Rinkimai į SSRS AT: paskutinis okupantų spektaklis

AL-171215-07

 

Paskutinį 1940-ųjų ketvirtį Lietuvoje pradėta ruoštis dar vienam krašto sovietizavimo etapui – rinkimams į SSRS Aukščiausiąją Tarybą. Šio farso organizatoriams Maskva iškėlė sunkiai įgyvendinamą užduotį – visoje okupuotoje šalyje neturi likti nė vieno nebalsavusio rinkėjo.

 

Aras Lukšas

 

1941-ųjų sausio 12 dieną vyksiantys rinkimai į SSRS Aukščiausiąją Tarybą, pasak vieno agitacinio dokumento turėjo įtraukti pavergtos Lietuvos žmones į „milžiniškos, galingiausios ir turtingiausios pasaulyje darbo žmonių valstybės valdymą ir socialistinę kūrybą“. Tačiau tiek rinkimų vykdytojai Kaune, tiek jų organizatoriai Maskvoje puikiai suprato, kad šios komunistinės mantros neprivilios rinkėjų prie balsadėžių. Žmonių atmintyje dar buvo gyvi prisiminimai apie liepos mėnesį vykusius rinkimus į Liaudies Seimą. Ir jei iki tol kas nors dar turėjo vilčių, kad jų valia ir jų balsas gali ką nors reikšti, tai dabar visos iliuzijos jau buvo išsisklaidžiusios.

Prisiminkime, kad liepos 14-15 dienomis vykusiuose „rinkimuose“ į Liaudies seimą laimėjo per vieną naktį nežinia iš kur atsiradusios Lietuvos Darbo liaudies sąjungos kandidatai. Apie kokių nors kitų politinių jėgų dalyvavimą nebuvo nė kalbos, o ir sovietų sudaryto rinkimų bloko kandidatų buvo lygiai tiek, kiek yra vietų Seime – 79. Kitaip sakant, rinkėjams nebuvo siūloma jokių alternatyvų. Kandidatų sąrašai buvo sudaromi itin skubiai, mat Rinkimų įstatymas „prezidentui“ Justui Paleckiui pasirašyti buvo pakištas liepos 5-ąją, likus vos devynioms dienoms iki balsavimo. Tad nenuostabu, kad dauguma būsimų Liaudies seimo deputatų apie savo kandidatavimą sužinojo tik iš spaudos ir agitacinių lapelių – atsiklausti jų sutikimo ar bent jau pranešti apie įtraukimą į sąrašus jų niekas nepasivargino.

Vėliau, nacių okupacijos metais kai kurie kišeninio Seimo atstovai ir vadinamosios Liaudies vyriausybės nariai susirinkę Karo muziejuje, priims rezoliuciją, kurios viename iš punktų sakoma: „Mes viešai pareiškiame savo protestą, prieš  smurto ir falsifikacijos priemones, kurios buvo pavartotos prieš Lietvos Respubliką ir  Lietuvių tautą bolševikų valdžios tiek renkant Liaudies Seimą, tiek  jam veikiant . Nei mes, nei  kiti  Liaudies Seimo nariai, dėl aukščiau suminėtų aplinkybių, negalėjome  išreikšti ir  neišreiškėme Lietuvių tautos valios prisijungti prie  Sovietų Sąjungos“.

Tuomet, 1940-ųjų vasarą, pirmasis okupantų „argumentas“ turėjęs lemti sklandžią rinkimų buvo areštai, turėję įbauginti visus, nematančius reikalo balsuoti už naująją valdžią, ir klasta, nutylint tikrąją būsimo Liaudies Seimo paskirtį – likviduoti Lietuvos valstybingumą. Teroro mašina visu pajėgumu įsisuko liepos 10-17 dienomis. Areštus ir kratas Komunistų perimto Valstybės saugumo departamento darbuotojai, padedami ką tik įsteigtos milicijos organizavo kiekvieną tos savaitės naktį. Pasak rinkimų išvakarėse Maskvai pateikto NKVD rezidentūros Kaune pranešimo, rinkimų išvakarėse už grotų atsidūrė 504 asmenys: tautininkai, voldemarininkai, krikščionys demokratai, šauliai ir kiti „kontrrevoliuciniai elementai“ prie kurų galėjo būti priskirtas bet kas.

Maža to, visiems rinkėjams buvo leista suprasti, kad rimtų nemalonumų gali susilaukti visi nebalsavusieji už Liaudies Seimo kandidatus. Mat  24 rinkimų įstatymo straipsnis nurodė, kad balsuoti yra kiekvieno rinkėjo pareiga, o jo 35-asia – kad rinkimų komisija pažymi, jog rinkėjas yra balsavęs. Žinoma, būtinybė turėti pase antspaudą, patvirtinantį dalyvavimą rinkimuose, privertė daugelį ateiti prie balsadėžių, tačiau negarantavo „teisingų“ balsų. Nieko nuostabaus, kad nemažai rinkėjų tiesiog gadino biuletenius ar vietoje jų palikdavo laikraščių skiautes.

Nepaisant to, „rinkimai“ baigėsi Darbo Sąjungos pergale o Liaudies Seimas pirmame posėdyje palaidojo Lietuvos nepriklausomybę. Tad dabar, baigiantis 1940-iesiems, balsuoti už Lietuvos atstovus SSRS AT nebuvo jokios prasmės. Rinkimų organizatoriai puikiai suprato, kad šiuos rinkimus žmonės tiesiog boikotuos. Tad kaip per tris mėnesius įvykdyti Kremliaus šeimininkų reikalavimą ir užtikrinti, kad prie balsadėžių ateis visi iki vieno rinkėjai? Tokiam tikslui pasiekti buvo pasitelktas gerokai platesnis priemonių arsenalas, nei vien bauginimas. Kitos dvi buvo neregėto masto propaganda bei agitacija ir paprasčiausias rinkimų rezultatų klastojimas.

 

Sąraše – bolševikai ir kolaborantai

 

Prieš pasakodami apie rinkimų komisijų ir agitbrigadų pastangas, taip ir nepriviliojusias rinkėjų bei palikusias tik vieną alternatyvą – rezultatų klastojimą, pasižiūrėkime, kokį rinkimų į SSRS AT mechanizmą numatė stalininė konstitucija.

SSRS įstatymų leidimo instituciją sudarė dveji rūmai – Sąjungos Tarybą ir Tautybių Taryba. Į pirmąją, kiekviena sovietinė respublika, nepriklausomai nuo jos dydžio, rinko vienodą deputatų skaičių – po 25. Tuo tarpu Tautybių Taryboje 300 tūkst. respublikos gyventojų buvo renkamas vienas deputatas, tad Lietuvai šiuose rūmuose buvo skirta 10 mandatų. Taigi, iš viso į SSRS AT sausio 12-ąją turėjo būti išrinkti 35 Lietuvos atstovai.

Įdomu pastebėti, kad net ir esant vienpartinei sistemai, teoriškai rinkimų kova galėjo būti gana rimta. SSRS konstitucijos 141 straipsnis ir rinkimų nuostatų 56 straipsnis numatė, kad „kandidatų į SSRS Aukščiausiąją Tarybą statymo teisė už tikrinama šioms visuomeninėms organizacijoms ir darbo žmonių kolektyvams: komunistų partijos organizacijoms, profesinėms sąjungoms, kooperatyvams, jaunimo organizacijoms ir kitoms organizacijoms, įregistruotoms įstatymais nustatyta tvarka“.  Vykdyti šią teisę buvo pavesta visuomeninių organizacijų ir darbo žmonių kolektyvų vadovaujantiems organams ar įmonių darbininkų bei tarnautojų bendriesiems susirinkimams.

Kitaip sakant, kandidatais į Aukščiausiąją SSRS vadžią teoriškai buvo galima kelti gerai pažįstamus savus kandidatus. Tačiau praktikoje viskas buvo kitaip. Pagal susiklosčiusią tradiciją kandidatus numatydavo partija, jų būdavo tiek, kiek yra mandatų, tad rinkti teko tik vieną iš vieno. Taip tarp kandidatų į Sąjungos Tarybą atsirado okupantų iš anksto parinkti kandidatai – LSSR Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas, LSSR Vidaus reikalų liaudies komisaras Aleksandras Guzevičius, LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, buvęs SSRS pasiuntinys Kaune ir Lietuvos nepriklausomybės laidotuvių organizatorius Nikolajus Pozdniakovas, LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis, Stalino saulės nešėja Salomėja Nėris ir kiti komunistiniai šulai bei okupantų kolaborantai. Tautybių Tarybos kandidatų sąraše puikavosi buvęs Liaudies vyriausybės vadovas rašytojas Vincas Krėvė, Antanas Venclova, LKP sekretorius propagandai ir agitacijai, Lietuvą išdavęs buvęs kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas ir kitos odiozinės asmenybės.

Tiesa, teoriškai išbraukti iš biuletenio buvo galima ir vienintelio kandidato pavardę. Tuomet jis būtų laikomas neišrinktu, toje apygardoje po dviejų savaičių rengiant naujus rinkimus. Užbėgdami įvykiams už akių pastebėsime, kad tokių atvejų rinkimuose nebuvo: visi „kandidatai“ buvo išrinkti o kiek balsų buvo atiduota prieš juos, mes niekuomet nesužinosime.

Vis dėlto tam tikrų mėginimų pasipriešinti kai kurių kandidatų iškėlimui ir kelti savus būta – tai liudija išlikę dokumentai, nacių okupacijos metais paskelbti leidinio „Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai“  III tome. Tačiau tokie mėginimai nieko nedavė – okupantams paklusnios rinkimų komisijos tuoj pat užgniauždavo bet kokį nukrypimą nuo numatyto scenarijaus ir į rinkiminių susirinkimų protokolus įrašydavo tik iš anksto numatytas pavardes.

Štai konkretus pavyzdys: gruodžio 12 dieną įvykusiame Laisvamanių Etinės Kultūros draugijos Simno skyriaus susirinkime nutarta greta komunistų Mečislovo Gedvilo ir Michalinos Meškauskienės iškelti ir savo kandidatą pavarde Juozentavičius. Į pasiūlymą draugijai buvo atsakyta tokiu laišku: „Jūsų 1940 m. gruodžio 12 d. protokolas neatitinka „Rinkimų į TSRS Aukščiausiąją Tarybą Nuostatų“ 61 str. raidei „a“ ir 62 str. reikalavimams ir dėl to siūlomieji kandidatai rinkimams į deputatus 658 apygardos komisijoje neregistruojami“.

Apygardos komisija buvo budri. Kitaip ir būti negalėjo, nes apygardų rinkimų komisijas LKP CK sudarė glaudžiai bendradarbiaudamas su NKVD, kad į jas, neduok Dieve, nepatektų nė vienas nepatikimas narys. Net LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui, pagal įstatymą turėjusiam tvirtinti komisijų sudėtį, buvo paliktas tik pritariamasis balsas: apie komisijų sudėtį ši institucija sužinojo tik pasibaigus patvirtinimo terminui, ir tik po to, kai informacijos apie ją išmaldaudavo iš partijos vadovybės.

 

Beraštis komisijos pirmininkas

 

Apie tai, kokie žmonės patekdavo į apygardų komisijas, liudija kad ir Telšių pavyzdys – šioje apygardoje rinkimams dirigavo Telšių apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas Domas Rocius, vėliau pagarsėsiantis kaip vienas brutaliausių Rainių žudynių organizatorių.

Absoliutaus patikimumo principas buvo taikomas ir sudarant apylinkių rinkimų komisijas. Minėtame „Lietuvių archyve“ yra niekieno nepasirašytas Telšių rinkimų apygardos dokumentas, kuriame sakoma, kad į apylinkės komisiją gali būti skiriami „tik visiškai švarūs žmones. Negali jose dalyvauti buvę tautininkai, krikdemai, sukilimų — Tauragės — dalyviai ir pan. Nepriimtini turėję samdinių, išskyrus smulkiųjų ūkininkų, kurie drauge su šeimyna dirbdavo. Buvę šauliai gali būti skiriami. Kreipti dėmesį ypatingai į komisijų pirmininkus. Kiekvienas komisijos narys turi parašyti trumpą gyvenimo aprašymą, o valsčiaus vykdomasis komitetas su kompartija duoda savo nuomonę dėl tinkamumo į rinkimų komisiją ir prijungia ją prie gyvenimo aprašymo. Valsčių vykdomųjų komitetų su kompartija sudarytas kandidatų sąrašas su pasiūlymu pareigoms, pridėjus gyvenimo aprašymus ir nuomones siunčiamas per apkomo (partijos apskrities komiteto) įgaliotinį rinkimams organizuoti apkomui patvirtinti iki lapkričio 20 dienos“.

Visos apylinkių rinkimų komisijos buvo patvirtintos nurodytu laiku, tačiau vietos gyventojai dar buvo verčiami vaidinti parengtą spektaklį ir iki gruodžio 5-osios susirinkimuose „išrinkti“ jau seniausiai patvirtintas komisijas.   Kadangi tiek apygardų, tiek apylinkių rinkimų komisijų sudarymą smulkiai reglamentavo tos pačios LKP CK direktyvos, nėra jokio pagrindo abejoti, kad tokie pat principai buvo taikomi ten tik Telšių apygardoje, bet ir visoje Lietuvoje.

Tad nieko nuostabaus, kad į apylinkių komisijas patekdavo jokio mokslo neragavę žmonės, kurie, nesusigaudydami įvairiausių instrukcijų ir direktyvų raizgalynėje tiesiog klusniai darė tai, į ką jiems buvo parodoma pirštu. Būta ir visai kurioziškų atvejų. Apie vieną iš jų liudija „Lietuvių archyve“ randama ištrauka iš Panevėžio apskrities vykdomojo komiteto posėdžio protokolo:  „Ramygalos valsčiaus Jonaitėlių apylinkės rinkiminės komisijos sekretorių Anuprą Skaudą, kaip beraštį, paskirti tos apylinkės komisijos nariu, o tos apylinkės komisijos narį Jurgį Katiną paskirti tos apylinkės komisijos sekretoriumi“.

Tame pačiame protokole matome ir kitą pavyzdį, liudijantį, kad su savo nuomonę mėginusiais pareikšti komisijų nariais elgtasi be jokių ceremonijų: „Ramygalos apylinkės rinkiminės komisijos narius Joną Subačių ir Antaną Morkevičių, kaip liaudies priešus (vietos kompartijos pranešimu) iš tų pareigų atleisti ir jų vieton komisijos nariais paskirti Alfonsą Sakalauską ir Joną Jansoną, gyv. Ramygalos miestelyje. Apie tai, koks likimas laukė į dienos šviesą išvilktų „liaudies priešų“, galima tik spėlioti. Vis dėlto vėliau įsitikinsime, kad kai kuriems nepūtusiems į rinkimų agitatorių dūdą, buvo iškeltos baudžiamosios bylos.

Kaip minėta, rinkimų agitacinė mašina sukosi ištisus tris mėnesius, tačiau iš šių girnų nebuvo daug miltų. Kas žino, galbūt kaip tik tuo metu ir atsirado sovietmečiu dažnai kartotas dvieilis: „nei duonytės, nei mėsytės – tik raudonos vėliavytės“. Mat agitatoriai dažniausiai ignoruodavo susirinkusiųjų į mitingus klausimus apie blogėjantį gyvenimą ir dingstančias iš parduotuvių prekes, kaip mat pereidami prie panegirikų stalininei konstitucijai.

 

Linksmybėmis nesuviliojo

 

Apie agitacijos mastą liudija kad ir Kauno apskrities vykdomojo komiteto rinkiminių darbų ataskaita, kurioje be kita ko sakoma: „Š. m. gruodžio 7 d. LKP (b) Kauno apskrities komitetas ir Kauno apskrities vykdomasis komitetas buvo pasiuntęs įgaliotus asmenis, kurie sušaukė seniūnijų pirmininkus, pavaduotojus, sekretorius ir rinkiminių apylinkių pirmininkus ir kitus pareigūnus ir, dalyvaujant vietos aktyvui, išrinko visam apskrityje apie 200 žmonių, kurie š. m. gruodžio 10 d. buvo suvažiavę į Kauną ir jiems buvo duota informacija rinkimų reikalais. Šiems asmenims pavesta vietoje informuoti žmones rinkimų reikalais ir organizuoti vietos smulkesnes agitgrupes.“ Ataskaitoje taip pat pranešama, agitacija visose rinkiminėse apylinkėse vyks per pačias Kalėdas – gruodžio 25 bei 26 dienomis ir bus pakartota per Naujuosius Metus.

O štai Telšių apygardos rinkimų komisijos instrukcijoje agitatoriams nurodoma rengti kuo triukšmingesnes linksmybes: „Suorganizuok iš kalno iškilmingą valiavimą į rinkimus: važiuokite visa vesele, su pastrajais, konkalais, muzikomis, pasiimkite su savimi ligonius ir tuos, kurie neturi kuo nuvažiuoti, būkite visi draugais. Balsavimas ne pakūta, bet didelė šventė! Tą privalo komisijos narys aiškinti ir išaiškinti ir į galvas visiems įkalti“.

Vis dėlto privilioti žmonių į „kultūrinę programą“ ir dar per didžiąsias šventes, regis nelabai sekėsi. Tą iliustruoja Kauno rinkimų apygardos  20-sios Kaimo rinkiminės apylinkės komisijos protokolas: „Nesusirinkus 1.I žmonėms į mitingą, jis nukeliamas į I.4 19 val. Kalbės politvadovas iš raudonarmiečių. Mitingas įvyks Meno Mokykloje. Sukvies į mitingą agitatoriai. Sekmadieni, 1.5 17 val., Zitiečių salėje numatoma surengti mitingą su menine dalimi. Kalbėtoju pakviesti politvadovą raudonarmietį. Meninei daliai pakviesti raudonarmiečių dainų ir šokių ansamblį ir pionierių saviveiklą. Jei raudonarmiečių ansamblio nebūtų galima gauti, programą atliks pionierių saviveikla“.

Tokios tendencijos rinkimų organizatorius vertė rimtai sunerimti – kas nutiks, jei jiems nepavyks užtikrinti šimtaprocentinio rinkėjų dalyvavimo rinkimuose. Kad taip neįvyktų, buvo galima imtis dviejų priemonių – prievartos bei rezultatų klastojimo, dirbtinai mažinant rinkėjų skaičių. Praktika parodė, kad antroji priemonė buvo kur kas efektyvesnė.

 

„Liaudies priešus“ – iš sąrašų

 

Darbas rinkiminėse apylinkėse užvirė gerokai prieš šeštą ryto, kuomet turėjo prasidėti balsavimas. Jau išvakarėse balsavimo punktai buvo išpuošti raudonai plakatais ir sovietinių vadų bei jų lietuviškųjų parankinių portretais, turėjusios privilioti rinkėjus prie balsadėžių. Apylinkių komisijos išsijuosusios vykdė šį valdžios nurodymą, tačiau šventinės dekoracijos nedavė norimo efekto – žmonės balsuoti ėjo vangiai, arba nėjo iš viso. Apylinkių komisijų pirmininkai, įpareigoti kas dvi valandas pranešti apygardoms apie balsavimo eigą, neturėjo kuo pasigirti. Štai kaip atrodė pirmasis vienos Telšių apskrities apylinkės pranešimas:

„Didvyčių rinkiminėje apylinkėje darbą pradėjome šeštą valandą. Komisijos nariai ir paskirti pareigūnai visi atvyko. Darbas eina normaliai . Esame pilnai susitvarkę ir laukiame viso šimto nuošimčių balsuotojų ir vizitatorių iš Plungės“. Likus pusvalandžiui iki balsavimo pabaigos, viltys sulaukti visų rinkėjų pasirodė bergždžios. Paskutiniame pranešime apylinkės pirmininkui beliko konstatuoti: „Didvyčių rinkiminėj apylinkėj iki 21 val. 30 min. iš 470 balsuotojų balsavo 191, tai sudaro 40,63% visų balsuotojų“. Paskutinis pusvalandis nieko nepakeitė, tad galutiniame protokole nurodoma, jog už kandidatą Mečislovą Gedvilą balsavo 179 rinkėjai.

Kitose apylinkėse vaizdas buvo dar liūdnesnis – kai kur balsuoti atėjo vos ketvirtadalis ar net dešimtoji dalis į rinkėjų sąrašus įrašytų gyventojų. Pagal rinkimų nuostatus tai reiškė, jog deputatai nėra išrinkti ir po dviejų savaičių teks rengti pakartotinį balsavimą. Vis dėlto nė vienoje apylinkėje, o juo labiau apygardoje taip nenutiko.

Tad kaipgi rinkimų organizatoriams vis dėlto pavyko užsitikrinti reikiamą balsų skaičių? Čia apylinkių komisijoms į pagalbą atėjo apskričių valdžia, nurodžiusi be ceremonijų braukti iš rinkėjų sąrašų jei ne visus, tai tikrai didžiąją dalį nebalsavusiųjų. Kai kurie valdžios argumentai, kodėl reikia taip padaryti, tiesiog prasilenkia su sveiku protu. Ryškiausias tokių kliedesių pavyzdys – Kretingos apskrities vykdomojo komiteto raštas Telšių apygardos rinkimų komisijai, kuriame sakoma:

„Apskrities Vykdomojo Komiteto turimomis žiniomis, į apylinkių rinkėjų sąrašus įtraukti asmenys, kurie nelaiko save Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos piliečiais ir yra pasiryžę išvažiuoti į užsienį, tuo būdu, norėdami būti kitos valstybės piliečiais, jau turi kitų valstybių konsulatų pažymėjimus. Be to, į rinkėjų sąrašus yra įtraukti
buvę dvarininkai, stambūs žemvaldžiai, stambūs prekybininkai ir pramonininkai, įvairių tikybų kunigai ir kitoki Tarybų Respublikos priešai. Minėti asmenys nenori būti socialistinės valstybės piliečiais, sudarant rinkėjų sąrašus reikalavo išbraukti juos iš sąrašų, sausio 12 d. balsavime nedalyvaus ir kai kur mėgina kurstyti kitus piliečius susilaikyti nuo balsavimo. Patikrinus tų asmenų sąrašus, nustatyta, kad Kretingos apskrityje asmenų, pripažįstančių save kitų valstybių piliečiais, yra 1.833, ir asmenų, laikančių save bendrai socialistinės valstybės priešais, yra 2.780, tuo būdu iš viso balsavime nedalyvausiančių yra 4.613“.

 

Protesto balsus ignoravo

 

Tačiau ir tai dar buvo ne viskas – sąrašų koregavimas vyko net ir pasibaigus balsavimo laikui. Maža to, tuo metu apylinkės faktiškai gavo leidimą braukti iš jų ką tik panorėjusios. Štai kokią telefonogramą naktį į sausio 13-ąją gavo visos Kretingos apskrities rinkimų apylinkės: „Išbraukti iš sąrašų sekančius asmenis: 1) atbėgėlius, kurie neturi teisės balsuoti, 2) vokiečius, 3) du kartu įrašytus, 4) kurie yra išvykę ilgai komandiruotei, 5) kurie išvykę nežinia kur, 6) kurie turi pažymėjimus balsuoti kitur, 7) kurie randasi ligoninėse ir ten balsavo,8) kurie laikomi suimti“. Taigi, bet kuris balsavimo punkte nepasirodęs rinkėjas vien tik apylinkės komisijos valia galėjo netekti stalininės konstitucijos jam garantuotos rinkimų teisės.

Valdžios nurodymas apylinkėse buvo vykdomas taip uoliai, kad kai kur iš rinkėjų sąrašų išgaravo 60 ir daugiau procentų į juos įrašytų žmonių. Taip, atsikračiusios „liaudies priešų“ ir kitų nepatikimų elementų, rinkimų komisijos galėjo raportuoti apie šimtaprocentinį rinkėjų dalyvavimą visaliaudinėje rinkimų šventėje. Vis dėlto tobulą rinkimų vaizdą gadino biuleteniai, kuriuos pagal rinkimų nuostatus reikėjo pripažinti negaliojančiais. O tokių buvo tikrai daug.

Štai Šiaulių apygardos Raudėnų rinkiminėje apylinkėje valdžios parinkto kandidato pavardę išbraukė net 587 iš 988 balsavimuose dalyvavusių rinkėjų. Panašiai buvo ir kitose apygardose. Ypač nesisekė kandidatui bolševikui Mečislovui Gedvilui, kurio kratėsi absoliuti dauguma Žemaitijos rinkėjų. Ryškiausias tokio boikoto pavyzdys buvo Palangos 135-oji apylinkė, kur okupantų parankinio pavardę iš biuletenių išbraukė 1009 iš 1073 balsavime dalyvavusių rinkėjų. Tačiau ir tai rinkimų rezultatų nepakeitė – vykdydamos centro nurodymą, apylinkių komisijos rinkėjų pareikštą valią tiesiog ignoravo, kiekvieną į urną įmestą biuletenį laikydamos balsu „už“.

Taigi, atvirai ir viešai savo požiūrį į rinkimus galėjo išreikšti tik tie lietuviai, kurie išdrįso viešai agituoti tautiečius nedalyvauti okupantų surengtame spektaklyje. O tokių mėginimų būta nemažai. Štai Panevėžio apskrityje buvo platinamas Lietuvos vadavimo būrio vardu pasirašytas atsišaukimas, kuriame be kita ko sakoma: „Broliai lietuviai! Nė vieno balso išdavikams, nė vieno lapelio į rinkimų urną. Nereikia bijoti, kaip kadaise, bet kokių grasinimų. Rusija milžinas molinėm kojom ir pirmą smūgį smogus, subyrės į 150 valstybių. Šalin kraugerys Stalinas! Šalin barbarai okupantai! Lietuva buvo ir bus laisva!“.

Kaip matyti iš čekistų ataskaitų, prieš rinkimus nukreipta agitacija buvo pakankamai aktyvi: nebalsuoti ragino ūkininkai, kunigai, mokytojai, šauliai, buvę valstybės tarnautojai. Ne vienas iš jų tomis dienomis buvo suimtas – vien iš NKVD vidaus kalėjimo viršininko ataskaitos matyti, kad nuo 1941 metų sausio 1 iki 16 dienos čia buvo įmesti 4 422 „liaudies priešai“. Kai kuriems per šį trumpą laiką tardytojai spėjo surašyti kaltinamąsias išvadas, kiti greičiausiai tapo pirmaisiais kandidatais į birželio tremtinius.

Suprantama, kad nei agitacija, nei protesto balsai, nei rinkėjų balsavimas kojomis iš anksto numatyto ir jau seniai patvirtinto rinkimų scenarijaus nepakeitė – visi 35 okupantų kandidatai buvo „išrinkti“. Kita vertus, visas šis cirkas šiaip ar taip nebeturėjo jokios prasmės, nebent užbaigė dar vieną sunaikintos mūsų valstybės formalaus sovietizavimo etapą.

Lietuvos žinios, 2017-12-15

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s