Lakūnas Antanas Navaitis: nuo padangių iki lagerių

AL-170915-02

 

Šiandien prisiminkime dar vieną nepriklausomos Lietuvos karo lakūną – Antaną Navaitį.  Nepaisant jo daliai tekusių negandų, šis karininkas nugyveno ilgą ir turiningą gyvenimą. Gimęs carinės imperijos laikais, jis matė nepriklausomą Lietuvą, sovietinę okupaciją, ištvėrė Sibiro lagerius ir galiausiai sulaukė atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės.

 

Aras Lukšas

 

A. Navaitis (tuomet dar – Navickas) gimė 1913 metų birželio 1-ąją Ūdrijos valsčiaus Cibiliekų kaime dabartiniame Alytaus rajone. Jis buvo vyriausias vaikas ūkininkų Vlado ir Marijos Navickų šeimoje. Baigęs Ūdrijos pradžios mokyklą įstojo į Alytaus gimnaziją, kuri tuo metu buvo įsikūrusi buvusiose Didžiosios kunigaikštienės Birutės 2-ojo ulonų pulko kareivinėse. Kas žino, gal būtent kareivinių atmosfera ir paskatino Antaną rinktis kario kelią.

Gimnaziją A. Navaitis baigė 1933-aisiais. Įdomu, kad rytas po išleistuvių nakties jam įsiminė visam gyvenimui, mat grupei abiturientų keliaujant namo nutiko sunkiai paaiškinamas įvykis. Tąryt netoli vieno restorano šešetas jaunuolių sutiko iš matymo pažįstamą pusgirtį inteligentą. Šis, pareiškęs, kad kaip tik šiandien prasideda vaikinų gyvenimo rūpesčiai, pasisiūlė nuskaityti jų likimus iš delnų. Abiturientai negalėjo atsispirti tokiai pramogai ir visi kaip vienas ištiesė rankas. Ir ką gi – penkiems iš šešių vaikinų „pranašas“ garantavo neišvengiamą kalėjimą. Tarp tų nelaimingųjų buvo ir A. Navaitis.

Žinoma, niekas tokiais svaičiojimais nepatikėjo. „Neįtikėtina, kad žmogų suimtų, uždarytų į kalėjimą šiaip sau. Reikia, kad jis padarytų nusikaltimą. Tada dar neturėjome žalio supratimo, kad pasaulyje yra tokia komunistinė sistema, kuri, pamynusi visas žmogiškumo normas, gali žmogų suimti, kankinti, priversti prisipažinti padarius nusikaltimą, kurio jis net ir sapne nesapnavo, prisipažinti nužudžius tėvą ir motiną“, – po daugelio metų prisiminimuose rašys A. Navaitis.

Nežinia, kaip susiklostė tą rytą drauge su Antanu namo keliavusių jo bendramokslių likimai, tačiau jam pačiam įkaušusio „orakulo“ pranašystė išsipildys su kaupu: sovietams okupavus  Lietuvą, jis be jokios kaltės atsidurs Norilsko lageryje, kuriame kalės 6 metus. Bet apie tai – kiek vėliau. O kol kas šviesiausių ateities vilčių kupinas vaikinas renkasi gyvenimo kelią, kuriame nematyti jokių tamsių debesų.

 

Akistata su pučistais

 

Tiesa, tam tikri išbandymai A. Navaičio laukė jau karo mokykloje į kurią jis, 1933 metų rugsėjo mėnesį įstojo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Vos metus atsimokiusiam kariūnui tuomet teko susidurti su neramumais, įėjusiais į istoriją kaip voldemarininkų pučas. Trumpai prisiminkime šių įvykių kontekstą.

Viskas prasidėjo nuo to, kad, praėjus gal trejiems metams po 1926-ųjų perversmo tarp Respublikos prezidento Antano Smetonos ir jo seno bičiulio ministro pirmininko Augustino Voldemaro perbėgo juoda katė. Nesutarimų priežastis buvo paprasta: dviem vyrams valdžios olimpe pasidarė per ankšta. Konfliktą išprovokavo ambicingasis A. Voldemaras, pamažu, bet užtikrintai pradėjęs koncentruoti valdžią savo rankose. Padėtis ypač paaštrėjo susikūrus sukarintai „Geležinio vilko: organizacijai, palengva tapusiai neoficialia A. Voldemaro gvardija. įtikėjęs nesutriuškinama „vilkų“ galia A. Voldemaras visiškai prarado atsargumą ir vis drąsiau priiminėjo vienasmeniškus sprendimus, visiškai nebesitardamas su A. Smetona. Viskas baigėsi tuo, kad 1929-ųjų rugsėjo pabaigoje Smetona atleido savo buvusį bičiulį  iš  visų užimamų pareigų.

Tačiau karštakošis ekspremjeras susitaikyti su tokia padėtimi nei norėjo, nei galėjo ir drauge su „vilkai“ ėmė regzti planus jėga sugrįžti į valdžią. Pirmasis pučas turėjo įvykti 1930 metų liepą, Prezidentui išvykus į Čekoslovakiją. Antrasis bandymas buvo numatytas per tų pačių metų Žolines – perversmininkai planavo suimti į Palangą atvykusį A. Smetoną. Nė vienas iš šių sumanymų nepavyko. Ir nors po antrojo mėginimo “Ge­le­ži­nio Vil­ko“ or­ga­ni­za­ci­ja bu­vo iš­vai­ky­ta, jos na­riai ir to­liau puo­se­lė­jo pla­nus grą­žin­ti A. Vol­de­ma­rą į val­džią. Dar vie­nas, šį­syk jau kur kas ge­riau par­eng­tas, pu­čas pra­si­dė­jo 1934-ųjų bir­že­lio 7-osios nak­tį. Tada Ka­riuo­me­nės šta­bo vir­ši­nin­ko Pe­tro Ku­bi­liū­no va­do­vau­ja­mi da­li­niai bir­že­lio mė­ne­sį užė­mė Vy­riau­sią­jį šta­bą, tuš­čius Vy­riau­sy­bės rū­mus, iš­sta­tė san­kry­žo­se bei ant til­tų šar­vuo­čius ir ap­su­po pre­zi­den­tū­rą. Ta­čiau vel­tis į gink­luo­tą konf­lik­tą su A. Smetonos re­zi­den­ci­ją sau­gan­čiais po­li­ci­nin­kais maiš­ti­nin­kai ne­išd­rį­so. Vie­to­je to, Pe­tras Ku­bi­liū­nas su ki­tais per­vers­mi­nin­kų va­dais at­vy­ko pas pre­zi­den­tą, mė­gin­da­mas įti­kin­ti jį pa­skir­ti A. Vol­de­ma­rą mi­nis­tru pir­mi­nin­ku. Į šio pučo verpetą buvo įveltas ir kariūnas A. Navaitis, atsidūręs pučistų priešininkų stovykloje.

Birželio 7-osios vidurnaktį kariūnas kaip tik stojo sargybon prie pagrindinių Karo mokyklos vartų, o po poros valandų Aukštojoje Panemunėje  prasidėjo kariuomenės judėjimas. Dar po kurio laiko Šančių pusėje pasigirdo neįprastas triukšmas. „Smalsumo vedamas nuėjau nuo vartų apie 34-40 metrų. Matau – nuo Šančių pusės prie aukštosios Panemunės tilto atvažiavo ir sustojo tankas. Kitoje Nemuno pusėje statomi sunkieji kulkosvaidžiai, nukreipti į Karo mokyklą, o gatve nuo 5-ojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulko kautynių tvarka atžygiuoja kareivių skyrius. Grįžtu atgal. Girdžiu – kažkas bėga link manęs. Išdidumas neleidžia bėgti, bet žingsnį paspartinu. Pribėga jaunesnysis puskarininkis su dviem kareiviais. Nukreipę į mane šautuvus apsupa. O puskarininkis įsako: „Atiduok šautuvą“. Apie kokį nors pavojų net negalvojau. Vienintelė mintis – kokia bus gėda, kai nuginkluos sargybinį. Automatiškai atšokau atgal ir surikau: „Pasitrauk, rupūže, ki duosiu tau į dantis, tai visas skyrius jų nesurinks!“

Nesitikėję tokio jauno kariūno ryžto, kareiviai nuleido šautuvus ir kartu su sutrikusiu puskarininkiu pasitraukė į kitoje gavės pusėje esančias kapinaites.  Tuo tarpu A. Navaitis telefonu išsikvietė mokyklos budėtojo pavaduotoją ir pranešė apie incidentą. Netrukus prie mokyklos vartų pasirodė Karo mokyklos viršininkas Jonas Jackus ir bataliono vadas Andrius Butkevičius. Išklausęs kariūno raportą, mokyklos viršininkas padėkojo A. Navaičiui už sąžiningą tarnybą. Tačiau viskas tuo nesibaigė – po kelių mėnesių už tai, kad nesileido nuginkluojamas A. Navaitis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino III laipsnio medaliu. Tai buvo pirmasis medalis, kurį užsitarnavo dar neapsiplunksnavęs kariūnas.

Na, o kalbant apie visą pučo baigtį pastebėsime, kad, jam žlugus, apie 70 jame dalyvavusių ka­ri­nin­kų bu­vo iš­va­ry­ti iš ka­riuo­me­nės ar­ba pa­že­min­ti iki ei­li­nių, pen­ki maiš­to or­ga­ni­za­to­riai nu­teis­ti su­šau­dy­ti. Tie­sa, ne­tru­kus mir­ties baus­mė jiems bu­vo pa­keis­ta su­nkių­jų dar­bų ka­lė­ji­mu, o dar po po­ros me­tų vi­si iš­ėjo į lais­vę. 12 me­tų ka­lė­ti nu­teis­tas ir pats A. Vol­de­ma­ras. Šį kar­tą A. Sme­to­na ne juo­kais įpy­ko ant sa­vo bu­vu­sio glo­bo­ti­nio – jis ne­rea­ga­vo į eksp­rem­je­ro ma­lo­nės pra­šy­mus ir tik 1938-ai­siais su­ti­ko iš­leis­ti jį į lais­vę, bet tik su są­ly­ga, kad šis ne­del­siant iš­vyks iš Lie­tu­vos.

1935 metų rugsėjo 15-ąją kariūno uniformą A. Navaitis pakeitė į karininko mundurą. Po savaitės jaunas karininkas buvo paskirtas Plungėje dislokuoto 4-ojo artilerijos pulko Mokomosios baterijos pulko vadu. Rudenį Mokomoji  buvo perkelta į Šiaulius. Nuo to laiko šis miestas tapo pagrindine A. Navaičio tarnybos vieta – tiek tarnaujant artilerijoje, tiek ir perėjus į Karo aviaciją.

Pirmieji skrydžiai ir Marytė

 

Troškimas pakilti į padanges A. Navaičiui kilo 1936-ųjų vasarą – kaip tik tuomet jis sužinojo apie organizuojamus Karo aviacijos karininkų kursus. Artilerijos karininkas nedvejodamas parašė pulko vadui raportą ir tų pačių metų rugsėjo 16-ąją jau buvo Karo aviacijos mokykloje. Beje, patekti ten nebuvo paprasta, mat būsimiems lakūnams kelti labai dideli reikalavimai – visų pirma pretendentai turėjo būti nepriekaištingos sveikatos. Taigi, iš šešių dešimčių kandidatų gydytojai tinkamais tarnybai pripažino vos 22. Tarp jų buvo ir A. Navaitis.

Jau pirmąją mokymosi savaitę būsimam aviatoriui teko savo akimis susidurti su pora tragiškų įvykių. Rugsėjo 25-osios rytą per netoli Kėdainių vykusias pratybas susidūrus dviem lėktuvams, žuvo 5-osios eskadrilės lakūnas Antanas Skaržinskas. Dar po 20 dienų, spalio 15-ąją naikintuvų eskadrilei Eigulių poligone besitreniruojant pikiruoti ir mėtyti bombas, lūžo leitenanto Broniaus Šabono pilotuojamo orlaivio sparnai. Iš pusantro kilometro aukščio smigusio lėktuvo pilotui taip pat neliko jokių šansų likti gyvam.

Pats A. Navaitis tuo metu jau buvo atlikęs pirmąjį savarankišką skrydį. Tai įvyko rugpjūčio 26-ąją. Orlaivio šturvalas Karo aviacijos kursų auklėtiniams  buvo patikimas atskraidžius 15-18 valandų su instruktoriumi ir šiam įsitikinus, kad mokinys sugeba pakilti, atlikti vidutinio sunkumo posūkius, išlyginti lėktuvą iš įvairių padėčių ir nutūpti tiek su įjungtu, tiek su išjungtu varikliu. Savarankiško skrydžio įspūdžiais A. Navaitis tą pačią dieną rašytame laiške skubėjo pasidalinti su savo drauge Maryte: „Sveikink mane. Jau šiandieną 16 val. pirmąkart ienas pakilau į erdvę. (…) Visai kitas jausmas vienam skristi, kada instruktorius nieko nesako ir jautiesi pats valdantis mašiną. (…) Kai vienas skrendi, tai jauti, kad judesiai tikresni, drąsesni, kažkoks didesnis pasitikėjimas. Skraidant atrodo, kad tu esi oro viešpats ir pasiutusiai gerai skrendi“.

Čia turbūt reikėtų trumpam atsitraukti nuo A. Navaičio karinės tarnybos ir keliais žodžiais paaiškinti, kas gi toji Marytė, kuriai jaunas karininkas rašė laiškus. Jaunuoliai susipažino 1936-aisiais, per sporto varžybas Šiaulių „Makabi“ stadione. Vėliau nuėjo į piliečių klubą pasišokti. Mergina iš karto krito karininkui į akį. Atrodo, kad simpatija buvo abipusė, nes jaunuolių susitikimai darėsi vis dažnesni. Vėliau abu susitikinės Kaune – mat ten A. Navaitis vis dar mokysis Karo aviacijos mokykloje, o Marytė – Kūno kultūros kursuose. Baigusi mokslus porelė vėl atsidurs netoli vienas kito – Marytė mokytojaus Joniškyje, o Antanas – Zokniuose, tad pasimatymai vyks kiekvieną šeštadienį. Galiausiai viskas baigsis vestuvėmis.

Tačiau visa tai įvyks kiek vėliau. O iki to laiko A. Navaitis spėjo tapti tikru pilotu. 1937 metų gruodžio 31-ąją jam ir dar keturiolikai mokinių buvo įteiktas Karo aviacijos kursų baigimo diplomas ir suteiktas II eilės karo lakūno vardas. Baigęs mokslus, A. Navaitis buvo paskirtas į Zoknių aerodrome dislokuotą 4-ąją eskadrilę. Tai buvo ir didelė garbė, ir didelis įpareigojimas, nes šiojo eskadrilė buvo išties garsi: joje buvo tarnavęs ir Atlanto nugalėtojas Steponas Darius, ir savo didvyriškumu į pasaulio aviacijos istoriją patekęs Leonardas Peseckas ir garsiojo skrydžio aplink Europą dalyvis Juozas Namikas.

„4-oji eskadrilė tapo mano gyvenimo formuotoja. Joje 1938 m. vasario 16 d. man buvo suteiktas leitenanto laipsnis, o 1940 m. sausio 1 d. – I eilės karo lakūno vardas. (…) Tarnaudamas 4-joje eskadrilėje mačiau, kaip tobulėjo mūsų aviacija, kaip ji buvo apginkluota tuo metu pačiais moderniausiais lėktuvais“, – vėliau prisimins A. Navaitis. Ar galėjo karo lakūnas tuomet įsivaizduoti, kad nepraeis nė pusė metų, ir visus šiuos lėktuvus, kaip ir visą Lietuvos karo aviaciją, o ir daugelį lietuvių lakūnų brutaliai sunaikins raudonieji okupantai?

 

Antpečius pakeitė „petlicos“

 

1940 metų birželio 16-osios popietę Zoknių aerodromą kaip skėriai užplūdo raudonomis žvaigždėmis paženklinti sovietų karo lėktuvai. Jie užblokavo visus angarus, kad nė vienas orlaivis negalėtų iš ten išriedėti. Tas pats dėjosi ir kituose miestuose – Kaune bei Panevėžyje. Nuo tos akimirkos nė vienas nepriklausomos Lietuvos karo lėktuvas į dangų nebepakilo.

Tai buvo tik pradžia. Liepos 1-ąją prasidėjo karo aviacijos kadrų „valymas“ Per porą savaičių buvo išleisti į atsargą aukštesni karininkai, užgrobiami karo aviacijos pastatai, karininkų gyvenamieji būstai. Paties A. Navaičio okupantai kol kas nelietė. Priešingai – atleidus iš kariuomenės III bombonešių grupės žinių karininką Albertą Švarplaitį, jis buvo paskirtas į buvusias jo pareigas. Kaip dirbti šį darbą, A. Navaitis neturėjo jokio supratimo, o pasitarti nebebuvo su kuo, man grupės vadas pulkininkas leitenantas Jonas Liorentas jau buvo nušalintas nuo pareigų, o į jo vietą paskirtas kapitonas Jonas Brazys taip pat nieko nenusimanė apie štabo darbą.

Dar po poros dienų likusieji tarnauti karo lakūnai buvo priversti pakeisti ir skiriamuosius ženklus – jų antpečiai pakeisti vadinamosiomis „petlicomis“ – ant švarko atlapų prisiūtais trikampiais su laipsnį žyminčiomis žvaigždutėmis. Beveik tuo pat metu bombonešių grupėje atsirado ir karininkų lojalumą sovietams privalantis stebėti politrukas. Juo buvo paskirtas priesaiką Tėvynei pamynęs lietuvių tautos naikintojo Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus svainis – Lietuvos karo aviacijos leitenantas Kazys Lisauskas.

Būtent šiam išdavikui buvo patikėta surengti tarnauti vadinamojoje Liaudies kariuomenėje likusių buvusių mokslo draugų lakūnų ir aerodromo karininkų atestaciją. Nemažai daliai iš jų atestacijos bylose jis įrašydavo: „Tarp kareivių nepopuliarus. Neturi autoriteto. Tarybų valdžiai nepritaria“. Tikriausiai nereikia aiškinti, kad tokie įrašai vėliau nulėmė liūdną Lietuvos karių likimą.

Lietuvos karo aviacija, kurioje iki okupantų invazijos tarnavo 119 pilotų, 65 žvalgai ir daugiau nei 20 oro šaulių, galutinai baigta naikinti 1941 metų sausio 1-ąją. O gegužės 30-ąją laiške žmonai A. Navaitis rašė: „Dabar sėdžiu Varėnos geležinkelio stotyje. Prieš mus kitam gale sėdi rusas, po stiklinę kaip vandenį traukia šnapsą. Kur šiandien nakvosiu ir kada grįšiu, nežinau. Kiek algos gausiu šį mėnesį, nežinau, nes esu paskirtas į puskarininkio etatą. Taip daugumoj karininkų paskirta į puskarininkių vietas, o puskarininkiai – į karininkų“.

Kaip žinia, 1940 metų rugpjūčio 30-ąją vadinamoji Liaudies kariuomenė buvo reorganizuota į Raudonosios armijos 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą. Prie jo priskirta rudenį suformuota aviacijos eskadrilė, kurioje tarnavo A. Navaitis. Spalio 26-ąją eskadrilė buvo perdislokuotą į Pivoniją šalia Ukmergės. Iš ten A. Navaitis 1941 metų gegužės 18-ąją pakilo į paskutinį savo skrydį maršrutu Ukmergė – Kėdainiai. Mažiau nei po mėnesio, nelemtąją birželio 14-ąją prasidėjo tiek asmeninė A. Navaičio, tiek visos lietuvių tautos tragedija.

Gegužės 30-ją dalis lietuviškos eskadrilės lakūnų buvo komandiruoti į Varėnos poligoną, kur jie turėjo tobulinti ugnies koregavimo įgūdžius. Birželio 14-ąją apie pirmą nakties visi buvo staiga pakelti pagal aliarmą. O pusvalandžio aviatoriai vežimai dardėjo į Varėnos geležinkelio stotį, tačiau, vos išvažiavusius iš poligono lakūnus apsupo ginkluoti rusų kareiviai, išlaipino iš vežimų ir susodino į duobę. Tiesa, po kokių trejeto valandų atsiradęs sovietų karininkas paaiškino, jog įvyko nesusipratimas ir palinkėjo laimingo kelio į Ukmergę.

Vienuoliktą vakaro iš Varėnos vykęs traukinys sustojo Jonavos stotyje, kurioje knibždėte knibždėjo NKVD kareivių. Į visų mūsiškių neįleido: pasirodo, kad stotyje jau buvo įkurdintas žmonių trėmimo štabas, o ant atsarginių bėgių stovėjo gyvulinių vagonų ešelonas, į kurį enkavėdistai grūdo pirmąsias masinių trėmimų aukas.

Kadangi eskadrilės vadas tą savaitgalį leido karininkams aplankyti savo šeimas, A. Navaitis nutarė nepraleisti šios, galbūt jau paskutinės, galimybės. Atvykus traukiniui Kaunas-Kretinga, nusipirko bilietą iki Šiaulių, ir išvažiavo  pas žmoną. Iš jos sužinojo, kad mieste suimta daug mokytojų su šeimomis ir kad dabar jie laikomi prekiniuose vagonuose geležinkelio stotyje.

 

Anapus speigračio

 

Kitą dieną A. Navaitis turėjo grįžti į Ukmergę. „Žmona, lydėdama į stotį, sako: „Antanuk, nevažiuok į Ukmergę, man baisu“. Net šmėkštelėjo mintis „pasilikti“. Pasižiūrėjau į ją ir nusprendžiau – jei negrįšiu į eskadrilę, tai bus įvertinta kaip dezertyravimas ir reikš pražūtį ne tik man, bet ir jai, sūneliui Algiukui ir uošvei. Ne, negaliu pasilikti. Reikia važiuoti, nors ir nežinau, kas laukia Ukmergėje“, – taip tą dramatišką dieną vėliau prisimins lakūnas. A. Navaitis nė nenumanė, kad, vos jam išvykus, naktį į birželio 16-ąją į uošvės namus Šiauliuose įsiveržė enkavėdistai ieškos jo ir padarys bute kratą.

Grįžęs į Ukmergę A. Navaitis sužinojo, kad tądien čia buvo suimti du eskadrilės karininkai. Nenorėdamas bandyti likimo, lakūnas nutarė pernakvoti ne namuose, o pas tarnybos draugą leitenantą Viktorą Kantauską. Tačiau tai nepadėjo. Apie antrą nakties į   kambarį įsiveržė enkavėdistai, ir, suėmę A. Navaitį, išvežė jį į Ukmergės kleboniją, kurios rūsyje buvo įrengtos kameros sulaikytiesiems. Čia lakūnui buvo pranešta, kad jis yra suimtas.

Ankstyvą kitos dienos rytą A. Navaitis ir dar du suimti karininkai sunkvežimiu nuvežti į Vilnių ir uždaryti dabartiniame Bernardinų sode buvusioje areštinėje. Popiet jis ir dar penki suimti karininkai jau buvo Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje, kurioje buvo formuojami tremtinių ešelonai. Prieš pat vidurnaktį ešelonas su suimtais karininkais pajudėjo Rytų kryptimi ir po trijų dienų sustojo daugiau nei už penkių tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, Babinino geležinkelio stotyje Tuvoje. Tolimesnis A. Navaičio ir dar daugiau nei dviejų šimtų Lietuvos karininkų kelias vedė į Juchnovkos lagerį.

Tiesa, ten suimtieji išbuvo neilgai. Birželio 29-ąją visi buvo suvaryti atgal į Babinino stotį. Būtent ten sužinojo, kad prieš savaitę prasidėjo SSRS ir Vokietijos karas, ir kad iki išsigelbėjimo nuo tremties pritrūko vos kelių dienų. Deja, ištrūkti iš enkavėdistų gniaužtų tomis dienomis pavyko tik tiems, kurie dar nebuvo sugrūsti į ešelonus ir kuriuos iš kalėjimų kamerų išlaisvino Birželio sukilėliai.

Tuo tarpu iš Babinino pajudėjęs ešelonas per Maskvą patraukė Uralo ir Sibiro link. Liepos 15-ąją suimtieji atsidūrė Krasnojarsko persiuntimo lageryje. Po poros savaičių maždaug tūkstantis Baltijos šalių karininkų baržomis iškeliavo Jenisiejaus upe į Šiaurę. Rugpjūčio 9-ąją išlaipino už speigiračio esančiame Dudinkos uoste, o kitą dieną įkurdino Norilsko ypatingojo režimo 7-jame lageryje.

Apie lietuvių ir kitų pavergtų tautų atstovų gyvenimą Norilsko lagerius ir net apie jų mėginimus pasipriešinti žvėriškai gulagų sistemai jau esame pasakoje. Tad šį kartą apsiribokime tik tokiu A. Navaičio pastebėjimu: „1941 – 1942 m. žiema mums buvo pati sunkiausia. Daugeliui iš mūsų ji buvo paskutinė. Nebuvome prisitaikę prie nežmoniškų vergijos sąlygų, prie bado dietos, prie žiaurios užpoliarės gamtos (…) Mus laikė ne žmonėmis, mes buvome niekas – skirti sunaikinimui. Dirbome atvirame lauke, be jokių poilsio dienų kasdien po 10 ir daugiau valandų, alkani, 40 – 50 laipsnių šaltyje, siaučiant baisioms pūgoms, aprengti senais, padėvėtais drabužiais, pro kuriuos šiaurės vėjas perpūsdavo kiaurai“.

Baisiausia, kad A, Navaitis nežinojo, nei kuo jis nusikalto sovietų valdžiai, nei kiek laiko jam teks išbūti šiame lediniame pragare – juk, atvykęs į lagerį, formaliai jis net nebuvo suimtas. Nutarimas dėl arešto buvo pasirašytas tik po trijų mėnesių, 1941 metų rugsėjo 10-ąją. Tardytojas spaudė buvusį karo lakūną prisipažinti priešiškai sutikus sovietų valdžios atėjimą į Lietuvą. Tačiau matyt ne ką tepešė – teko pritaikyti kitokį straipsnį. „Kas ir kada mus teisė – nežinome. Tik 1942 metų pabaigoje ar 1943 m. pradžioje sužinojome, kad NKVD Ypatingojo pasitarimo sprendimu mums paskirta kankintis lageriuose. A. Navaitis už antisovietinius pasisakymus buvo nuteistas 6 metams nelaisvės – pasak kitų lagerininkų tai buvo „vaikiška bausmė“.

Šiaip ar taip, Norilske buvęs karo lakūnas išbuvo, kaip sakoma, „nuo skambučio iki skambučio. 1947-ųjų birželio 17 dieną išleistas į laisvę sugrįžo į Lietuvą, tačiau ir šia susidūrė su įvairiausiais apribojimais: negalėjo įsikurti nei Vilniuje, nei kituose didžiuosiuose miestuose. Teko kurtis Alytuje. Tik vėliau, LSSR Aukščiausiajai Tarybai leidus, persikėlė į sostinę, įsidarbino Vilniaus pedagoginio instituto bendrabučio komendantu, vėliau įvairiose pareigose dirbo skaičiavimo mašinų gamykloje.

Sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, A. Navaitis aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime: buvo vienas iš Lietuvos atsargos karininkų sąjungos atkūrimo iniciatorių, išrinktas jos valdybos nariu, dalyvavo rengiant enciklopedinį leidinį, skirtą Lietuvos kariuomenės karininkams, sulaukęs 90-ties parašė knygą apie už Tėvynės laisvę kovojusius Lietuvos karo lakūnus. Nepaisant visų jam tekusių negandų, dimisijos pulkininkas leitenantas A. Navaitis buvo apdovanotas ilgu ir prasmingu gyvenimu. 2013-ųjų kovo 7 dieną, nesulaukusį vos 88 dienų iki garbingo šimto metų jubiliejaus, jo palaikus priglaudė Rokantiškių kapinių Lakūnų kalnelis.

Lietuvos žinios, 2017-09-15

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s