Bronius Laurinavičius: kovojančio kunigo auka

AL-170714-09

 

Liepos 17-ąją sukaks 104 metai kai Gervėčių parapijos Gėliūnų gimė Bronius Laurinavičius – kovojantis kunigas, kaip manoma, tapęs KGB susidorojimo auka. Prisiminkime B. Laurinavičiaus priešpriešą su sovietine valdžia ir tragišką jo žūtį.

 

Aras Lukšas

B. Laurinavičiaus kunigystės pradžia sutapo su antrąja sovietine okupacija – įšventintas jis buvo 1944-ųjų birželio 4-ąją, o tų pačių metų rugpjūčio 16-ąją pradėjo eiti vikaro pareigas Švenčionyse. Prieš tai buvo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija, privaloma tarnyba Lenkijos kariuomenėje, mokslai Vilniaus kunigų seminariją. Dėl tokio pasirinkimo darbščių ir religingų tėvų šeimoje išaugęs niekada neabejojo, nes visuomet jautėsi esąs pašauktas tarnauti Dievui ir žmonėms.

Ir tarnavo jis pasiaukojamai: nepaisydamas valdžios trukdymų ir priekabių remontavo ir net statė bažnyčias, ignoruodamas visus draudimus mokė ir katekizavo vaikus. Vėliau aktyviai dalyvavo leidžiant pogrindinę „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ bei įsitraukė į žymių disidentų įkurtą Lietuvos Helsinkio grupę, stojusią į atvirą ir viešą kovą su sovietine santvarka.

 

„Nori dirbti – sėdėk ramiai!“

 

Suprantama, kad kompromisų nežinantis dvasininkas nuo pat pradžių negalėjo išvengti priešpriešos su valdžia. Tad dar  1947-aisiais nepatogų kunigą ėmėsi „globoti“ čekistai. Kaip tik tuomet MGB Švenčionių apskrities skyrius užvedė jam operatyvinės įskaitos stebėjimo bylą, kurios pagrindu 1952-aisiais atsirado formuliaro byla Nr. 3199. Tai reiškė, kad nuo šiol čekistai rinks apie kunigą visą juos dominančią informaciją: kontaktus, pokalbius, susirašinėjimą, Bažnyčios veiklą reglamentuojančius sovietinių įstatymų pažeidimus – viską, kas leistų imtis prieš neklusnų dvasininką rimtesnių priemonių.

O kol kas Kalesninkuose, kur tuo metu dirbo B. Laurinavičius, skubiai už užverbuojami du agentai:  kunigo kaimynas agentūriniu slapyvardžiu „Jan“ ir „Vasilij“. Čekistų nusivylimui, didelės naudos iš šių agentų nebuvo. B. Laurinavičius buvo itin atsargus ir jų akivaizdoje nei kalbėjo apie politiką, nei kritikavo sovietų valdžią. Taigi, agentus beliko siųsti į bažnyčią, kad šie klausytų ir užrašinėtų B. Laurinavičiaus pamokslus.

Matyt, pastaroji priemonė davė čekistams šiokios tokios informacijas, nes 1953-aisiais parengtame MGB agentūrinės-operatyvinės veiklos plane nurodoma, kad B. Laurinavičius sakė „antisovietinius pamokslus, smerkė kolūkinę santvarką, šmeižė sovietinę tikrovę“. Tad minėtame plane numatoma užverbuoti daugiau kunigą stebėsiančių agentų.

Tuo pat metu agentas „Jan“ ir toliau stengiasi pateikti savo šeimininkams bet kokią informaciją, galinčią sukompromituoti B. Laurinavičių. Štai 1955-aisiais viename iš pranešimų jis nurodo, kad pas kaimyną susirinkę keturi kunigai, aklinai užsidangstę langus, klausėsi „Amerikos balso“. Žinoma, tai buvo menka nuodėmė. Čekistus domino visai kitas tądien Kalesninkuose viešėjusių kunigų „nusikaltimas“. Mat kaip tik tomis dienomis apylinkėse pasirodė lapeliai, su religinio pobūdžio tekstais lietuvių ir lenkų kalbomis. Bet kad ir kaip stengėsi kagėbistai ir jų agentai, jokio ryšio tarp lapelių pasirodymo ir kunigų viešnagės jie taip ir neaptiko.

Vis dėlto Kalesninkuose B. Laurinavičius spėjo susikrauti pakankamą „kraitį“, kad čekistų akyse taptų „reakcionieriumi“. Eišiškių  rajono KGB skyrių ataskaitose raportuose, tarnybiniuose pranešimuose, agentūrinio ir operatyvinio darbo planuose nurodoma, kad kunigas sako antisovietinius pamokslus, nepritaria kolchozams,  jis susirašinėja su įkalintais kunigais,  siunčia jiems siuntinius ir pinigus. Minimos ir kitos B. Laurinavičiaus „nuodėmės“ – religinių apeigų „tvarkos pažeidimai, darbas su vaikais ir jaunimu ir net kunigo raštai įvairiausioms instancijoms, kuriose kalbama apie tikinčiųjų ir jo paties persekiojimą.

Išvada – priešiškai nusistatęs prieš sovietų valdžią – drauge su byla keliauja į Švenčionėlius, kur B. Laurinavičius buvo perkeltas 1956 metų rugsėjį. Apie tai, kad į vietos parapiją atvyko reakcingas kunigas, tuoj pat perduodama vietos valdžios pareigūnams. Šie nutaria iš karto griebti jautį už ragų. B. Laurinavičius dienoraštyje prisimena, kad vos jam pasirodžius Švenčionėliuose miesto vykdomojo komiteto pirmininkas įspėjo: „Jei nori Švenčionėliuose pasilikti, tai sėdėk ramiai!“

Suprantama, kad sėdėti ramiai B. Laurinavičius nė neketino ir toliau vykdė savo ganytojiškas pareigas, taip, kaip jam liepė sąžinė: lankė tikinčiuosius jų namuose, rengė rekolekcijas, per šventes kviesdavosi į talką kitų parapijų kunigus, teikė sakramentus ligoninėse. Visa tai sovietinė valdžia griežtai draudė, tačiau klebonas ne tik nepaisė draudimu, bet ir užversdavo religinių kultų įgaliotinio įstaigą raštais, kuriuose protestavo dėl neteisėtų jo paties ir tikinčiųjų teisių suvaržymo.

 

„Ne tokius sutvarkėme!“

 

Toks atkaklumas vertė čekistus imtis prieš nepaklusnų dvasininką kitų priemonių. 1959 metų balandį parengtoje Švenčionėlių KGB agentūrinės-operatyvinės ataskaitoje nurodoma, kad B. Laurinavičius vertas „didesnio operatyvinio dėmesio. Ką tai reiškia, paaiškėjo po kelerių metų, kai B. Laurinavičių pamėginta užverbuoti.  Kaip vėliau rašys pogrindinė „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika“ 1963-ųjų pavasarį pas B. Laurinavičių apsilankė du vyrai (kaip paaiškėjo, saugumiečiai). Jie klausinėjo apie sovietų valdžios nuo pareigų nušalintą ir į Žagarę ištremtą Vilniaus vyskupą Julijoną Steponavičių, jo pažįstamus kunigus, siūlė „nuvažiuoti ir padėt išsiaiškint kai kuriuos klausimus. Suprantama, kunigas tokio pasiūlymo kategoriškai atsisakė, bet kagėbistai pernelyg jo ir nespaudė, nes kitokio atsakymo, matyt, nesitikėjo.

Matydama, kad jėga, šantažu ar įkalbinėjimais paveikti B. Laurinavičiaus nepavyks, Švenčionėlių valdžia nutarė tiesiog atsikratyti galvos skausmu tapusio klebono. Viskas prasidėjo nuo to, kad 1968 metų sausio 22-ąją kleboną eilinį kartą išsikvietė religinių reikalų tarybos įgaliotinis Justas Rugienis. Pokalbis, tikriau sakant J. Rugienio monologas, sukosi apie tą patį, kaip visuomet: kodėl klebonas pažeidžiąs įstatymus ir leidžiąs, kad Mišioms patarnautų vaikai. B. Laurinavičius bando paaiškinti, kad įstatymo, draudžiančio nepilnamečiams patarnauti bažnyčioje, niekas nėra paskelbęs ir kad kiekvienas pakrikštytas žmogus yra lygiateisis Bažnyčios narys, tačiau įgaliotinis jį šiurkščiai nutraukė: „Užteks sofistikos!“. Maža to, J. Rugienis įspėja kleboną, jog dar ne tokius sutvarkęs.

B. Laurinavičius tuomet nežinojo, kad prieš jį sėdi ne šiaip koks valdininkas, o buvęs NKVD kapitonas, vienas iš trijų karo tribunolo teisėjų, 1946-aisiais pasmerkusių myriop vyskupą Vincentą Borisevičių. O jei ir būtų žinojęs, ką tai būtų pakeitę? Paklusti sovietinės vadžios taisyklėms Dievo tarnas nė neketino. Nepavykus dialogui, jis, kaip jau buvo įpratęs, J. Rugieniui atsakė raštu: „Jei aš besimeldžiančius prie altoriaus tikinčiuosius nuvaryčiau, tuomet nustočiau būti kunigas (…), o jei mane kas, naudodamas jėgą, nuvarys, tuomet aš vis tiek liksiu kunigas. Aš ne iš tų, kurie pasiduoda vilionėms ar pabūgsta gąsdinimų!“

Tokie žodžiai ne tik nepakeitė B. Laurinavičiaus likimo, bet turbūt įpylė dar daugiau alyvos į ugnį. Nepraėjus nė mėnesiui, tų pačių metų vasario 8-ąją Vilniaus arkivyskupijos valdytojas Česlovas Krivaitis pranešė, kad klebonas iš Švenčionėlių iškeliamas, o dar po keturių dienų atsiuntė skyrimo raštą į nuošalią Adutiškio parapiją. Tame pačiame rašte nurodoma ir perkėlimo priežastis:  „Susidarius neišvengiamoms aplinkybėms“. Kas tai per aplinkybės, klausimo niekam nekėlė. Akivaizdu, kad B. Laurinavičių valdytojas iškelia ne savo iniciatyva, o J. Rugienio nurodymu. Nevykdyti jo Č. Krivaitis negalėjo – antraip jo vietoje jau kitą dieną sėdėtų naujas arkivyskupijos valdytojas, mat užimti tokias pareigas sovietų valdžia leisdavo tik jai lojaliems kunigams.

Kita vertus ir B. Laurinavičius puikiai suprato, kad atsisakęs keltis į Adutiškį, jis neteks registracijos pažymėjimo, vadinasi, nebegalės eiti kunigo pareigų. Tad klebonas, dar kartą beviltiškai pamėginęs išsiaiškinti tikrąsias perkėlimo priežastį, pakluso valdytojo nurodymui. Visgi, jau persikėlęs į Adutiškį, kunigas nusiuntė Č. Krivaičiui karčių žodžių kupiną laišką. Pavadinęs arkivyskupijos valdytoją Pontijumi Pilotu ir kabliu, ant kurio tik kabinama sutana violetinėmis sagomis, laišką B. Laurinavičius baigė tokiais žodžiais: „Mane istorija reabilituos. Aš prašau Šventos, Dvasios, kad ji Tamstai protą apšviestų, prašau Dievą, kad staigiai nepajustum pasibjaurėjimo savo šilta gūžta, kaip tas iš Dvylikos sidabriniais. Tesaugo Tave Viešpats!“

 

Objektas „Intrigantas“

 

Adutiškyje B. Laurinavičiaus laukė ne tik nauji parapijiečiai, bet ir vietos kagėbistai, nenuleido nuo kunigo akių. Tai matyti iš 1970-aisiais KGB Švenčionių rajono poskyrio operatyvinio darbo ataskaitos, kurioje nurodoma, kad Adutiškio klebonas ne kartą pažeidė valdžios nustatytą religinių apeigų tvarką. Matyt, apie šią ataskaitą buvo informuotas ir Švenčionių rajono vykdomojo komiteto funkcionieriai: jo pirmininko pavaduotojas Vaclovas Sauliūnas įspėjo kunigą, ir dėl pamokslų turinio, ir dėl kitų parapijų kunigų dalyvavimą rekolekcijose ir dėl to, kad klebonas laidojąs žmones ne pagal sovietinius įstatymus. Pamokytas ankstesnio bendravimo su sovietiniais funkcionieriais, B. Laurinavičius į diskusijas nesileido ir, kaip jam įprasta, atsakė V. Sauliūnui raštu: „Tarybų Sąjungoje Bažnyčia atskirta nuo valstybės, bet turbūt nėra pasaulyje kitos valstybės, kuri taip kištųsi į Bažnyčios gyvenimą“.

Šis laiškelis neliko be KGB dėmesio: kunigas iš karto buvo iškviestas į tą patį vykdomąjį komitetą, kur jo laukė KGB darbuotojas pavardė Čepulis. Koks buvo pokalbio tikslas, sunku pasakyti, nes kalbėtasi, atrodytų apie nieką, ar bent jau apie tai, kas čekistams ir taip seniai žinoma – pastoracinį darbą, kunigo požiūrį į valdžią, nesutarimus su V. Sauliūnu ir kitus ne itin reikšmingus dalykus. Galima tik spėti, kad užmegzdami tiesioginį atvirą kontaktą su atkakliuoju dvasininku, čekistai ruošėsi rimtesniems veiksmams, negu vien tik stebėjimas ir sekimas.

Beveik iš karto po pokalbio su KGB darbuotoju, B. Laurinavičių vėl išsikvietė J. Rugienis. Įgaliotinis, be jau tradicinių kaltinimų įžūlumu ir antisovietiškųjų pareiškė žinąs, jog Adutiškio klebonas buvo vienas iš iniciatorių pareiškimo, kuriame Vilniaus kunigai smerkia sovietinės valdžios vykdomą tikėjimo persekiojimą ir ragina netikėti jos melu apie neva egzistuojančią sąžinės laisvę. Į tai B. Laurinavičius kaip visada atsakė raštu: „Jūsų žinioje įstatymai ir teismai, potvarkiai ir slaptos instrukcijos, jėga, kalėjimo raktai, o mano pusėje tik nesenstanti tiesa, su kuria jūs nesiskaitote“.

Vis dėlto vadinamieji religinių apeigų tvarkos pažeidimai nesuteikė valdžiai galimybių imtis prieš nepaklusnų kunigą griežtesnių represijų. Pagrindas joms atsirado 1972-ųjų pavasarį, pradėjus eiti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai“. Nuo pat pirmų numerių šiame pogrindžio leidinyje buvo spausdinami ir B. Laurinavičiaus straipsniai, kuriuose kalbama apie religijos varžymą ir tikinčiųjų persekiojimą. Maža to, visus straipsnius ir pareiškimus kunigas visuomet pasirašydavo savo tikrąja pavarde. Dėl itin geros konspiracijos KGB bent labai ilgai nežinojo, kas yra „Kronikos“ redaktoriai ir leidėjai, tačiau B. Laurinavičius galėjo tapti siūlo galu, galinčiu padėti įminti šią mįslę.

Taigi, KGB nusprendė pakelti kunigo sekimą į aukštesnį lygį ir 1974 m. rugpjūčio 5 d. pradėjo operatyvinio tyrimo bylą  (DOR) Nr. 94. Čekistų praktikoje tokios bylos sudarymas buvo paskutinis žingsnis prieš baudžiamosios bylos iškėlimą, mat operatyvinio tyrimo tikslas buvo neviešai surinkti faktus, vėliau leisiančius pateikti konkrečius įtarimus ir kaltinimus. Šios bylos objektams stebėti buvo naudojami ne tik agentai, bet ir įvairiausios techninės priemonės.

Kiek ir kokių agentų nuo to laiko sekė B. Laurinavičių ir kokios kitos priemonės buvo naudojamos jam „demaskuoti“, tiksliai pasakyti neįmanoma, nes tiek ši, kiek absoliuti dauguma kitų operatyvinio tyrimo bylų neišliko – nepriklausomybės apyaušryje jos buvo arba sunaikintos, arba išvežtos į Rusiją. Tačiau apie kunigo sekimo mastą galima spręsti iš likusių raportų ir operatyvinės veiklos ataskaitų. Iš jų matyti, kad „Intrigantą“ (tokią pravardę čekistai suteikė dvasininkui) vienu metu sekė agentai „Julius“, „Marytė“, „Žemaitis“, „Tichonovas“ ir „Viktoras“. Kas buvo šia žmonės, mes tikriausiai taip ir nesužinosime, tačiau iš KGB dokumentų matyti, kad bent du iš jų – Tichonovas“ ir „Viktoras“ priklausė artimai B. Laurinavičiaus aplinkai ir buvo pelnę jo pasitikėjimą – „Tichonovas“, priklausė bažnyčios komitetui, o „Viktoras“, matyt, taip pat gyveno Adutiškyje, nes dažnai pavėžėdavęs kunigą jo reikalais.

„Viktoras“ galėjo būti vertingas agentas, jei būtų atskleidęs nustatyti vietas, kur dažniausiai lankėsi kunigas ir taip galbūt atsekti jo ryšius su „Kronikos“ leidėjais. Tuo tarpu iš „Tichonovo“ KGB operatyvininkai tikėjosi žinių apie B. Laurinavičiaus inicijuojamus skundus, rašomus straipsnius, antisovietinius pasisakymus tiek per pamokslus tiek kasdienybėje. Tačiau ši kombinacija nepavyko – „Viktoro“ nurodytos vietos su „Kronikos“ leidėjais neturėjo nieko bendra, o „Tichonovas“ pranešė, kad 1976-aisiais kunigas visą savo laiką ir jėgas skyrė bažnyčios remontui ir jokia antisovietine veikla neužsiėmė. Tokie agentų pranešimai laidžia spėti, kad su KGB jie bendradarbiavo ne visai savo noru, todėl mėgino atsišaudyti menkaverte informacija.

Ruošėsi suėmimui

 

Nieko vertinga negalėjo čekistams nedavė nei vėliau mesti dar trys KGB užverbuoti kunigai, nei vadinamoji priemonė „T“  – pasiklausymo įranga. Saugumiečiams beliko konstatuoti, kad B. Laurinavičius „Kronikos“ leidime tiesiogiai nedalyvauja. Tačiau nuo to kunigo sekimas ne tik ne susilpnėjo, bet ir tapo dar aktyvesnis, ypač po to, kai 1979-aisiais  B. Laurinavičius įsitraukė į Lietuvos Helsinkio grupę, su kurios atsiradimu disidentai pradėjo atviros ir viešos kovos su sovietine sistema etapą. Tuomet buvo nutarta kunigą ne tik sekti, bet ir bet kokiu būdu jį sukompromituoti, o vėliau, matyt, ir suimti.

Be abejo, suėmimui reikėjo rimtesnių įkalčių, nei vaikų katekizavimas ar valdžios nustatytos religinių apeigų tvarkos pažeidimai. Kadangi iš gausybės agentų naudos buvo nedaug, KGB nusprendė B. Laurinavičiaus namuose padaryti kratą, ir kaip sakoma protokole, „surasti ir paimti antitarybinius leidinius ir dokumentus bei jų technikos gaminimo priemones, turinčius reikšmės baudžiamajai bylai“.

1980 metų vasario 6-ąją atlikta 8 valandas trukusi krata turėjo nuvilti kagėbistus – visas rastas „kompromatas“ tebuvo dvi rašomosios mašinėlės, kalendorėlis, pluoštas laiškų, nuotraukų albumai ir vienas nelegaliai leidžiamo kunigams skirtu žurnalo „Tiesos kelias“ numeris, kuriame vargu ar galima buvo įžvelgti kokį nors antisovietinį turinį. Nepaisant to, saugumiečiai visus minėtus radinius išsivežė. Turint galvoje, kad tuo mat metu čekistai kratė ir kitų įtariamų pogrindžio spaudos leidėjų ir bendradarbių butus bei darbovietes, o po kratų neretai sekė areštai, B. Laurinavičiui neturėjo kilti abejonių, jog toks pat likimas parengtas ir jam.

Kad kunigas buvo pasirengęs galimam suėmimui, liudija ir knygoje „Intrigantas“ paskelbtas B. Laurinavičiaus dukterėčios Jadvygos Laurinavičiūtės-Pranskienės pasakojimas: „Po kratos dėdė mane ir mano pusseserę Reginą Girdauskienę pasikvietė pasikalbėti. Mes su nerimu teiravomės, ką reikėtų daryti, jei jį suimtų saugumas. Jis ramiai atsakė, kad niekas tada jam jau nebepadės. Po kratos kambaryje kalbėdavomės tyliai arba išeidavome į lauką, nes buvom įsitikinę, kad yra įrengta KGB slapto klausymosi aparatūra. Jis mus perspėjo, kad ir mūsų namuose gali būti atlikta krata. Prašydavau dėdę, kad jis nevažinėtų vėlai vakarais, kad stotyje grįžtantį iš Vilniaus jį kas nors pasitiktų. Bet jis atsakė: „Nei man šeima, nei man vaikai“. O aš jam sakau, kad mes visi jūsų, kunige, vaikai. Jis morališkai ruošėsi viskam – netgi patekimui „pas baltas meškas“- lageriui. Savo sesers Julijos paprašė numegzti vilnones kojines“.

Suėmimui KGB tikrai ruošėsi. 1981 metų agentūrinių-operatyvinių priemonių plane nurodoma, kad nepaisant įvykdytų kompromitavimo priemonių, „Intrigantas“ savo antisovietinių nuostatų neatsisako: rašo įvairioms instancijoms šmeižikiškus skundus  ir dalyvauja Helsinkio grupės veikloje. 1981-ųjų pavasarį nuteisus Mečislovą Jurevičių ir Vytautą Vaičiūną, o Algirdą Statkevičių prievarta uždarius į psichiatrinę ligoninę, B. Laurinavičius buvo bene vienintelis Helsinkio grupės narys, galėjęs veikti daugiau ar mažiau laisvai. Vis dėlto suimti kunigo čekistai neskubėjo – agentų teikiama informacija nebuvo pakankama, tad B. Laurinavičiaus veikla kol kas tik buvo kruopščiai dokumentuojama. Tais pačiais metais pamėginta dar kartą sukompromituoti Adutiškio kleboną.

Lapkričio 21 dieną LKP CK oficioze „Tiesa“ pasirodė prieš B. Laurinavičių nukreiptas straipsnis „Į gyvenimą – ne per altorių“. Jame rašoma, kad „kunigas tamsybininkas“ traukia vaikus į bažnyčią, kišasi į miestelio mokyklos reikalus, per pamokslus žemina mokytojų autoritetą, šmeižia ne tik juos, bet ir visą sovietinį gyvenimo būdą. Maža to, rašinyje minimas ir skandalas, kurį sukėlusi  Adutiškio bažnyčios vargonininko žmona. Šioji neva sumužė vieną moksleivę už tai, kad vargonininkas per smailai į ją žiūrėjęs. Ar galima nekreipti dėmesio į tokį visuomenės narį kaip B. Laurinavičius, ypač jei miestelio gyventojai reikalauja, jog jis laikytųsi įstatymų? – rašinio pabaigoje retoriškai klausia jo autorė Danguolė Repšienė.

 

Nujautė savo lemtį

 

Pamatęs šį straipsnį, B. Laurinavičius suprato – jo likimas jau nulemtas. Juolab, kad po dviejų panašių tos pačios autorės straipsnių 1980-aisiais žiauriai nukankintas Luokės klebonas Leonas Šapoka. Reikia pastebėti, kad tuomet nuteisti buvo tik trys betarpiški nusikaltimo vykdytojai, o jo organizatoriams pavyko išsisukti. Be to, nagrinėjat šią grynai kriminalinę bylą, teismo salėje ir aplink ją kažkodėl knibždėte knibždėjo kagėbistų. Tais pačiais metais chemikalais buvo apdegintas ir itin sovietų valdžiai neparankus kunigas Juozas Zdebskis (po 6 metų jis neaiškiomis aplinkybėmis žus autokatastrofoje). O ir pats B. Laurinavičius savo bičiuliams tuomet jau buvo užsiminęs, kad jį patį ne kartą mėginta suvažinėti.

Ne veltui viename pamoksle B. Laurinavičius ištarė tokius žodžius: „Jeigu rasit pasikorusį, žinokite – ne aš pats. Jeigu rasit nusinuodijusį, žinokit – ne aš pats. Jeigu rasit partrenktą mašinos ar po traukiniu, žinokit – ne aš pats“.  Tą akimirką gyventi jam buvo likusi ne daugiau, kaip savaitė…

Vėliau prasidėjo sunkiai paaiškinami dalykai. Pirmiausia, dingo B. Laurinavičiaus pasas. Lapkričio 24-ąją, paskutinę gyvenimo dieną, atsiimti dokumento kunigas nuvažiavo į Kauną – pasak B. Laurinavičiaus krikšto dukros Rūtos Sušinskaitės-Minelgienės, apie rastą pasą jam laišku pranešusi ten gyvenanti kirpėja. Kaip ir kodėl dingęs dokumentas atsidūrė Kaune – galima tik spėlioti. Gal tai buvo kokios nors pinklės? Bet kodėl tada kunigui leista iš Kauno nekliudomam nuvažiuoti į Vilnių?

Vilniuje B. Laurinavičius užsuko pas porą bendramokslių, tačiau jų namuose nerado. Neaišku, koks buvo kitas jo kelionės taškas, tačiau žinoma, kad kunigas su savimi turėjo 1000 rublių, skirtus politiniams kaliniams. Matyt, turėjo juos kažkam perduoti. Tačiau tikslo nepasiekė – apie 20 val. 15 min. Kalvarijų (tuomet – Dzeržinskio)  ir Žalgirio gatvių sankryžoje B. Laurinavičių partrenkė plytų prikrautas sunkvežimis MAZ-503. Kunigas žuvo vietoje.

Vėliau atsirado du liudytojai – moteris ir moksleivis, kurie pareigūnams tvirtino matę, kaip ant šaligatvio stovėjusį ir žalio šviesoforo signalo laukusį skrybėlėtą vyriškį tiesiai prieš atlekiančią sunkiasvorę mašiną į gatvę pastūmė keturi prie jo priėję vyrai. Tą patį neva savo kolegoms sakęs ir į garažą sugrįžęs sunkvežimio vairuotojas Grigorijus Lazukinas. Kad B. Laurinavičius buvo pastumtas, spėjo ir į nelaimės vietą atvykę greitosios pagalbos medikai, mat žuvusysis gulėjo kniūbsčias, jo delnai buvo švarūs, o veidas – smarkiai sužalotas. Tačiau oficialiai ir viešai nė vienas liudytojas to nepatvirtino, mat tuoj pat pasklido gandai, jog prie B. Laurinavičiaus žūties ranką pridėjo KGB. Tokius spėjimus dar labiau sustiprino faktas, kad bylą iš automobilių inspekcijos skubiai perėmė Vidaus reikalų ministerija, kurioje tyrimas po pusmečio buvo numarintas, byla taip ir nepasiekė teismo.

Sovietinė valdžia B. Laurinavičiaus nepaliko ramybėje ir mirusio: neleido įvykdyti jo testamento ir palaidoti Švenčionėliuose, prie jo statytos bažnyčios. Ttai padaryta tik Atgimimo apyaušryje, 1988-aisiais. O tuomet kunigo palaikai atgulė Adutiškio bažnyčios šventoriuje. B. Laurinavičiaus bičiulis kunigas Kazimieras Pukėnas per laidotuves pasakytame pamoksle ištarė žodžius, tiksliai apibūdinančius kompromisų nežinojusio dvasininko gyvenimą ir žūtį: „Pylė ateizmo šiukšles ant Tavęs, bet Tu nepalūžai, ėjai Dievo keliu išdidžiai. Sugniuždė Tavo veidą, bet nesugniuždė Tavo sielos ir nuveiktų darbų“.

Lietuvos žinios, 2017-07-14

 

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s