Pulkininkas Liudas Butkevičius: „Buvau žmogus ir tik žmogus“

 

 AL-171203-01

Kitą savaitę sukanka 136 metai kai gimė vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų, Nepriklausomybės kovų veteranas, antisovietinio ir antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, Gulago kalinys pulkininkas Liudas Butkevičius. Praėjusią savaitę sukako 54 metai nuo šio karininko mirties. Ta proga prisiminkime kai kuriuos  jo ilgo, gyvenimo epizodus – nuo mokyklos klasės iki partizano žeminės.

 

Aras Lukšas

 

Liudui Butkevičiui buvo skirtas ilgas gyvenimas – šį pasaulį jis apleido likus vos penkiolikai dienų iki 85-ojo gimtadienio. Galbūt šiandien, nepalyginamai ramesniais laikais, tokia gyvenimo trukmė ir nestebina, tačiau atsižvelgiant į tai, ką per tuos metus teko išgyventi Lietuvos karininkui, liudija ir fizinę, ir dvasinę jo stiprybę. O juk L. Butkevičius galėjo neišgyventi ir 37 metų – būtent tokio amžiaus į jį, grįžtantį Tėvynėn iš Rusijos, buvo nukreiptas raudonarmiečio šautuvo vamzdis, o nuo mirties išgelbėjo tik stebuklas.

Beje apie visokius stebuklus, išgelbėjusius gyvybę tiek jam, tiek kitiems žmonėms, L. Butkevičius vėliau pasakodavo daug ir noriai, prisimindamas, kad pats bene 5-6 kartus stovėjo prie duobės. Jis galėjo žūti dar per pirmąjį pasaulinį, kuomet vokiečių kariuomenė sutriuškino pasmerktą Kauno tvirtovę. Galėjo, kaip caro armijos karininkas būti sušaudytas raudonųjų revoliucionierių. Galėjo užbaigti gyvenimą nacių konclageryje, galėjo negrįžti iš Kazachstano, kur buvo nusiųstas dešimčiai metų už dalyvavimą antisovietinėje veikloje.

Net ir sugrįžęs į Tėvynę aštuoniasdešimtmetis Lietuvos kariuomenės pulkininkas galėjo būti suimtas ar bent jau užtampytas po KGB kontoras dar kartą. O tardytojų kabinetai ir kalėjimų kameros jam buvo pažįstamos dar nuo 1904-ųjų, kuomet jaujas 23 metų mokytojas pamėgino pakovoti už didesnes lietuvių kalbos teises mokykloje! O kiek tų kalėjimų ir kamerų buvo vėliau – ar kas suskaitys?

Ir vis dėlto lemtis L. Butkevičiui buvo gailestinga – jį tarytum globojo kažkieno nematoma ranka. Savo kukliuose prisiminimuose Dievą pulkininkas mini nedažnai. Vėliau, jau sovietų nelaisvėje rašytuose prisiminimuose jis pabrėš: „Kad yra Dievas, aš taip pat ilgai nežinojau. Jį arčiau pažinau daug vėliau, negu savo mamą. Ir pažinau įvairių aiškinimų ir asmeninių patyrimų keliu“. Kad ir kaip būtų, faktas, jog jis sąmoningai mėgino rinktis dvasininko kelią (prieš tai pasirinkęs mokytojo profesiją), kalba pats už save. Arba šiam žmogui tiesiog neįtikėtinai sekėsi, arba jis buvo globojamas iš aukščiau.

 

Tarp plunksnos, kryžiaus ir šautuvo

 

Būsimasis kariuomenės pulkininkas L. Butkevičius gimė Vištyčio miestelyje 1881 metų lapkričio 8-ąją. Tiesa, jo gimimo metrikose įrašyta senojo stiliaus kalendoriaus gimimo laikas: spalio 27-oji, trys valandos po vidurnakčio. Po 65 metų NKVD pareigūnai priskirs jo šeimą prie buožių, nors su žeme nė vienas iš Liudo tėvų nieko bendra neturėjo: tėvas dirbo mokytojo padėjėju Vištytyje o netrukus gavo mokytojo vietą už 15 kilometrų esančiuose Gražiškiuose, kur pasak paties L. Butkevičiaus, jam dar būnant vystykluose, persikėlė visa šeima.

Beje, apie savo „buožišką“ kilmę L. Butkevičius, būdamas sovietų lageryje, ironiškai rašys: „Aš net nesuvokiau, kad esu kažkokios Kėdainių apskrities, kuriuos tuo metu dar ir nebuvo, stambaus buožės sūnus, liaudies priešas, tarybinių žmonių ir net vaikų žudikas, banditas ir kitoks nusikaltėlis. Stačiai stebuklai, bet taip buvo“.

Gražiškiuose Butkevičiai išgyveno nepilnus dešimt metų, kol tėvas gavo naują paskyrimą. Tad ir paauglystę, ir jaunystę, ir savo pirmąją (o kaip vėliau paaiškėjo – ir vienintelę) meilę Liudas sutiko tarp Vilkaviškio ir Kybartų esančiame Alvite. Toji vienintelė buvo alvitiškė Janina Kvietinskaitė, su kuria, būdamas 24 mokytojas Liudas susituoks o vėliau susilauks net šešių vaikų.

O kol kas aštuoniolikmetis Liudas, eidamas tėvo pėdomis. 1989 pavasarį įstoja į Veiverių mokytojų seminariją – seniausią lietuvišką tokio tipo mokyklą, į kurią savo atžalas stengdavosi įtaisyti prakutę ir praslavinę Sūduvos ūkininkai, jei jiems neužtekdavo lėšų mokslinti vaikus Varšuvos, Peterburgo ar Maskvos universitetuose.

Mokslus L. Butkevičius baigė 1902-aisiais dabar galėjo pats pradėti mokytojauti. Bet kaip tik tuo metu jo gyvenime vos nenutiko radikalus pokytis, galėjęs visiškai kitaip pakreipti jauno 21 metų vyro likimą. Mat netikėtai visiems, o gal net ir sau pačiam nutarė stoti į kitą – kunigų seminariją. Kas paskatino tokį L. Butkevičiaus sprendimą, sunku pasakyti. Nejaugi nutikimas Veiveriuose, kurį jis suvokė kaip vieną pirmųjų gyvenime matytų stebuklų? Tąsyk vienas seminarijos dėstytojas dėl kažin kokių priežasčių nutraukė pamoką ir išvarė mokinius į koridorių. O jau kitą akimirką lūžus apipuvusiems balkiams, ant auditorijos grindų krito lubos. Nesunku įsivaizduoti, kas būtų nutikę seminaristams, jei tuo metu būtų likę klasėje!

Bet užuot spėlioję apie Liudo sprendimo priežastis pažiūrėkime, kaip į šį ketinimą reagavo jo draugai ir artimieji. Įprasta rašyti, kad tėvai dėl būsimos sūnaus kunigystės tik džiaugdavosi – kone kiekviena šeima svajojusi matyti bent vieną sūnų, dėvintį sutaną. Bet Butkevičiai, matyt, buvo išimtis: motina labiau norėjo marčios ir anūkų, nei sūnaus – Dievo tarno. Nepritarė pasirinkimui ir motinos pusbrolis – Seinų kunigų seminarijos rektorius prelatas Jurgis Narjauskas, suabejojęs Liudo pašaukimu ir pataręs vaikinui bent porą metų pamokytojauti. Patarimo Liudas paklausė, o motina dėkojo Dievui, kad sūnus netapo jo tarnu. Mat baisiau, už sūnų nešiojantį sutaną jai buvo tik sūnus, vilkintis karininko mundurą. Deja… Lemtis po gerų dešimties metų pasitvarkė būtent taip.

O kol kas 1902-aisiais L. Butkevičius pradeda mokytojauti, bet jo karjera čia pat vos nesibaigia. 1904-aisiais už tai, kad veikė Mokytojų sąjungoje, reikalavusioje iš caro valdžios steigti lietuviškas tautines mokyklas, L. Butkevičius neteko mokytojo teisių ir dar tris mėnesius prasėdėjo kalėjime. Po to kelerius metus galėjo dirbti tik Lenkijoje, o mokytojauti į Lietuvą grįžo 1907-aisiais, sušvelnėjus carinės valdžios pozicijai. Dirbo Ukmergės apskrities Jonavos valsčiaus Žemių miestelio pradžios mokyklėlėje, kur jį ir užklupo Pirmasis pasaulinis karas.

 

Nuo caro kareivio iki Lietuvos savanorio

 

Pranešimas apie mobilizaciją Žeimių mokytojui buvo įteiktas 1914 metų liepos 17-osios rytą, nors tuo metu mūšiai dar vyko Vakarų Europoje. Carinė Rusija susirėmimams su kaizerine kariuomenė ruošėsi labai rimtai, tad visiems pašauktiesiems jau iš anksto buvo numatytos tarnybos vietos. Tačiau kur dėti L. Butkevičių? Paprastu kareiviu lyg ir nelabai tinka, šiaip ar taip – išsilavinęs žmogus. Karininku irgi nepaskirsi –mokytojas neragavo karo mokslų. Be to, 33 metų vyras ne itin tiko į kovinius dalinius. Tad galiausiai buvo nutarta L. Butkevičių paskirti sanitaru į Kauno tvirtovės karo ligoninę.

Ten būsimas pulkininkas ištarnavo penkis mėnesius. Tuo metu Prūsijos fronte sėkmė nuo rusų nusigręžė – jiems teko trauktis, ligoninę užplūdo sužeistieji. Subyrėjo ir 28-oji pėstininkų divizija, ilgai specialiai rengta ginti Kauno tvirtovę – šis junginys buvo visiškai sunaikintas prie Augustavo. Rusų karinė vadovybė ėmėsi pergrupuoti jėgas, tad L. Butkevičius iš sanitaro tapo 3-osios apsaugos draugovės nariu. Draugovė, regis, dalyvavo tiesioginiuose mūšiuose su vokiečiais. Ar L. Butkevičius taip pat pasitiko priešą su ginklu rankoje, nėra aišku – pats jis apie tai neužsimena nė žodžiu.

L. Butkevičiaus tarnyba 3-ojoje draugovėje baigėsi po Kauno tvirtovės žūties, 1915 metų rugpjūčio 17-ąją. Vėliau, 9 mėnesius atitarnavęs 4-oje armijoje, jis išvyko mokytis į Poltavon perkeltą Vilniaus pėstininkų mokyklą. Taip 1916 metų gegužės 26-ąją prasidėjo L. Butkevičiaus, kaip profesionalaus kario kelias – baigęs mokyklą praporščiko laipsniu jis paskirtas į Simferopolyje dislokuotą 276-ąjį Kupiansko atsargos pulką. Buvo jaunesnysis karininkas, vėliau – kuopos vadas, galiausiai paskirtas pulko ūkio dalies viršininko pavaduotoju. Tai buvo aukščiausios pareigos, kurias lietuvis L. Butkevičius pasiekė caro armijoje.

Po bolševikų perversmo L. Butkevičius, kaip ir absoliuti dauguma į Rusiją nublokštų lietuvių veržte veržėsi į Lietuvą. Kelias namo nebuvo toks jau paprastas – L. Butkevičiaus gyvenimą tyrinėjęs žurnalistas Vilus Kavaliauskas mini vienos iš pulkininko dukterų užrašus, kuriuose pasakojama, kad jau demobilizuoto karininko Dono krašte vos nesušaudė bolševikai. Išgelbėjo tik atsitiktinai sutiktas komisaras, caro kariuomenėje tarnavęs L. Butkevičiaus pasiuntiniu.

Kada ir kaip K. Butkevičius pasiekė Tėvynę, nėra aišku. Žinome tik tai, kad buvęs caro kariuomenės karininkas 1918-ųjų vasarą kažkodėl atsidūrė Gelvonuose su kuriais ligi tol neturėjo nieko bendra. Prisiminkime, kad tomis dienomis ir tuose kraštuose būta daug chaoso ir praktiškai jokios valdžios, galėjusios bent kiek veiksmingiau apginti vietos gyventojus nuo plėšikų ar apylinkes terorizavusių pabėgusių rusų belaisvių.

Vietos gyventojams tvarka savo miesteliuose teko rūpintis patiems. Taip susikūrė Gelvonų srities komitetas, kurio pirmininku išrinktas L. Butkevičius. Jis suorganizavo apsaugos būrį, kuris turėjo neleisti lenkams organizuoti legionierių būrius iš vietos gyventojų, o kaizerio kareiviams sutrukdyti rekvizuoti ir išvežti žmonių turto. Nežinia, ar L. Butkevičiaus brolio Broniaus vadovautam būriui teko panaudoti jėgą, tačiau visiškai atmesti to negalime, mat kaimyniniuose Taujėnuose apsaugos būrio vyrai sučiupo ir sušaudė devynis plėšikus.

Vietinei Gelvonų valdžiai L. Butkevičius vadovavo kelis mėnesius – iki tol, kol vyriausybė,  pradėjo kurti kariuomenę. Lietuvos Kariu jis tapo praėjus vos savaitei nuo Krašto apsaugos ministro Augustino Voldemaro pasirašyto įsakymo dėl Pirmojo pulko steigimo. 1918-ųjų metų gruodžio 10 dienos „Įsakyme Apsaugos ministerijai“ jau randame ir L. Butkevičiaus pavardę – čia sakoma, kad jis į pulką priimtas lapkričio 30-ąją drauge su būsimais generolais Pranu Liatuku, Pranu Tamašausku, Juliumi Čapliku, Zenonu Gerulaičiu ir Vincu Grigaliūnu-Glovackiu. Taip L. Butkevičius, paskirtas 1-ojo pulko ūkio dalies viršininku, tapo vienu iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų ir pirmųjų savanorių.

 

Kovos su priešais ir savųjų maištai

 

Pirmieji pulko kūrimo darbai prasidėjo Vilniuje, tačiau ilgai čia užsibūti jis negalėjo. Pirma, nutautėjusiame Vilniaus krašte buvo sunku surinkti reikiamą kiekį savanorių, antra, Lietuvą tuo metu jau pasiekė žinios, kad link mūsų sienų jau artėja bolševikinės Raudonosios Armijos daliniai. Tačiau kaip tik tada besitraukiantys vokiečiai sutiko perleisti lietuviams maždaug trijų šimtų vietų kareivines Alytuje.

Nuolatinės dislokacijos link pulkas iš Vilniaus geležinkelio stoties pajudėjo gruodžio 18-osios rytą, o pasiekė Alytų septintą vakaro. Tai, ką pamatė į kareivines atvykę vyrai, sukėlė nemažai rūpesčių ūkio dalies viršininkui L. Butkevičiui. Išeidami vokiečiai kažkodėl nepaliko langų stiklų, durų, o svarbiausia – krosnių. Gerai, jog anksčiau atvykę savanoriai spėjo įstiklinti kelių patalpų langus, kad kariai bent jose galėtų apsiginti nuo vėlyvo lapkričio pagelos. Bet kiek aptvarkyti kareivines prireikė poros dienų.

Ūkinių rūpesčių L. Butkevičiui nestigo, o čia viską dar apsunkino konfliktas tarp pulko vado Jono Galvydžio-Bykausko ir kitų karininkų. L. Butkevičius stojo „maištininkų“ pusėn – jis drauge su kitais karininkais pasirašė kreipimąsi į Apsaugos Štabą. Jame pulko vadas kaltinamas nekompetencija, iniciatyvos ir organizacinių gebėjimų stoka. Ištirti padėtį pulke krašto apsaugos ministras Mykolas Velykis  nurodė štabo karininkui Pranui Tvaronui. Šis nerado nieko, kuo buvo kaltinamas J. Galvydis-Bykauskas, užtat aptiko daug kitų, daugiausia ūkinių trūkumų. Tai galėjo tapti akmeniu ir į L.  Butkevičiaus daržą, tačiau netapo. Vietoje to, Apsaugos ministerija nutarė iškelti iš pulko tiek jų vadą, tiek „maištininkų“ įkvėpėją K. Ladigą ir L. Butkevičius galėjo toliau ramiai rūpintis ūkiniais pulko reikalais.

Karinės karjeros laiptais L. Butkevičius kopia gana sparčiai. 1919 metais jam suteikiamas kapitono, o  1922 metų rugsėjo 1-ąją – majoro laipsnis. Kyla karininkas ir pareigose – paskutinę 1923 metų dieną pulko ūkio dalies viršininkas skiriamas visos III karo apygardos intendantu ir po pusantrų metų pakeliamas į pulkininkus leitenantus. 1926-aisiais siunčiamas į Prahos karo akademiją, iš kurios grįžęs tų pačių metų rudenį skiriamas Kariuomenės tiekimo valdybos ūkio inspektoriumi.

Šiose pareigose L. Butkevičių užklupo gruodžio 17-osios perversmas, kurio varomoji jėga buvo nemaža dalis karininkų. Kiti karininkai stojo prieš pučo organizatorius, tačiau sukliudyti jam nepajėgė. Regis, kad L. Butkevičius pasistengė likti nuošalyje ir tiesiog ramiai dirbti savo darbą. Bent jau taip galima spręsti iš po dviejų dešimtmečių NKVD tardytojo surašyto protokolo, kuriame buvęs Lietuvos karininkas teigia: „nelauktas ir nemalonus faktas, bet į opoziciją nestojau, užsidariau savyje ir, išskyrus tarnybinius dalykus niekur nesikišau“. Be abejo, tokia pozicija pakenkti L. Butkevičiaus karjerai negalėjo, tad paskutinį tarnybos dešimtmetį toliau ėjo kariuomenės tiekimo valdybos ūkio inspektoriaus pareigas ir į atsargą pasitraukė 1937-aisiais jau nešiodamas pulkininko antpečius.

Ar L. Butkevičius tuomet galėjo numanyti, kad sąžininga tarnyba užtarnautas ramus civilinis gyvenimas truks vos trejus metus. Apie sąžiningą tarnybą užsiminėme ne šiaip sau, mat intendantai įvairių šalių kariuomenėse kartais turi gan keistą, ir vargu ar pelnytą reputaciją – suprask, kas arčiau prie gerybių, tam jos ir į kišenę netyčia nubyra. Čia turime pastebėti, kad per didžiumą tarnybos metų L. Butkevičius neužgyveno net kuklaus butuko ir drauge su šeima gyveno Šančių kareivinių karininkų fligelyje. Ir tik prieš pat karą pasistatė kuklų medinį namelį Žaliakalnyje. Be to netoli Marijampolės L. Butkevičius turėjo dar 4,5 ha žemės, kurią gavo kaip Nepriklausomybės kovų dalyvis.

Išėjęs į atsargą, pulkininkas pasinėrė į aktyvų visuomeninį darbą: 1938 metų vasario 18-ąją kartu su kitais įsteigė pasitikėjimo bendrovę “Veikla“, dalyvavo įvairių draugijų, kooperatinių bendrovių, komisijų ir komitetų veikloje, globojo kurčnebylių vaikų mokyklą-internatą, o paskutiniuosius dvejus metus iki okupacijos vadovavo Kaune veikusiai Ekonominei Karių Bendrovei.  Deja, mėgautis civiliu gyvenimu ir naujomis veiklos galimybėmis atsargos pulkininkui teko neilgai.

 

Gestapo ir NKVD kamerose

 

Ko tikėtis iš sovietų, L. Butkevičius žinojo kuo puikiausiai. Rašytojas Liudas Dovydėnas (beje, sovietų atžvilgiu elgęsis labai jau lojaliai ir net sutikęs „balotiruotis“ į marionetinį Liaudies Seimą) prisimena tokias prieš pat okupaciją pulkininko jam išsakytas mintis: „Rusijos imperializmas, prisidengęs komunizmo migla, užgriūsiąs mus nelauktai. Jam net sapnuose atgijęs rusų žiaurumas, revoliucijos anarchija. Jis atpažįstąs seną tinginių-plėšikų profesiją: planuoti, pūsti miglas, meluoti, parazitu įsikibus į pavergtuosius“.

Užgrobę Lietuvą bolševikai  L. Butkevičiaus per pirmąją okupaciją nelietė – krašte buvo per daug suimti ar net sunaikinti pasmerktų veikiančių kariuomenės karininkų, kad būtų galima iš karto griebti atsargos intendantą, dirbantį Švietimo ministerijos priešmokyklinio auklėjimo skyriuje. Okupantai nenumanė, kad griebti karininką vis tik yra už ką kone nuo pat pradžių jis palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) vadovybe ir net buvo paskirtas jos propagandos skyriaus viršininku. Maža to, pulkininkas turėjo būti susijęs ir su Lietuvių aktyvistų frontu (LAF) – antraip kas jam būtų suteikęs įgaliojimus Birželio sukilimo metu vadovauti Vietinei apsaugai. Pulkininkas taip pat dažnai lankydavosi Kauno radiofone, iš kur skelbė Vietinės apsaugos štabo žinias ir potvarkius.

Beje, vokiečiams išvaikius Laikinąją vyriausybę L. Butkevičius išlaikė valdiškas pareigas – 1941-ųjų rugpjūtį jis buvo paskirtas Vilniaus viešojo maitinimo tresto „Valgis“ direktoriumi. Tiesa, ten ilgai neužsibuvo – apsisprendė grįžti į Kauną, kad būtų arčiau šeimos. Matydamas, kad atkurti Lietuvos nepriklausomybę nėra jokių šansų – tiek karą laimėjus vokiečiams, tiek sovietams – įsidarbino mažai pastebimose akcinės bendrovės „Maistas“ revizoriaus pareigose.

Kaip tik tuo metu pulkininkas įsitraukė į antinacinį pogrindį – rašė į nelegalius leidinius „Nepriklausoma Lietuva“, „Laisvės kovotojas“, „Į laisvę“. Tačiau bene didžiausias L. Butkevičiaus nusikaltimas rudųjų okupantų supratimu turėjo būti jo parengtas ir atspausdintas atsišaukimas, kuriame griežtai smerkiami nacių kėslai lietuvių rankomis vykdyti okupuotos šalies jaunimo mobilizaciją į tautinį SS junginį.

L. Butkevičius nenumanė, kad jį jau seniai stebi Gestapo agentai ir kad jo suėmimas – tik kelių savaičių klausimas. Vieną dieną pulkininko namuose buvo padaryta krata, kurios metu rasti keli antinaciniai laikraštėliai. L. Butkevičius buvo tuoj pat suimtas, drauge su juo užgrotų atsidūrė ir jo dukra Marija bei jos pusbrolis studentas Vytautas Deltuva.

Dvi savaites praleidęs gestapo rūsyje, L. Butkevičius vasario 24 dieną buvo uždarytas į Kauno  VI fortą. Mat per kitų pogrindžio dalyvių apklausas gestapas sužinojo, kad lietuvis pulkininkas yra paaukojęs antinacinei Laisvės kovotojų sąjungai 500 reichsmarkių (tai sudarytų 2,5 jo tuometinės mėnesio pensijos). Tiesą sakant, pats tokios sumos paaukojimas nacių slaptajai policijai neatrodė didelė nuodėmė. Todėl gestapininkai truks plyš norėjo įrodyti, kad šie pinigai buvo panaudoti ginklų pirkimui.

Tačiau tokių įrodymų nebuvo ir būti negalėjo, todėl kovo 3-ąją byla L. Butkevičiui buvo nutraukta – naciai apsiriboję, tik įspėjimu, paleido pulkininką namo. Tačiau namie L. Butkevičius būti nebenorėjo – suprasdamas, kad gestapas dabar stebės jį per padidinamąjį stiklą, pulkininkas išvyko pas gimines į takokų Sasnavos valsčiaus Nendrynės kaimą. Ten 1944-aisiais jį ir užklupo sugrįžę sovietai.

Ilgai laukti „svečių“ iš NKVD buvusiam karininkui neteko – 1945 metų balandžio 8-ąją jis buvo suimtas – šiaip, be jokios priežasties. Tiesa po kelių savaičių tardymų gegužės 8-ąją jis buvo paleistas, neradus jokių kaltės „įrodymų“.  Suprasdamas, kad enkavėdistai bus atkaklesni už gestapininkus ir kaltę anksčiau ar vėliau suras, L. Butkevičius nutarė suteikti priešui tokią galimybę ir įsijungė į ginkluotą antisovietinį pogrindį.  1945 metų rugpjūčio 15 dieną  13 valandą 30 minučių Skardupių klebonijoje įvykusiame partizanų vadų susirinkime jis drauge su kitais kovotojais įsteigė Lietuvos partizanų Tauro apygardos  štabą. Pačiam L. Butkevičiui, pasirinkusiam Luobo slapyvardį, patikima vadovauti štabo politiniam skyriui. Šiam padaliniui teko pareiga kovoti ne tik ginklu, bet ir žodžiu. Nuo šiol L. Butkevičius rūpinsis nauju apygardos leidiniu „Laisvės žvalgas“, kuris bus leidžiamas vietoje anksčiau ėjusių kelių partizanų laikraščių.

Čia prasideda naujas L. Butkevičiaus gyvenimo etapas, reikalaujantis atskiro pasakojimo, prie kurio vienaip ar kitaip dar sugrįšime. O dabar tik prisiminkime, kad pirmojoje sėkmingoje čekistų operacijoje prieš partizanus 1945-ųjų spalį pradėti suiminėti Tauro apygardos štabo nariai. Pats L. Butkevičius NKVD kalėjimo kameroje atsidūrė spalio 23-ąją. 1946 metų liepos 20-ąją nuteistas dešimčiai metų lagerio ir penkeriems metams tremties. Kalėjo Karagandos, Spasko ir kituose Kazachstano lageriuose.

Į Lietuvą L. Butkevičius grįžo išbuvęs visą laisvės atėmimo laiką, tačiau tremties, mirus J. Stalinui, išvengė. Į Lietuvą grįžo 1955-ųjų gruodį – trimis metais vėliau, nei svajojo iš lagerio rašytame laiške dukrai Gražinai. Grįžo, būdamas jau 74 metų – atrodytų, sovietinei valdžiai jau nebebūdamas pavojingas. Tačiau čekistai jo nepaliko ramybėje – 1961-ųjų balandį jie vėl kelias valandas krėtė aštuoniasdešimtuosius metus einančio pulkininko namus. Paėmė du sąsiuvinius su eilėmis ir 272 puslapius prisiminimų. Ir visa tai – jau chruščiovinio „atlydžio“. Prisiminimų konfiskavimas buvo bene didžiausia netektis – jei ne ši krata, apie L. Butkevičiaus gyvenimą šiandien žinotume daug daugiau.

Naujų prisiminimų pulkininkas jau nebeparašė – sveikata buvo nebe ta. 1963 metų spalio 25-ąją jis mirė. Bet net ir neišlikus visiems prisiminimų rankraščiams, jo epitafija galėtų būti kelios autobiografijos eilutės: „Aš buvau žmogus ir tik žmogus. Kaip toksai, aš gerbiau visą žmoniją ir laikiau save jos nariu. Iš kilmės aš buvau lietuvis ir lietuviškumo interesai buvo mano gyvenimo interesais…“

Lietuvos žinios, 2017-11-03

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s