Teofilius Matulionis: vyskupas čekistų gniaužtuose

AL-170901-05

 

Rugpjūčio 20-ąją sukako 55 metai kai arkivyskupas Teofilius Matulionis. Šiemet palaimintuoju paskelbtas dvasininkas kone 50 metų buvo persekiojamas tiek bolševikinėje Rusijoje, tiek okupuotoje Lietuvoje. Šiandien prisiminkime T. Matulionio kankinystės istoriją.

 

Aras Lukšas

 

1962 metų  rugpjūčio 20-osios rytą arkivyskupas Teofilius Matulionis pabudo anksti, gal pusę septynių. Iš lovos nesikėlė: nors išvakarėse dar laikė mišias, dabar pasijuto labai blogai. „Niekas iš manęs!“, – tepasakė ligonis, matyt, suprasdamas, kad jo žemiškoji kelionė baigiasi. Tą patį šalia arkivyskupo buvusiam Šeduvos klebonui Antanui Misevičiui leido suprasti ir arkivyskupą apžiūrėjęs gydytojas. „Tuokart aš nuo arkivyskupo neatsitraukiau ir, jo prašomas, visokias maldas ir skaitymus skaičiau. Po rytinių pamaldų atėjo visi kiti Šeduvos kunigai, net šventovės tarnai. Visiems mums besimeldžiant, jis atidavė Dievui sielą, būdamas sąmoningas iki pat
paskutinio atsidūsėjimo“ , – vėliau prisimins klebonas. O T. Matulionio šeimininkės pareigas ėjusi sesuo benediktinė Angelė Misiūnaitė paliudys: „Ligonis nė kiek nesuvaitojo, tik kakta pabalo, ir gyvybė užgeso… Rankos pasiliko sudėtos, kaip buvo meldęsis…“

Ir taip jau silpnos sveikatos T. Matulionio būklė itin pablogėjo prieš porą dienų, po nemalonaus įvykio. A. Misiūnas prisimena, jog rugpjūčio 18-osios rytą užėjęs pas arkivyskupą, rado jį pasikeitusį, nors ir besistengiantį išlaikyti ramybę. „Vakar turėjau svečių: kratą pas mane darė, bet labai mandagiai — mane prašė nesivarginti ir sėdėti, o šeimininkei liepė visur atidarinėti. Krėtė nuo pietų iki pavakario, o kiti gatvėje dežuravo, kad niekas pas mane neateitų“ – tokius arkivyskupo žodžius cituoja A. Misiūnas.

Per šią kratą kagėbistai iš T. Matulionio namų paėmė porą bloknotų, 45 laiškus, septynis sąsiuvinius, užrašų knygelę ir knygą „Marija kalba pasauliui“. Vis dėlto čekistus, matyt labiau domino arkivyskupo susirašinėjimas su Panevėžio vyskupijos kunigais – būtent šią korespondenciją jie primygtinai reikalavo atiduoti. Tačiau nieko nepešė – arkivyskupas pareiškė jos neturįs. Kiti liudytojai pastebi, jog labiausiai arkivyskupas sielojosi dėl paimtos užrašų knygelės, kurioje buvo sužymėtos pavardės žmonių, į kurių laiškus jis dar nespėjo atsakyti. T. Matulionis nuogąstavo, kad tie žmonės gali turėti nemalonumų.

Tai, kad 89 metų arkivyskupo sveikata smarkiai ir staigiai pablogėjo būtent po šios paskutiniosios kratos paskatino prielaidas, kad kagėbistai tiesiogiai prisidėjo prie jo mirties. Tokias prielaidas sustiprina ir kiti faktai – tiek iš senos, tiek iš visai nesenos praeities. Štai T. Matulionio brolio Jeronimo žmona Antanina Matulionienė atsiminimuose pastebi: „Pora savaičių prieš mirtį Jeronimo rūpesčiu jis buvo nuvežtas į Kauno klinikas, bet iš ten greit pasišalino, kai tik pajuto, kad medicinos priedanga siekiama nedorų tikslų… Iš ten ištrūkęs, jis turėjo nesveiką išraišką, neteko gyvumo, buvo lyg apsnūdęs. Atsiprašęs, ėjo ilsėtis.(…) Man atrodė, kad jis pas mus paskutinį kartą…“

Kažkas panašaus nutiko ir gerokai seniau, kai T. Matulionis buvo laikomas Vladimiro kalėjime. 1952-aisiais dvasininkas, atrodo, jautėsi visai gerai, nes viename laiške rašė: „Baigiu 80 metus, bet visoje pilnybėje nejaučiu jų sunkumo!“ Kad vyskupo sveikata pagal jo metus, pripažino ir kalėjimo gydytojai, kitiems kaliniams sakydavę: „Imkite iš jo pavyzdį! Matote, kaip jis gražiai atrodo!“

Viskas apsivertė aukštyn kojomis po metų, baigiantis 7 metų kalinimo laikui. Tuomet T. Matulionis buvo perkeltas į kamerą kitame kalėjimo aukšte, kur jo sveikata be jokios aiškios priežasties ėmė smarkiai blogėti. Vyskupas per kelias savaites nusilpo tiek, kad pasivaikščiojimo nebeužlipdavo į trečią kalėjimo aukštą be pašalinės pagalbos. Tai liudija ir vienas jo laiškas: „Aš visą laiką jaučiausi visai sveikas, bet maždaug nuo 1953 m. lapkričio 1 dienos susirgau ir XI.20 atsiguliau į ligoninę, kur pilna žodžio prasme išgulėjau patale iki 1954. V. 28. Išsiderino širdis, ištino visas kūnas, kankino nemiga, netekau apetito, žodžiu, jaučiausi labai blogai. Gydytojai ir aš pats netekau vilties pasveikti…“

Taigi, net jei prielaida, jog po paskutinės kratos T. Matulioniui palikti šį pasaulį padėjo KGB, pasirodytų abejotina ar bent jau nepakankamai pagrįsta, visiškai jos atmesti neleidžia kiti suminėti faktai – pernelyg jau čia daug sutapimų. O jei dar turėsime galvoje, kad bolševikai ir sovietai visada laikė dvasininką savo rimtu priešu ir persekiojo jį ištisus 50 metų? Per visą šį laiką T. Matulionis buvo sekamas, ne kartą kalintas ir tremtas. Ir ne tik sovietų okupuotoje Lietuvoje bet ir prieškarinėje Sovietų Sąjungoje, o dar prieš tai – bolševikinėje Rusijoje. Atrodytų keista, kad kunigas net nemėgino gelbėtis nuo šių negandų ir kitaip, nei šimtai tūkstančių kitų lietuvių nė neketino grįžti į nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Maža to, net ir turėdamas galimybę kalėjimo kamerą iškeisti į laisvą gyvenimą Tėvynėje, T. Matulionis nenorėjo to padaryti ir grįžo į Lietuvą ne visai sava valia. Tam turėjo būti labai svarbių priežasčių. Ir jos buvo. Tačiau apie tai, kiek vėliau. O dabar pasižiūrėkime, kaip kunigas atsidūrė bolševikų užgrobtoje Rusijoje.

 

Pirmasis įkalinimas

 

Tai, kad T. Matulionis atsidūrė Peterburge, lėmė ne jo asmeninis apsisprendimas, o susiklosčiusios aplinkybės. 1891-aisiais aštuoniolikmetis jaunuolis nutarė stoti į Vilniaus kunigų seminariją. Deja, ten jo nepriėmė –Daugpilio realinėje gimnazijoje besimokiusio pretendento pažymėjime nebuvo lotynų kalbos. Tad kitų metų rudenį T. Matulioniui neliko nieko kita, kaip rinktis Peterburgo kunigų seminariją, kuri tokių reikalavimų nekėlė.

Reikia pastebėti, kad jaunojo klieriko gyvenimas Rusijoje galėjo trukti vos vienerius metus: gerais pažymiais baigęs pirmąjį kursą Teofilius suabejojo savo pašaukimu ir iš seminarijos išstojo. Grįžęs į tėviškę, tęsė mokslus gimnazijoje, gavo brandos atestatą ir, matyt, galvojo apie žemiškesnį kelią. Tačiau dangaus šauksmas vedė jį atgal į kunigystę. Vis dėlto grįžti į Peterburgo seminariją pasirodė ne taip paprasta: rektorius Vytautas
Erdmanas pamanė, kad seminarija T. Matulioniui tėra tik būdas išvengti tarnybos kariuomenėje ir priimti jaunuolį atgal atsisakė.  Belstis į seminarijos vartus teko trejus metus. Pagaliau vaikino atkaklumas nugalėjo ir jis galėjo tęsti mokslus.

1900-metų kovo 4-ąją įšventintas į kunigus T. Matulionis trumpam sugrįžo į tėviškę, o tų pačių metų birželio 26 dieną buvo paskirtas Latvijos Rezeknės apskrities Varaklianų parapijos vikaru, o netrukus – netoliese esančios Bikavos parapijos klebonu Atrodė, kad jaunasis kunigas visiems laikams atsisveikino su Peterburgu, tačiau nutiko kitaip: po devynerių tarnystės Bikavoje metų klebonas vėl atsidūrė Peterburge. Pateko ten ne savo noru: už tai, kad pakrikštijo kataliko ir stačiatikės vaiką, caro valdžia vieneriems metams išsiuntė kleboną į kunigų baudos vienuolyną prie Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčios.

Vargu ar T. Matulionis tuomet numanė, kad tie vieneri metai Rusijoje taps ilgais dešimtmečiais. Tačiau atsitiko būtent taip. Atlikęs bausmę, kunigas buvo paliktas statomoje naujoje Švč. Jėzaus širdies bažnyčioje, kurioje patarnaudavo ir būdamas vienuolyne. Ten T. Matulionį ir užklupo bolševikų perversmas. Po jo prasidėjęs chaosas, suirutė, nepritekliai ir teroras daugelį lietuvių vertė legaliais ar nelegaliais būdas bėgti į tėvynę, Tuo tarpu T. Matulionis apsisprendė kitaip – matydamas, kaip drastiškai bolševikų valdžia rauna iš žmonių širdžių tikėjimą, uždarinėja bažnyčias, grobia jų turtą jis nutarė likti apaštalauti Rusijoje iki mirties. Galima drąsiai sakyti, kad būtent šis sprendimas ir lėmė visą jo gyvenimo Golgotą.

Reikia pastebėti, kad kelerius metus bolševikai T. Matulionio nelietė. Tačiau vieną dieną atėjo laikas ir jam. 1922-ųjų pradžioje, bolševikų vyriausybė nutarė suvalstybinti šventoves ir visą  jų turtą. Tų pačių metų balandį T. Matulionis (kaip ir kiti kunigai), vykdydamas bažnytinės vyresnybės nurodymą, atsisakė atiduoti valdžios sudarytai komisijai statomos Švč. Jėzaus širdies bažnyčios brangenybes, o juo labiau – sudaryti specialų komitetą, turintį pasirašyti sutartį dėl suvalstybintos šventovės ir jos inventoriaus nuomos. Tų pačių metų gruodį, Petrogradą pasiekus šventovių naikinimo vajui, bolševikai uždarė ir Švč. Jėzaus širdies bažnyčią.

Tačiau tuo represijos nesibaigė. 1923-ųjų kovą T. Matulionis drauge su vyskupo Jonu Ciepliaku ir visais Petrogrado kunigais buvo nugabentas į Maskvoje surengtą teismo procesą. Už tai, kad atsisakė perduoti valdžios atstovams bažnytines brangenybes (kurių nebaigtoje šventovėje, tiesą sakant, nė nebuvo), T. Matulionis, kaip ir dar 6 kunigai, buvo nuteistas 3 metams nelaisvės. Tai buvo gana švelnus nuosprendis, lyginant su kitų kartu teistų kunigų dalia – kiti gavo po 10 metų kalėjimo, o du iš jų , apkaltinti priklausymu kontrrevoliucinei organizacijai, buvo pasmerkti myriop.

T. Matulionio kalinimų, tremčių ir kitokių persekiojimų epopėja prasidėjo Maskvos Butyrkų kalėjime, iš kurio jis netrukus buvo perkeltas į Sokolnikų pataisos namus. Po aštuonių mėnesių kalinimo sušlubavus širdžiai, kunigas prašė perkelti jį ir dar 7 silpnos sveikatos dvasininkus į „pasitaisančiųjų“ grupę ir spręsti dėl priešlaikinio paleidimo arba bent jau palengvinti kalinimo sąlygas. Užstoti T. Matulionį mėgino ir 129 jo parapijiečiai, parašę laišką pačiam Visos Rusijos Centro vykdomojo komiteto pirmininkui Michailui Kalininui ir užvertę prašymais kitas partines bei valdžios institucijas. Užstoti nuteistuosius mėgino ir Lenkijos Raudonasis kryžius. Tačiau niekas nieko nepešė – visi prašymai buvo atmesti. Į laisvę T. Matulionis išėjo tik 1925 metų vasario 25-ąją, išbuvęs kalėjime 2 metus ir 15 dienų.

 

Užverbuoti nepavyko

 

Po pirmojo paleidimo T. Matulionis laisvėje išbuvo nepilnus 5 metus. Sugrįžęs į senąją savo vietą prie Švč. Jėzaus Širdies šventovės, jis vėl uoliai ėmėsi sielovados darbo. Tačiau per tą laiką nutiko dar svarbesnis dalykas. Baigiantis 1928-iesiems asmeninis popiežiaus Pijaus XI atstovas vyskupas Michelis d’Herbigny per vieną prancūzų kunigą perdavė lietuviui kunigui slaptą raštelį, kurį perskaičius prie dviejų liudytojų reikėjo tuoj pat sunaikinti. Šiame dokumente sakoma, kad T. Matulionis skiriamas vyskupu „in partibus infidelium“ (netikinčiuose kraštuose). 1929 metų vasario 9-ąją lietuvis kunigas slaptai buvo konsekruotas Švč. Marijos Širdies šventovėje.

Apie T. Matulionio paskyrimą ir jo konsekravimą nežinojo net kunigai, o ką jau kalbėti apie bolševikinę valdžią. Tačiau pastarajai pakako ir to, kad slaptasis vyskupas turėjo didžiulį autoritetą, todėl jį nuolat ir atkakliai mėginta užverbuoti. Tačiau visos čekistų pastangos buvo bergždžios – nepadėjo nei įkalbinėjimai, nei grasinimai. Galiausiai 1929 metų lapkričio 25-ąją vyskupas buvo suimtas ir atsidūrė kalėjimo vienutėje.

Šį kartą T. Matulionio laukė kur kas sunkesni išbandymai, nei per pirmąjį kalinimą pataisos namuose. Kalėjime be teismo jis išbuvo ištisus metus. Jam teko ištverti įprastus čekistų metodus, nuo kurių palūždavo ne vienas kalinys. Tardymai vykdavo naktimis, o dieną suimtajam neleisdavo nei pailsėti, nei prigulti. Čekistai mėgino apkaltinti T. Matulionį šnipinėjus Lietuvos naudai, o tokie kaltinimai galėjo baigtis ir mirties nuosprendžiu.

Po kurio laiko čekistai, matyt, nusprendė, kad iškankintas dvasininkas dabar jau neatsispirs pasiūlymui išeiti į laisvę, ir 1930-ųjų pavasarį dar kartą pamėgino jį užverbuoti. Tačiau vyskupas buvo nepalenkiamas, tad valdžiai beliko juo atsikratyti. O kadangi kaltinimų šnipinėjimu sufabrikuoti nepavyko, T. Matulionis be teismo dešimčiai metų buvo ištremtas į Solovkų salas.

Neatrodo, kad dėl tokio nuosprendžio T. Matulionis labai išgyventų – mat Solovkuose tuo metu kalėjo 34 kunigai. Jie drauge su stačiatikių šventikais ir kai kuriais pasauliečiais ten buvo įkūrę savotišką šešiasdešimties narių komuną, kuriai priklausiusieji visaip stengėsi palengvinti vienas kito gyvenimą. Šiaipjau Solovkų galiniai buvo verčiami dirbti sunkius fizinius darbus, iš kurių svarbiausias – kasdien išgrįsti po 50 metrų arklių vežimams skirto kelio, prikirsti šakų, jas iškloti ir apiberti žemėmis, kurių tankiame miške buvo beveik neįmanoma prisikasti.

Alinančio darbo diena trukdavo iki 12 valandų ir jei ne komunos brolybė, senyvo amžiaus  T. Matulionis vargu ar būtų tai ilgai ištvėręs. Matydami tai, kiti kunigai išgelbėjo vyskupą nuo miško darbų, paskyrę jį komunos ūkvedžiu. Lagerio administracija, kurioje taip pat dirbo kaliniai, kunigų savivaldai neišpriešino. Žinoma, ne už ačiū. Visi komunos narių gaunami siuntiniai ir pinigai keliaudavo į bendrą kasą, iš kurios administracijos atstovams buvo duodama po 100-200 rublių.

Deja, komuna gyvavo neilgai. 1932-aisiais, įskundus vienam stačiatikių dvasininkui suimti trys lagerio administracijoje dirbę nuteistieji ir septyni kunigai buvo suimti ir perkelti į Leningrado alėjimą. Tarp pastarųjų buvo ir vyskupas T. Matulionis. Vėl prasidėjo ilgi naktiniai tardymai, po kurių vyskupui paskirti vieneri metai baudžiamojo izoliatoriaus prie Ladogos ežero. Šį kartą silpnos sveikatos jau teko dirbti itin sunkų darbą – pelkėse per balas arkliais tempti rąstus. Tačiau ne mažiau už nepakeliamą darbą kankino vienatvė ir atskirtumo jausmas, mat baudos izoliatoriaus galiniai negalėjo gauti nei siuntinių, nei laiškų.

Pats T. Matulionis gyvenimą prie Ladogos vėliau aprašys taip: „Niekados tų dienų nepamiršiu. Su kalinio uniforma, vyžotom kojom, per pečius persimetę virvę vilkdavome malkas rogėmis. Daugiausia man teko dirbti
prie miško darbų. Mes turėjome parūpinti sijų naujai vedamam keliui. Buvo tokių parų, kai per šakas ir akmenis turėdavome iš miško į kelią (šimtą ir daugiau metrų) ant pečių išnešti po 12 kubinių metrų malkų. Dirbdavome nuo 6-7 v. ryto iki vakaro. Jei padarydavai normą, vakare gaudavai duonos, o jei neįstengdavai — pasilikdavai
visiškai alkanas… Nešami medžiai pragrauždavo mums nugaras, pečius. Vėliau teko vandens atplukdytus rąstus vilkti iš jūros į krantą, o išvilkus reikėdavo susikinkyti keliems ir vežti juos 2-3 km. Nuo to pasidariau invalidas. Tada gavau įsakymą tvarkyti kalinių apgyvendintą baraką“.

 

Gelbėtis nepanoro

 

Vargu, ar tokiomis sąlygomis T. Matulionis būtų ilgai išgyvenęs. Tačiau, nepraėjus nė metams, jam netikėtai buvo pasiųstas išsigelbėjimas, kurio jis, beje, visiškai nenorėjo priimti. Vieną 1933-ųjų rudens dieną vyskupui buvo pranešta, kad jis su grupele kitų baudos izoliatoriaus kalinių perkeliamas į Maskvą. „Esate laimingi, grįžtate į tėvynę“, – išgirdo T.  Matulionis lagerio raštinėje.

Maskvos kalėjime, kur T. Matulionis sutiko dar keliolika į Lietuvą grąžinamų kunigų, paaiškėjo ir tokios netikėtos malonės priežastis: po Lietuvos ir SSRS derybų sutarta pasikeisti politiniais kaliniais. Kunigai turėjo būti paleisti namo mainais į 24 Lietuvoje kalintus komunistus, tarp kurių buvo Antanas Sniečkus, Juozas Garelis, Kazys Preikšas ir kiti pogrindžio veikėjai. Beje, Maskvoje įsitaisęs komunistų veikėjas Zigmas Angarietis tuomet džiūgavo: „Už keliolika nusenusių kunigų ir zakristijonų gavome 24 jaunus revoliucionierius“.

Atrodytų, kad džiūgauti turėjo ir T. Matulionis: juk tiesiai iš siaubingo lagerio jo laukė ne šiaip sau laisvė, bet ir grįžimas į Tėvynę. Tačiau visų nuostabai, vyskupas pareiškė pasiliekąs. Tikrosios tokios sprendimo priežasties jis niekam negalėjo pasakyti. Niekas negalėjo žinoti, kad jis paskirtas ne šiaip sau vyskupu, o vyskupu netikintiems kraštams ir kad šios misijos jis niekaip negali atsisakyti.

Jei tuomet kas nors būtų atsižvelgęs į T. Matulionio sprendimą, Rusijoje jis būtų sulaukęs siaubingųjų 1937-ųjų, įėjusių į istoriją kaip didžiojo teroro metai ir jo likimas greičiausiai būtų tragiškas. Tačiau grąžinamųjų nuomonė niekam nerūpėjo ir 1933 metų spalio 19-osios vakarą traukinys su grupe išlaisvintų kunigų ir pasauliečių pasiekė Kauną. Buvusių kalinių sutikimas buvo išties jaudinantis. Štai kaip jį tuomet aprašė katalikiško savaitraščio „Šaltinis“ korespondentas:

„Pagaliau laikrodis rodo 8 v. 55 min. Iš tunelio išlenda traukinys. Minia sustingsta. Visų akys nulinksta į palengva ateinantį traukinį, kuris sustoja. Per vagono langus pasimato išdžiūvę laukiamųjų veidai. Karo invalidų orkestras pradeda groti džiaugsmo maršą. 20.000 minia pradeda šaukti valio. Sukasi po orą iškeltos kepurės. Ant
vagono krinta žiedai… Palengva iš vagono lipa laukiamieji. Štai pasirodo senas, išvargęs, daug kančių matęs vysk. Matulionis, kun. Velička ir visi kiti. Jie atrodo labai išvargę, daug kentėję. Iš pageltusių blakstienų krinta
džiaugsmo ašaros“.

Tą džiugią dieną T. Matulionis nė nenumanė, kad po 13 metų jis vėl atsidurs toje pačioje gulago mėsmalėje, iš kurios ką tik taip stebuklingai ištrūko. 1940-aisiais sovietams okupavus Lietuvą, dvasininko niekas nelietė, tačiau 1944-aisiais, okupantams vėl sugrįžus į mūsų kraštą, vyskupas iš karto atsidūrė NKVD, o vėliau – MGB akiratyje, kol 1946 metų gruodžio 18-ąją buvo suimtas.

Toliau laukė 9 mėnesiai MGB rūsyje ir nesibaigiantys tardymai. Vyskupui inkriminuota daugybė „nusikaltimų“ : ganytojiški laiškai, kuriuose, artėjant Raudonajai armijai T. Matulionis ragino tikinčiuosius būti budrius, kad nepasikartotų 1940-ieji, kai Lietuva buvo įtraukta į SSRS sudėtį; vyskupų suvažiavimų organizavimas Ukmergėje ir Kaune; atsisakymas pasmerkti partizaninę kovą; „nacionalistinio pogrindžio spaudos laikymas. Vyskupui primintos ir senos jo „nuodėmės“, padarytos bolševikinėje Rusijoje ir Sovietų Sąjungoje.

1947 metų rugsėjo 27-ją Ypatingasis pasitarimas prie SSRS MGB „už bendradarbiavimą su antisovietine nacionalistine gauja ir antisovietinę agitaciją“ nuteisė T. Matulionį 7 metams nelaisvės. Po kelių savaičių vyskupas išvežtas į Vladimiro ypatingojo režimo kalėjimą. Beje, Vladimiro vyskupas galėjo ir nepasiekti, nes Oršos parsiuntimo kalėjime pateko tarp ypatingai aršių kriminalinių nusikaltėlių. Išgelbėjo vietos gydytojas, paguldęs vyskupą į ligoninę.

Kas žino, ar T. Matulioniui „pasiūlyta“ recidyvistų kompanija nebuvo mėginimas jį sunaikinti. Kaip ir jau minėtas perkėlimas į kitą Vladimiro kalėjimo aukštą pačioje kalinimo pabaigoje, iš kurio vyskupas išėjo jau sunkiai pasiligojęs. Šiaip ar taip, nesunaikinusi T. Matulionio fiziškai, sovietinė valdžia toliau mėgino sužlugdyti jį morališkai. Mat, pasibaigus bausmės laikui, vyskupas nebuvo iš karto paleistas į laisvę. Jo Prašymas grįžti  Lietuvą bent jau numirti buvo patenkintas, tačiau T. Matulionis klastingai apgautas: užuot grąžintas į Tėvynę jis buvo išvežtas į ypatingos paskirties invalidų namus Mordovijoje.

O ir 1956-aisiais pagaliau grįžusiam į Lietuvą ligotam vyskupui KGB neleido ramiai gyventi: neleido eiti pareigų, iškeldino iš Birštono, pas kurio kleboną jis buvo radęs prieglobstį, prievarta išvežė į Šeduvą. Taip T. Matulionis dar kartą tapo tremtiniu, šįsyk – savo tėvynėje. O šią tremtį dar lydėjo nuolatinės kratos, kurių paskutinioji tapo lemtinga. Ar prieš pusmetį iki mirties arkivyskupu T. Matulionio mirtį priartino pats kratos faktas, ar tądien jo mirtį sąmoningai priartino KGB? Į šį klausimą greičiausiai niekas niekada neatsakys.

Lietuvos žinios, 2017-09-08

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s