Vincas Mašalaitis: valstybės vyras politikų šešėlyje

AL-170623-02

 

Rytoj sukanka 125 metai kai gimė bene labiausiai pamirštas Lietuvos valstybės veikėjas Vincas Mašalaitis. Prisiminkime šio žmogaus gyvenimą ir darbus.

 

Aras Lukšas

 

Lietuvos valstybės veikėją Vincą Mašalaitį šiandien turbūt prisimena nedaugelis. Net ir dauguma enciklopedinių leidinių jo vardą nutyli. Vienintelėje Bostono Lietuvių enciklopedijoje, išleistoje dar V. Mašalaičiui esant gyvam, galime rasti keliolika jam skirtų eilučių – saują šykščių žinių, tik tiek, kiek jų pateikė pats V. Mašalaitis. Tiek šis faktas, tiek visas šio žmogaus darbas Lietuvos valstybei liudija, ypatingą jo kuklumą ir nenorą veržtis į pirmąsias eiles. Tu tarpu V. Mašalaičio indėlį kuriant ir įtvirtinant Lietuvos valstybę ir ginant jos bylą Vakaruose sunku pervertinti.

21 metus – nuo 1919-ųjų iki pat sovietinės okupacijos – V. Mašalaitis ėjo aukštas, bet iš šalies nelabai matomas kanceliarijos vadovo, kabineto vedėjo ar generalinio sekretoriaus pareigas kone visose Lietuvos vyriausybėse, išskyrus tris pirmąsias, kurios veikė labai trumpai. Būtent jis buvo atsakingas už visų Ministrų Kabineto nutarimų įgyvendinimą. Su V. Mašalaičio vardu buvo siejama Vasario 16-osios Akto mįslė. O ir 1940-ųjų birželio įvykiai be šio žmogaus dalyvavimo galėjo pakrypti kitokia linkme, nes būtent V. Mašalaitis pasirūpino prezidento Antano Smetonos pasitraukimo į Vakarus finansine puse. Beje, būtent dėl to aukštas vyriausybės pareigūnas per plauką išvengė sovietinių okupantų represijų.

Kitus 31 savo gyvenimo metus V. Mašalaitis praleido emigracijoje: iš pradžių – perkeltųjų asmenų stovyklose, vėliau – JAV. Ten jis aktyviai dalyvavo Lietuvos laisvinimo organizacijų veikloje, reiškėsi kaip publicistas ir mąstytojas, kūręs savąją būsimos nepriklausomos Lietuvos viziją. Ko V. Mašalaitis nerašė – tai išsamių savo asmeninių memuarų, turbūt dėl to paties įgimto kuklumo ir nenoro pernelyg sureikšminti savo asmenį. Kaip tik todėl šiandien apie šį žmogų greičiausiai nieko ir nežinotume, jei ne istoriko Alfonso Eidinto prieš porą metų parvežtas V. Mašalaičio archyvas. Remdamiesi juo ir kai kuriais kitų Lietuvos valstybininkų prisiminimais, pamėginkime peržvelgti šio valstybininko gyvenimą ir darbus Lietuvoje.

 

Kelio pradžia

 

V. Mašalaitis gimė 1892 metų birželio 24-ąją Marijampolės apskrities Gudelių valsčiaus Pilotiškių kaime. Be pirmagimio Vinco vidutiniokų ūkininkų šeimoje augo dar trys vaikai: broliai Juozas ir Petras bei sesuo Elzė. Apie savo pirmąją pažintį su mokslais V. Mašalaitis vėliau prisimins maždaug taip: teko nelaimė pradėti mokytis spaudos draudimo laiku. Skaityti iš slaptai laikomo elementoriaus vaiką mokė motina. Daugiau apie tą „vargo mokyklą“ V. Mašalaitis po daugybės dešimtmečių pasakos vienoje Vokietijos perkeltųjų asmenų stovykloje skaitytoje paskaitoje:

„Prisimenu, kai tėvas iš miestelio parvežė elementorių lotyniškomis raidėmis ir pradėjo mokyti rašto, įgrąsinęs, kad mokydamasis turiu daugiau žiūrėti per langą, negu į elementorių. Pamatęs atvažiuojant žmogų su žibančiais guzikais, turėjau elementorių įsikišti į antį ir bėgti ant ledo čiuožinėti. Čiuožti turėjau tol, kol namiškiai pašauks. Šitą triuką teko ir praktiškai vieną kartą vykdyti. Buvo keista, nesuprantama ir graudu“.

Tiesa, nelegaliai mokytis lietuviško rašto Vincui teko neilgai. 1906-aisiais, jam įstojus į Marijampolės gimnaziją, carinė valdžia jau buvo panaikinusi lietuviško spaudos draudimą. Ir nors visi dalykai gimnazijoje buvo dėstomi rusiškai, visi norintieji galėjo lankyti ir neprivalomas lietuvių kalbos pamokas. Ne visi iš dvidešimties tais metais į gimnaziją įstojusių lietuvių tas pamokas lankė noriai, tačiau apie V. Mašalaitį kaip nepasakysi. Kaip ir apie jo bendraklasį ir artimiausią kaimyną Vincą Mykolaitį, vėliau tapsiantį žinomu rašytoju V. Mykolaičiu-Putinu.

Beje, draugystė su bendravardžiu ir Mašalaičių kaimynystė su Mykolaičiais galėjo nulemti visai kitą Vinco gyvenimo kelią – jis galėjo tapti kunigu. Bent jau to labai norėjo V. Mašalaičio tėvai, įkalbinėję sūnų sekti mokslus Seinų kunigų seminarijoje pasirinkusio V. Mykolaičio pavyzdžiu. Tačiau tėvų svajonės sudužo į šipusius. Kaip laiške A. Anušauskui pasakojo V. Mašalaičio sūnus Putinas, šeimos atsiminimuose yra išlikęs pasakojimas, kad abiem vaikinams jau sėdint į Seinus važiuosiantį vežimą, Vincas iš jo iššokęs ir atsisakęs keliauti. Dėl tokio nepaklusnumo Vincas neteko tėvų materialinės paramos, tad mokslus gimnazijoje tęsti galėjo tik nuomodamasis pigią palėpę ir mokydamas mažiau gabius gimnazistus.

Baigęs gimnaziją, V. Mašalaitis pasirinko medicinos studijas Maskvos universitete. Čia jį užklupo pirmasis pasaulinis karas. Tuo metu dauguma lietuvių studentų buvo įsitikinę, kad šis karas, kad ir kaip pasibaigtų, sudarys sąlygas ištrūkti iš Rusijos imperijos orbitos. „Apie tai atvirai kalbėdavomės didesniuose ar mažesniuose studentų susibūrimuose. Tų pasikalbėjimų temos taip toli siekdavo, kad mes jau sudarinėjome Lietuvos valstybės vyriausybę. Prisimenu, kad vienbalsiu prezidento kandidatu buvo laikomas Dr. Jonas Basanavičius, teisingumo ministru – Petras Leonas, susisiekimo ministru Tomas Naruševičius, apsaugos ministru – Jonas Papečkys ir t.t.“, – vėliau viename savo laiške pasakos V. Mašalaitis. Reikia pastebėti, kad kai kurie pasvarstymai taps tikrove –  visi trys tuometiniai „pretendentai“ anksčiau ar vėliau gaus ministrų portfelius.

O kol kas V. Mašalaitis ne tik aktyviai dalyvauja Maskvos lietuvių studentų visuomeninių organizacijų veikloje, bet ir mėgina nerti į politiką –  drauge su P. Leonu, Rapolu Skipičiu, Stasiu Šilingu, Jurgiu Baltrušaičiu ir kitais Maskvoje įsikūrusiais lietuviais inteligentais jis 1917 metų kovą įkuria Demokratinę Tautos laisvės Santarą, kurios pagrindinis siekis – atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką. Tais pačiais metais V. Mašalaitis vadovaus ir trisdešimties santariečių delegacijai Petrapilyje surengtame Lietuvių Seime.

Vos pasibaigus karo veiksmams, V. Mašalaitis drauge su kitais santariečiais sugrįžo į Lietuvą ir aktyviai įsitraukė į valstybės atstatymą. Du iš jų Jurgis Alekna ir Stasys Šilingas buvo įtraukti į Valstybės Tarybą, keli, kaip minėta, tapo ministrais ar vėliau buvo išrinkti į Antrąjį ir Trečiąjį seimus. Neliko nuošalyje ir V. Mašalaitis, 1919-ųjų balandį pradėjęs eiti Ministrų kabineto kanceliarijos viršininko pareigas.

 

„Pilkoji eminencija“

 

Tai buvo iš šalies nepastebimas, bet labai svarbus darbas. Kanceliarija buvo atsakinga už vyriausybės vidaus ir išorės susirašinėjimą, V. Mašalaičio žinioje buvo ir slaptasis kabineto archyvas. Be to, kanceliarijos vadovas ėjo ir ministerijų juriskonsultų tarybos sekretoriaus ir „Vyriausybės žinių“ redaktoriaus, pareigas. Pasak A. Eidinto, būtent pastarosiose pareigose V. Mašalaitis įgijo didelę tekstų redagavimo patirtį, išsiugdė, nušlifavo nuosaikų, lakonišką stilių. Kanceliarijos vadovas peržiūrėdavo ir, jei reikėjo, koreguodavo visus Kabineto teikiamų įstatymų projektus, prižiūrėjo, kaip vykdomi Vyriausybės, nutarimai, rengė jos posėdžių darbotvarkes, rašė pasiūlymus, rekomendacijas formulavo taktines užduotis valstybės institucijoms.

Ir tai dar ne viskas. Kai kada V. Mašalaitis ir pats rengė įstatymų projektus. Vienas ryškiausių to pavyzdžių susijęs su lito įvedimu. Prisiminkime, kad mėgindama kažkaip suvaldyti nepriklausomybės paskelbimo metu tvyrojusį  piniginį chaosą, pirmoji Lietuvos vyriausybė 1918 metų gruodžio 30 dieną nerado kitos išeities, kaip tik įteisinti nuvertėjančius buvusių kaizerinių okupantų pinigus. Lietuvai pasirašius sutartį su Vokietijoje veikusia Rytų skolinamąja kasa  („Dahrlenskasse Ost“), šalies finansų sistema atsidūrė ties griūties riba. Tai, kad 1919 metų vasario 26 dieną Vokietijos ostmarkė buvo pavadinta auksinu, žinoma, nieko negalėjo pakeisti šių pinigus Vokietijos bankas prispausdino tiek, kad per ketverius metus jų masė išaugo 20 kartų, prarasdama lygiai tiek vertės.

Valstybei verkiant reikėjo gelbėtis nuo šito pinigų vardo nebevertos makulatūros tvano ir įsivesti savą valiutą, tačiau gana ilgą laiką to padaryti nepavyko. Vėliau pirmasis Lietuvos banko vadovas Vladas Jurgutis nesėkmę aiškins taip: „Mes ne tik neturėjom jokių aukso ir užsienio valiutos atsargų, kuriomis būtų galima apdrausti keičiamas notas, bet dar iš visų pusių buvome apsupti atvirų priešų ir abejotinų draugų“.  Galimas dalykas, kad lito įvedimas būtų užtrukęs dar ilgiau, jei ne artėjantys rinkimai į Pirmąjį Seimą. Tad 1922-aisiais nepavydėtina finansų padėtis tapo geru pagrindu pakovoti už rinkėjų balsus placdarmu: kairieji kaltino Vyriausybę vėluojant įvesti litą ir neskubant atsikratyti finansinės priklausomybės nuo Vokietijos, tuo tarpu valdžioje buvę dešinieji skubėjo padaryti viską, kad šie kaltinimai nebeturėtų pagrindo.

Taigi, ankstyvą 1922-ųjų pavasarį Ernesto Galvanausko vyriausybė ėmė forsuoti piniginio vieneto įstatymo projektą. Iš pradžių darbas judėjo vėžlio žingsniu – ekonomistas Jonas Dobkevičius, kuriam buvo pavesta parengti įstatymą, labai neskubėjo, o ir jo parengtas projektas premjero netenkino. Taigi, E. Galvanauskas ėmėsi darbo pats, pasitelkdamas į pagalbą V. Mašalaitį. Kaip matyti iš 1961-aisiais rašyto V. Mašalaičio laiško R. Skipičiui, darbuotis abiem teko naktimis. Pradėdavo apie devintą vakaro, vidurnaktį išvažiuodavo prasivėdinti į Pažaislio mišką o vėliau sugrįžę plušėjo dar keletą valandų. Pagrindinės įstatymo dalys buvo baigtos per porą savaičių. Įsitikinęs, kad jis čia daugiau nebebūtinas, E. Galvanauskas likusią projekto dalį patikėjo užbaigti vienam V. Mašalaičiui. Nematomą vyriausybės kanceliarijos vadovo darbą vainikavo sėkmė: tų pačių metų rugpjūčio 9 dieną Steigiamasis Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą, o po savaitės jį pasirašė prezidentas Aleksandras Stulginskis.

Ne ką mažiau svarbus V. Mašalaičio veiklos epizodas susijęs su Klaipėdos krašto atgavimu. Prasidėjo ji jau 1923-aisiais, kuomet kilo pirmieji nesutarimai tarp klaipėdiškių ir centrinės valdžios. Nepatenkinti Kauno pozicija dėl būsimosios Klaipėdos konvencijos, vietos veikėjai surengė visuotinį streiką ir net grasino nauju sukilimu. Balandžio 7-ąją Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas nusiuntė vyriausybei memorandumą, kuriame reikalaujama dėl visų centrinės valdžios šiame krašte leidžiamų potvarkių tartis su klaipėdiškiais.

Išnagrinėti memorandumą buvo pavesta V. Mašalaičiui. Puikiai suprasdamas, kad kylanti įtampa gali pradėti kelti kibirkštis, o tai prives prie rimto gaisro, V. Mašalaitis parengė tokio turinio rezoliuciją: „ministrų kabinetas, apsvarstęs Klaipėdos krašto vidaus padėtį, nutaria, kad 1) Lietuvos valstybės įgaliotinis Klaipėdos krašte dirbtų išklausęs Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetą, 2) pavesti Vidaus reikalų ministerijai ištirti Klaipėdos įvykius“.  Tokios pat pozicijos – atsargiai elgtis Klaipėdos vietos valdžios įstaigomis ir atsižvelgti į vokiečių ir vokietininkų dominuojamo krašto tradicijas – laikėsi ir premjeras E. Galvanauskas. Deja, vėlesnės vyriausybės nebuvo linkusios laikytis tokio nusistatymo. Tai dar labiau padidino įtampą tarp valdžios, ir sudarė sąlygas vietos Seimelyje įsitvirtinti vokiečiams.

Taigi, V. Mašalaičiui, su Klaipėda susijusių darbų ir toliau netrūko, ypač po to, kai Vokietijoje į valdžią atėjo Adolfas Hitleris, o pačiame krašte ėmė kelti galvas vietiniai naciai. Neslėpdami ketinimų vėl prijungti Klaipėdos kraštą prie Vokietijos, jie ginklavosi, terorizavo vietos lietuvius, o Kauną užvertė kaltinimais pažeidžiant krašto autonomiją.  Mėgindamas suvaldyti padėtį, Ministrų kabinetas sudarė specialią komisiją Klaipėdos klausimu, kurios pirmininku paskyrė V. Mašalaitį.

Vienas iš svarbiausiu V. Mašalaičio vadovaujamos komisijos  uždavinių buvo atidžiai stebėti, kad visi su Klaipėdos kraštu susiję įstatymai, bet koks centrinės valdžios potvarkis, ar jos paskirto gubernatoriaus aktas būti suderintas su Klaipėdos statutu. Taigi, nuo šiol visi tokio pobūdžio teisės aktai dabar negalėjo būti tvirtinami ar skelbiami be V. Mašalaičio parašo. Be to, jo vadovaujama komisija ir pati rengė įvairius su krašto autonomijos reikalais susijusius įstatymų projektus. O kai dėl paties V. Mašalaičio, tai pasak Klaipėdos gubernatoriaus patarėjo Martyno Anyso, šis rūpinosi visais Klaipėdos krašto reikalais – nuo klaipėdiškių ūkininkų kiaulių supirkimo iki krašto Seimelio rinkimų. Taip V. Mašalaitis tapo svarbiausiu tarpininku tarp Kauno vyriausybės ir Klaipėdos krašto gubernatūros. O kadangi vyriausybės generalinis sekretorius labiau mėgo dirbti, nei afišuotis ir viešai rodytis klaipėdiškiams, jis pastarųjų buvo vadinamas „pilkąją eminencija“. Pasak M. Anyso, šis titulas nereiškė nei pašaipos, nei ironijos, o vien tik pagarbą.

Komisijoje V. Mašalaitis dirbo iki pat 1939-ųjų kovo, kol hitlerininkai, grasindami karine invazija, atplėšė Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos. Tais dramatiškais metais Vyriausybės sekretoriui teko asmeniškai susidurti ir su kitais įvykiais, nulėmusiais nepriklausomos Lietuvos likimą. Kitą dieną po to, kai mainais už grąžinamą Vilniaus kraštą sovietai privertė Lietuvą pasirašyti liūdnai pagarsėjusią savitarpio pagalbos sutartį, leidusią įkurdinti šalyje Raudonosios Armijos įgulas, į V. Mašalaičio kabinetą atėjo trys vyrai. Tai buvo Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Edvardas Turauskas, prieš pusantrų metų valdžios išvaikytos Sąjungos Vilniui vaduoti pirmininkas Antanas Juška ir Šaulių sąjungos vadas Pranas Saladžius. Ketveriukė svarstė, ar nereikėtų atšaukti numatytą džiaugsmo dėl sugrąžintos sostinės demonstraciją. Tačiau ką nors pakeisti buvo vėlu, nes kauniečiai tuo metu jau plūdo į Karo muziejaus sodelį. Tad pasitarimo dalyviams beliko tik šiek pakeisti iš anksto numatytą scenarijų: demonstraciją nutarta baigti ne prie Įgulos bažnyčios, o Prezidentūros kiemelyje ir kad visuose jos pareiškimuose turėtų skambėti bent jau atsargus nusivylimas „drauginga“ Sovietų Sąjunga.

 

Tragedijos liudininkas

 

Nežinia, ar V. Mašalaitis nujautė, kad vos po kelių mėnesių jam teks tapti jau nebe dramos, o katastrofos liudininku. Kad jam teks dalyvauti Lietuvos vyriausybės posėdžiuose, kuriuose buvo priimtas sprendimas priimti Sovietų Sąjungos ultimatumą ir įsileisti papildomus Raudonosios Armijos dalinius. Tai faktiškai reiškė Lietuvos okupaciją ir nepriklausomos valstybės pabaigą. Įdomu, kad V. Mašalaitis Amerikos lietuvių spaudai rašytame  straipsnyje paneigia gerai žinomus teiginius, jog paskutinysis Vyriausybės posėdis įvyko 1940 metų birželio 14-ąją. Tarp A. Eidinto paskelbtų P. Mašalaičio archyvo dokumentų yra 1952-aisiais Čikagos žurnalui „Atspindžiai“  parengtas rankraštis, kuriame pasakojama:

„Paskutinis posėdis įvyko 15 birželio 12 val. Posėdis baigėsi apie 15 val. Uždaręs posėdį, Prezidentas atsistojo ir dažnai nutrūkstamu balsu štai ką pareiškė: „Ponai ministrai, dauguma jūsų, tikėdama taikingomis bolševikų intencijomis priėmė ultimatumą ir dabar gal būt Lietuvos žemė jau dreba nuo bolševikų tankų. Bolševikų patikinimais aš netikėjau ir netikiu. Šiandien prasidės, o gal jau prasidėjo rusų okupacija. Aš esu įsitikinęs, kad pasilikęs Lietuvoje laimingiausiu atveju aš veikti negalėsiu. Dėl to aš nutariau pasišalinti į užsienį, kur tikiuosi galėsiąs būti dar naudingas savo kraštui. Vyriausybės klausimą aš palieku spręsti jums patiems. Akceptuosiu tai, ką jūs nutarsite.“ Taręs šiuos žodžius, Prezidentas apleido posėdžių salę“.

Tą akimirką niekas iš posėdžio dalyvių dar nežinojo, kad prieš keliolika minučių sovietų 8 ir 11 armijos peržengė Lietuvos sieną. Po kelių akimirkų Prezidentūrą pasieks žinia apie Ukmergės plentu iš Gaižiūnų Kauno link riedančius sovietų tankus. Apie pusę ketvirtos jie jau bus Žaliakalnyje. Įvykdyti sprendimą ir pasitraukti A. Smetonai liks tik kiek daugiau nei valanda. Tos 70 minučių bus be galo svarbios ir Prezidentui, ir V. Mašalaičiui. Jei ne jis, A. Smetonos pasitraukimas galėjo būti labai komplikuotas, o gal net ir neįmanomas.

Likus porai valandų iki posėdžio pabaigos, A. Smetonos sūnus Julius priėjo prie V. Mašalaičio ir paprašė užeiti pas Prezidentą. Vėliau, minėtame „Atspindžiams“ skirtame rankraštyje, V. Mašalaitis pasakos: „Prezidentą radau darbo kabinete bevaikščiojantį iš vieno kampo į kitą ir nervingai rūkantį cigaretę. Sustojęs ties manimi po ilgokos pauzės tarė: „Matai, aš nutariau išvažiuoti iš Lietuvos. Šitą nutarimą tuojau turiu vykdyti, nes po valandos kitos gali būti per vėlu, bet aš neturiu nei paso, nei pinigų, nei…“ Aš jam pažadėjau reikalus sutvarkyti. Prezidentas paprašė iš Lietuvos banko 10 000 JAV dolerių.“

Sutvarkyti dokumentus tą dieną dar buvo įmanoma, tačiau iš kur gauti pinigų šeštadienio popietę, kai taupomosios kasos jau uždarytos? Liko vienintelis kelias – prašyti Lietuvos banko valdytojo Jono Paknio pagalbos. Kad pinigus V. Mašalaitis gavo – akivaizdu, nes 1957 metais laiške „Naujienų“ redaktoriui socialistui Pijui Grigaičiui jis rašė: „Apie 14-17 val. aš įteikiau Prezidentui 10 000 dol. ir užsienio pasą su vokiečių viza“.

Vis dėlto lieka neaišku, kur V. Mašalaitis įteikė A. Smetonai pasą ir pinigus. Turint galvoje, kad Prezidentas iš Kauno išvyko maždaug 16 val. 40 min., vėliausiu V. Mašalaičio nurodyti laiku – penktą popiet, jis jau turėjo būti kažkur už Kauno. Tuo tarpu istorikas Benjaminas Mašalaitis internetiniame leidinyje santaka.info prieš porą mėnesių paskelbtame rašinyje teigia jog pinigus V. Mašalaitis gavo tik tuomet, kai Prezidentas jau buvo pasiekęs Marijampolę. Tad teko sėsti į Lietuvos banko automobilį ir vytis besitraukiančius iš Lietuvos asmenis. Beje, su šia V. Mašalaičio išvyka susijusi ir dar viena mįslinga istorija. Mat, pasak B. Mašalaičio, Prezidentas, kuriam rūpėjo svarbiausi valstybės dokumentai, buvo prašęs atgabenti daugiau negu pinigų.

Minėtoje publikacijoje rašoma, kad vienuoliktą vakaro prie Kybartų burmistro Juozo Prapuolenio sklypo sustojo automobilis, kuriame, be ministrų kabineto generalinio sekretoriaus, sėdėjo ir Kybartų burmistro sūnus Leonas Prapuolenis. Naktinį trijų teisininkų (A. Smetonos, V. Mašalaičio ir L. Prapuolenio) pokalbį aukštas pareigas užėmęs Lietuvos žvalgybininkas Bronius Aušrotas aprašė taip: „Prezidentas po saviškių išdavystės buvo suirzęs, o kauniečių atgabenti pinigai jį nelabai nudžiugino (…).  Atvykėliai pasiūlė Prezidento sūnui Juliui paimti ir nedidelį „daktarišką“ lagaminą su prašytais atvežti dokumentais. Deja, šis ir pakeleiviai jau ir taip turėjo ką nešti per Lieponos upelį. Prezidentas, žiūrėdamas į buvusius bendražygius, tik graudžiai ištarė: „Aktas – ne raktas, sienos neatrakins. Tesaugo jus ir jį Dievas. Nesakau labanakt…“ Ir patraukė pieva link Lieponos.“  B. Aušrotas pasakoja, kad ankstų kitos dienos rytą Kybartų bažnyčios kunigas V. Mašalaičiu nusileido į buvusius dominikonų vienuolyno labirintus, o atgal jie sugrįžo jau be „daktariško“ lagaminėlio.

Ar šis faktas ir cituojami Prezidento žodžiai galėtų reikšti, jog Prezidentas paliko saugoti Kybartuose dar vieną Vasario 16-osios akto egzempliorių, kol kas belieka tik spėlioti. Tad grįžkime prie tikrų faktų. Birželio 17-ąją, pirmadienį, V. Mašalaitis paėmė iš Valstybės Taupomųjų kasų 65 000 litų ir atlygino Lietuvos bankui Prezidento paimtus 10 000 dolerių. Tai paneigia bet kokias insinuacijas, neva A. Smetona įsidėjo į kišenę stambią sumą iš valstybės iždo.

Pačiam V. Mašalaičiui ši istorija vos nesibaigė liūdnai: naujoji prosovietinė Lietuvos valdžia iškėlė jam bylą dėl pažeidimų, paimant valiutą iš banko. Laimei, vyriausybės generalinį sekretorių iš keblios padėties išgelbėjo pareigas dar ėjęs prokuroras Matas Krygeris. Be abejo, tai buvo laikina išeitis – sovietai V. Mašalaitį anksčiau ar vėliau būtų suėmę ir mažų mažiausia ištrėmę. Tad buvusiam Vyriausybės Generaliniam sekretoriui teko slapstytis iki pat SSRS ir Vokietijos pradžios.

Nuo šios akimirkos buvo atversti nauji V. Mašalaičio gyvenimo puslapiai: pasitraukimas į Vakarus 1944-aisiais, aktyvi veikla perkeltųjų asmenų stovyklose, persikėlimas į JAV, kuriose jis gyveno iki pat mirties 1975-aisiais. Virus, kur tik buvo šis kuklus valstybės vyras, nesiekęs nei matomų postų, nei apdovanojimų, jį vedė tik viena mintis ir tik vienas motyvas – tikėjimas, kad Lietuva anksčiau ar vėliau bus laisva. Tačiau ši V. Mašalaičio gyvenimo dalis nusipelno atskiro pasakojimo.

Lietuvos žinios, 2017-06-23

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s