blykstelėja mano sąmonėj greitas sprendimas. Aš turiu pasunkinti nosį, kad lėktuvas galėtų sklęsti! Kad išvengčiau pražūtingojo suktuko. Puolu į sparno priekį. Lendu pro sukryžiuotus tarpusparnės plieninius kaspinus. Griebiu rankomis už jų. Pasikabinu visu kūnu ore. Laukiu… Lėktuvas lyg ant sūpuoklių leidžiasi priekin“, – skaitome L. Pesecko prisiminimuose.

Šitaip, balansuodamas ant degančio lėktuvo sparno eskadrilės vadas vis dėlto privertė „Sopwith“ paklusti. Štai fortų grioviai prie aerodromo krašto, plento juosta tvirtovės pylimas. Pilotas supranta – reikia pataikyti ant jo, kitaip mašina nugarmės nuo stataus šlaito, o tada jau – sudie viskam. Ir štai – trenksmas. Lėktuvas kairiuoju sparnu kliudęs pylimą apsisuko priešinga kryptimi ir nukrito nuo stataus 8 metrų šlaito. K. Šimkų smūgio jėga nubloškė apie 10 metrų, tuo tarpu L. Peseckas liko gulėti po degančiu orlaiviu. Laimei, iš liepsnojančių nuolaužų jį išgelbėjo netoliese treniravęsi policijos mokyklos auklėtiniai.

Vėliau paaiškėjo, kad K. Šimkus atsipirko tik smarkoku peties sumušimu, tuo tarpu eskadrilės vadas sužeidimų šįkart neišvengė – jis ne tik smarkokai apdegė, bei ir susižalojo rankas į sparno trosus, todėl du mėnesius buvo gydomas Karo ligoninėje. Po šio įvykio 1928 metų spalio 9-ąją specialiu Prezidento aktu jam, pirmajam Lietuvos aviacijoje, suteiktas aviacijos majoro laipsnis, o apie precedento tuometinėje aviacijoje neturintį nusileidimą rašė visos Europos spauda.

Grįžęs iš ligoninės, L. Peseckas dar dešimtį metų liko rikiuotėje. Vadovavo kelioms eskadrilėms ir aviacijos grupėms, išskraidė 1250 valandų, užsitarnavo pulkininko leitenanto laipsnį. Į atsargą pasiprašė 1938-aisiais. Iki sovietų okupacijos dirbo Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, vėliau – Trikotažo treste, vadovavo audinių fabrikui. 1944-aisiais pasitraukė į Vokietiją o dar po 5 metų – į JAV, kur ilgą laiką dirbo Detroite įsikūrusioje „Ford“ gamykloje. Įšėjęs į pensiją įsikūrė Čikagoje, kur 1976-ųjų pavasarį jį po visų išgyventų negandų ir pavojų atgulė šio miesto lietuvių kapinėse.

Lietuvos žinios, 2017-06-16

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s