Liepos 21-oji: politinio spektaklio užkulisiai

AL-170721-05

Lygiai prieš 77 metus, vykdydami okupantų valią, 78 vadinamojo Liaudies seimo deputatai vienbalsiai palaidojo nepriklausomą Lietuvos valstybę. Šiandien, remdamiesi kai kurių šio politinio farso statistų liudijimais, prisiminkime, kas vyko jo užkulisiuose.

 

Aras Lukšas

 

1940 metų liepos 21-osios vidudienis. Girliandomis išpuošta ir raudonais transparantais nukabinėta Valstybės teatro salė sausakimša nuo kviestinių svečių, kurių daugumą sudaro Lavrentijaus Berijos emisaro Vladimiro Dekanozovo skubiai surinkta „kariauna“ – pusė tūkstančio komunistų ir komjaunuolių, turinčių sudaryti „džiūgaujančios minios“  vaizdą. Salėje ir teatro fojė šmirinėja Antano Sniečkaus saugumo agentai, policininkai, kareiviai. Jų uždavinys – prižiūrėti instrukcijų negavusią publikos dalį ir svarbiausia, 78 Liaudies seimo deputatus – neduok Dieve, kuriam nors paskutinę akimirką šaus į galvą balsuoti kojomis!

Tautos „išrinktieji“, pasimetę statistų minioje atrodo apgailėtinai – jiems neskirtos specialios vietos, iš ko matyti, kad skaičiuoti jų pakeltų rankų per balsavimus niekas nė neketina. O ir kam skaičiuoti, jei balsavimo rezultatai numatyti iš anksto – visi iki vieno privalo balsuoti už Lietuvos Respublikos laidotuves. Ar deputatai žino kokią misiją jiems paskyrė Josifo Stalino pasiuntiniai? Dabar, turbūt, jau taip, mat ką tik jiems buvo įteikta posėdžio darbotvarkė, kurią sudaro vos keturi punktai: 1) dėl valstybinės santvarkos, 2) dėl Lietuvos įstojimo į SSRS, 3) dėl žemės nuosavybės, 4) dėl bankų, didelių įmonių ir fabrikų nacionalizavimo.

Tiesa, apie tai, kad teks pritarti Lietuvos prijungimui prie SSRS, „Metropolio“ viešbutyje susirinkusiems deputatams buvo užsiminta dar posėdžio išvakarėse, tačiau kokios bus tikslios šio balsavimo procedūros? Kur darbotvarkė, kur nutarimų projektai? Vietoje jų – tik Lietuvos komunistų vadovo bei naujojo saugumo viršininko Antano Sniečkaus ir vidaus reikalų ministro Mečio Gedvilo įtikinėjimai: viskas bus gerai, o balsuoti būtina. Iš visko buvo matyti, kad jokia „išrinktųjų“ saviveikla nebus toleruojama. Tokiems „argumentams“ niekas iš deputatų neprieštaravo. Bėgti iš viešbučio taip pat niekas nemėgino – vadinamieji paprastų žmonių atstovai, matyt apskritai nesuprato kas vyksta, komunistai nepriklausomą Lietuvos valstybę ir taip laikė savo priešu, o būrelį Liaudies seimo intelektualų tuomet buvo užvaldžiusi arba komunistinė euforija, arba baimė dėl savo ir savo šeimų likimo. O atsidūrus Valstybės teatre ir pamačius posėdžio darbotvarkę, sprukti apskritai buvo per vėlu – tarp entuziastingų žiūrovų esantys A. Sniečkaus agentai ir sovietiniai čekistai, kaip mat būtų palydėję pasiklydusį „tautos atstovą į jo vietą“.

Lygiai vidurdienį posėdis pradedamas pasmerktos šalies „prezidento“ Justo Paleckio kalba. Skaitydamas iš lapelio įžanginę šis  patetiškai ištaria: „Man šiuos žodžius berašant lyg koks simbolis, saulė staiga pasirodė iš uždebesių ir viską nušvietė. Taip tegu nušviečia mūsų tėvynę Stalino Konstitucijos saulė.“ Ši frazė sukelia plojimų ir ovacijų audrą: tai penki šimtai iš anksto atrinktų „entuziastų“ tiksliai vykdo kiekvieną instrukcijos raidę.

Po tokios įžangos galima pradėti Lietuvos valstybės likvidavimą. Santvarkos pakeitimui pakanka vienos valandos ir penkių minučių, kurias užima vidaus reikalų ministro M. Gedvilo įžanga ir „diskusijos“, kuriose nesigirdi nebuvo nė vieno argumento prieš. Dar pusantros valandos prireikia „aptarti“ ir priimti rezoliucijai, kurioje nutariama „prašyti Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiąjį Sovietą priimti Lietuvos Socialistinę Tarybų Respubliką į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos sąstatą sąjungine respublika taip pačiais pagrindais, kuriais įeina į SSSR Ukrainos, Gudijos ir kitos sąjunginės respublikos“. Vos tik nubalsavus už šią rezoliuciją, salėje pasigirdo rusiški šūksniai: „Tegyvuoja didžioji Sovietų Sąjunga! Tegyvuoja rusiškoji tautų šeima! Tegyvuoja Socialistinė Sovietų Respublika!“ Taip pagal iš anksto parengtą scenarijų parklupdyta Lietuva turėjo nusilenkti okupantų  paskirtam SSRS įgaliotajam atstovui Vladimirui Dekanozovui. Tą pačią dieną V. Dekanozovas išvyko į Maskvą. Svarbiausia jo misija buvo baigta. Liko tik ne itin reikšmingos detalės – žemė ir nacionalizavimo reikalai, su kuriomis susitvarkoma per artimiausias porą dienų. Liepos 23-ąją Seimo sesija baigiasi nebe valstybės himnu, o ovacijomis tautų išlaisvintojui Josifui Stalinui.

 

Kandidatai prieš savo valią

 

Kaip ir buvo numatyta, už savos valstybės likvidavimą ir kitus su juo susijusius klausimus balsavo visi 78 Liaudies seimo deputatai. Tik 28 iš jų buvo tikri komunistai – daugiausia buvę pogrindininkai, niekuomet neslėpę priešiškumo Lietuvos Respublikai. Kita vertus, tarp „išrinktųjų“ atsidūrė ir daug nepartinių  tuometinei visuomenei žinomų žmonių. Atmetus seniai sovietams simpatizavusius rašytojus Antaną Venclovą, Petrą Cvirką ir Liudą Girą, likusieji inteligentai okupantams didelio pasitikėjimo nekėlė. Tarkime, gydytojas Antanas Garmus, aktorius Henrikas Kačinskas, režisierius Romualdas Juknevičius ar Palangos merė Stasė Vaineikienė viešai nereiškė susižavėjimo stalinine imperija. Tad kaip šie žmonės apskritai pateko į Liaudies Seimą, kodėl sutiko dalyvauti pražūtingame jo posėdyje ir klusniai balsavo taip, kaip reikėjo okupantui?

Viešai į šį klausimą buvo atsakyta nacių okupacijos metais, kai grupė Lietuvoje pasilikusių Liaudies seimo deputatų ir buvusios Liaudies vyriausybės narių, susirinkę Karo muziejuje, priėmė rezoliuciją, kurios viename iš punktų sakoma: „Mes viešai pareiškiame savo protestą, prieš  smurto ir falsifikacijos priemones, kurios buvo pavartotos prieš Lietvos Respubliką ir  Lietuvių tautą bolševikų valdžios tiek renkant Liaudies Seimą, tiek  jam veikiant . Nei mes, nei  kiti  Liaudies Seimo nariai, dėl aukščiau suminėtų aplinkybių, negalėjome  išreikšti ir  neišreiškėme Lietuvių tautos valios prisijungti prie  Sovietų Sąjungos“.

Šiame susirinkime buvę Liaudies seimo deputatai ir Liaudies vyriausybės nariai taip pat pasidalino prisiminimais apie dramatiškus 1940-ųjų vasaros įvykius. Vėliau jie buvo paskelbti tais pačiais 1942-aisiais pasirodžiusio leidinio „Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai“ III tome. Sunku pasakyti, ar visi šio susirinkimo dalyviai buvo iki galo nuoširdūs. Ypač tai pasakytina apie „kazokėlį“ Laisvės alėjoje šokusį, okupaciją šlovinusį ir aukštą postą LSSR Aukščiausioje Taryboje gavusį rašytoją Liudą Dovydėną, nacių okupacijos pradžioje per plauką išvengusį sušaudymo. Vis dėlto, sugretinus jo ir kitų susirinkimo dalyvių pasakojimus su kitų to meto veikėjų prisiminimais, matyti, kad buvusių „liaudies atstovų“ istorijos gana gerai atkleidžia tiek marionetinio parlamento rinkimų, tiek nelemtos liepos 21-osios užkulisius.

Kaip jau esame pasakoję, liepos 14-15 dienomis vykusiuose „rinkimuose“ laimėjo per vieną naktį nežinia iš kur atsiradusios Lietuvos Darbo liaudies sąjungos kandidatai. Apie kokių nors kitų politinių jėgų dalyvavimą nebuvo nė kalbos, o ir sovietų sudaryto rinkimų bloko kandidatų buvo lygiai tiek, kiek yra vietų Seime – 79. Kitaip sakant, rinkėjams nebuvo siūloma jokių alternatyvų. Kandidatų sąrašai buvo sudaromi itin skubiai, mat Rinkimų įstatymas „prezidentui“ J. Paleckiui pasirašyti buvo pakištas liepos 5-ąją, likus vos devynioms dienoms iki balsavimo. Tad nenuostabu, kad dauguma būsimų Liaudies seimo deputatų apie savo kandidatavimą sužinojo tik iš spaudos ir agitacinių lapelių – atsiklausti jų sutikimo ar bent jau pranešti apie įtraukimą į sąrašus jų niekas nepasivargino.

 

„Nepabėgsi, ir nebandyk…“

 

Tipiškas tokios bolševikų savivalės pavyzdys gali būti gydytojas Antanas Garmus. Nelaimė būti įtrauktam į valstybės duobkasių komandą jam teko todėl, kad komunistai laikė jį prijaučiančiu – mat gydytojas buvo labai populiarus tarp paprastų darbininkų ir kitų neturtingų kauniečių, be to, priklausė Raudonajai pagalbai arba MOPR‘ui – komunistų priedangos organizacijai politiniams kaliniams remti. Galbūt todėl dar birželio 23-ąją naujoji Lietuvos valdžia paskyrė jį Kauno burmistru, o paskui matyt nusprendė, kad sostinės galva tiesiog privalo būti ir Liaudies seimo deputatu. Pats A. Garmus 1942-aisiais tvirtino, kad į kandidatų sąrašus buvo įtrauktas su juo nepasitarus.

Tuojau nuskubėjau pas vieną žymų partietį, kurį, prieš keletą metų begydydamas, buvau pažinęs, lyg nujausdamas, kad tai jo pastangomis mane įtraukė į tą nelemtąjį kandidatų sąrašą. Aš pareiškiau jam savo nusistebėjimą, kad be mano sutikimo ir žinios tokie dalykai daromi ir pareikalavau, kad mane iš sąrašų išbrauktų. Į tai jis trumpai atsakė: „Mes padoresnių žmonių nerandame. Tamsta dėl bendro labo turi būti seimo nariu. Atsiminkite, kad Sovietų Sąjungoje nuo tokių pareigų niekas neturi teisės atsisakyti.“ Išgirdęs, kad kandidatų sąrašai jau paskelbti todėl apie išbraukimą iš jų negali būti nė kalbos, gydytojas suprato, kad ginčytis beprasima, ir, pasitaręs su bičiuliais, nutarė daugiau nebesipriešinti: pasak jo, „dar buvo truputėlis vilties, kad, jeigu seime ir nepavyks ko nors pravesti, gal bent pasiseks ką nors Lietuvai žalingo sukliudyti“. Netrukus tiek A. Garmus, tiek kiti panašių motyvų į Liaudies seimą atvesti jo deputatai įsitikins, kad tai buvo naivios viltys.

Tačiau apie tai – kiek vėliau. O kol kas peržvelkime kitų 1942-aisiais prabilusių tautos atstovų liudijimus: visi iki vieno tvirtina į Liaudies seimą išrinkti ne tik ne savo valia, bet netgi net jiems to nežinant. Štai vienas iš įdomiausių šio spektaklio personažų – rašytojas Liudas Dovydėnas prisiminė, kad kandidatu į Liaudies seimą jis buvo paskirtas dėl to, kad dar iki okupacijos dirbo Kalinių globos draugijoje ir ten susipažino su komuniste Michalina Meškauskiene. Būtent jos dėka rašytojas ir buvo įtrauktas į kandidatų sąrašus, nors vėliau ir tvirtino, kad tam atkakliai priešinosi. 1942-ųjų susirinkime L. Dovydėnas pasakojo apie tokius buvusios pogrindininkės argumentus:

„Komunistų partijos centro komitetas jau buvo numatęs tavo kandidatūrą, kaip nesusitepusio nepartinio, kilusio iš smulkių ūkininkų, rašytojo. Tiesa, partija turėjo tavęs atsiklausti… Bet mes taip užversti darbais. Pats matai. Dabar iš kandidatų atsisakyti jau vėlu: viešai paskelbta, atvaizdas… Jeigu dabar atsisakysi, reikės sugalvoti baisi priežastis… nebent mirtis, ar pabėgtum… Bet nepabėgsi, ir nebandyk, nes nuo vakar vakaro esi Saugumo Departamento žinioje ir apsaugoje.“

L. Dovydėnas prisimena tą pačią dieną apsvarstęs situaciją, pasikalbėjęs su artimais bičiuliais ir priėjęs prie tokios išvados: „Po to, kai sovietai savavališkai sulaužė sutartis, įkurdino įgulas, tų įgulų pagalba ir jų provokacijomis okupavo mūsų kraštą, kokia gi yra prasmė ir tikslas priešintis tokia pat prievarta vedamiems rinkimams?!“ Čia reikia pridurti, kad L. Dovydėnas ne tik priims komunistų „pasiūlymą“, bet ir labai greitai įsijautė į jam skirtą vaidmenį. Liepos 21-osios posėdyje jam „neužteko žodžių“ išreikšti džiaugsmui , kad Lietuva tampa vieną iš sovietinių respublikų, o rugpjūčio 24-ąją, Liaudies Seimui persivadinant Lietuvos SSR Aukščiausiąją Taryba kalbėjo: „Būti Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos nariu, tai reiškia būti apsaugotu nuo imperialistinių karų, tai reiškia būti priedangoje nenugalimosios Raudonosios armijos. Būti Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos šeimoje, tai reiškia atgauti žmogaus ir piliečio teises pasaulyje, tai reiškia būti piliečiu šeštos dalies pasaulio, į kurios galybę ir santvarką likusis pasaulis žiūri ir žiūrės su pavydu. Būti Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos šeimoje, tai reiškia kurti visų didžiausias žmonijos vertybes, kurių kiekviena tauta, kiekvienas žmogus amžinai ilgisi ir amžinai trokšta“.

Tačiau ir tai dar ne viskas – kitą dieną L. Dovydėnas buvo išrinktas LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotoju, kitaip sakant, tapo atviru sovietų kolaborantu, niekuo ne geresniu už J. Paleckį. Belieka tik stebėtis, kaip jis išdrįso pasilikti nacių okupuotoje Lietuvoje ir liko gyvas. Tiesą sakant, rašytojas iš karto pateko į gestapo akiratį ir turėjo būti sušaudytas kaip ir nespėję iš šalies pabėgti Liaudies Seimo komunistai Pranas Zibertas ir Liudas Adomauskas. Atrodo, kad L. Dovydėną išgelbėjo du dalykai – kultūrininkų bendruomenės užtarimas ir aršūs jo antisemitiniai rašiniai nacių kontroliuojamoje spaudoje.

 

Kaip režisierius tapo šaltkalviu

 

Bet grįžkime į 1940-ųjų liepą ir pasižiūrėkime, ką apie kandidatų sąrašo sudarymą pasakojo kiti nacių okupuotoje Lietuvoje pasilikę Liaudies seimo deputatai. Štai aktorių Henriką Kačinską žinia apie jo kandidatūrą užklupo poilsiaujantį Palangoje. Aktorius ilgai svarstė, už kokius nuopelnus bolševikai pasirinko būtent jį. Gal todėl, kad kartą dalyvavo kultūrbolševikų surengtame Vladimiro Majakovskio minėjime ir perskaitė ten keletą eilėraščių? Gal dėl to, kad porą kartų dalyvavo SSRS pasiuntinybėje surengtame priėmime, o gal kad 1936-aisiais vyko į Maskvoje surengtą teatro dekadą?  Atsakymo į šį klausimą H. Kačinskas pamėgino ieškoti komunistų partijos centro komitete. Tačiau ten į kalbas niekas nesileido. Pasipriešinti aktorius neišdrįso ir tik džiaugėsi šiaip taip atsikratęs nurodymo vykti į Šiaulius ir sakyti kalbas ten rengiamuose prosovietiniuose mitinguose.

Dar keistesnė istorija nutiko kitam teatralui – režisieriui Romualdui Juknevičiui. Iš pradžių į kandidatų sąrašus jis buvo įrašytas kaip valstietis, o vėliau rinkiminiuose mitinguose pristatomas kaip „ilgametis ir nenuilstamas kovotojas už liaudį, šaltkalvis, ilgus metus išsėdėjęs įvairiuose kalėjimuose už politinę veiklą“. Prieštarauti tokiems kliedesiams režisierius, aišku, neišdrįso, tik svarstė – nejau tam, kad atsidurtų rinkimus organizuojančių okupantų akiratyje, pakako porą teatrinių sezonų pagyventi ir pasitobulinti Maskvoje?

Kaip matome, net ir tie kandidatai, kurie mėgino prieštarauti jų stūmimui į butaforinį Seimą, tai darė labai jau nedrąsiai ir neryžtingai. Tokį elgesį galima paaiškinti visų pirma baime dėl savo ir savo šeimų likimo. Juolab, kad bolševikų teroras prasidėjo gerokai anksčiau, nei rinkimai.

Pirmieji sovietams neįtinkančių asmenų suėmimai prasidėjo jau birželį. O liepos 1-ąją „Lietuvos aidas“ paskelbė redakcinį straipsnį, kuriame sakoma: „Krašto demokratizacija – tai kova be pasigailėjimo su visais liaudies priešais. Sutriuškintos reakcijos pakalikai dar ne visai išvaryti iš valstybės aparato. Jų dar yra ir kariuomenėje. Įvairūs liaudies priešai, kurių vieta kalėjimuose, laisvai dar vaikštinėja gatvėmis. Tokiam liberalizmui turi būti padarytas galas“. Nepraėjus nė savaitei,  liepos 6 dieną pasirodė naujojo saugumo vado A. Sniečkaus įsakymas „Destruktyvų, priešvalstybinį elementą, agituojantį prieš liaudies vyriausybę ir ardantį rinkimų tvarką, įsakau vietoje areštuoti ir pravesti tardymą laike 3 dienų“. Suprantama, kad atsidurti šiame sąraše nė vienas iš būsimų „liaudies atstovų“ nenorėjo.

Ar „išrinktieji“ į Liaudies seimą nujautė, kad V. Dekanozovas ir kompanija skirs jiems nepavydėtiną savo valstybės duobkasių vaidmenį? Vargu. Atrodo, kad to nenujautė net ir didžioji dalis parlamentarais paskirtų komunistų. Ir kaip galėjo nujausti, jei net vadinamosios Liaudies vyriausybės nariai šią kraupią paslaptį sužinojo likus porai savaičių iki lemtingų sprendimų. Arba bent jau taip tvirtino. Štai net toks odiozinis personažas kaip M. Gedvilas liepos pradžioje kalbėdamasis su Liaudies vyriausybės vadovu V. Krėve sakė, kad, tapdamas vidaus reikalų ministru buvęs užtikrintas, jog Raudonoji Armija atėjusi ne keisti Lietuvos vidaus santvarkos, bet užtikrinti jos nepriklausomybės. Tik dabar jis supratęs, kad tai apgaulė. Apskritai jis, kaip komunistas dabar patekęs į tokią klampynę, kad jam belieka „arba išeiti iš proto, ar nusišauti, ar laukti, kad jį nušautų.“

Ilgai nieko  nežinojęs apie V. Molotovo sumanymus V. Krėvei dievagojosi ir J. Paleckis.  O kai sužinojo, jį tas taip paveikė, kad „buvo nuo to iš proto išėjęs ir dabar gailisi, kad tą protą atgavo.“ J. Paleckis guodėsi, kad priimdamas pasiūlymą sudaryti vyriausybę, jis buvęs apgautas, nes V. Dekanozovas tuomet užtikrinęs, jog Lietuvos nepriklausomybei jokio pavojaus nesą. O dabar liaudies valdžios vadovas su ašaromis aiškino supratęs, kad Lietuvai jokios išeities nėra, o bet koks mėginimas priešintis tik pakenks žmonėms, o ypač – inteligentijai.

 

„Išsišoksi — paskelbs bepročiu“

 

Tokiomis nuotaikomis užsikrėtė ir pats V. Krėvė. 1942-ųjų susirinkime dalyvavęs A. Garmus prisiminė tokius Liaudies vyriausybės vadovo argumentus: „Dabar reikia gelbėti tai, ką galima išgelbėti, pirmoje eilėje inteligentiją. Kai jūs jų planams pasipriešinsite, tai ne tik patys su šeimomis žūsite, bet kerštas kris ant visos mūsų inteligentijos. Ji bus sunaikinta“. Tiesa, sunku patikėti, kad V. Krėvė nuoširdžiai manė, jog nuolankumu  galima išgelbėti geriausius krašto žmones. Vargu ar 1918-1920 metais Lietuvos konsulu Baku dirbęs ir  bolševikų invaziją į Azerbaidžaną matęs rašytojas, galėjo tikėtis, jog nesipriešinimo atveju inteligentija bus palikta ramybėje. Apybraižos „Bolševikai“ autorius puikiai suvokė, kad bet kuriuo atveju tautos žiedas bus naikinamas, ir tolimesni įvykiai tai patvirtino.

Jei tokios nesipriešinimo pozicijos laikėsi aukšti sovietizuojamos Lietuvos pareigūnai, tai ką kalbėti apie eilinius Liaudies Seimo narius, lemtingojo liepos 21-osios posėdžio išvakarėse surinktiems Kauno „Metropolio“ viešbutyje? Apie komunistus čia nekalbėsime, o kitiems akimirksniu pajutusiems enkavėdistų ir vietos partinių šulų „globą“ labai greitai tapo aišku, kad nepriklausoma Lietuva žuvo, o jiems, parlamentarams rytoj teliks tik išrašyti jos mirties liudijimą. Tiesa, susitaikę su tuo, kas neišvengiama, keturi deputatai: A. Garmus, A. Staškevičiūtė, L. Gira ir L. Dovydėnas tarėsi, kaip išgelbėti bent jau valstybės simbolius – Trispalvę ir himną. Išgirdęs apie tokį sumanymą, A. Sniečkus tik numojo ranka: himnas ir vėliava esą tik simbolinės smulkmenos. „Kai dalykai iš esmės pasikeitę, ar verta esą tais niekniekiais galvą kvaršinti“, – pareiškė jis. Tuo tarpu M. Meškauskienę toks pasiūlymas nejuokais supykdė. „Čia nesą vietos tai svarstyti. Maskva su Lietuvos vyriausybe ir kariuomene esą pagrindinai susitarusi visais klausimais. Liaudies Seimui būsianti pateikta dienotvarkė ir paruošti įstatymų projektai, mums teliksią pasakyti „taip arba ne“, ir viskas“, – tokius buvusios komunistinio pogrindžio veikėjos žodžius prisiminė L. Dovydėnas.

Ginčą nutraukė Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas komunistas Vladas Niunka. Pasikvietęs L. Dovydėną į savo kambarį, jis tyliai ištarė: „Nesiginčyk, viskas eina ir eis, kaip numatyta, ar tu, ar A. Garmus, ar A.
Staškevičiūtė to norės ar nenorės. Jeigu per Liaudies Seimo posėdį išsišoksi — paskelbs bepročiu, o gal dar išras, kad esi fašistų organizacijos auka. .. Skerdynės įvyks.. . Aš skaitausi šioks toks teisininkas, bet ir be to aš ir tu galime suprasti: kur jėga, ten teisė. Lietuva bus bolševistinė ir niekas neišvaduos, niekas jos nuo to neišgelbės“. O vidaus reikalų viceministras Aleksandras Guzevičius buvo dar konkretesnis: „Dar nors vienas žodis, ir jūsų čia nebebus“, – pareiškė jis Liudui Girai.

Viskas tapo aišku akimirksniu. Keturi „maištininkai“, nekalbant jau apie kitus, mažiau aktyvius deputatus tą vakarą suprato, kad jie tėra tik sraigteliai pragariškoje klastos, smurto ir prievartos mašinoje. Tad kitą dieną V. Dekanozovo surežisuotas spektaklis vyko sklandžiai – Lietuvos Respublika jos piliečių „atstovų“ rankomis buvo sunaikinta mažiau nei per pusantros valandos.

Lietuvos žinios, 2017-07-21

 

 

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s