Lietuvos išlaisvinimo Taryba: be ginklo prieš smurtą

AL-171201-01

 

Prieš 73 metus, 1944-ųjų gruodį įkurta Lietvos išlaisvinimo taryba (LIT). Šis šiandien jau beveik pamirštas sąjūdis gyvavo vos pusmetį, tačiau, kaip ir kiti neginkluoto pogrindžio sąjūdžiai, padėjo išsaugoti mūsų inteligentijos tautinę savigarbą ir jos valią priešintis pavergėjui.

 

Aras Lukšas

 

Kone tą pačią akimirką kai 1944-ųjų vasarą raudonarmiečių batai vėl įžengė į Lietuvos žemę, mūsų krašte prasidėjo antisovietinis pasipriešinimas. Pakartotinė okupacija tuo ir skyrėsi nuo 1940-ųjų, kad dabar lietuviai jau gerai žinojo, ko galima tikėtis iš raudonųjų atėjūnų. Tad slenkančias į Rytus sovietų divizijas pasitiko iš ginkluoti vyrai iš tą vasarą susiformavusios Tėvynės apsaugos rinktinės (TAR), turėjusios 6 tūkstančius kovotojų formaliai (bet tik formaliai!) pavaldžios Vermachtui ir antinacinėje kovoje užgrūdintos Lietuvos Laisvės Armijos (LLA), kurios gretose buvo daugiau nei 10 tūkstančių vyrų. Nemažą jų dalį sudarė iš kitų antisovietinio ir antinacinio pogrindžio organizacijų – 1940-ųjų gruodį įsteigtos Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos(LLKS), 1942-aisiais įkurtos Lietuvos laisvės gynėjų sąjungos(LLGS), nuo 1943 metų veikusio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) atėję žmonės.

Abi šios organizacijos rinkosi ginkluotos kovos su okupantais kelią, nors jų taktika ir skyrėsi. TAR kovotojai iš karto stojo į atvirus susirėmimus su raudonarmiečiais. Vasarą laikė pozicijas – prie Ventos, o spalio mėnesį susikovė su gerokai skaitlingesnėmis sovietų pajėgomis prie Sedos miestelio. Po nelygių kautynių patyrusi  didelių nuostolių rinktinė buvo išsklaidyta. Daliai savanorių pavyko pasitraukti su vokiečiais. Kiti pateko į nelaisvę arba papildė jau pradėjusius veikti Lietuvos partizanų būrius.

Kovoti sovietiniais okupantais ginklu buvo pasiryžusi ir LLA. Kovinę parengtį organizacijos  vadovybė paskelbė liepos 1 dieną. Tai reiškė, kad visi gebantys valdyti ginklą organizacijos nariai privalo prisistatyti į kovinio organizacijos sparno – Vanagų – rinktines. Vis dėlto stoti į atviras kautynes su artėjančia Raudonąja armija LLA vadovybė neketino – organizacija ruošėsi partizaniniam karui priešo užnugaryje. Juo labiau LLA nenorėjo turėti kokių nors reikalų su besitraukiančiais vokiečiais. LLA vadovybė, remdamasi 1918-1920 metų Nepriklausomybės kovų pavyzdžiu, tikėjosi pati, be niekieno pagalbos ginklu iškovoti Lietuvai laisvę.

Kaip matome, svarbiausia LLA vertybė buvo valstybė,  o svarbiausias tikslas – jos atkūrimas. Ji, kaip ir kitos ginklu kovojusios organizacijos siekė išlaikyti tam tikrus prarastos nepriklausomos Lietuvos atributus – karines struktūras, kažką panašaus į vyriausybę ir vietos administraciją. Tačiau lygiai tuo pat metu atsirado ir kitoks požiūris – svarbesnė už valstybę esanti tauta, tad būtina bet kokiu būdu išlaikyti jos gyvastį ir rengti ją nepriklausomybės atkūrimui. O tokie tikslai su ginkluota kova sunkiai suderinami.

Reikia pastebėti, kad abu požiūriai turbūt atėjo dar iš Lietuvių Fronto (LF) – organizacijos, susikūrusios po to, kai naciai išvaikė vos 6 savaites veikusią Lietuvos Laikinąją vyriausybę. 1944-ųjų liepą, kai Raudonoji Armija dar nebuvo pasiekusi Žemaitijos, LF aktyvistas Kazys Veverskis apie pasipriešinimą kalbėjo kaip apie tikrus karinius veiksmus, tuo tarpu kitas LF veikėjas – pulkininkas Antanas Šova tvirtino, kad lietuviams derėtų laikytis neutraliai ar bent jau nesikišti į kariaujančių šalių veiksmus.

Būtent tokiam požiūriui – išsaugoti tautos gyvastį, renkantis neginkluotą pasipriešinimą, atstovavo kitos besikuriančios rezistentų organizacijos, kurių centrai, kaip taisyklė buvo ne provincijoje, o didžiuosiuose miestuose. Taip baigiantis 1944-iesiems nepriklausomai viena nuo kitos įsikūrė du sąjūdžiai: Vilniuje – Lietuvos išlaisvinimo komitetas (LIK), o Kaune – Lietuvos išlaisvinimo taryba (LIT). Šiandien išsamiau pakalbėsime apie pastarąją. Kaip minėjome, jos vardas šiandien gerokai pripirštas, tačiau tuo metu LIT gretose būta tokių žmonių kaip žinomas žurnalistas, redaktorius, rašytojas ir vertėjas Juozas Keliuotis ar Juozas Lukša, vėliau tapęs vienu iš žymiausių Lietuvos ginkluoto pogrindžio veikėjų.

 

Išsisaugoti kiekvieną lietuvį

 

LIT kontūrai ėmė ryškėti 1944-ųjų rudenį. Jos iniciatyvinės grupės nariai laikėsi nuomonės, kad jėgos prieš sovietų kariuomenę naudojimas nėra geriausia pasipriešinimo forma, juolab, kad tokia veikla sovietų propagandos gali būti pateikta kaip talkininkavimas vokiečiams. Kaip matome, bent jau šiuo požiūriu LIT steigėjai neklydo – net ir šiandien Rusijos propaganda visus Lietuvos laisvės kovotojus, laikiusius rankoje ginklą, vadina nacių talkininkais.

Kita vertus, bet kokie kariniai veiksmai neišvengiamai sukelia žmonių žūtis, tuo tarpu LIT steigėjai laikėsi nuomonės, kad svarbu išsaugoti kiekvieno lietuvio gyvybę, tad jėgos naudojimą laikė tik pačia kraštutine priemone, tinkama nebent neišvengiamai ginantis. Vėliau pastebėsime, kad toks požiūris pamažus keisis ir LIT taip pat įsteigs kovinį sparną. Bet kol kas organizacijos narių laukia skubesni uždaviniai, tarp jų ir jos pavadinimo klausimas.

Kaip žinia, panašius uždavinius sau kėlė ir 1943 metų  lapkričio 25-ąją Kaune surengtame politinių partijų ir rezistencinių organizacijų atstovų steigiamajame susirinkime  įkurtas  Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK). Organizacijos vadovybė ir nariai tikėjosi, kad baigiantis II pasauliniam karui konfliktas dėl Europos ateities tarp SSRS ir jos Vakarų sąjungininkų bus neišvengiamas, o pasinaudojusi juo Lietuva galės atgauti laisvę taip, kaip baigiantis Pirmajam pasauliniam karui.

Kaune steigiamos organizacijos iniciatoriai padėtį ir suvokė taip pat ir kėlė sau tuos pačius tikslus kaip ir VLIK.  Tačiau atstovauti VLIK‘ui jie neturėjo įgaliojimų, vadinasi, naujoji organizacija turės veikti savarankiškai. Tad kaip ją pavadinti?  Prisiminę 1917-aisiais įsteigtos Lietuvos Tarybos, paskelbusios valstybės nepriklausomybę, veiklą, steigėjai naująją struktūrą nutarė pavadinti Lietuvos išlaisvinimo taryba.

Aptarę veiklos principus, steigėjai nutarė laikytis griežtos konspiracijos – nepalikti jokių rašytinių dokumentų, narių sąrašų, pasitarimų protokolų ir kitų dokumentų. (Taip pat, beje, elgėsi ir mūsų jau minėtas LF). „Ši organizacija buvo skirta ne įsimažinti istorijoje, bet laiduoti maksimaliai konspiracijai ir efektyvumui“,  – vėliau prisimins vienas iš jos steigėjų Mindaugas Bloznelis.

Kitaip nei kariuomenės principais sukurta LLA, kurioje buvo aiški hierarchija, LIK struktūra priminė ne piramidę, o greičiau voratinklį. Ją sudarė nedidelės grupės iš 3-4 žmonių, per vieną iš jų buvo nustatytas ryšys su kita grupe. Kiekvienos grupės narys buvo tiesiogiai susijęs su 3-4 kitų grupių žmonėmis, kuriuos asmeniškai pažįsta tik jis. Kuriam nors organizacijos nariui patekus į čekistų nagus, sulaikytasis bent 2-3 paras privalėjo neišduoti jokių savo kontaktų, o visi jį pažinojusieji nariai per tą laiką turėjo pasislėpti. Ryšiai su pažeistomis grupėmis turi būti ribojami tol, kol neišaiškės suėmimo padariniai.

Dar viena LIT ypatybė – ekspertų vaidmuo organizacijoje. Su jais buvo mezgami dvejopo pobūdžio ryšiai – aktyvūs ir pasyvūs. Aktyvūs kontaktai reiškė, kad ekspertas pats yra organizacijos narys ir dalyvauja visoj jos veikloje. Pasyvūs kontaktai apsiribojo „atsitiktiniais“ asmeniniais pokalbiais, žmogui net nežinant kodėl jo klausinėja apie vienus ar kitus dalykus ir kam iš tiesų atstovauja jo pašnekovas. Tiesą sakant, ekspertai organizacijoje buvo net svarbesni, nei kiti jos nariai, kuriems trūko ir gyvenimiškos, ir politinės patirties. Tad be ekspertų jiems buvo sunku objektyviai vertinti situaciją, numatyti tiek politinę LIT strategiją, tiek veiklos taktiką. Reikia pridurti, kad rasti tokių žmonių 1944-aisiais, kad daug intelektualų buvo pasitraukę į Vakarus o dalis jų  atsidūrė nelegalioje padėtyje, nebuvo lengva.

Aktyviausiai ryšius su ekspertais palaikė organizacijos steigėjas (jį galėtume laikyti ir pirmuoju LIT vadovu) Liudas Dambrauskas. Tarp aktyvių jo ekspertų, taigi ir organizacijos narių pateko buvęs 1941 metų Laikinosios Lietuvos vyriausybės švietimo viceministras, o dabar VIII gimnazijos direktorius Juozas Rainys, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos katedros vedėjas dr. Antanas Juška ir buvęs žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktorius Juozas Keliuotis.  Tiesa, pradžioje žinomas publicistas aktyviai dalyvauti organizacijos veikloje ar redaguoti jos leidinėlį „Lietuvos žodis“ dėl didelio užimtumo atsisakė. Tik vėliau, 1945-ųjų vasario pabaigoje ar kovo pradžioje J. Keliuotis, pagyręs naujausią „Lietuvos žodžio“ numerį, sutiko įsitraukti į organizacijos veiklą ir laikraščio kovo 23-osios numeris jau buvo redaguotas jo ranka.

 

Kruvino smurto akivaizdoje

 

Tai, kad LIT pasirinko neginkluotos rezistencijos kelią, kurio viena svarbiausių krypčių buvo informacijos sklaida ir spauda, nereiškė, kad šios organizacijos nariai nepalaikė ar nemėgino palaikyti ryšių su ginkluotu pogrindžiu. Jau 1944-ųjų pabaigoje LIT buvo užmezgusi kontaktus įvairiuose regionuose veikusiais partizanų būriais, nors pati ir toliau laikėsi nuomonės, kad jos darbas – atrasti tinkamiausią politinę strategiją, padėsiančią orientuoti visą okupuotos šalies visuomenę.

Tiesa, LIT nariai turėjo ir pistoletų, ir granatų, kartkartėmis net pasvarstydavo apie kovinės grupės formavimą. Vis dėlto ginklus jie ir toliau laikė tik asmeninės savigynos priemonėmis. Vis dėlto 1944-ųjų pabaigos įvykiai privertė kiek pakeisti tokį pacifistinį požiūrį.

Pirmiausia LIT‘ai nepavyko susisiekti su LLA vadovais. Vos pradėjus megzti kontaktus su Kaune besimokančiais LLA priklausiusiais studentais, NKVD per pačias Kalėdas pradėjo itin plataus masto puolimą prieš antisovietinio pogrindžio aktyvistus. Gruodžio 28-ąją ties Raudondvariu susidūręs su NKVD įrengtu filtracijos postu, buvo nukautas LLA vadas Kazys Veverskis.

Enkavėdistai krauju paženklino ir kitas Lietuvos vietoves, tarp jų ir M. Bloznelio tėviškę – Dzūkijos Ryliškių kaimą. Greta  Ryliškių NKVD baudėjai nuo 1944 metų Kalėdų iki Naujųjų metų sudegino 44 kelių dešimčių kaimų sodybas ir nužudė 24 jų šeimininkus. Vien Klepočiuose iš 33 sodybų liko 13, beveik visi jų šeimininkai buvo žuvo arba nuo kulkų, arba liepsnose.

Kas paskatino į Lietuvą sugrįžusius sovietų okupantus šviesiausios metų šventės išvakarėse sudeginti Klepočius ir dar apie 30 Dzūkijos kaimų, išžudyti ar išsivaryti didelę dalį jos gyventojų ten, iš kur jie niekada neberado kelio į savo gimtuosius namus? Kokio rezultato tikėjosi “išvaduotojai“? Ir kokio sulaukė? To, ko ir turėjo sulaukti – ginkluotas pasipriešinimas sužvėrėjusiam okupantui tik dar labiau sustiprėjo.

 

Susidarius tokiai padėčiai, TIK veikėjai ėmė ieškoti ryšių su VLIK‘u, tačiau tam reikėjo žmogaus, galinčio prasiskverbti pro fronto liniją į Vakarus. Tinkamiausias tokiam žygiui pasirodė esąs Zigmas Stanelka: jis buvo gerai fiziškai pasirengęs ir mokėjo elgtis su ginklu – prieš tai mokėsi Vietinės rinktinės Marijampolės karo mokykloje, o ją išvaikius, vadovavo savigynos būriui savo tėviškėje Žvirgždėnuose. Be to, Z. Stanelka turėjo ryšių ir su miške veikiančiais partizanais.

Z. Stanelkai buvo pavesta, neinant į kontaktus su vokiečių administracija, susisiekti su į Vakarus pasitraukusiais VLIK‘o nariais, išsiaiškinti, kaip būtų galima užmegzti radijo ryšį su Lietuvoje esančiais LIT aktyvistais, aptarti VLIK‘o siūlomą pasipriešinimo okupantams taktiką bei Lietuvos politines perspektyvas. Deja, žygis nenusisekė – dėl aktyvaus Raudonosios Armijos puolimo Klaipėdos kryptimi, fronto linija pasikeitė tiek, kad anksčiau netoli jos gyvenęs vedlys LIT‘os pasiuntiniui jau niekuo negalėjo padėti.

Kur kas geriau LIT‘os nariams sekėsi megzti ryšius su LLA ir miškuose veikiančiais partizanais, ypač Dzūkijoje ir Ukmergės apylinkėse. Čia LIT‘ai atstovavo Jonas Dambrauskas, dar 1944-ųjų rudenį pasižymėjęs ir ginkluotu pasipriešinimų okupantams. Tąsyk jo vadovaujama kovotojų grupė užėmė Siesikų miestelį, kuriama bazavosi nemažai kareivių bei stribų. Aukų per puolimą išvengta, mat jis buvo gerai suplanuotas ir parengtas. Labai nenukentėjo ir priešas – per susirėmimą žuvo vienas sovietų karininkas, tuo tarpu kareivių kovotojai nelietė, tik juos nuginklavo. Koks likimas laukė bažnyčioje pasislėpusių miestelio stribų, ši istorija nutyli.

1945-ųjų sausio 12 dieną per NKVD ir sovietų vidaus kariuomenės operaciją žuvus Vyčio apygardos partizanų vadui Juozui Krištaponiui ir dar 24 kovotojams, būtent J. Dambrauskas ėmėsi iš naujo organizuoti apygardos veiklą, nepaisydamas to, kad Ukmergės krašte vis dar aktyviai veikė ir kariuomenė, ir stribai. Mindaugo Bloznelio parengtoje medžiagoje LIT veiklos studijai randame kurį laiką J. Dambrausko būryje kovojusio Vinco Kisieliaus prisiminimus apie tai, kaip vieno žygio metu būrys kažkokioje daržinėje apsupo apie dvi dešimtis stribų. J. Dambrauskas vienas įėjo į daržinę ir ėmė raginti stribus nebetarnauti okupantams, o stoti į partizanų gretas. Šie, apstulbinti tokios J. Dambrausko drąsos, tam nesipriešino. Žinoma, galima matyti, kad stribai prie laisvės kovotojų prisijungė tik todėl, kad bijojo būti sušaudyti. Tačiau V. Kisielius prisimena, kad buvę „liaudies gynėjai“ niekuomet nemėgino bėgti iš būrio. Priešingai – jie dalyvavo visuose partizanų žygiuose ir daugelis garbingai žuvo.

 

Triuškinantis čekistų smūgis

 

Žūtis pasaloje po poros metų lauks ir paties J. Dambrausko. Bet apie tai – kiek vėliau. O dabar sugrįžkime į 1945-ųjų pavasario pradžią, kuomet, nepaisant visos konspiracijos, prasidėjo pirmieji LIT narių suėmimai. Pirmasis kovo pradžioje be žinios dingo LIT vadovas Zigmas Stanelka. Iš pradžių toks dingimas bendražygiams nerimo nesukėlė – Z. Stanelka dažnai iškeliaudavo į Daugų ir Butrimonių apylinkes, kur susitikdavo su šiose vietose kovojusiais partizanais. Tačiau bėgo diena po dienos, o Z. Stanelkos kaip nėra taip nėra. Sunerimę draugai nutarė jį surasti ir prieš pat Velykas, kurios tais metais buvo švenčiamos balandžio 1 dieną, į Dzūkiją išvyko M. Bloznelis. Nei jis, nei kiti jo kovos draugai nė nenumanė, kad ieškoti nebėra prasmės: kovo 29-ąją Kaune esančiame studentų bendrabutyje Z. Stanelką sulaikė Marijampolės čekistai ir kad dabar jis laikomas kažkokio Marijampolės priemiesčio namo rūsyje.

Pasak M. Bloznelio, kodėl čekistai suėmė Z. Stanelką, lieka neaišku. Jo spėjimu, MGKB tiesiog sėmė visus bendrabučio įnamius – net ir nesusijusius su pogrindžiu. Mat kadaise šiame bendrabutyje gyveno LIT narys Stasys Rainys kurio adresas tapo žinomas čekistams. Nutverti paties S. Rainio jiems nepavyko – dar metų pradžioje jis iš bendrabučio dingo, todėl čekistai nutarė čiupti visus ten besilankančius. Beje, Z. Stanelkos laukė nepavydėtinas likimas, tačiau apie jo, kaip ir kitų jo bendražygių lemtį pakalbėsime kiek vėliau. O kol pas pažiūrėkime kaip buvo suimti kiti LIT nariai.

Praėjus savaitei po Z. Stanelkos suėmimo, naktį iš balandžio 5-osios į 6-ąją čekistai apsupo namą Molėtų gatvėje, kurio mansardoje kambarį nuomojosi L. Dambrauskas. Savo nelaimei, tą naktį ten buvo likęs nakvoti ir Pranas Sasnauskas. Užėjęs pas bičiulį pasiklausyti radijo ir užsibuvęs iki vėlumos, P. Sasnauskas nutarė nerizikuoti namo neiti, nes tuo metu dar galiojo komendanto valanda. Deja, atsargumas davė priešingų rezultatų – įsiveržę į Z. Stanelkos kambarį , čekistai suėmė abu LIT narius. Nors L. Dambrauskas ir pro langą užkelti ant stogo kambaryje buvusią šūsnį „Lietuvos žodžio“ egzempliorių, tai nepadėjo – ryte laikraščiai buvo surasti ir nukelti. O P. Sasnauskui suėmimas vos nesibaigė mirtimi – vežamas į čekistų būstinę, jis iššoko iš sunkvežimio kėbulo ir pamėgino perlipti mūrinę tvorą, kad ištrūktų iš uždaro kiemo. Čia rezistentas buvo pašautas ir sužeistas.

Tą pačią dieną tėvų namuose P. Višinskio gatvėje buvo sulaikytas M. Bloznelis, vos spėjęs grįžti iš Merkinės valsčiaus Ryliškių apylinkių, kur buvo susitikęs su kovojančiais partizanais. Suėmimas būtent šioje vietoje M. Blozneliui buvo netikėtas, nes jis gyveno bendrabutyje ir pas tėvus lankėsi retai. Po pirmųjų tardymų abejonių beveik neliko – suėmimas greičiausiai susijęs su LLA, kurioje konspiracijos reikalai buvo prastoki. Tai patvirtinto ir akistatos su taip pat suimtu LLA nariu Adolfu Eidimtu, su kuriuo M. Bloznelis kadaise buvo susitikęs būtent tėvų namuose.

Balandžio 7-ąją buvo suimtas buvęs Kauno 8-osios vidurinės mokyklos direktorius J. Rainys.  Jausdamas pavojų, LIT aktyvistas jau kuris laikas nenakvojo savo name – naktimis glausdavosi tvartelio pastogėje ir į namą grįždavo tik kai jo vaikai išeidavo į mokyklą. Tačiau tą lemtingą dieną vaikai kaip tyčia į mokyklą nėjo ir J. Rainiui teko užsibūti stoginėje. Būtent iš ten jis ir pamatė per kiemą namo link ateinančius čekistus. Supratęs, kad tvartelis jo jau nebeapsaugos, J. Rainys mėgino tyliais išslinkti per sodą, tačiau buvo sučiuptas ten lūkuriuojančių enkavėdistų.

Tuo tarpu anksčiau suimtas M. Bloznelis buvo tardomas be pertraukos – ir dieną, ir naktį. Svarbiausias tardytojų tikslas buvo išsiaiškinti, kur įkurdinta „Lietuvos žodį“ spausdinusi pogrindinė spaustuvė. Po dviejų parų M. Bloznelis suprato, kad ilgai tokių tardymų nebeištvers. Būdamas įsitikinęs, kad spaustuvę bičiuliai jau spėjo perkelti į kitą vietą, nurodė buto adresą Kalniečių gatvėje. M. Bloznelis neklydo – nei rotatoriaus, nei leidinį spausdinusio Leono Tvarijonavičiaus ten nebuvo. Tiesa, įkalčių rasta pakankamai kitų įkalčių spaustuvės dažų ir įvairių įrankių, krosnyje degintų laikraščių fragmentų. Čekistai spaustuvėje nutarė surengti pasalą, per kurią kitos dienos vakare įkliuvo čia atėjęs L. Tvarijonavičiaus brolis Juozas, tiesiogiai niekaip nesusijęs su LIT. Kaip paaiškėjo po daugelio metų, vaikiną įklampino alkis – jis neturėjo nei pinigų, nei maisto, o Kalniečių gatvėje buvo palikęs žirnių, tad ir atėjo jų pasiimti. Taip jis įklampino ir save, ir savo brolį, kuris buvo suimtas balandžio 10-ąją.

Tokie aktyviausių LIT narių suėmimai turėjo tapti mirtinu smūgiu visai organizacijai. Tačiau netapo – jos veiklą dar kelis mėnesius tęsė studentai ateitininkai Stasys Šinkūnas, Bronius Barzdžiukas, Povilas Butkevičius, būsimas partizanų vadas Juozas Lukša, Liudas Januševičius ir kiti. Tačiau ir šie aktyvistai iki rudens pabaigos pateko į čekistų ranka. LIT veikla nutrūko 1945-ųjų lapkritį.

O kaip susiklostė LIT narių likimai? Iš dešimties šiame rašinyje paminėtų organizacijos aktyvistų (iš tiesų jų buvo gerokai daugiau).  Liūdniausiai ši istorija baigėsi Z. Stanelkai – jis nuteistas dvidešimčiai metų lagerių tačiau ten išbuvo vos porą metų – 1948-aisiais mirė Kolymoje. Liudui Dambrauskui vieninteliam iš LIT narių buvo skirta mirties bausmė, tačiau vėliau ji pakeista dešimčia metų lagerių. Tiek pat gavo ir M. Bloznelis, P. Butkevičius, L. Januševičius,  Juozas Rainys,  Pranas Sasnauskas,  Stasys Šinkūnas. Vienintelis iš nepatekęs į lagerius buvo J. Dambrauskas po masinių LIT narių suėmimų jis perėjo į nelegalią padėtį ir pasirinko ginkluotą kovą, kurioje ir žuvo 1947-aisiais. Sąlyginai mažiausiai nukentėjo J. Keliuotis: LIT byloje jis atsipirko „vaikiška“ bausme – vos 3 metais lagerių, tačiau Pečioroje išbuvo tik iki 1947-ųjų, kol sulaukęs amnestijos, sugrįžo namo.   Tiesa, 1952-aisiais jam buvo primintas darbas nepriklausomoje Lietuvoje – antisovietiniai straipsniai žurnaluose „Naujoji Romuva“ ir „Kūryba“. Už tai stalininė Temidė atseikėjo žurnalistui 25 metus lagerių, tačiau iškalėjo jis tik 4 metus – prasidėjus chruščioviniam atšilimui jis drauge su šimtais tūkstančių politinių kalinių išėjo į laisvę ir sugrįžo į Lietuvą.

Belieka pridurti, kad pačią LIT, nepaisant visų represijų dar mėginta atgaivinti. Organizacijos nariai leido informacinį biuletenį, trys iš penkių jo vadovų tapo naujos organizacijos Lietuvos išlaisvinimo komiteto LIK steigėjais. Deja, 1946-ųjų pradžioje ir šios organizacijos branduolys buvo sunaikintas, kas leido čekistams sukurti fiktyvias pogrindžio organizacijas, tokias kaip Bendrasis demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (BDPS), dažniausiai siejamas su vienu iš didžiausių MGB provokatorių ir išdavikų Juozu Markuliu-Ereliu. Bet visa tai – jau kitų istorijų temos.

Lietuvos žinios, 2017-12-01

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s