Jonas Galvydis Bykauskas: prie kariuomenės ištakų

AL-170707-03

 

 

Kitą savaitę sukaks 74 metai kai mirė vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų, pirmasis Karo mokyklos viršininkas generolas Jonas Galvydis-Bykauskas. Prisiminkime ryškesnius šio kario kovų ir taikaus darbo epizodus.

 

Aras Lukšas

 

Jonas Galvydis-Bykauskas vadintas populiariausiu vyresniosios kartos Lietuvos kariuomenės karininku. Jis stovėjo prie mūsų ginkluotųjų pajėgų ištakų. Jo vardas minimas pačiame pirmame Krašto apsaugos ministro įsakyme, pasirašytame 1918 metų lapkričio 23-ąją, kuomet mūsų valstybei iškilo mirtina grėsmė iš Rytų. Jis vadovavo pirmajam suformuotam koviniam junginiui, iš kurio paskui buvo gan šiurkščiai pašalintas. Vėliau parengė ne vieną karininkų laidą.

Jis buvo vienintelis Karo mokyklos viršininkas, į šias pareigas paskirtas du kartus. Ir vienintelis, vadovavęs karininkų kalvei prie visų trijų prezidentų – Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio ir Kazio Griniaus. Vėliau mėginęs pasukti į politiką, tapęs Seimo nariu, tačiau šių pareigų atsisakęs, nes vėl reikėjo imti į rankas ginklą. O į kario kelią J. Galvydis-Bykauskas stojo tuomet, kai lietuviai dar tik svajojo apie būsimą Nepriklausomybę, nors ir buvo pasirinkęs visai kitą, labai jau taikią profesiją.

 

Girininkas tampa kariu

 

  1. Galvydis-Bykauskas gimė 1864 metų gruodžio 3 dieną Utenos apskrities Užpalių valsčiaus Degėsių kaime. Apie jo šeimą ir ankstyvuosius gyvenimo metus žinių išliko nedaug. Aišku tik viena – apie karininko karjerą būsimas generolas iš pradžių nesvajojo. Antraip nebūtų pasirinkęs Sankt Peterburgo vidurinės girininkų mokyklos, kurią baigė 1884-aisiais. Tačiau dar po metų Novgorode, o vėliau Senojoje Rusoje dirbusio girininko padėjėjo gyvenime įvyko staigi permaina.

Kokie motyvai paskatino J. Galvydį-Bykauską atsisakyti taikaus darbo ir rinktis kario kelią, mes galime tik spėlioti. Šiaip ar taip 1885-aisiais  buvęs girininkas savo noru įstojo į Rusijos kariuomenės 86-ąjį pėstininkų pulką, po kelių savaičių buvo pasiųstas į Peterburgo junkerių mokyklą, kurią baigė labai gerais pažymiais. Po metų jis, jau su karininko antpečiais, paskirtas tarnauti į 87-ąjį pėstininkų pulką. Jauno poručiko karjera buvo sparti. 1905-aisiais, vykstant Rusijos ir Japonijos karui,  jis jau kuopos vadas, o dar po ketverių metų, baigęs karininkų mokyklą – kapitonas.

Pirmasis pasaulinis karas J. Galvydį-Bykauską užklupo 18-jame Sibiro pulke, kuris nedelsiant buvo permestas į frontą Lenkijoje. Kaip matyti iš 1924-ųjų leidinio „Trumpos Steigiamojo Seimo narių fotografijos su atvaizdais“, už narsą kovose su vokiečiais jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis o dar po metų karininkas paskirtas vadovauti pulkui. Nežinia, koks toliau būtų J. Galvydžio-Bykausko likimas, jei 1916-aisias kautynėse prie Lodzės jis nebūtų sužeistas ir patekęs į vokiečių nelaisvę, kurioje išbuvo dvejus metus. O per tą laiką ir Europoje, ir Rusijoje ir Lietuvoje pasikeitė daug kas.

Be abejo, karo belaisvis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jo gimtojoje Lietuvoje jau prasidėjo Nepriklausomybės apyaušris. Nežinojo jis ir apie tai, kad po bolševikų perversmo Rusijoje kils chaosas, ir kad kovoti Rytų fronte vokiečiams nebebus prasmės. Būtent tokia situacija ir atvėrė lietuviui karininkui kelią į Tėvynę. Mat 1918-ųjų pradžioje visiems vokiečių belaisviams, kilusiems iš jų šalies okupuotų teritorijų buvo suteiktos atostogos.

Tik grįžęs į gimtuosius Užpalius buvęs caro imperijos pulkininkas sužinojo apie Vasario 16-osios aktą. Sprendimas buvo žaibiškas – nedelsiant keliauti į Vilnių ir stoti į Lietuvos kariuomenę. Tačiau jokios kariuomenės dar nėra – Vilniuje ir visoje Lietuvoje dar šeimininkauja vokiečiai. Tad J. Galvydžiui-Bykauskui teko grįžti namo ir laukti palankesnio meto.

Toks metas atėjo rudenį, po spalio 9-osios, Kuomet vos įkurtas Apsaugos komisijai buvo pavesta organizuoti Lietuvos kariuomenę. Atvykęs į Vilnių, patyręs karininkas buvo tuoj pat priimtas į šią komisiją ir ėmėsi rengti kariuomenės projektą. Ir nors šis projektas nesulaukė pritarimo nei vienoje valdžios įstaigoje, pats jo rengėjas sulaukė istorinio lapkričio 23-osios įsakymo, kuriuo buvo paskirtas į pirmąsias pareigas Lietuvos kariuomenėje. Šio pirmojo Krašto apsaugos ministro Augustino Voldemaro pasirašyto dokumento trečiame punkte nurodoma: „Pulkininką Galvydį-Bykauską skiriu vadu pirmojo pulko, steigiamo Alytuje. Jam įsakau tuojau pradėti paruošiamąjį darbą ir pasirinkti sau reikalingą kadrą“.

 

Pulkas traukia į Alytų

 

Kodėl pirmasis mūsų kariuomenės pulkas buvo steigiamas Alytuje, o ne sostinėje Vilniuje? Į šį klausimą galime rasti kelis atsakymus. Žurnalisto Vidmanto Jankausko knygoje „Nepriklausomos Lietuvos generolai“ sakoma, kad būtent Alytuje besitraukiantys vokiečiai sutiko perleisti lietuviams maždaug trijų šimtų vietų kareivines. Be to, nutautėjusiame Vilniaus krašte buvo sunku surinkti reikiamą kiekį savanorių. Karo istorikas Gintautas Surgailis viename iš kariuomenės kūrimui skirtų straipsnių vis dėlto priduria, kad tuo metu vokiečiai iš Alytaus kareivinių dar nebuvo išsikraustę, tad pirmuosius pulko kūrimo organizacinius darbus vis dėlto teko pradėti Vilniuje. O tuo metu Lietuvą jau pasiekė žinios, kad link mūsų sienų jau artėja bolševikinės Raudonosios Armijos daliniai.

J. Galvydžiui-Bykauskui teko nelengvas uždavinys – karininkų organizuojamam pulkui trūko, jų ieškoti teko net per spaudą, o priimti į junginį taip pat nebuvo galima bet ko. Tokią padėtį gerai atspindi 1918 metų gruodžio 4-osios „Lietuvos aide“ paskelbtas pulko vado atsišaukimas: „I-ojo pėstininkų pulko Vadas kviečia įstoti pulkan buvusius jaunų kareivių mokytojus, paaficierius ir viršilas (feldfebelius), buvusį kadrą rusų ar vokiečių kariuomenėje. Išlaikymas ir atlyginimas patenkins kiekvieną kareivį. Kviečiami stoti tik tie, kurie myli Tėvynę, kurie trokšta išvaduoti ir paleisti iš vergijos, kurie karštai trokšta būti laisvai nepriklausomos demokratingos Lietuvos piliečiai, kurie, paėmę kardą į rankas, karštai gins sunkioje valandoje nuo priešininkų, tykojančių apipulti Ją, panaikinti, paniekinti, pavergti… Broliai kareiviai, jūs patys gerai išmanote, kad mūsų būryje neturi būti girtuoklio, paleistuvio bei kito kokio ištvirkusio gaivalo. Kiekvienas, kuris nori pasitarnauti Lietuvos laisvei, pasirūpinkite rekomendacijomis iš kokių nors žymių Lietuvos veikėjų arba įstaigų, nepriešingų Lietuvos labui ir Laikinajai valdžiai“.

Į pulko vado kvietimą atsiliepė kelios dešimtys jam tinkamų karininkų, tačiau junginio formavimas Vilniuje užtruko gerą mėnesį. Pirmąją gruodžio savaitę pulke buvo 31 karininkas, du karo valdininkai ir 59 kareiviai.  J. Galvydis-Bykauskas skubėjo perkelti pulką į Alytų: Raudonosios Armijos tikslai pulti sostinę abejonių nebekėlė, o tikėtis pagalbos iš demoralizuotos vokiečių kariuomenės nebuvo verta.  Tačiau atitinkamo įsakymo iš Krašto apsaugos ministerijos vis nebuvo ir nebuvo.

Vadinasi, vykti į Alytų teks be įsakymo. Juolab, kad gruodžio 8-ąją J. Galvydį-Bykauską pasiekė žinia: vokiečiai pagaliau perduoda ten esančias kareivines. Pulko vadas siunčia ten kelis karininkus, kurie, susitikę su vokiečių įgulos viršininku gauna patvirtinimą – kareivinės tikrai perduodamos. Vienas iš lietuvių delegatų grįžta į Vilnių rengti perėmimo akto, kiti lieka saugoti patalpų. Apsauga, žinoma, silpnoka – viso labo du kareiviai, pora iš vokiečių pasiskolintų mauzerių ir pora kišenių šovinių.

Tačiau alytiškiai jau žino – mieste yra Lietuvos kariai. Apie tai pranešė vietos klebonas, paraginęs žmones kuo gali paremti mieste besikuriantį pulką. Miestiečiai entuziastingai atsiliepė į šį raginimą: į kareivines plūste plūdo vežimai su maistu, tad netrukus sandėlis buvo pilnas. Visi nekantraudami pulko atvykimo.

Pagaliau, gruodžio 18-osios rytą, pulkas iš Vilniaus geležinkelio stoties pajudėjo Alytaus link. Tiesa, pulku jį pavadinti buvo sunkoka – pasak šių įvykių dalyvių prisiminimų, jį sudarė 25 karininkai, trys karo valdininkai, gydytojas ir 32 kariai savanoriai. Kelionė buvo ilga – tikslą kariai pasiekė tik septintą vakaro. Kaip vėliau prisimins karininkas Julius Čaplikas, stotyje mūsiškių niekas nepasitiko – teko ieškoti, kas nugabens jų neįmantrią mantą. Tačiau nuotaikos tai netemdė – išsirikiavę voron, kariai, dainuodami nužygiavo į naująją dislokacijos vietą, o jų priešakyje žengė pulko vadas J. Galvydis-Bykauskas.

 

Augimo sunkumai ir savųjų „maištas“

 

Kareivinės pulką pasitiko nesvetingai – išeidami vokiečiai kažkodėl nepaliko langų stiklų, durų, o svarbiausia – krosnių. Gerai, jog anksčiau atvykę savanoriai spėjo įstiklinti kelių patalpų langus, kad kariai bent jose galėtų apsiginti nuo vėlyvo lapkričio gėlos. Žinoma, per porą artimiausių dienų pulko vadui įsakius kareivinės buvo aptvarkytos. Ir tai nebuvo sunkiausias uždavinys. Kur kas sudėtingiau buvo baigti formuoti patį pulką, kuriam stigo savanorių. Vyrai į pulką rašėsi gana vangiai, nors tą galima suprasti – išvarginti ir nuskurdę aplinkinių kaimų vaikinai buvo prašomi ateiti su savo drabužiais ir daiktais – drabužiais, patalyne, kita manta, kuria galėjo apsirūpinti retas, tuo tarpu pinigų pulko reikmėms stigo.

Tuomet J. Galvydis-Bykauskas nutarė prašyti aplinkinių parapijų kunigų pagalbos ir siųsti į kaimus karininkus, kad šie asmeniškai agituotu vyrus stoti kariuomenėn. Pats pulko vadas gruodžio pabaigoje paskelbė tokio turinio atsišaukimą:

„Piliečiai! Kiekvienas iš jūsų žinot, koks svarbus yra dabar laikas mūsų Tėvynei., žinot, kad nepriklausomybė mūsų tėvynės dar tik ant popieriaus, žinot gerai svetimą globą – lenkų, rusų ir vokiečių, žinot gerai, kad mūsų globėjai rūpinas visokiais būdais mus nuskriausti ir dargi išrauti iš mūsų meilę brangios Lietuvos Tėvynės, niekino viską, kas buvo mūsų. Taigi, turime progą pasiliuosuoti iš vergijos pančių. Stokime į darbą visi ir kiek galime prisidėkime darbu ir aukomis atstatymui Lietuvos Tėvynės.

Pirmas mūsų uždavinys, t. y. tvėrimas kariuomenės, nes be kariuomenės negali būti šalyje tvarkos ir ramybės. Geras šalies pilietis nusimano apie reikalingumą kariuomenės ir privalo padėti ją tverti. Kariuomenė palaikys tvarką šalyje, ramybę, kariuomenė apgins Tėvynę nuo priešų.

Norėdami matyti šalį nepriklausoma ir jos piliečių savivaldą, turime tverti ir visi geriausieji Lietuvos sūnus testoja į kariuomenę.“

Reikia pridurti, kad šis atsišaukimas paskelbtas tuo metu, kai Raudonosios Armijos daliniai jau buvo įsiveržę į Lietuvos teritoriją ir artėjo prie mūsų sostinės. Tad gruodžio 29-ąją stoti į kariuomenę visus krašto gyventojus jau paragino ir Lietuvos vyriausybė. Matyt, šios dvi aplinkybės ir ėmė, kad pačioje metų pabaigoje Alytaus J. Galvydžio-Bykausko vadovaujamas pulkas ėmė gausėti 1919 metų sausio 5-ąją, kuomet bolševikai užėmė Vilnių, jį jau sudarė daugiau nei 300 karių.

Tuomet J. Galvydis-Bykauskas jau buvo paskirtas visų Vilniaus srityje veikiančių karinių dalinių vadu nė nenumanė, kad, užuot kovojus su bolševikais, jam teks susiremti su savo paties pulko karininkais ir kad tą kovą jis pralaimės. Viskas nutiko taip. Tą pačią sausio 5-ąją pulko vadas nurodė 1-ojo bataliono vadui Kaziui Ladigai su viena kuopa vykti į Lentvarį, iš kurio neseniai pasitraukė vokiečiai o bolševikai dar nepasirodė. Didžiausiai vado nuostabai ir pasipiktinimui, karininkas įsakymą vykdyti atsisakė: kuopa esanti prastai ginkluota ir neaprūpinta maistu, tuo tarpu Lentvaryje jai gali tekti susidurti ir su bolševikais, ir su šiame rajone veikiančiais lenkų legionieriais.

Įtūžęs pulko vadas čia pat įsakė savo adjutantui K. Ladigą suimti, tačiau nei adjutantas, nei kiti karininkai šiam įsakymui taip pat nepakluso. Tai buvo pabaiga: vado autoritetas buvo negrįžtamai pakirstas, tad vadovauti pulkui ėmėsi K. Ladiga. Regis, už tokį „sukilimą“  jaunųjų karininkų turėjo laukti karo lauko teismas, tačiau viskas baigėsi visai kitaip. Po kelių dienų sušauktas pulko karininkų susirinkimas surašė kreipimąsi į Apsaugos štabą, kuriame be kita ko sakoma: „Tarpe karininkų (…) nusistačiusi nuomonė, kad dabartinis lietuvių pėstininkų 1 pulko vadas nesugeba organizuoti dabartiniame laike pulko ir abelnai šiam momentui netinka, nes negali paimti iniciatyvos į savo rankas ir kitiem kliudo. Todėl kreipiamės su prašymu į Viršininką štabo, kad tai paaiškintumėt Apsaugos Ministeriui ir būtų paskirtas jo vietoje tinkamas karininkas 1 pėstininkų pulko vadu. Karininkai 1-mo pulko daro tai vardan meilės savo Tėvynės“.

 

Pralaimėta kova ir naujos pareigos

 

Senasis pulkininkas pasiduoti neketino. Jis nusiuntė raportą krašto apsaugos ministrui Mykolui Velykiui, kuriame informavo apie kilusį maištą, svarbiausiu jo organizatoriumi įvardindamas K. Ladigą ir paprašė jį bei dar daugiau nei dvi dešimtis karininkų atiduoti karo teismui. Tačiau teisti maištininkų niekas neketino. Vietoje to J. Galvydis-Bykauskas sulaukė štabo karininko Prano Tvarono, kuriam ministras nurodė ištirti padėtį pulke.

Reikia pastebėti, kad inspektoriaus ataskaitoje nėra nė žodžio apie pulko vado nekompetenciją, iniciatyvos ar organizacinių gebėjimų stoką ir kitus dalykus, kuriais jį kaltino kreipimąsi į Apsaugos Štabą pasirašę karininkai. Užtat P. Tvaronas nurodo daug kitų, daugiausia ūkinių trūkumų. Šie buvo per smuklūs, kad dėl jų būtų verta keisti pulko vadovybę, tačiau ministras vis dėlto nusprendė savaip. Sausio 9-ąją į pulką atskriejo tokio turinio telegrama. „Vadui 1 lietuvių pėst. pulko tuojau pat atvykti į Kauną dėl tarnystės pasitarimų. Laike tamstos nebuvimo valdymą pulke perduoti kapitonui Ladigai. Apsaugos ministras Velykis“.

Tokia telegrama J. Galvydžiui-Bykauskui nežadėjo nieko gera. Jau vien faktas, kad eiti pulko vado pareigas oficialiai pavesta ne kam kitam, o „maištininkų“ įkvėpėjui K. Ladigai rodė, kad jokio karo teismo nebus ir kad mūšį su jaunesniais bendražygiais pulkininkas pralaimėjo. Ir tikrai – netrukus J. Galvydis-Bykauskas iš pulko vado pareigų buvo atleistas. Tiesa, neliko pulke ir K. Ladigos – jis perkeltas į 2-ąjį pulką. Jau vien iš to galima spręsti, kad ministerijos vadovybė paaukojo pulkininką ne dėl jo darbo trūkumo, o paprasčiausiai nenorėdama palikti pulke konflikto židinio.  Tai vėliau pripažins ir pats J. Galvydis-Bykauskas, prisiminimuose apie rašysiantis: „Mano vadovavimas pulkui buvo neilgas dėl blogos sveikatos, kaip pamatinės priežasties ir nuomonių skirtumo su kai kuriais karininkais dėl dabai svarbių reikalų…“

Atleidimą iš pareigų 55 metų pulkininkas išgyveno labai skausmingai ir vis baudėsi įvesti tvarką ir atsilyginti savo skriaudėjams. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Būtent dėl šio konflikto J. Galvydis- Bykauskas labai greitai atsidūrė ten, kur galėjo geriausiai panaudoti savo kario ir žmogaus patirtį ir pasijusti daug laimingesnis, nei tarnaudamas pulko vadu. 1919 metų sausio 25-ąją jis buvo paskurtas pirmuoju ką tik įsteigtos Karo mokyklos viršininku.

Beje, žinią apie paskyrimą J. Galvydis-Bykauskas tuomet vertino nevienareikšmiškai. 1929-aisiais žurnale „Karys“ jis pasakos: „Šita žinia buvo kartu ir linksma, ir liūdna. Linksma todėl, kad todėl, kad man pirmajam teko garbė rengti Lietuvos karininkus; liūdna todėl, kad grynai kautynių karininkui, kuris nuo jaunų dienų svajojo apie kautynes už Tėvynę, atėjus laikui svajones realizuoti, teko nuo jų atsisakyti ir imtis pasirengimo darbo, taikaus darbo“.

Vis dėlto pulkininkui, jau tapusiam generolu leitenantu, dar teks pakariauti. Bet tai bus kiek vėliau. O kol kas J. Galvydis-Bykauskas renka personalą, rengia mokymo programas, formuluoja „Pamatinius Karo mokyklos dėsnius“. Minėtame žurnale jis prisimins sau ir mokyklos dėstytojams iškėlęs tikslą  – „parengti naujo tipo Lietuvos karininką perimant šį tą iš kitų, o svarbiausia – vertingos patirties semiantis iš senovės ir viską taikant pagal situaciją“.

Pirmasis Karo mokyklos viršininkas siekė, kad karininkai būtų rengiami ne tik kaip specialistai, bet ir kaip už savo valstybės ateitį atsakingi piliečiai. Todėl labai didelis dėmesys čia buvo skiriama ne vien kariniam rengimui, bet ir dvasiniam ir moraliniam būsimų karininkų ugdymui. Kaip rašo karo istorikas Gintautas Jakštys, Visi kariūnai katalikai kiekvieną sekmadienį rikiuote buvo vedami į Įgulos bažnyčią, mokykloje švęstos visos religinės šventės o ne katalikams buvo sudarytos galimybės lankytis savo bendruomenių maldos namuose. Be to, J. Galvydis-Bykauskas busimiems karininkams įvedė ir privalomas šokių pamokas. Matyt, abu šiuos dalykus jis laikė labai svarbiais – antraip plačioje visuomenėje nebūtų paplitusi jo aukštaitiškai kartota frazė: „Žmagus be tikėjima, kara maksla ir nemakąs šakti – tai kiaula, o ne žmagus“.

 

Juodos lemties išvengė

 

Per pirmąją savo kadenciją, trukusią iki 1919 metų gruodžio 31-osios J. Galvydis-Bykauskas spėjo parengti dvi karininkų laidas. Dabar senam kariui atėjo laikas vėl grįžti į rikuotę. Vėliau J. Galvydis-Bykauskas prisimins labai apsidžiaugęs pasiūlytomis divizijos vado pareigomis. 1920 metų sausio 1-ąją jis, dabar jau generolas leitenantas,  paskirtas vadovauti Latvijos teritorijoje dislokuotai 3-ajai divizijai, kuriai buvo priskirti visi Daugpilio fronte esantys daliniai. Tiesa, aktyvių kovų su lenkais šiame fronte tuomet nebuvo, todėl J. Galvydis galėjo pasinaudoti ir Karo mokykloje įgyta patirtimi, išnaudodamas laisvesnes valandas karių rengimui ir mokymui.

Tais pačiais metais J. Galvydžio-Bykausko gyvenime būta ir netikėto posūkio – iš kario jis tapo politiku.   Balandžio 15-ąją, jau laikinai eidamas vyriausiojo kariuomenės vado pareigas, gimtojoje Utenos rinkimų apygardoje jis Krikščionių demokratų bloko sąraše buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Tik štai posėdžiauti teko neilgai – spalio mėnesį, susikomplikavus padėčiai kovose su lenkais, J. Galvydis-Bykauskas nedvejodamas paliko Seimą, jis ėmėsi vadovauti Antrajai pėstininkų divizijai. Kario troškimas su ginklu rankoje stoti ginti Tėvynės išsipildė.

1921-vasarį, pasibaigus karo veiksmams, J. Galvydis-Bykauskas vėl sugrįžo į Seimą, o tų pačių metų gruodį buvo antrą kartą paskirtas Karo mokyklos viršininku. Pasak karo istoriko Gintauto Surgailio, sugrįžęs generolas pradėjo naują šios įstaigos etapą, iš esmės ją reformuodamas ir pertvarkydamas į tikrą taikos meto karininkų etapą. Beje, turbūt nedaug kas prisimena, kad toks mūsų ausiai įprastas žodis „kariūnas“ atsirado būtent J. Galvydžio-Bykausko iniciatyva. Mokyklos viršininkui nepatiko, kad jos mokiniai vadinti junkeriais, tad jis įsakęs savo pavaldiniui kapitonui Vaclovui Biržiškai per savaitę surasti naują, lietuvišką terminą. Įsakymas buvo įvykdytas, pastarajam pasitarus su kalbininkais. Sakoma, kad žodį sugalvojęs garsusis Kazimieras Būga.

Karo mokyklai J. Galvydis-Bykauskas vadovavo iki 1926-ųjų vasaros, kuomet buvo išleistas į atsargą. Vienų šaltinių teigimu – paties prašymu, pablogėjus sveikatai, kitų – kairiųjų vyriausybei mažinant karinės vadovybės etatus. Belieka pridurti, kad abi versijos viena kitai nelabai prieštarauja.

Civiliniame gyvenime atsargos generolas dalyvavo visuomeninėje veikloje: dirbo Lietuvos ūkininkų kooperatyvų sąjungoje, Katalikų veikimo centre, buvo aktyvus Krikščionių demokratų partijos narys. To visiškai pakako, kad, Lietuvą okupavus sovietams, jis patektų į NKVD akiratį. Suėmė jį beveik iškart, liepos 4-ąją. Apkaltintas keliais antikomunistiniais pasisakymais nepriklausomos Lietuvos spaudoje. Tačiau net ir čekistiniam „teisingumui“ tokių įkalčių nepakako, tad J. Galvydis-Bykauskas buvo paleistas. Paleistas, tačiau nepaliktas ramybėje.

Antrą kartą karininkas suimtas 1941-ųjų birželio 12-ąją. Šį kartą padėtis buvo rimtesnė generolas apkaltintas priklausymu organizacijai „Lietuvos gynimo gvardija“, planavusiai nuversti Lietuvoje sovietų valdžią ir suimtas iki teismo. Nėra abejonių, kad po kelių dienų J. Galvydis-Bykauskas būtų atsidūręs kuriame nors iš Rusijos kalėjimų, tačiau likimas buvo palankus – kitą dieną po NKGV komisaro nutarimo prasidėjo SSRS ir Vokietijos karas. Generolą, matyt, užmiršo, tad po kelių dienų jį išvadavo į Kauną atėję vokiečiai.

Galima sakyti, kad pasisekė ir antrą kartą. 1943 metų liepos 16-ąją, eidamas aštuoniasdešimtuosius, jis paliko šį pasaulį, nesulaukęs raudonųjų okupantų sugrįžimo. Senas karys išvengė mirties Sibiro lageryje ar priverstinio pasitraukimo iš Lietuvos, už kurią jis troško kautis iki paskutinės akimirkos.

Lietuvos žinios, 2017-07-07

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s