Kazys Lozoraitis: trečiasis iš diplomatų giminės

 

 AL-170825-06

Rugpjūčio 13-ąją sukako 10 metų kai Romoje mirė pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos ambasadorius prie Šv. Sosto Kazys Lozoraitis. Šiandien, remdamiesi jo paties bet jį pažinojusių žmonių prisiminimais, atkurkime ryškiausius šio žymios diplomatų giminės atstovo gyvenimo epizodus.

 

Aras Lukšas

 

 

Kalbėti apie Kazį Lozoraitį atsietai nuo jo šeimos tiesiog neįmanoma. Ir ne vien todėl, kad jis buvo trečiasis iš šios šeimos narių, atstovavusių Lietuvai prie Šventojo Sosto. Ir ne vien todėl, kad tėvo Stasio Lozoraičio, brolio Stasio Lozoraičio jaunesniojo ir Kazio Lozoraičio diplomatinė tarnyba apėmė tiek tarpukario, tiek okupuotos, tiek išsivadavusios iš sovietijos Lietuvos laikotarpius. Šią šeimą svarbu prisiminti dar ir dėl to, kad ir tarp vyresnių jos kartų atstovų buvo nemažai žinomų XIX a. tautinio atgimimo veikėjų ir šiaip šviesių asmenybių, be jokios abejonės perdavusių savo idealus ir vaikams, ir vaikaičiams.

Štai Kazio senelis iš tėvo pusės Motiejus Lozoraitis buvo pirmasis lietuvis advokatas, dirbęs Mintaujoje, vėliau – Kaune, bendradarbiavęs rūpinęsis socialiniais klausimais bei demokratijos principų sklaida, bendradarbiavęs „Varpe“, palaikęs ryšius su tokiais tautinio atgimimo veikėjais kaip Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis, Gabrielius Landsbergis. Motinos – žymios visuomenės veikėjos bei pedagogės – Vincentos Matulaitytės-Lozoraitienės giminėje buvo ir Vilniaus arkivyskupas palaimintasis Jurgis Matulaitis, ir knygnešys bei gydytojas Stasys Matulaitis.

O ir šiaip jau visa Matulaičių giminė prisimenama kaip labai šviesių ir draugiškų žmonių bendruomenė, kurioje visi vienas kitą rėmė ir padėjo Kazys, dar būdamas vaikas, negalėjo to nejausti ir nematyti. Per tuos 6-7 metus, kuomet būsimas diplomatas su tėvais gyveno Kaune, šeima kasmet vasarodavo mamos gimtinėje Domeikose, kur svečiai visada buvo laukiami ir mylimi. „Viskas švytėte švytėdavo, kai Domeikai sulaukdavo kauniečių vasarotojų“, – Lozoraičių šeimos gyvenimą tyrinėjusiai dailėtyrininkei Giedrei Jankevičiūtei pasakojo K. Lozoraičio vaikystės draugė Dalia Marija Dankevičiūtė-Brazauskienė. Pašnekovė minėjo, kad jau tada Kazys, kurį draugai kažkodėl vadindavo Pupa, Kazys jau tuomet buvęs švelnus, draugiškas ir labai gerai išauklėtas berniukas, tačiau atrodė kaip tikras didmiesčio vaikas: kuomet kiti lakstydavo po pievas batus, būsimasis diplomatas buvo visada tvarkingai apsirengęs, apsiavęs kojinaites ir batukus.

Gal kaimo vaikams toks apsirengimas ir atrodė keistai, tačiau Kazys juk buvo tikras didmiesčio vaikas, kurio pirmieji treji gyvenimo metai prabėgo didelėse Europos sostinėse. Gimė jis 1929 metų liepos 23-ąją Berlyne, o būdamas vienerių, persikėlė į naują tėvo Stasio Lozoraičio paskyrimo vietą – Romą.

 

„Eksperimentinis vaikas“

 

Į Kauną Lozoraičiai sugrįžo 1932-aisiais, kuomet S. Lozoraitis vyresnysis buvo atšauktas į Kauną ir paskirtas Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriumi, o dar po poros metų – užsienio reikalų ministru Juozo Tūbelio vyriausybėje. Kodėl tautininkai pasirinko į šį postą jauną, vos 35-erių diplomatą, paaiškinti ne taip jau sunku. Padėtis po nepavykusio voldemarininkų pučo buvo tiek neapibrėžta, kad nemažai vertų dėmesio kandidatų priimti ministro portfelį atsisakė. Tuomet prezidento Antano Smetonos žvilgsnis nukrypo į URM Politikos departamento direktorių S. Lozoraitį. Toks pasirinkimas turėjo aiškių motyvų. Pirma, visi suprato, kad vienaip ar kitaip, teks kalbėtis su lenkais, o S. Lozoraitis kaip tik ir buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos diplomatų, niekuomet nereiškusių antilenkiškų pozicijų. Antra, tikėtasi, kad jaunas ministras, slegiamas tautos vadų autoriteto, nedrįs priimt pernelyg savarankiškų sprendimų.

Suprantama, apie visas šias peripetijas Kazys nežinojo – juk jam tuomet buvo vos treji. Kur kas svarbiau vaikui buvo tai, kad šeima dabar gatvės persikėlė į reprezentacinį vyriausybinį butą Kristijono Donelaičio gatvėje, o šiame bute vyko įdomūs dalykai. Pats K. Lozoraitis minėtai G. Jankevičiūtei po daugybės dešimtmečių pasakos: „Namuose vykdavo puošnūs priėmimai, kuriuose dalyvaudavo užsienio diplomatai, Kauno visuomenės atstovai. Mes su broliu pro durų angą smalsiai stebėdavome atvykstančius svečius. Pro tą angą kartą matėme ir Antaną Smetoną, lydimą didingai atrodančios jo ponios ir adjutantų. Tai buvo vienintelis mūsų „susitikimas“.

Tuo metu K. Lozoraitis lankė Marijos Varnienės vaikų darželį, ir, jo paties žodžiais tariant, buvo „eksperimentinis vaikas“. Mat M. Varnienė buvo garsiosios italų pedagogės Marijos Montessori sistemos šalininkė ir taikė jos metodą ugdydama savo auklėtinius. „Ten mane išmokė tobulai užsirišti batus, nes visą rytą tekdavo praleisti atsirišant ir užsirišant batraiščius“, – savo pasakojimuose prisimena diplomatas. Vėliai buvo mokslai Marijos Pečkauskaitės gimnazijos pradžios mokykloje. Tačiau jie netruko ilgai ir nutrūko, nutrūkus S. Lozoraičio vyresniojo politinei karjerai.

Tai nutiko 1939-aisais, nors galėjo nutikti ir metais anksčiau. 1938-ųjų kovą Lietuvai priėmus Lenkijos ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo, J. Tūbelio vyriausybė buvo priversta atsistatydinti. Tačiau S. Lozoraičio pasitraukimui A. Smetona nepritarė, tad ministras liko dirbti naujajame Vlado Mirono kabinete. Tačiau neilgam: 1938 metų pabaigoje Berlynas nusiuntė Kaunui aiškų signalą, kad S. Lozoraičio buvimą naujoje vyriausybėje jis traktuos kaip provokaciją ir pagarsino, kad jo nuomonės ignoravimas būtų traktuojamas kaip provokacija, verčianti Reicho vadovybę imtis atsakomųjų priemonių. Taigi, 1938 metų gruodžio 5-ąją S. Lozoraitis iš ministro pareigų atsistatydino. Taip Lietuvos diplomatijos vadovą ištiko jo pirmtako Dovo Zauniaus likimas – pastarasis, kaip palankesnis Berlynui, buvo paaukotas vardan gerų santykių su Lenkija, o jo Varšuvai palankesnis įpėdinis – vardan gerų santykių su Vokietija.

 

Vaikystė Romoje: džiaugsmai ir praradimai

 

Iš karto po atsistatydinimo paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje, S. Lozoraitis į Romą neskubėjo – su šeima iš Kauno išvyko tik po pusmečio, 1939-ųjų birželio 22-ąją. Italijos sostinę Lozoraičiai pasiekė tik po savaitės, mat pakeliui dar kelioms dienoms buvo sustoję Berlyne. Apie tai, kokį įspūdį atvykimas į Amžinąjį miestą paliko dešimtmečiui Kaziui, galime sužinoti iš jo prisiminimų:

„Atvykome į Romą per Petrines. Prisimenu tai, kaip sapną. Šilta, birželio pabaiga. Buvo jau vakaras. Šviečia mėnulis, dangus tamsiai mėlynas, jo fone ryškėja dar tamsesni palmių siluetai. Nesupratau, kur atsidūriau. Su niekuo nepalyginama vaizdų, garsų, kvapų patirtis. Mus sutiko Italijos protokolo atstovas balta uniforma. Ant kepurės auksu žibėjo fašistinis erelis. Pareigūno lydimi nuvykome į atstovybę. Iki tol nebuvau matęs tokių didelių gražių rūmų“.

Ar galėjo kas nors iš Lozoraičių šeimos numanyti, kad, nepraėjus nė metams, jiems visiems, įskaitant ir mažąjį Kazį, teks kovoti dėl šių rūmų išsaugojimo Lietuvai ir pralaimėti šioje kovoje? Ar šeimos tėvas S. Lozoraitis galėjo nuspėti, kad Romoje jam bus lemta pasilikti iki pat mirties, kad vyresniajam jo sūnui teks čia atstovauti formaliai nebeegzistuojančiai mūsų valstybei, o jaunesniajam – tęsti jo darbą atkurtos Nepriklausomybės laikais? Iš K. Lozoraičio prisiminimų susidaro įspūdis, kad jo tėvas, kitaip nei daugelis kitų Lietuvos diplomatų, nujautė artėjančią katastrofą ir jau 1940-ųjų vasarį ragino kolegas iš Užsienio reikalų ministerijos kuo skubiau išvykti iš šalies, jei paaiškėtų, jog priešintis neįmanoma.

Bet apie visa tai – kiek vėliau. O kol kas K. Lozoraičio dar laukia mokslai ir pažintis su šalimi, ilgiems dešimtmečiams tapsiančia jo antraisiais namais. Mokyklos nei Kazys, nei jo vyresnysis brolis kurį laiką nelankė – berniukus mokė iš Lietuvos iškviestas studentas Eduardas Budreika. Vėliau abu broliai pradėjo lankyti Romos vokiečių gimnaziją, nes iš visų kalbų geriausiai kalbėjo vokiškai. O kadangi šioje mokykloje be užsieniečių buvo ir nemažai italų, berniukai greitai pradėjo kalbėti ir šia kalba. Tačiau pažinties džiaugsmą netukus užtemdė žinia – nepriklausomą Lietuvos valstybę, kuriai atstovavo šeimos tėvas, okupavo ir aneksavo sovietai.

Tą akimirką niekas iš Lozoraičių šeimos dar nežinojo, kad reziduoti Villa Lituania vadintų gražiųjų pasiuntinybės rūmų jiems teks labai greitai išsikraustyti. O dar vėliau nutiko taip, kad K. Lozoraitis tapo  vieninteliu tiesioginiu liudytoju, papasakojusiu apie mūsų diplomatinės misijos likimą. Jis teigė nematęs, bet iš tėvų kalbų girdėjęs, kad, 1940-ųjų rugpjūčio 9-ąją, praėjus vos šešioms dienoms nuo formalaus Lietuvos inkorporavimo į SSRS sudėtį, sovietų atstovai pareikalavo iš S. Lozoraičio nedelsiant išsikraustyti iš pasiuntinybės ir perduoti ją bei visą ten esantį turtą Maskvos įgaliotiems asmenims. Italijos valdžia užgrobimui nė nemėgino priešintis, tad  visa kita jau vyko vienuolikmečio Kazio akivaizdoje.

„Prasidėjo pasirengimai kraustytis. Visą naktį tėvas degino svarbiausius dokumentus, motina su samdytais žmonėmis pakavo daiktus, vežė baldus. 1940 m. rugpjūčio 26 d. visa lietuvių kolonija susibūrė tuščioje viloje. Virš pastato buvo iškelta juodu šydu perrišta trispalvė. Susirinkusieji sugiedojo himną, mano tėvas ir vyskupas Būčys pasakė kalbas. Motina prisiminė, kad daug kas nesulaikė ašarų ir net balsu raudojo“, – po daugelio metų pasakos K. Lozoraitis.

Atgauti pasiuntinybės pastato nepavyko ir kilus Vokietijos ir SSRS karui, kuomet sovietai, oficialiai tapę Vokietijos sąjungininkės Italijos priešais, turėjo nešdintis iš užgrobtų pastatų. Deja, Italijos valdžia nusprendė kitaip – globoti sovietų paliktą turtą perdavė neutraliai Švedijai. Taigi, Lozoraičių šeima liko gyventi Vatikano pripažįstamoje Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto. Ar galėjo Kazys pagalvoti, kad ši atstovybė taps jo namais ilgiems dešimtmečiams?  Ir kad jau atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikais jis taps trečiuoju Lozoraičių šeimos nariu, atstovausiančiu mūsų šaliai Vatikano valstybėje?

Tačiau iki to laiko nutekės dar daug vandens. Diplomatinė K. Lozoraičio karjera prasidės 1960-aisiais, jam oficialiai pradėjus eiti pasiuntinio Stasio Girdvainio asmeninio sekretoriaus pareigas. Tačiau ne mažiau svarbiu dalyku būsimas ambasadorius laikė darbą Italijos, o vėliau – Vatikano radijo lietuviškoje redakcijoje. Tad apie šį svarbu jo gyvenimo epizodą verta pakalbėti atskirai.

 

Balsas iš Vatikano radijo

 

Italijos radijuje K. Lozoraitis dirbo nuo 1958 iki 1972 metų, tačiau būtų dirbęs gerokai trumpiau, jei ne jo žmona Giovanna Pignatelli-Lozoraitis. Šią istoriją LRT laidoje „Lietuvos kolumbai“ ji pati prisiminė taip: „Tarp kitų programų buvo ir viena lietuviška. Vieną dieną buvo nutarta ją uždaryti ir mes apie tai sužinojome. Mes pažinojome komunikacijos ministrą. Aš Kaziui sakau: „Turi jį prispausti, turi ką nors padaryti“. Bet mano vyras buvo labai mandagus ir neišdrįso taip pasielgti. Aš buvau gerokai mažiau mandagi. Sutikau jį gatvėje ir pareiškiau dideles pretenzijas: „Kaip jūs galite uždaryti tokią programą, ji turi didelės reikšmės. Ir programa liko“.

Lietuviška Italijos radijo programa nustojo gyvavo iki pat 2007 metų, kol jos transliacijos buvo nutrauktos kaip praradusios aktualumą. Tuo tarpu K. Lozoraitis 1972-aisiais lietuviškai pabilo per Vatikano radijo siųstuvus. Iš pradžių – kaip neetatinis bendradarbis, mat nei apie etatus, nei apie nuolatinį atlyginimą šeštojo dešimtmečio pabaigoje ten nebuvo jokios kalbos. O juk gyventi iš kažko reikėjo, tad dar viena K. Lozoraičio darboviete netrumpą laiką buvo Olandijos oro linijų atstovybė. Etatiniu šios radijo stoties darbuotoju K. Lozoraitis tapo 1972-aisiais – metais, kai Lietuvoje pasirodė pirmasis  pogrindinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numeris. Nuo pat pradžių „Kronikoje“ skelbiamos žinios, pasiekdavusios Vakarus mikrofilmuose tapo nuolatine lietuviškų Vatikano laidų rubrika.

Be abejo, Vatikano radijo perduodamos „Kronikos“ žinios be galo erzino sovietus. Kaip ir tas faktas, kad jo lietuviškose programose gerą trečdalį turinio sudarė politinio pobūdžio žinios. Kaip pokalbyje su G. Jankevičiūte pastebėjo tuomet Vatikano Valstybės sekretoriate dirbęs kardinolas Audrys Juozas Bačkis, sovietų spaudimą buvo galima justi kad ir per iš Lietuvos atvykusius vyskupus. Pasak kardinolo, šie sakydavę, kad esą nereikia kiršinti bendruomenės pagal „Kroniką“ parengtuose pranešimuose minint tiek nukentėjusių kunigų, tiek jų persekiotojų vardus, nes paminėtuosius visi bado pirštais, o kai kurie jau nukentėjusieji gali dar labiau nukentėti.

Būta tuomet ir rimtesnių intrigų. „Kartą mane pasikvietęs popiežius teiravosi, ar „Kronika“ iš tiesų yra autentiškas pogrindžio leidinys. Mat jam buvo pasakyta, kad ji rašoma ne Lietuvoje, gal net fabrikuojama KGB, kad taip siekiama supriešinti žmones, sukompromituoti kai kuriuos kunigus. Suprantama, paneigiau šiuos gantus bet Šv. Sostas liko atsargus. Dar ir dėl to radijui buvo nurodyta apriboti „Kronikos“ informacijos skelbimą“, – minėtame pokalbyje prisiminė kardinolas.

Pasak A. J. Bačkio, lietuvių programos vadovas monsinjoras Vytautas Kazlauskas, ignoruodavęs tiek Vatikano Valstybės sekretoriato rekomendacijas, tiek jo radijo vadovybės nurodymus. „Radijo vadovai jėzuitai siūlė Kazlauskui kiek peržiūrėti laidų turinį, atsižvelgti į instrukcijas. Šito jis negalėjo pakęsti. Tais klausimais, kuriuos vertino kaip cenzūros kišimąsi, net nustojo kalbėtis su radijo vadovybe. Bendrauta raštu. Susiklostė gana įtempta situacija“, – minėtoje pokalbių ir prisiminimų knygoje pasakoja vėlesnis lietuviškos programos vadovas Jonas Malinauskas.

K. Lozoraitis šia tema savo nuomonės, atrodo nereiškė. Tačiau šiaip diskusijų nevengdavo. Didelių permainų Lietuvoje ir pasaulyje išvakarėse su juo dirbęs J. Malinauskas prisimena, jos prieš sėsdami rengti laidą redakcijos bendradarbiai diskutuodavo ne vieną valandą ir K. Lozoraitis buvo aistringas šių pokalbių dalyvis. Jam rūpėjo absoliučiai viskas, kas dedasi Lietuvoje. Bendrauti su juo buvo lengva ir malonu, nes jis pasižymėjo nuoširdžiu smalsumu bei atida kiekvienam pašnekovui. Niekada neprimesdavo nei savo patirties, nei padėties, nei amžiaus“, – prisimena J. Malinauskas.

 

Nuo kanceliarijos vadovo iki ambasadoriaus

 

Kaip minėta, tuo pat metu K. Lozoraitis dirbo ir Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto – iš pradžių, pasiuntinio Stasio Girdvainio asmeniniu sekretoriumi, o nuo 1985-ųjų vadovavo atstovybės  kanceliarijai. Diplomato statuso jis neturėjo, dirbo be atlygio, nors darbo apimtys buvo išties didelės. K. Lozoraičio brolis Stasys tuomet atstovavo Lietuvai ne tik Vatikane, bet ir Vašingtone, todėl didesnę laiko dalį praleisdavo JAV. Tuo metu K. Lozoraičiui tekdavo ir visas brolio darbo krūvis, visų pirma – konsulinės pareigos. Po 1988-ųjų, kuomet Sovietų Sąjungoje buvo panaikinti apribojimai užsienio turizmui, atstovybę apgulė šimtai lietuvių, pageidaujančių gauti Lietuvos pasus, dar vadintus Lozoraičio pasais. Šių dokumentų laukė ir daug emigravusių Lietuvos žydų, kurie apsistodavo Romoje, kur keletą mėnesių laukdavo JAV vizos. Tad K. Lozoraičiui dažnai tekdavo dirbti iki pusiaunakčio.

Pasak J. Malinausko, ne mažiau laiko užimdavo ir korespondencijos tvarkymas. Greta susirašinėjimo su išeivijos lietuviais, tiek radijas, tiek atstovybė gaudavo pluoštus laišku iš Lietuvos. „Vieni prašydavo iškvietimo, kiti informacijos apie radiją, užsienio lietuvius. Kazys nenumesdavo nė vieno laiško, stengėsi visiems atsakyti“, -prisimena Vatikano radijo lietuviškų programų vadovas.

Galbūt toks beatodairiškas pasišventimas – daugelį metų dirbti, nereikalaujant nieko mainais –  ir lėmė tai, kad jau atkurtosios nepriklausomybės laikais, 1992-aisiais, K. Lozoraitis buvo paskirtas ambasadoriumi prie Šventojo Sosto. Pats jis apie paskyrimo aplinkybes katalikiškam žurnalui „Artuma“ pasakojo taip: „Kartą man viešint pas Klimus Paryžiuje, paskambino tuometinis mūsų ambasadorius Prancūzijoje Osvaldas Balakauskas ir pakvietė susitikti. Į Paryžių buvo atvykęs tuometinis užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas ir norėjo su manimi pasišnekėti. Tada ir gavau konkretų pasiūlymą imtis ambasadoriaus darbo Vatikane. Stasys buvo išvykęs į Vašingtoną, tad kai jo nebuvo Romoje, man teko tvarkyti atstovybės prie Šv. Sosto reikalus. Ką gi, patirties jau turėjau. Ryžausi priimti pasiūlymą. Įteikiau skiriamuosius raštus Šventajam Tėvui 1992-ųjų liepą“.

Apie Jono Pauliaus II požiūrį į pirmąjį Lietuvos ambasadorių daug sako ir tai, kokiomis aplinkybėmis įvyko kredencialų įteikimo ceremonija: K. Lozoraičio vizitas buvo paskirtas dieną prieš tai, kai Popiežius turėjo gultis į ligoninę sudėtingai žarnyno auglio šalinimo operacijai.  Žinoma, popiežiui pradėta siūlyti nukelti ceremoniją vėlesniam laikui. Tačiau Šv. Tėvas pageidavo patvirtinti mano paskyrimą nedelsdamas, net paaukojo tam savaitgalį – iškilmės įvyko šeštadienį“, – prisimena ambasadorius.

Iš daugumos prisiminimais su G. Jankevičiūte pasidalijusių žmonių susidaro įspūdis, kad būtent per šiuos atstovavimo metus atsiskleidė ryškiausios K. Lozoraičio asmeninės savybės. Neprilygstamas ambasadorius, mokėjęs skirti dėmesį bendravimui bei ritualams, kas bet kokios valstybės atstovui prie Šv. Sosto itin svarbu. Ir tai nenuostabu – juk skirtingai, nei daugumai naujų Lietuvos diplomatų, K. Lozoraičiui nieko nereikėjo mokytis iš naujo. Nuo vaikystės jis matė tėvo, vėliau – brolio pavyzdį. Iš čia matyt kilo tęstinumo poreikis, atsispindėjęs net ir visai materialiuose dalykuose. „Nuo pat pirmosios ambasadoriavimo dienos Kazys sėdėjo prie tėvo rašomojo stalo, ambasados patalpose buvo pastatyti senieji [Jurgio] Šaulio pirkti baldai. Ypač mėgo oda trauktą dėžutę laiškams, seną popieriaus peilį, ikikarinį prespapjė. Šios detalės leido pajusti, kad mūsų ambasada nėra vien biurokratinė įstaiga“, – prisimena J. Malinauskas.

Tą patį, be abejo, liudijo ir paties ambasadoriaus laikysena. Nepaisydamas darbo valandų ar išeiginių dienų, jis visuomet skubėdavo padėti bet kuriam į bėdą patekusiam lietuviui. Jei tik išgalėdavo, suteikdavo ir materialinę pagalbą net ir gerai suprasdamas, kad ne vienas pinigų prašytojas tiesiog nori juo pasinaudoti. Tuo tarpu jau minėtas P. Klimas prisimena, kad K. Lozoraitis jautė pareigą palaikyti lietuvius ir stambiuose, ir smukiuose dalykuose: „Kol buvo ambasadorius, mielai priimdavo visus be išimties, kurie tik užsukdavo į ambasadą. Stengdavosi parodyti dėmesį ir vaišingumą. Romoje eidavo į kiekvieną lietuvių koncertą, į visus teatro spektaklius, peržiūrėdavo visus Romos kino salėse demonstruotus lietuviškus filmus. (…) Nuoširdžiai didžiavosi Lietuvos menininkų pripažinimu, jų sėkme. Be Lietuvos jis nebūtų galėjęs gyventi Lietuva buvo jo gyvenimo šerdis, aplink ją viskas sukosi“.

Savo šaliai K. Lozoraitis ambasadoriaus pareigose tarnavo 12 metų, iki 2004-ųjų lapkričio. Galėjo dirbti ir ilgiau, mat jautėsi turįs dar daug jėgų ir energijos. Neslėpė, kad atšaukimas jį nuvylė, tačiau, kaip pastebėjo kultūros ir bažnyčios istorikė Irena Vaišvilaitė, nepuolė priešintis, ieškoti užtarėjų, nors buvo vienas iš labiausiai gerbiamų diplomatų prie Šv. Sosto. Net ir išėjęs į pensiją, K. Lozoraitis toliau vykdė neoficialias diplomato funkcijas. Paskutiniuosius trejus gyvenimo metus be jokio atlygio dirbo Lietuvos ambasados Italijoje konsultantu, kaip ir anksčiau, lankėsi lietuvių koncertuose ar parodų atidarymuose. Noriai bendravo ir su Romos lietuviais, tuo, pasak G. Jankevičiūtės, tapdamas bene paskutine grandimi, jungiančia kelias jų kartas. 2007 metų rugpjūčio 13-ąją ši grandis nutrūko: netikėtai vos per kelias savaites pakirstas vėžio, K. Lozoraitis mirė vienoje iš Italijos sostinės ligoninių. Po mėnesio diplomatas paskutinį kartą sugrįžo į Lietuvą, kuriai ištikimai tarnavo visą sąmoningą gyvenimą. Jo palaikus priglaudė Kauno Petrašiūnų kapinių žemė.

Lietuvos žinios, 2017-09-01

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s