Sovietinis teroras: karas prieš beginklius

AL-170804-03

 

Baigiantis liepai, Kremlius rado progą dar kartą prapliupti įtūžiu prieš Lietuvos partizanus, išvadindamas juos banditais ir nacių talkininkais, nuo kurių nukentėjo daugybė apie šviesų socializmo rytojų svajojusių lietuvių. Prisiminkime, iš kokių laikų atėjo šios frazės ir kas iš tikrųjų kaltas dėl tūkstančių civilių lietuvių mirčių.

 

Aras Lukšas

 

Prieš porą savaičių oficialioji Maskva paleido į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis dar vieną informacinio karo papliūpą, apkaltindama pokario partizanus masinėmis taikių gyventojų žudynėmis. Tokį seniai matytą Kremliaus įniršį sukėlė NATO filmas apie ginkluotą rezistenciją ir jame nuskambėjusi aiški užuomina: ir šiandien esame pasirengę kovoti, ir šiandien į ginkluotą Rusijos agresiją atsakytume taip pat, kaip atsakėme tais baisiais metais.

Šią mintį patvirtina net ir faktas, kad pirmiausia į Kremliaus skleidžiamą melo ir purvo srautą reagavo ne oficialios Lietuvos institucijos, o mes su jumis. Rusijos Užsienio reikalų ministerijos paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“ dešimtys tūkstančių mūsų valstybės piliečių užvertė grotažodžiais su viena vienintele žinia: „Kremliau, mūsų istorijos neperrašysi!“ Greta to, oficialiojo Kremliaus paskyrą užgriuvo itin prasti vertinimai, dėl ko jos reitingas nuo aukščiausių penkių balų nukrito iki vargano vieneto.

Gavę vienetą už istorijos žinias, Rusijos propagandistai, regis, pristigo argumentų, tad sugebėjo atsakyti tik tuo pačiu melo pliūpsniu. Pacituosime vieną, jau gerokai nuvalkiotą jų teiginį: „Vieni lietuviai (atviri galvažudžiai ir teroristai, pasivadinę „miško broliais“) su gyvulišku įniršiu, negailėdami nei vaikų, nei senelių, pjovė vienkiemiuose kitus lietuvius, savo tėvynainius, kurie norėjo tik ramaus ir taikaus gyvenimo SSRS  sudėtyje“.

Neverta polemizuoti su tais, kuriems mūsų laisvė ir mūsų valstybingumas – krislas akyje. Nėra prasmės įrodinėti, kad tiesa yra tiesa, o melas yra melas. Nėra reikalo dar kartą kalbėti apie tai, ką mes su jumis ir taip puikiai žinome. Nėra dėl ko įtikinėti pačius save, kad dešimtys tūkstančių Lietuvos sūnų ir dukterų, kritusių nelygioje kovoje su kruvina melo ir klastos imperija, nebuvo nei „fašistai“, nei „banditai“. Vietoje to pasižiūrėkime, kas iš tiesų sunaikino šimtus tūkstančių Lietuvos piliečių, kurių dauguma buvo taikūs beginkliai žmonės norėję tik vieno – ramiai gyventi savo laisvoje Tėvynėje.

 

Per metus – 30 tūkstančių aukų

 

Viskas prasidėjo 1940-ųjų liepą, kai Raudonosios armijos okupuota Lietuva formaliai dar buvo nepriklausoma valstybė. Vos paskelbus rinkimus į vadinamąjį Liaudies seimą, okupantų valia turėjusį sunaikinti mūsų valstybę, buvo padėtas „teisinis“ pagrindas pirmosioms masinėms represijoms. Pastebėsime, kad jos buvo nukreiptos prieš piliečius, nė nemėginusius pasipriešinti raudonųjų ordų invazijai. Kaip žinome, jai nesipriešino niekas: nei Lietuvos vyriausybė, sutikusi priimti Maskvos ultimatumą ir įsileisti „papildomą Raudonosios Armijos kontingentą“, nei kariuomenė, gavusi išdavikišką jos vado Vinco Vitkausko įsakymą draugiškai sutikti atėjūnus, nei, juo labiau, paprasti žmonės, dėl žaibiškai besirutuliojančių įvykių apskritai nesupratę, kas vyksta. Šį teiginį patvirtina ir patys okupantų parankiniai: „Iki šiol neturime žinių, kad būtų kuriama kokia nors dešiniųjų organizacija, kuri ryžtųsi kovoti su dabartine vyriausybe“, – pažymima liepos 13 dieną į Maskvą išsiųstame subolševikinto Valstybės saugumo departamento vadovo, buvusio pogrindžio komunistų veikėjo Antano Sniečkaus pranešime.

Prisiminkime, kad tas pats A. Sniečkus, liepos 7-ąją pasirašė visiškai slaptą dokumentą – „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. vadovaujamojo sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą“. Jame nurodyta per tris dienas parengti suimtinų asmenų sąrašus ir padaryti viską, kad šie neturėtų jokios galimybės pasislėpti ar pasitraukti iš Lietuvos. Būtent šią datą galima laikyti masinių represijų okupuotoje Lietuvoje pradžia.

Pirmieji suėmimai prasidėjo liepos 10-ąją ir truko visą savaitę. Visą šį procesą akylai ne tik sovietinio NKVD vadovas Lavrentijus Berija, bet ir pats Kremliaus šeimininkas Josifas Stalinas. Jiems NKVD rezidentūra iš Kauno pranešė, jog liepos 10-17 dienomis Lietuvoje suimti 504 asmenys, tarp kurių buvo „158 tautininkų partijos nariai, 31 Voldemaro šalininkas, 7 krikščionys demokratai, 8 šauliai, 4 liaudininkai, 148 lenkų karininkai ir asmenys, dalyvavę lenkų kontrrevoliucinėse organizacijose, 12 baltagvardiečių, 17 politinės policijos agentų, 14 trockininkų, 7 užsienio žvalgybos agentai ir 73 kiti kontrrevoliuciniai elementai“. Pastarasis terminas reiškė tiesiog miesto ir kaimo inteligentus, visuomeninių organizacijų veikėjus, žurnalistus, redaktorius ir kitus aktyvesnius bei labiau pastebimus piliečius. Vis dėlto, atsižvelgiant į „neplaninius“ suėmimus, šie skaičiai galėjo būti bent keturis kartus didesni.

Tai buvo tik pirmieji okupantų veiksmai kovoje prieš neginkluotus Lietuvos piliečius. Kur kas didesnį mastą jie įgijo 1941-ųjų birželį, prieš pat SSRS ir Vokietijos karą, o ypač – pirmosiomis jos dienomis. Pakanka prisiminti birželio 14-osios trėmimus, per kuriuos į amžino įšalo žemę buvo išvežta daugiau nei 17 tūstančių taikių Lietuvos gyventojų, iš kurių beveik kas trečias buvo vaikas, o kas dešimtas – senelis. Daugelis iš šių pirmųjų tremtinių, ypač vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės už poliarinio rato išgyveno vos metus kitus.

O štai pirmosiomis karo dienomis besitraukiantys raudonieji ir jų vietiniai padlaižiai griebėsi kitų nusikaltimų. Būtent tuomet į istoriją buvo įrašyti kraupūs to meto puslapiai: Červenė, Rainiai, Pravieniškės. Pirmąją karo dieną NKVD nutarė nepalikti Lietuvoje nė vieno kalinio – tiek nuteistojo, tiek laukiančio teismo. Kriminaliniai kaliniai turėjo būti paleisti, o štai politiniai – evakuoti. Kadangi evakuacijos būdai nebuvo nurodyti, NKVD ir NKGB darbuotojai bent jau Lietuvoje rinkosi paprasčiausią planą – vadinamąją „evakuaciją pagal I kategoriją“. Šis eufemizmas reiškė tik viena – evakuojamųjų kelią į mirtį. Taip, išvaryti į Baltarusiją prie Červenės kaimo buvo sušaudyti 500 lietuvių, dar tiek pat jų buvo nužudyta pakeliui į egzekucijos vietą.

Pačioje Lietuvoje teritorijoje čekistai ir vietos sovietiniai aktyvistai su kaliniais elgėsi ypač žiauriai: iš 73 Telšių kalėjimo politiniai kalinių tik 10 buvo sušaudyti – likusieji nužudyti suknežinant jiems galvas arba užbadant durtuvais. Maža to, prieš mirtį visi iki vieno buvo žiauriausiai kankinti. Ne ką geriau buvo ir Pravieniškėse – čia išžudyta ne tik beveik 500 kalinių bet ir jų prižiūrėtojai su šeimomis. Kitose vietovėse kaliniai buvo žudomi su civiliais gyventojais, kuriuos vietos partiniai aktyvistai laikė nelojaliais ar priešiškai sovietų valdžiai.

Taigi, per vienerius pirmosios okupacijos metus, sovietų nusikaltimų aukomis tapo daugiau 30 tūkstančių taikių mūsų šalies piliečių: 21 tūkstantis atsidūrė tremtyje ir lageriuose, o beveik du dūkstančiai buvo nužudyti Lietuvos teritorijoje. Okupantams, kurių nusikaltimus nutraukė karas, tai buvo tik lengvas apšilimas. 1944-aisiais į mūsų šalį sugrįžusios raudonosios ordos užgriuvo mūsų miestus ir sodybas su dešimteriopu įniršiu.

 

„Bus žmogus – straipsnį rasime“

 

Dar 1943 lapkričio 30 dieną, likus maždaug aštuoniems mėnesiams iki Raudonosios armijos įsiveržimo į Lietuvą sovietų valstybės saugumo liaudies komisaras  Vsevolodas Merkulovas pasirašė įsakymą apie NKGB operatyvinių grupių sukūrimą Baltijos šalyse. Nežinojo ir to, kad vadovauti Lietuvos čekistams paskirtas Aleksandras Guzevičius dar iki šio įsakymo pasirašymo parengė būsimų represijų Lietuvoje planą, kurio pirmoji užduotis atrodė taip: „Miestuose ir valsčiuose parengti kruopščią vokiškųjų fašistų pagalbininkų apskaitą ir organizacijų bei asmenų, kuriuos reikia likviduoti priešui palikus okupuotą teritoriją, sąrašus.“

 

Ką sovietai laikė „fašistų pagalbininkais“? Ogi 2 tūkst. voldemarininkų, 40 tūkst. jaunalietuvių, 60 tūkst. šaulių, 10 tūkst. Nepriklausomybės kovų savanorių, 8 tūkst. mokytojų, priklausiusių dr. Jono Basanavičiaus draugijai ir 30 tūkstančių Jaunųjų ūkininkų sąjungos narių, kuriuos Lietuvoje veikiantiems čekistams 1944 metų liepos 6-osios instrukcijoje nurodė tas pats V. Merkulovas. Planas turėjo būti žūtbūt įvykdytas, nors tiek „liaudies priešų“ Lietuvoje vargu ar buvo likę – didelė jų dalis buvo nužudyti ar atsidūrė lageriuose dar iki karo, o kiti, žinodami, kas jų laukia sugrįžus sovietams,  tą vasarą spėjo pasitraukti į Vakarus.

 

Tačiau kam tai rūpėjo – vykdydami iškeltas užduotis, čekistai surado kitų „vokiečių talkininkų“. Lygiai taip, kaip ir šiandieniniai Kremliaus propagandistai, šiai kategorijai jie lengva ranka priskyrė kone kiekvieną lietuvį, aktyviais veiksmais neprisidėjusį prie bolševikinės okupacijos įtvirtinimo. O ką jau kalbėti apie Birželio sukilėlius ar nekomunistinio antinacinio pogrindžio veikėjus, kurie, okupantų supratimu, taip pat talkininkavo vokiečiams.

 

Tiesa, kol per kraštą ritosi frontas,  aktyvesnių veiksmų NKGB imtis negalėjo. Tačiau tą vasarą visi 18-35 metų Lietuvos vyrai sulaukė kito smūgio – prievartinės mobilizacijos į Raudonąją armiją. Tiek gaudant rekrūtus, tiek vykdant kitas represijas prieš civilius Lietuvos gyventojus, iš pradžių aktyviausiai dalyvavo ne V. Merkulovo ir A. Guzevičiaus čekistai, o Lavrentijui Berijai pavaldūs įvairios paskirties NKVD kariuomenės junginiai, pasirodydavę iš karto praslinkus frontui.  Vieni pirmųjų Lietuvoje atsirado I Pabaltijo ir III Baltarusijos fronto užnugario apsaugos ir karinės kontržvalgybos – „Smeršo“ daliniai.  Nors formaliai šios struktūros turėjo „valyti užnugarį“ nuo užsilikusių vokiečių šnipų ir diversantų, jų gniaužtuose pirmiausia atsidūrė niekuo dėti civiliai.

 

Sovietų vidaus kariuomenė nesismukino – apsupdavo ištisus valsčius ar miestelius ir griebdavo visus, kurie pasirodydavo bent kiek įtartini. Sulaikytieji iš karto atsidurdavo rūsiuose ar daržinėse įrengtose laikinose areštinėse, o vėliau perduodami NKVD ar NKGB. „Kad tik būtų žmogus, o straipsnį surasime“ – tokiu principu tuomet vadovaudavosi čekistai, ieškodami dingsties suimti sugautuosius  Tiesa, bent jau iš pradžių rasti priekabių ne visada sekėsi: iš 5310 iki lapkričio 1 dienos laikytų žmonių suimtas buvo  tik 1041 asmuo, dar 234 dingo be žinios. Nors masinės represijos iki vėlaus rudens dar nevyko, net ir šie sulaikymai bei suėmimai gerokai viršijo 1940-1941 metų teroro mastą. Tačiau blogiausia dar buvo ateityje.

 

Spalio viduryje sovietai jau buvo užėmę beveik visą Lietuvos teritoriją, išskyrus Klaipėdą ir siaurą pajūrio ruožą.  Dabar jie galėjo imtis gerokai platesnio masto represijų, numatytų V. Merkulovo spalio 12-osios įsakyme „Dėl antisovietinio pogrindžio ir jo ginkluotų būrių likvidavimo Lietuvos SSR teritorijoje“.  Po penkių dienų LSSR vidaus reikalų liaudies komisaras Josifas Bartašiūnas patvirtino pirmąjį plataus  masto vadinamųjų operatyvinių čekistinių priemonių planą, numatantį masines kratas ir areštus penkiose rytinės ir pietinės Lietuvos apskrityse.

 

Iš tiesų visos šios čekistų pastangos buvo nukreiptos ne tiek prieš ginkluotus rezistentų būrius, kiek prieš beginklius Lietuvos piliečius, kurių absoliučią daugumą sudarė nuo mobilizacijos į Raudonąją armiją besislapstantys ar sugebėję iš jos pabėgti vyrai, kurių iki lapkričio vidurio buvo užregistruota daugiau nei 33 tūkstančiai. Visi jie į Maskvą siunčiamose ataskaitose buvo įvardijami kaip „ginkluotos nacionalistų gaujos“.  Kad ataskaitos atrodytų labiau įtikimos, čekistai nurodydavo atėmę iš „banditų“ gausybę ginklų, kuriuos iš tikrųjų rasdavo buvusių mūšių su vokiečiais laukuose ar kuriuos savanoriškai atnešdavo įbauginti kaimų ir miestelių gyventojai. Dar įdomiau, kad NKVD vadai ataskaitose nurodydavo mūšiuose su „ginkluotomis gaujomis“  nepatyrę jokių nuostolių. Ir tai buvo tiesa: kokių gi nuostolių ginkluota kariuomenė gali patirti kovose su beginkliais civiliais? Tokiu žiaurumu okupantai patys skatino įnirtingą pasipriešinimą, o vėliau – ir tikrą karą, kurio mūšiuose jie toli gražu ne visuomet tapdavo nugalėtojais.

 

Lietuviškų kaimų skerdynės

 

 

Lapkričio mėnesį visą Lietuvą jau buvo apraizgęs NKVD ir NKGB struktūrų tinklas, turėjęs poskyrius 272-uose valsčiuose. Kovai su nepaklusniais Lietuviais buvo planuojamos vis naujos čekistinės operacijos, kurioms sutelkta dvylika NKVD pulkų su daugiau nei 16 tūkst. kareivių. Visos šios grėsmingos jėgos svarbiausiu taikiniu ir toliau buvo taikūs civiliai – 90 proc. iš 235 lapkričio mėnesį per tokias operacijas nužudytų lietuvių neturėjo jokio ginklo, tačiau ataskaitose vis tiek buvo priskirti prie ginkluotų „banditų“.

 

Apie tikrą ginkluotą pogrindį NKVD iki gruodžio mėnesio nežinojo beveik nieko ir kovą su juo planavo tik remdamasis jau įvykdytų pasipriešinimo akcijų faktais ir rastais Lietuvos Laisvės Armijos dokumentais. Tačiau kam planuoti tikslines operacijas prieš pogrindininkus, jei užsimota sunaikinti visą sovietijos priešu laikomą tautą, o šį naikinimą pateikti kaip karo su Vokietija epizodą. Neatsitiktinai NKVD dalinių veiklą Lietuvoje iš pradžių koordinavo NKGB ir NKVD įgaliotinis Ivanas Serovas, dar vadintas Umanės budeliu. Būdamas Ukrainos NKGB viršininko pavaduotoju šis čekistas 1941-ųjų liepą įsakė Umanės mieste nužudyti 767 Tarnopolio srities kalėjimo kalinus, o vėliau aktyviai dalyvavo susidorojant su Pavolgio vokiečiais. Vėliau vadovauti lietuvių tautos naikinimui buvo atsiųstas ir už čečėnų, ingušų ir ukrainiečių naikinimą ordinais apdovanotas L. Berijos pavaduotojas Sergejus Kruglovas. Būtent jis 1944 metų gruodžio 6 dieną išleido įsakymą, davusį pradžią vienai žiauriausių baudžiamųjų akcijų prieš Lietuvos gyventojus, kurių metų buvo siaubiamos ir deginamos kaimų sodybos, o savo namuose ir aplinkiniuose miškuose per dvi gruodžio savaites nužudyta daugiau nei 400 beginklių žmonių.

 

Baigiantis 1944-iesiems Lietuvoje veikiantys čekistai ir čia esantys NKVD daliniai pradėjo ruoštis naujam nusikaltimui, kai kurių istorikų darbuose pavadintam kalėdiniu teroru. Gruodžio 20-ąją prasidėjusios lietuviškų kaimų skerdynės truko penkias dienas. Ypatingu žiaurumu baudėjai pasižymėjo Alytaus apskrities Merkinės valsčiuje, kur Kūčių vakarą buvo sudegintos 48 Klepočių, Ryliškių, Lizdų ir kitų kaimų sodybos. Kai kurie kaimų gyventojai tądien sudeginti savo namuose, o jų sodybos išplėštos. Tikras aukų skaičius ir žudynių aplinkybės taip ir liko neatskleistos, tad apie jas galima spręsti tik iš enkavėdistų ataskaitų, kuriose teigiama, jog „per dvi dienas trukusius susirėmimus“ nukauti 43 ir suimti 23 „banditai“, iš kurių paimta daug ginklų. Tačiau ši ataskaita – absoliutus melas, nes jokių ginklų ir jokio pasipriešinimo, pasak liudytojų ir vėliau leistos pogrindžio spaudos nebuvo. Kaip nebuvo jo Kūčių vakarą ir Kalėdų rytą kitose Lietuvos vietovėse, kuriose pasidarbavo lietuvių tautos naikintojai.

 

Iš viso per kalėdines baudžiamąsias akcijas sovietų čekistinė kariuomenė nužudė 482, o per pirmąjį „išvaduotojų“ veiklos pusmetį  – 2489 žmones. Tik kas dešimtas iš jų turėjo galimybę ginklu pasipriešinti baudėjams.  Dar daugiau nei 13 tūkstančių buvo suimti ir atsidūrė kalėjimuose bei lageriuose, 24 tūkstančiai paimti į Raudonąją Armiją iš kurios nemaža dalis nebegrįžo – žuvo fronte arba mirė nuo išsekimo ir ligų. Atsižvelgiant į šiuos duomenis galima sakyti, kad vien 1944-aisiais vienokia ar kitokią „išvaduotojų“ prievartą patyrė apie 100 tūkstančių Lietuvos gyventojų.

 

 

Didžiojo teroro metai

 

 

Bet ir tai buvo tik pradžia –  didysis teroras prasidėjo 1945-aisiais. Būtent tų metų pradžioje sovietinė kariuomenė jau buvo užėmusi visą mūsų šalies teritoriją. Tuomet žiauriausių Raudonosios Armijos ir NKVD siautėjimų auka tapo vakarinė krašto dalis – Mažoji Lietuva. Jau 1945-ųjų vasarį dėl bolševikų vykdytų civilių gyventojų žudynių ir masinio jų bėgimo paskui besitraukiančią Vokietijos kariuomenę Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės apskrityse beveik neliko vietos gyventojų.

 

Kodėl sovietai taip žiauriai elgėsi Mažojoje Lietuvoje, bent jau galima paaiškinti – mat šio krašto gyventojus bolševikinių propagandistų apkvailintos raudonarmiečių galvos laikė vokiečiais, vadinasi – pikčiausiais savo priešais. Bet kodėl tuomet tais pačiai metais ištuštėjo ištisi Vilniaus krašto kaimai? Kuo buvo dėti tos Lietuvos dalies gyventojai lenkai, kaip, beje, ir 8 tūkstančiai lietuvių, suskubusių užsirašyti lenkais ir  „repatrijuoti“, kad išvengtų žudynių, trėmimų ir kitokių represijų? Šiaip ar taip, iki 1946-ųjų lapkričio 1-osios vien čia netekome daugiau nei 171 tūkstančio mūsų piliečių. O į jų vietą tuo pat metu plūdo iš visų sovietijos pakampių surinkti kolonistai. Laimei, kolonizacija, galima sakyti, apsiribojo vien tik Vilniaus kraštu: kitur, stiprėjant ginkluotai rezistencijai, atėjūnai kišti nosies nedrįso.

 

Būtent tais metais ginkluotas pasipriešinimas okupantams pradėjo įgyti didžiausią mastą ir būtent tada NKVD žodyne vis dažniau imtas vartoti žodis „banditai“.  Taip sovietai vadino kone visus į jų nagus patekusius lietuvius, nors oficialiai „banditais“ turėjo būti laikyta tik viena iš dešimties suimtųjų kategorijų. Kitiems priklausė vadinamieji „antisovietiniai elementai“, „vengiantieji šaukimo į Raudonąją armiją“, „išdavikai“, „lietuvių nacionalistinio pogrindžio dalyviai“, „lenkų nacionalistinio pogrindžio dalyviai“, „vokiečių žvalgybos agentai“, „vokiečių parašiutininkai“ bei „Raudonosios Armijos dezertyrai“. Pirmosioms keturioms kategorijoms priklausė devyni iš dešimties suimtų (o dažnai ir nužudytų) lietuvių.

 

O nužudytųjų buvo išties daug. Net pačių čekistų duomenimis per pirmuosius penkis 1945-ųjų mėnesius surengtas vadinamąsias karines čekistines operacijas tokių priskaičiuota 5214. Verta pastebėti, kad per to laikotarpio baudžiamąsias akcijas, kurias enkavėdistai laikė didžiausiu savo laimėjimu, dažniausiai žūdavo ne tik ginkluoti rezistentai – nukentėdavo bet kas, kas čekistams atrodydavo bent kiek įtartinas. Kaip pavyzdį galima paminėti Trakų apskrities Onuškio valsčiaus Miguičionių kaimą – jį enkavėdistai sudegino iki pamatų, o daugelį ten gyvenusių neginkluotų vyrų sušaudė, vėliau priskirdami juos „banditams“ bei „pogrindžio nacionalistams“.  Ir taip nutiko vien dėl to, kad okupantai atvirame mūšyje nesugebėjo įveikti tikrų ginkluotų rezistentų.

 

Okupantų susidorojimą su taikiais gyventojais, vėliau klastojant ataskaitas, paaiškina ir faktas, kad 1945-ųjų gegužės pabaigoje vietos čekistams perduotas vyriausiojo Kremliaus budelio Lavrentijaus Berijos nurodymas per 2-3 savaites „išvalyti Lietuvą nuo nacionalistinių elementų“ taip ir liko popieriuje. Patvirtina tai ir Didžiosios kovos apygardos vado Jono Misiūno – Žalio Velnio tuo pat metu paskelbtas įsakymas, kuriame rašoma: „Priešas negali sunaikinti mūsų (…), o nukauna pakliuvusį po ranka žmogų ir veža parodyti žmonėms, kad nukautas banditas“. Kaip matyti iš istoriko Arvydo Anušausko knygoje „Teroras 1940-1958 m.“ pateikiamų skaičių, vien tik 1945-aisiais prie žuvusių partizanų čekistai priskyrė mažiausiai tris tūkstančius sušaudytų, sudegintų ar nukankintų beginklių žmonių.

 

Bet ir tai dar ne viskas. Atskirai reikėtų prisiminti ir NKVD, NKGB, MVD ir KGB agentų smogikų nužudytus niekuo dėtus žmones. Prisiminti tai, kad priešai, apsimetę Lietuvos partizanais, plėšė, prievartavo ir žudė civilius gyventojus vien todėl, kad lietuviško kaimo akyse sukompromituotų moralės normų bei Ženevos konvencijos nuostatų prisilaikiusius Tėvynės gynėjus. Vėliau pasakojimai apie sovietinį rojų dievinusių civilių žudynes, kurias vykdė „banditai“, „nacionalistai“ ir „hitlerininkų pakalikai“ nuodijo ne vienos lietuvių kartos sąmonę. Šiandien tie patys žodžiai sklinda iš dabartinio Kremliaus oficialių asmenų ir jų propagandistų lūpų.

Lietuvos žinios, 2017-08-04

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s