Kaip Vilnius netapo Baltarusijos miestu

AL-171027-05

 

Prieš 78 metus, 1939-ųjų spalio 28-osios vidudienį išsipildė visų lietuvių svajonė. Tądien į Vilnių įžengus Lietuvos kariuomenės daliniams, pagaliau atgavome mūsų sostinę, kurią iki tol 19 metų ir 20 dienų buvo okupavusi o vėliau su visu sostinės kraštu ir aneksavusi kaimyninė Lenkija. Tačiau ar daug kas žino, kad Vilniaus atgavimo istorija galėjo pakrypti visai kita ir netgi labai nepalankia linkme?

 

Aras Lukšas

 

Prieš pradėdami pasakojimą apie porą ano rudens savaičių trukusias Vilniaus klausimo peripetijas, atsiverskime 1939 metų spalio 30-osios „Lietuvos žinių“ numerį, kuriame džiaugsmingai pranešama apie iškilmingą Lietuvos kariuomenės žygį į Lietuvą ir apie jo istorinę reikšmę.

„Vilniečiai! Devyniolikos metų mūsų pastangos šiandien realizuotos. Vilnius – senoji Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sostinė  – grįžo prie Lietuvos.  Lietuvių valdžia grįžta į šį kraštą, nešdama laisvę ir gerovę. Tiek metų vargę, tiek metų kentėję, šiandien jūs, brangūs Vilniečiai, pasijuskite laisvi savo tikrosios Tėvynės Lietuvos prieglobstyje. Mes ateiname, broliai, ne varžyti, bet mylėti, ne griauti, bet statyti. Mes ateiname, nešdami tvarką ir darbą. Mes atnešame teisę ir teisybę“ – toks Lietuvos visuomenės kreipimasis į išlaisvintos sostinės gyventojus spausdinamas pirmame dienraščio puslapyje. Greta atsišaukimo tame pat puslapyje didingi ir jaudinantys vaizdai. Aukšti Lietuvos karininkai atiduoda pagarbą virš Gedimino pilies bokšto kylančiai Trispalvei. Neįsivaizduojama žmonių jūra siauroje Aušros vartų gatvelėje. Darnios pasitempusių karių gretos žengia pro Arkikatedrą.

Ką ir besakyti, euforija tomis dienomis buvo nenusakoma. Nerastum Lietuvoje kampelio, kurio žmonės nedžiūgautų dėl atgauto Vilniaus. O ką jau kalbėti apie buvusio okupuoto krašto lietuvius kurie ištisus 19 metų turėjo jaustis svetimi savo sostinėje. „Jei kas staiga paklaustų, su kokia nuotaika Vilniaus krašto lietuviai sutiko grįžtantį Lietuvos karį, manding, sunku būtų atsakyti. Tai mozaika tūkstančių širdžių, vargo spaustų ir ilgesio varstytų, jausmo neramaus kaip paukštė tarp viesulų, meilės, pačios tyriausios ir neišmylimos, priesaikos vienu du – tėvynei ir sau – prisiektos, ištikimybės per koncentracijos stovyklas, kalėjimus ir klastą. Tai mozaika, spindinti kaip švyturys jūsų tolybėj. Tai regėjimas, kuris puoselėtas per dvi dešimtis metų. Čia tegali, tatai visiškai aišku, atsakyti kiekvienas pats už save, nes kiekvienas tą džiugią valandą savaip išgyveno, savaip džiaugėsi ir savaip vertino“, – taip apie Vilnijos lietuvių nuotaikas po 14 metų Čikagoje išleistoje prisiminimų knygoje „Vilnius tarp audrų rašys šių įvykių liudininkas žurnalistas Jeronimas Cicėnas.

Lietuvių džiaugsmas suprantamas, tačiau Vilniuje jie atrodo kaip lašas jūroje: oficialiais to metu duomenimis 1939-aisiais 194,6 tūkst.  gyventojų turinčiame mieste jų būta vos 1,4 tūkstančio. Vadinasi, liepsningų manifestacijų, pasitinkant mūsų karius, vargu buvo galima tikėtis.  Greičiau priešingai. Regis, didžiausią miestiečių dalį sudarę 128,4 tūkst. lenkų lietuviškus dalinius turėjo pasitikti bent jau nedraugiškais žvilgsniais. Tačiau taip nebuvo – tiek lenkai, tiek žydai, tiek rusai, tiek kitų tautybių vilniečiai dėl mūsų sostinės sugrįžimo į Lietuvą nei pyko, nei sielojosi, o greičiau net jautė didelį palengvėjimą. Ir tai paaiškinti visai nesunku.

Pirma, Lenkijos valstybė Lietuvos kariuomenės įžengimo momentu oficialiai neegzistavo jau 41 dieną – tai rugsėjo 17-ąją oficialiai paskelbė Maskva, tądien nutarusi įsmegti peilį nuo daugiau nei dvi savaites trukusios vokiečių ofenzyvos nukraujavusiai kaimynei. Antra, Vilnių ir jos kraštą sovietai okupavo todėl, kad laikė jį buvusios Lenkijos dalimi, tad užėmę šią teritoriją nesiceremonijo. Per keturiasdešimt  raudonarmiečių, politrukų ir enkavėdistų „viešnagės“ dienų (pačiame Vilniuje sovietai pasirodė rugsėjo 19-ąją) mieste vis labiau ryškėjo chaoso ženklai.

 

Džiaugėsi ir lietuviai, ir lenkai

 

 

Vakarų Baltarusijos dalimi  Vilnių ir jo kraštą laikę sovietai mėgino ne tik primesti čia savo valdymo būdus, bet ir ėmė grobti ir naikinti visuomenės bei žmonių turtą, fabrikus, ligonines, parduotuves, archyvus, muziejus ir viska kita, ko tik nepatingėdavo pričiupti. Visas šis košmaras turėjo baigtis spalio 10-ąją, kai Lietuva buvo priversta pasirašyti su sovietais vadinamąją savitarpio pagalbos sutartį, kuria mainais į Lietuvoje steigiamas Raudonosios armijos bazes turėjo atgauti Vilnių. Tačiau niekas nesibaigė: bolševikai plėšė ir vogė iki paskutinės akimirkos, kuomet jiems jau teko užleisti vietą Lietuvos kariams.

Taigi, nors ir netryškę didelėmis simpatijomis Lietuvai ir lietuviams, Vilniaus lenkai tikėjosi, kad į miestą drauge su mūsų kariais ir administracija sugrįš bent jau civilizacija. Ir šie lūkesčiai pasiteisino su kaupu – Vilniaus lenkai sulaukė ne tik civilizuoto elgesio, bet ir pagarbos. Štai Kunigaikščio Gedmino 1-ojo pulko garbės kuopos kariai, iškėlę Trispalvę  Gedmino kalne, patraukė į Rasų kapines, kur pagerbia kovose dėl Vilniaus žuvusius, savanorius, karius, šaulius. Rasose išstatyta garbės sargyba. Didžiulei lenkų nuostatai mūsų kariai sustingsta ne tik prie Lietuvos patriarcho Jono Basanavičiaus kapo, bet ir toje vietoje, kur palaidota buvusio Lenkijos vadovo Juzefo Pilsudskio širdis. Vilniaus lenkams tai daro įspūdį. Lenkai apstulbę – iš buvusių priešų jie to tikrai nesitikėjo.

Be abejo, nepasitikėjimo lietuviška administracija ledus per kelias dienas gerokai aptirpdė ir kur kas labiau proziški, bet ne mažiaus svarbūs dalykai. Kitą dieną po Lietuvos kariuomenės įžengimo mieste pasirodė lietuvių policininkai, atvyksta geležinkelininkai, paštininkai, muitininkai. O paskui juos –  „Maisto“, „Lietūkio“ ir „Pienocentro“ sunkvežimių vilkstinės. Po poros dienų miesto parduotuvės vėl pilnos seniai pamirštų prekių. Kainos nedidelės, tad miestelėnai perka tiek, kad nebesuvalgo. Vėliau, pamatę kad parduotuvių lentynos netuštėja, pagaliau patiki, jog tai ne propagandinė akcija ir šimtus metrų nutįsusios eilės išnyksta. Artėjanti žiema nebebaisi – vėl galima nusipirkti ir malkų, ir žibalo. Gyvenimas ima grįžti į įprastas vėžes.

Žinoma, tai nereiškia, kad Vilniuje gyvenimas tapo lyg rožėmis klotas. Lietuviška valdžia susidūrė ir su daugybe problemų, kurias kėlė lenkų ir sovietų iš kalėjimų paleisti kriminaliniai nusikaltėliai, stiprėjantis lenkų ir komunistų pogrindis. Vien iki sausio mėnesio mieste ir Vilniaus krašte užregistruota per 1800 sunkių nusikaltimų, išaiškinami šeši lenkų pasipriešinimo židiniai. Maža to, Į Vilnių atplūdo daugiau nei 10 tūkstančių karo pabėgėlių, kuriuos reikėjo aprūpinti darbu ir pastoge. Vis dėlto tai buvo išsprendžiami dalykai. Tikrosios tragedijos lauks netolimoje ateityje, kai už Vilniaus atgavimą Lietuva turės pradėti mokėti savo laisve.

Bet šiandien kalbame ne apie tai. Šiandien bandome atkurti dar keistesnius Vilniaus ir jo krašto ateities variantus. Jei tik sovietų diktatorius Josifas Stalinas būtų nusprendęs pasielgti taip, kaip šiandien sau leidžia pasielgti dabartinės Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, nebūtų žygiavę per mūsų sostinę Lietuvos kareivėliai, nerūktų čia lauko virtuvės su kareiviška koše išalkusiems miestiečiams, neviliotų prekių gausa parduotuvių lentynos ir vitrinos, nešviestų kavinių langai ir negrotų ten muzika, suskambusi tik po lietuviškos valdžios sugrįžimo. Vietoje lietuvių miesto gatvėmis slankiotų tie patys raudonarmiečių patruliai arba dar blogiau – neaiškios ginkluotos žmogystos, tokie anų laikų „žalieji žmogeliukai“. Mat tais pačiais 1939-aisiais galėjo tapti kokio nors dirbtinio darinio, kaip šiandieninės Rytų Ukrainos Donecko ar Luhansko „liaudies respublikos“ sostine. Na, o rytinės Lenkijos apskritai galėjo laukti šiandieninio Krymo likimas.

 

Kremliaus tironas neskuba

 

Šiaipjau 1939-ųjų Sovietų Sąjungos planai tiek Lietuvos, tiek visos kitos Europos atžvilgiu ne kaži kuo skyrėsi nuo 1920-ųjų bolševikinės Rusijos kėslų. „Rusija užkariauta, o dabar atėjo laikas pačiupinėti durtuvu Europą“, –  tuomet pareiškė Rusijos bolševikų lyderis Vladimiras Leninas. Pačiupinėti pamėgino, tačiau nelabai sėkmingai: Michailo Tuchačevskio vadovaujamos raudonųjų ordos, turėjusios be didesnio pasipriešinimo pasiekti Berlyną, netikėtai gavo itin skaudų smūgį  mūšyje dėl Varšuvos. 120 tūkst. lenkų karių netikėtu smūgiu pralaužė frontą ir atsidūrė M. Tuchačevskio armijos užnugaryje. Patyrusi milžiniškų nuostolių, Raudonoji armija buvo priversta bėgti ir pradaro kone visas per su lenkais užgrobtas jų teritorijas.

Išskyrus, žinoma, Vilnių, kurį tų pačių metų spalio 7-osios Suvalkų sutartimi lenkai pripažino Lietuvai.

Apie tai, kad po kelių dienų Varšuva šią sutartį sulaužė, inscenizuodama generolo Lucjano Želigovskio vadovautą maištą, jau esame ne kartą pasakoję, tas paliksime jį šios istorijos paraštėje. Mums tos trečiojo dešimtmečio pradžios peripetijos šį kartą įdomios tuo, kad bolševikai, tąsyk sumanę pačiupinėti Europą durtuvu, gavo žiaurią pamoką ir todėl II pasaulinio karo akivaizdoje jau nutarė elgtis kiek kitaip – pirmiausia atgauti visus prarastus Rusijos imperijos pakraščius.

Beje, okupuoti Lietuvos, J. Stalinas tuo metu dar nė neketino. Atrodo, kad po 1939-ųjų rugsėjo 23-ąją pasirašyto Molotovo-Ribbentropo pakto, o juo labiau, po rugsėjo 28-ąją patikslintų jo slaptųjų protokolų, kuriais Lietuva atiteko sovietų įtakos sferai, Kremliaus tirono galvoje sukosi kiek kitokie įvykių scenarijai. Visai kitokie, nei buvo numatyta rugpjūtį pasiektame dviejų tironijų susitarime.

Kaip žinia, Adolfas Hitleris Lenkiją užpuolė ir taip II Pasaulinį karą pradėjo  1939 metų rugsėjo 1-ąją. To paties  – kad tądien Lenkija bus užpulta ir iš Rytų – jis tikėjosi iš savo artimiausio sąjungininko J. Stalino. Vokiečiams tai buvo labai svarbu, nes sinchroniškas užpuolimas iš abiejų pusių ir sovietinė rytinių
Lenkijos Respublikos žemių okupacija būtų labai palengvinęs Vokietijos uždavinį žaibiškai sunaikinti Lenkiją. Tačiau J. Stalinas pradėti karo veiksmų neskubėjo. Kodėl jis delsė?

Visų pirma, Kremliaus diktatorius neturėjo supratimo, kaip į kaimynės užpuolimą prieš reaguos Anglija
ir Prancūzija, garantavusios ginti Lenkijos nepriklausomybę. Taip, pastarosios iškarto po rugsėjo 1-osios paskelbė Trečiajam Reichui karą, bet tuo viskas ir baigėsi – realių karo veiksmų nė viena iš Varšuvos globėjų taip ir nepradėjo. Tiesą sakant, tai visai nenudžiugino J. Stalino, kuris tikėjosi bent kurį laiką smagiai pažarstyti žarijas svetimomis rankomis. Ir tik paaiškėjus, kad nei Londonas, nei Paryžius neketina realiai ginti Lenkijos, sovietų vadovybę noromis ar nenoromis bet ėmė ruoštis puolimui. Juo labiau, kad rugsėjo 8-ąją Vermachto daliniai jau buvo užėmę Varšuvą.

Taigi, jau kitą dieną Baltarusijos specialiosios karinės apygardos Karo taryba gavo SSRS gynybos liaudies komisaro Viačeslavo Vorošilovo ir Raudonosios armijos Generalinio štabo viršininko B. Šapošnikovo  direktyvą. Joje nurodoma, kad Lenkijos puolimas prasidės naktį iš rugsėjo 12-osios į 13-ąją. Tos pačios rugsėjo 9-osios popietę SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas apie šią direktyvą informavo Vokietijos pasiuntinį Maskvoje Schulenburgą. Ir tuoj pat apsijuokė – dar kitą dieną tam pačiam Vokietijos diplomatui V. Molotovas buvo priverstas aiškintis, kodėl puolimo kol kas nebus. Pasak sovietų diplomatijos šefo, puolimo pradžia atidėta todėl, kad vermachtas į Rytus juda neįtikėtinu greičiu ir SSRS nespėja pasirengti operatyviniams veiksmams, nors jau yra mobilizavusi apie 3 mln. kareivių.

 

„Pagalba“ Lenkijos rusakalbiams

 

Šiaip ar taip, puolimas buvo atidėtas penkioms dienoms, o per tą laiką sovietai, kaip jiems įprasta, pradėjo informacinį ir propagandinį pasirengimą invazijai. Rugsėjo 14-ąją komunistiniame oficioze „Pravda“ pasirodė SSKP CK Politinio biuro nario Andrejaus Ždanovo straipsnis, kuriame pateikiami iki koktumo banalūs agresijos būtinumo argumentai: neatlaikiusi galingo Vokietijos smūgio, Lenkija neišvengiamai ir laba greitai subyrės, tad reikia skubiai pasirūpinti rytinėje šalies dalyje gyvenančių 11 milijonų rusų, baltarusių, ukrainiečių ir kitų tautinių mažumų atstovų apsauga. Šis argumentas taip tokia „klasika“, kad Rusijos politikų ir propagandistų lūpos jį ir šiandien kartoja kiekvienu panašiu atveju.

 

Be abejo, argumentų reikėjo ne tik eiliniams sovietijos piliečiams, bet ir tiesioginiams agresijos vykdytojams – Raudonosios armijos karininkams ir kareiviams. Tad rugsėjo 15-ąją paskelbtame Baltarusijos fronto štabo vadų įsakyme kalbama apie raudonarmiečių pareigą padėti ne tik puolamoje teritorijoje gyvenantiems baltarusiams bei ukrainiečiams, bet ir patiems lenkams. Pacituokime du įsakymo punktus:  „1 . Baltarusių, ukrainiečių ir lenkų tautos kraujuoja per karą, kurį su Vokietija pradėjo Lenkiją valdanti dvarininkų ir
kapitalistų klika. Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos darbininkai ir valstiečiai pakilo į kovą su savo amžinais priešais – dvarininkais ir kapitalistais. Vokietijos kariuomenė sudavė skaudų smūgį pagrindinėms Lenkijos
armijos pajėgoms. 2. Rugsėjo 17 d. švintant Baltarusijos fronto armijos pereina į puolimą, jų užduotis – paremti sukilusius Baltarusijos ir Lenkijos darbininkus ir valstiečius, nusimetančius dvarininkų ir kapitalistų jungą, ir neleisti, kad Vokietija užimtų Vakarų Baltarusijos teritoriją.“

Štai taip juoda virto balta – auka, pasirodo, yra visai ne auka o agresorė, o raudonarmiečiai tik padeda sukilusiems prieš žiaurią priespaudą savanoriams nuversti nekenčiamą valdžią. Kad ir kaip keista, bet ši primityvi propagandinė technologija veiks ilgus dešimtmečius iki pat šių dienų. Lygiai taip pat 1939-1940 metų žiemą sovietai „gelbės“ suomių tautą nuo kapitalistų, 1940-ųjų vasarą – vaduos Baltijos šalių tautas nuo žiaurių fašistinių diktatūrų, 1956-aisiais ir 1968-aisiais traiškys tankų vikšrais vengrus čekus ir slovakus, kad išgelbėtų juos nuo „kontrrevoliucionierių“. Lygiai taip pat jau nebe Sovietija, o jos teisių (ir – deja -tradicijų) perėmėja V. Putino Rusija vaduos nuo nacionalistų osetinus, okupuodama dalį Gruzijos, ir gelbės nuo fašistų rusakalbius Rytų Ukrainos gyventojus – aneksuodama Krymą ir įkurdama Rytų Ukrainoje kriminalines pseudovalstybėles.

Šioje grynai karinio pobūdžio direktyvoje, aišku, nekalbama apie tai, kas gi nutiks, kai Raudonosios armijos užimtų Lenkijos dalių (nepamirškime, kad į tą Lenkiją formaliai įeina ir Vilniaus kraštas) tautinės mažumos nuvers nekenčiamus dvarininkus ir kapitalistus. Užtat kitame įsakyme, kurią, remdamasi ankstesne Vidaus reikalų liaudies komisaro Lavrentijaus Berijos direktyva rugsėjo 16-ąją paskelbė Baltarusijos fronto Karo
Tarybos vadovybė, jau tiesiogiai užsimenama apie galimą okupuotos teritorijos sovietizavimą. Dokumente numatyta skirtingose buvusios Lenkijos vaivadijose (priklausomai nuo to, kokios tautybės gyventojai ten sudaro daugumą) įsteigti Ukrainos, Baltarusijos ir Lenkijos liaudies susirinkimus, kurie be kita ko turėtų „išspręsti klausimą dėl įėjimo į TSRS sudėtį, t. y. kad ukrainietiškos vaivadijos įeitų į USSR sudėtį, baltarusiškos – į BSSR, o lenkiškos vaivadijos – į SSRS kaip Lenkijos Sovietinė Sąjunginė Respublika.“

 

Sūris pelėkautuose
Mums žinoma, svarbiausia, kokia vieta šiame plane buvo numatyta Vilniui ir Vilniaus kraštui. Atrodo, kad mūsų sostinę ir aplink jį esančią teritoriją Maskva vis tiktai buvo linkusi laikyti baltarusiškomis Lenkijos vaivadijomis. Na o apie pačios sovietinės Baltarusijos vadovybės poziciją net svarstyti neverta  – Minske nuolat buvo kalbama apie baltarusių teises į Vilnių, kadangi Lietuvos sostinė esanti vienas iš svarbiausių gudiškosios kultūros centrų. Beje, kaip vienas iš Vilniaus ar, tarkime Gardino priklausomybės SSRS „kaltininkų“ prisimintas ir kadaise Rusiją nukariauti mėginęs Napoleonas. Mat šias žemes Rusija gavusi kaip Napoleono „dovaną“ po 1807 metais, dar prieš prancūzų agresiją sudarytos Tilžės taikos. Tai tik vėliau įsikraustę į senąsias Baltarusijos žemes įsikraustę lenkų ponai išvarę iš ten gudus ir ėmęsi krašto  kolonizacijos.

Beje, tokios idėjos nėra nei naujos, nei senos. Nenaujos – nes buvo įgarsintos tuoj po I pasaulinio karo, o nesenos, nes panašių minčių iš kai kurių Baltarusijos visuomenės veikėjų išgirsdama ir šiandien. Lenkų istorikas Danielis Boćkowskis viename savo darbų cituoja Baltarusijos Liaudies respublikos ministro socialdemokrato Arkadijaus Smoličiaus 1919 metais parašytus žodžius:

„Nors manau, kad bolševikai mūsų kraštui daro daugiau žalos negu naudos , nors jie siekia dar stipriau, negu mes norėtume, pririšti mus prie Maskvos, bet jeigu jų dėka taps įmanomas platus kultūrinis darbas, jeigu jie pripažins ir apgins mūsų valstybingumą ir, kas svarbiausia, atkurs tikras sienas – sukurs vieningą Baltarusiją, kuri išgyvens bent kelis mėnesius, Baltarusiją su Vilniumi, Balstoge, Bratsku ir Gomeliu, tai turime pritarti tai idėjai, pripažinti, kad ji atitinka tautinius siekius, ir tiesiog stoti į tos tvarkos gynėjų gretas ir kovoti už ją nors ir su visu pasauliu!“

Vis dėlto jokiuose 1939-ųjų rudens dokumentuose apie Vilniaus priklausomybę Baltarusijai net neužsimenama. Štai su Lenkijos SSR viskas tarsi aišku – šia sovietine respublika tampa etninių lenkų dominuojamos vaivadijos su sostine Balstoge. O kaip gi Vilniaus kraštas, kurį, kaip minėjome sovietai laikė ne lenkiškomis, o baltarusiškomis vaivadijomis? Ar jos galėjo būti prijungtos prie egzistuojančios Baltarusijos, ar tapti atskiru, Vakarų Baltarusija pavadintu dariniu, kurio sostine taptų iš lenkų atimtas Vilnius?

Tokių užuominų tarsi ir būta, tačiau apie šią galimybę kalbėta mažiau nei puse lūpų. Be to, šis projektas greičiau išreiškė ne Maskvos, o Minsko veikėjų norus. Kai dėl didžiųjų žaidėjų, tai jau derantis dėl pirmojo Molotovo-Ribbentropo pakto slaptojo protokolo Berlynas ir Maskva pareiškė, kad abu „pripažįsta Lietuvos interesus Vilnijoje“, nors Lietuva pirmuoju protokolu įėjo į Trečiojo reicho įtakos sritį. Todėl Vilniaus,
kaip būsimos Vakarų Baltarusijos sostinės, klausimas turi būti svarstomas itin atsargiai.

Sovietų invazijos į Lenkiją išvakarėse, F. Schulenburgas nusiuntė Vokietijos Užsienio reikalų ministerijai tokio turinio pranešimą: „Molotovas prašė greitai paaiškinti, kas bus su Vilniumi. Sovietų vyriausybė norėtų besąlygiškai išvengti konflikto su Lietuva ir todėl pageidautų žinoti, ar Vilnijos reikalu kas nors susitarta su Lietuva, o tiksliau – kas turi užimti Vilnių“.  Minėtas istorikas D. Boćkowskis abejoja, ar Sovietų diplomatijos šefui rūpėjo Lietuvos reakcija į vienokią ar kitokią įvykių raidą. V. Molotovas, greičiausiai, tik norėjo sužinoti, kiek Lietuva rūpi Vokietijai kaip Berlyno įtakos sritis. Labai greitai paaiškėjo, kad nelabai – tą patvirtino rugsėjo 28-osios slaptasis protokolas, kuriuo beveik visa Lietuva su Vilniumi atiteko Maskvos įtakai.

Dabar Vilnius J. Stalino rankose iš paprastos kortos tapo koziriu. Kalbėtis apie jo atidavimą kažkokiai neaiškiai Vakarų Baltarusijai nebeliko jokios prasmės.

Tačiau įdomiausia, kad Baltarusijos vadovybė apie naujas Kremliaus diktatoriaus užmačias nieko nežinojo ir toliau žaidė savo žaidimus. Tiek respublikinė valdžia Minske tiek sovietinė administracija Vilniuje buvo visiškai tikros, kad Vilnius vienaip ar kitaip įeis į sovietų Baltarusijos sudėtį. Pagrindo tokiam įsitikinimui davė ir tai, kad sovietų civilinės administracijos Raudonosios armijos okupuotose teritorijose pirmininkas Ivanas Klimovas buvo gavęs BKP(b) CK pirmojo sekretoriaus Panteleimono Ponomarenkos įgaliojimus paskelbti Vilnių Vakarų Baltarusijos sostine. Tačiau tai, matyt buvo kiek anksčiau, nei sovietai priėmė sprendimą pradėti karinę invaziją į Lenkiją – šiaip ar taip 1939-ųjų m. rugsėjį vykusiuose BKP(b) CK Politinio
biuro posėdžių protokoluose neradau apie tai nebeliko jokių užuominų.

O kaip gi jos galėjo būti, jei klastingasis Kremliaus tironas nutarė kilniaširdiškai „padovanoti“ išsvajotąjį Vilnių Lietuvai. Mainais už nedidelę draugišką paslaugėlę – keletą raudonarmiečių bazių, įsteigtų Lietuvos teritorijoje ir dar jos pačios saugumui. Lietuvos valdžia prarijo Vilnių kaip jauką, kurio traukai nebuvo įmanoma atsispirti. Nors gal ir nujautė, kad tuo pasirašė sau ir savo šaliai mirties nuosprendį.

Lietuvos žinios, 2017-10-27

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s