Bronius Kazys Balutis: atlikęs patrioto pareigą

AL-171229-01

 

Rytoj sukanka 50 metų kai Londone mirė diplomatas ir visuomenės veikėjas Bronius Kazys Balutis, nuo pat 1918-ųjų iki gyvenimo pabaigos atstovavęs Lietuvai tarptautinėse derybose, dviejose valstybėse ir ženkliai prisidėjęs prie mūsų valstybės užsienio politikos formavimo.

 

Aras Lukšas

 

Broniaus Kazio Balučio gyvenimo istoriją ir visus svarbiausius jo nuveiktus darbus sunku sutalpinti į vieną pasakojimą, tad apsiribosime tik kai kuriais epizodais. Dar amžiaus pradžioje, nenorėdamas žūti fronte už carinės imperijos interesus, būsimas diplomatas dezertyravo iš rusų armijos ir atsidūrė JAV. Ten, kaip vienas ryškiausių išeivijos visuomenės ir kultūros veikėjų, pirmaisiais Lietuvos Respublikos gyvavimo metais buvo deleguotas į Paryžiaus taikos konferenciją, vėliau, pasak amžininkų ir biografų, tapo bene svarbiausiu asmeniu Suvalkų derybose tarp Lietuvos ir Lenkijos.

Po 1926-ųjų perversmo išvykęs atstovauti Lietuvai JAV, o vėliau – Jungtinėje Karalystėje, B. K. Balutis į Tėvynę daugiau nesugrįžo ir liko okupuotos šalies pasiuntiniu Londone iki pat mirties. Beje, paties diplomato darbas svečiose šalyse nežavėjo: jis ne kartą sakė, kad mieliau gyventų ir dirbtų Kaune. Galbūt tokią nuostatą lėmė ir sudėtingos jo šeimos gyvenimo peripetijos, o galbūt – kai kurios žmogiškos silpnybės, apie kurias slaptuose pranešimuose užsimindavo laikinojoje sostinėje rezidavę užsienio diplomatai. Vis dėlto užsienyje B. K Balutis praleido daugiausiai laiko – pareiga savo šaliai jam buvo svarbesnė už asmeninius norus ir polinkius. Bet apie visa tai – kiek vėliau. O dabar trumpai peržvelkime diplomato jaunystės metus ir jo kelią į lietuviškos tarptautinės politikos viršūnes.

 

Nuo mokytojo iki dezertyro

 

Ankstyvieji B. K. Balučio gyvenimo metai mažai ištyrinėti istorikų: rašyti apie save diplomatas nemėgo. Nelabai apie šį tarpsnį ir pasakojo. Viename jo laiške galima rasti tokius žodžius: „kas buvo, tai buvo (…), ir praeities nenoriu bent be būtino reikalo kelti iš karsto“.

Sunku pasakyti, kodėl B. K. Balutis buvo linkęs nutylėti savo gyvenimo tarpsnį nuo pirmųjų dienų iki išvykimo Amerikon, nes nieko, ką reikėtų slėpti ar ko gėdytis šioje jo istorijos dalyje lyg ir nėra. Gimė jis 1880 metų sausio 5 dieną Seirijų valsčiaus Mižonių kaime ūkininkų šeimoje. Beje, pats diplomatas vėliau visuomet nurodys kitą gimimo datą – 1879 metų gruodžio 29-ąją. Kodėl – niekas negali tiksliai pasakyti. B K. Balučio biografas Juozas Skirius spėja, kad taip galėjo nutikti dėl dokumentuose įsivėlusios klaidos arba dėl sąmoningo noro būti solidesniam ir šiek tiek pasisendinti. Šiaip ar taip, tokios gimimo datos pasirinkimas gali pasirodyti netgi šiek tiek mistiškas, mat po 87 metų ji beveik sutapo su paskutiniąja B. K. Balučio gyvenimo diena.

Bet kol kas mažojo Broniaus gyvenimas tik prasideda. Mokslus jis iš pradžių eina namuose, kur vaikas labai greitai pramoksta skaityti rusiškai ir lenkiškai (šia kalba su juo kalbėjo mama) ir, būdamas septynerių, iškart priimamas į Udrijos bažnytkaimio mokyklos antrąją klasę. Apie Balučių vyresnėlio mokslus daug žinių neišliko, tačiau verta pastebėti, kad būtent Udrijos mokykloje Bronius susipažino Mečislovu Mackevičiumi, vėliau tapsiančio Lenkijos delegacijos Suvalkų derybose vadovu. Taip geopolitinės slinktys du kaimo mokyklos vaikus pavers skirtingų valstybių interesų gynėjais.

Bet tai nutiks daugiau nei po poros dešimtmečių. O dabar trylikametis Bronius, baigęs mokyklą ir grįžęs į tėvų namus stoja prie ūkio darbų. Kas žino, gal B. K. Balutis ir būtų likęs ūkininkauti, jei ne jo dėdė kunigas Juozas Židanavičius, pastebėjęs nemažus vaiko gabumus mokslams, tad jį ir globojęs, ir rėmęs. Reikia pastebėti, kad sūnėno ir dėdės santykiai ateityje ne visuomet bus malonūs, tačiau 1928-aisiais, tapęs Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Vašingtone B. K. Balutis viešai ištars: „Kuo aš esu, dėde, už visa tai tau dėkui“.

Pas dėdę į Lenkiją Bronius persikėlė apie 1895 metus. Įstojo į mokytojų seminariją, kurią su pagyrimu baigė 1903-aisiais. „Šis vaikinas toli eis“ – tąsyk vaikiną globojusiam dėdei pasakė seminarijos direktorius. Tačiau bent jau kol kas taip neatrodė – svajonių viršūnė lietuviui seminarijos absolventui galėjo būti kukli mokyklėlė Rusijoje ar Lenkijoje (dirbti Lietuvoje lietuviams caro valdžia draudė), nežadėjusi jokių ryškesnių ateities perspektyvų. Ir ne tik profesinių –  labai greitai aštuoniolikmetis Bronius įsitikino, kad dėl savo padėties teks paaukoti ir pirmąją meilę.

Jauno mokytojo išrinktoji buvo mokyklos inspektoriaus duktė, kuri taip pat nebuvo jam abejinga. Porą metų trukusiems karštiems jausmams pasipriešino tiek inspektorius, tiek dėdė kunigas, atsisakęs teikti vaikinui finansinę paramą. Tad norėdamas tęsti mokslus Bronius 1901 metais pasirinko matininkų mokyklą Pskove, kuri jau vėliau, Amerikoje, jam taps neblogu pragyvenimo šaltiniu. Pskovas, beje, tapo dar vienu lemtingu B. K. Balučio gyvenimo posūkiu – čia jis susipažino su būsima žmona Marija Rehenmaher – vokiečio ir rusės dukra, su kuria 1910-aisiais susituokė anapus Atlanto.

Bet iki tol B. K Balučio laukė dar vienas išbandymas – privalomoji tarnyba Rusijos armijoje. Matininkų mokyklos absolventai galėjo patys pasirinkti ir kariuomenės rūšį, ir tarnybos vietą. Taigi, B. K. Balutis pasirinko Pskovo pėstininkų pulką, iš kurio po metų turėjo būti išleistas į atsargą su praporščiko laipsniu. Deja, visas kortas sumaišė prasidėjęs Rusijos ir Japonijos karas. Atitarnavęs apie tris mėnesius būsimas diplomatas sužinojo, kad jo pulkas perkeliamas į Mandžiūrijos frontą. Mirtis už Rusijos imperatorių neįėjo į B. K. Balučio planus, tad jis, baigiantis 1904-iesiems dezertyravo iš armijos ir per Londoną pasiekė JAV, kur tuo metu jau gyveno jo dėdė kunigas. Taip prasidėjo B. K. Balučio gyvenimo etapas, iš esmės nulėmęs visą jo tolimesnį likimą.

 

Pelnė tautiečių pagarbą

 

Įsikūręs pas dėdę, B. K. Balutis ne tik aktyviai įsitraukė į išeivijos lietuvių visuomeninį ir politinį gyvenimą, bet ir galėjo įgyvendinti savo svajonę tęsti mokslus. 1906-aisiais jis įstojo į netoli Čikagos esantį Valparaiso universitetą, kurį po kelerių metų Amerikos lietuvių laikraštis „Vienybė“ pavadins „Lietuvių moksleivių Meka“. Iš tiesų, vien 1909 metais čia mokėsi apie 90 lietuvių, tik toli gražu ne visi tuos mokslus baigė.

Deja, tarp nebaigusiųjų atsidūrė ir B. K. Balutis. Mokytis sutrukdė kasdienės buities problemos. Nebenorėdamas būti dėdės išlaikytiniu, būsimas diplomatas susirado neblogai apmokamą kartografo darbą vienoje atlasų ir žemėlapių kompanijoje. Mokytis nebebuvo kada, nes visą jo laiką pasiglemždavo darbas ir visuomeninė veikla. O vėliau lietuviški reikalai pasiglemžė ir darbą.

1908 metais B. K. Balutis, išrinktas Tėvynės mylėtojų draugijos pirmininku, inicijavo Vinco Kudirkos „Raštų“ leidimą, kurių paskutinysis, šeštas tomas pasirodė 1911-aisiais. Dar po metų jis ėmėsi redaguoti savaitraštį „Lietuva“. Ir visa tai – tik nedidelė dalelė audringos būsimo diplomato veiklos, pelniusios jam neginčijamą autoritetą tarp įvairių pakraipų ir pažiūrų išeivių. Būtent todėl JAV lietuvių Tautinė taryba ir pasirinko jį atstovauti Lietuvos interesams vykusioje Paryžiaus Taikos konferencijoje.

Prisiminkime, kad nuo 1919-ųjų sausio 18-osios iki 1920-ųjų sausio 21-osios su keliomis pertraukomis vykusioje konferencijoje II pasaulinio karo nugalėtojai svarstė taikos sutarčių du nugalėtomis šalimis sąlygas, o kitaip sakant – sprendė visos pokarinės Europos ir jos tautų likimą. Lietuva į taikos konferenciją nebuvo pakviesta, tačiau mūsų atstovai posėdžiavo jos Baltijos Reikalų komisijoje. Pirmojo Lietuvos premjero Augustino Voldemaro vadovaujama delegacija susidėjo iš dviejų dalių – Lietuvos Respublikos ir JAV lietuvių atstovų, tarp kurių greta kunigo ir literato Jono Žiliaus bei kunigo Juozo Dobužinskio (Dabužio) buvo ir K. B. Balutis.

Reikia pastebėti, kad būsimas diplomatas, matyt nenujausdamas, jog kaip tik dabar renkasi savo likimą, ilgai spyriojosi siunčiamas į Paryžių ir sakė vyksiąs ten tik tuo atveju, „jei iš viso nebus kam atstovauti“. Viena iš tokio atsikalbinėjimo priežasčių matyt buvo nenoras palikti darbo savaitraštyje „Lietuva“, antra – įtempti santykiai tarp skirtingų lietuvių išeivių politinių srovių ir pagaliau trečia – pablogėjusi sveikata. Vis dėlto 1919 metų balandžio 8-ąją Niujorke vykusiame bendrame Amerikos Lietuvių Tautinės Tarybos ir Tautos tarybos posėdyje jo kandidatūra buvo patvirtinta.

 

Pirmosios diplomatijos pamokos

 

Prancūzijos krantus K. B. Balutis  – paskutinysis iš Amerikos lietuvių delegatų – pasiekė liepos 22 dieną ir po trijų dienų jau dalyvavo pirmame delegacijos posėdyje ir iš karto buvo paskirtas į J. Žiliaus vadovaujamą Informacijos ir propagandos biurą. Po poros mėnesių J. Žiliui išvykus į Lietuvą, K. B. Balutis parėmė jo pareigas. Regis, darbas Informacijos ir propagandos biure Amerikos lietuvių delegatui buvo tinkamiausiais: jis buvo patyręs spaudos darbuotojas, o didelių  diplomato profesinių ambicijų tuomet dar neturėjo.

B. K. Balučio vadovaujamo biuro darbuotojams reikėjo sekti anglų, prancūzų ir lietuvių kalbomis leidžiamą spaudą ir, žinoma, siųsti į šią spaudą savo publikacijas. Buvo numatyta rengti Kaunui ir užsienio spaudos apžvalgas, tačiau šio darbo nedidelė komanda tiesiog nespėdavo parašyti. Tai matyti ir iš Amerikon rašytų K. B. Balučio laiškų, kurioje delegacijos narys guodėsi, kad pinigų stygius neleidžia pakelti biuro darbo į aukštesnį lygį, bet papildomų lėšų, regis nei prašė, nei gavo.

Spalio viduryje, į Lietuvą išvykus Petrui Klimui, K. B. Balutis buvo paskirtas į šio vietą ir tapo dar ir Lietuvos delegacijos sekretoriumi. Dabar jam teko ne tik protokoluoti delegacijos posėdžius, bet ir prižiūrėti jos archyvą bei tvarkyti finansinius reikalus. Šiuos darbus būsimas diplomatas dirbo iki 1919-ųjų gruodžio, kuomet Lietuvos vyriausybė nutarė komisiją likviduoti.

Kaip pastebi J. Skirius, dirbdamas delegacijoje B. K. Balutis neformavo politikos, tačiau jo žodis buvo svarus propagandos klausimais ir ypač – svarstant Lietuvos ir JAV santykius, ryšius su Užatlantės lietuviais ar sprendžiant Amerikos lietuvių karinės brigados klausimus. Vis dėlto būtent darbas delegacijoje ir lėmė tolimesnį B. K. Balučio likimą: darbštus, pareigingas ir kruopštus delegatas neliko nepastebėtas Kaune. Tą patį gruodžio mėnesį jam buvo pasiūlytas darbas Užsienio reikalų ministerijoje.

Tokio pasiūlymo B. K. Balutis tiesiog negalėjo atsisakyti, nes jau seniai svajojo būti naudingas atsikuriančiai Lietuvos valstybei. Taigi, gruodžio 21-ąją, pasiėmęs dvi dešimtis dėžių su delegacijos archyvu, „amerikonas“ išvyko į daugiau nei dvidešimt metų nematytą Tėvynę.

 

Susitikimas su Lietuva nesužavėjo

 

Reikia pastebėti, kad pirmasis susitikimas su Lietuva K. B. Balučio nesužavėjo. 1929-aisiais Čikagoje pasakytoje kalboje šią dieną tarp Eitkūnų ir Virbalio jis prisimins taip: „Mano pirmas įspūdis Lietuvos – dabar galiu prisipažinti – buvo tiesiog baisus (…). Peržengęs sieną Lietuvon, pamatęs visą šią „mizeriją“, aš pastebėjau taip pat ant kelio pirmą Lietuvos kareivėlį: lengva sermėga, klumpėmis, su senovišku šautuvu, ant virvutės per petį pakabintu, – nabagas trapsėjo nuo kojos ant kojos iš šalčio. Visa tai matant, man graudu pasidarė – graudu iki ašarų. Aš apsiverkiau kaip vaikas: tai buvo džiaugsmo ašaros savo laisvą – jau ne rusišką – Tėvynę pamačius, ir susigraudinimo bei depresijos ašaros, pamačius ir pagalvojus, ar galima bus ir kaip galima bus iš šitų griuvėsių, šito „nieko“ valstybę tverti ir pastatyti?“.

Vis dėlto desperacijai K. B. Balutis nepasidavė nors pirmaisiais metais Kaune ir pats galėjo pasijusti kaip tas sušalęs kareivėlis. 1920-aisiais paskirtas URM Politikos departamento direktoriumi, per mėnesį jis teuždirbo vos 1600 auksinų (16 JAV dolerių). Už šiuos pinigus reikėjo ne tik pasirūpinti būstu ir prasimaitinti, bet ir aprūpinti iš JAV į Kauną persikėlusią šeimą. Varganas dviejų kambarių butukas Kauno senamiestyje, kuriame nebuvo ne tik vandentiekio, bet ir vandens kolonėlės kieme, tad vandenį tiek skalbimui tiek maistui tarnaitė turėdavo nešioti iš Nemuno – štai kaip tuomet atrodė aukšto ministerijos valdininko buitis. O į padoresnį būstą Žaliakalnyje Balučiai persikėlė tik prasidėjus 1926-iesiems, bet ir jam apstatyti baldus teko skolintis iš P. Klimo.

Iš to, kad M. Balutienė pagaliau galėjo džiaugtis, jog bute yra penki kambariai ir vonia, galima spręsti, jog iki tol turėtas ankštas ir niūrus būstas ją slėgė. Negalėjo jai patikti ir tai, jog vyras po darbo tuomet namo neskubėdavo – vakarus jis mieliau leisdavo „Metropolyje“, tarp vietos valdininkų, verslininkų ir šiaip prakutusių kauniečių. Reikia paminėti, kad bent jau tuo metu K. Balučiui buvo nesvetimos ir žmogiškos silpnybės, kurias netruko pastebėti ir Kaune reziduojantys užsienio diplomatai: kiek vėliau JAV reikalų patikėtinis Kaune Hughas S. Fullertonas slaptame pranešime JAV valstybės sekretoriui nurodė, kad B. K. Balutis nevengia taurelės ir yra aistringas pokerio lošėjas.

Tačiau nei sunki buitis, nei laisvalaikio pomėgiai niekaip neatsiliepė B. K. Balučio darbui. Jau 1920-aisiais jam buvo patikėtas labai atsakingas darbas – derybos su lenkais dėl dviejų valstybių santykių, ir žinoma, dėl jų sienos.

Prisiminkime, kad derybos vyko drastiškai keičiantis aplinkybėms. 1919 metų balandžio 19 dieną išstumdama iš Lietuvos teritorijos dalies Raudonąją Armiją Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių. Netrukus tarp lietuvių ir lenkų prasidėjo susirėmimai, kuriuos Antantės sąjungininkai mėgino nutraukti net du kartus birželio 18-ąją ir liepos 26-ąją nustatydami demarkacijos liniją. Vilnius tąsys buvo paliktas lenkams, tačiau tų pačių metų gruodžio 8-ąją buvo nustatyta vadinamoji Curzono linija pasistūmėjo taip, kad mūsų sostinė atsidūrė Lietuvos pusėje. 1920 metų liepos 10 dieną sąjungininkai įpareigojo lenkus pasitraukti iš Vilniaus. Nežinia, šis reikalavimas būtų įvykdytas, jei ne liepos 14 dieną prie miesto nebūtų priartėję Raudonosios Armijos daliniai. Vis dėlto lietuviams iš tokios situacijos nebuvo jokios naudos – bolševikams įsitvirtinus Vilniuje, mūsų kariuomenė spėjo pasiekti tik Vievį. Vis dėlto Rusija, vykdydama taikos sutartį, privalėjo perduoti Lietuvai jos sostinę, kas buvo padaryta rugpjūčio 6 dieną. Deja, netrukus teko nusivilti – kovose su bolševikais iniciatyvą perėmę lenkai vėl įžengė į Lietuvos teritoriją. Prasidėjus naujam karo veiksmų etapui, Tautų Sąjunga paragino Lietuvą ir Lenkiją neperžengti Curzono linijos ir kuo greičiau susėsti prie derybų stalo.

Pirmosios derybos, prasidėjusios rugsėjo 16 dieną Kalvarijoje, nepavyko. Padrąsinti sėkmės kovų su bolševikais fronte, lenkai kėlė sąlygą, kad Lietuva atitrauktų savo kariuomenę iki gruodžio 8-ąją nustatytos linijos. Kuomet B. K. Balutis pareiškė, kad tokia sieną Lietuvos delegacijai iš viso nežinoma, derybos nutrūko. Atnaujintos jos buvo po to, kai, spaudžiama Antantės ir Rusijos, Lenkija liepos 26-osios nota pareiškė sutinkanti derėtis toliau. Kaip tik tuo metu B. K. Balutis patarė Lietuvos vyriausybei jokiu būdu nesėsti su lenkais prie derybų stalo be Antantės stebėtojų.

Kaip paaiškėjo vėliau, šis siūlymas buvo labai svarbus, jei ne lemiamas. Mat diplomatinį spaudimą Lietuvai lenkai derino su kariniu, tarkime, likus kelioms dienoms iki derybų pabaigos, užimdami Varėną. Vėliau B. K. Balutis, prisimindamas derybas, pasakys: „Jeigu stebėtojų nebūtų buvę, tai Lietuva ne sutarties, bet ultimatumo būtų sulaukusi“.

Kaip žinoma, Suvalkų sutartis buvo pasirašyta spalio 7 dieną. Pirmasis jos punktas numatė naują demarkacijos liniją, kuria Vilnius buvo paliktas Lietuvai. Deja, spalio 9-ąją, likus vos dienai iki sutarties įsigaliojimo, neva sukilusio Lenkijos Generolo Liucijano Želigovskio daliniai ilgam – dabar jau net devyniolikai metų – užgrobė mūsų sostinę. Tačiau tokia atomazga nebuvo nei Lietuvos delegacijos, nei jai vadovavusio B. K. Balučio kaltė. Priešingai: Mykolas Biržiška vėliau apie Suvalkų derybas parašys: „Ką Lietuva čia laimėjo, tai laimėjo Balučio sumanumu ir jo dzūkišku užsispyrimu bei talentu“.

 

Tapti ministru nepanoro

 

Vėliau B. K. Balutis, kaip URM Politikos departamento direktorius, dalyvavo sprendžiant Lietuvai gyvybiškai svarbius tarptautinius reikalus: be jo neapsiėjo nei Lietuvos tarptautinio pripažinimo siekiai, nei Klaipėdos kausimas, nei derybos su sovietais dėl nepuolimo sutarties. Pasak J. Skiriaus, galima tik stebėtis, kad šis diplomatas taip niekada ir nebuvo paskirtas užsienio reikalų ministru. Iš tiesų ministro portfelis B. K. Balučiui buvo siūlytas bent tris kartus, tačiau nei vieno pasiūlymo jis nepriėmė.

Svarbiausia tokių sprendimų priežasties buvo K. Balučio nenoras sieti savęs su jokiomis politinėmis partijomis. Tai gerai iliustruoja tokie buvusio diplomato J. Žmuidzino žodžiai: „Tautiškumas yra Balučio gili savybė. Tai visų jo darbų, pasišventimo ir gyvenimo prasmė. (…) Jis niekuomet neprisirašė jokiai partijai. Todėl pasiliko laisvas tautiškas asmuo. Gal todėl tiek valstybiniais, tiek visuomeniniais reikalais jis yra toks savarankiškas, drąsus, griežtas, net kandus. Jis nebijodavo net aukščiausiai pakilusių žmonių. Jis nemėgo pigaus lankstymosi“.

Toks savarankiškumas, beje, labiausiai nepatiko į valdančiąją daugumą po Trečiojo Seimo rinkimų įėjusiems socialdemokratams, sumaniusiems B. K. Balučio atsikratyti. Tačiau diplomatą užstojo socialdemokratų premjeras Mykolas Sleževičius, netgi pasiūlęs jam ministro portfelį, kurio B. K. Balutis, suprantama, atsisakė. Nesutiko jis ir su siūlymu perimti ministeriją po 1926 metų gruodžio 17-osios perversmo. Viskas baigėsi tuo, kad tautininkų premjero A. Voldemaro pastangomis B. K. Balutis buvo išsiųstas pasiuntiniu į JAV. Tuomet diplomatas nenujautė, kad grįžti į Lietuvą jam nebėra lemta.

Paskutinysis B. K. Balučio gyvenimo etapas prašytųsi atskiro pasakojimo. Čia galime tik paminėti, kad 1934-aisiais jis buvo paskirtas pasiuntiniu Londone. Po penkerių metų, kaip ir priklausė pagal tuometinė tvarką, šešiasdešimties sulaukęs diplomatas turėjo išeiti į pensiją, tačiau prasidėjęs Antrasis Pasaulinis karas o vėliau – sovietinė Lietuvos okupacija viską nulėmė savaip – B. K. Balutis, nepaisant sudėtingų darbo sąlygų ir prastėjančios sveikatos, liko atstovauti okupuotai Lietuvai iki pat mirties.

Šioji B. K. Balutį pasiglemžė 1967-aisias. Taip iki galo ir neatsigavęs po 1953 metais patirto infarkto, diplomatas vėl rimtai pasiligojo 1966 metais. Suprasdamas, kad jo dienos artėja prie pabaigos, vis prašė šeimininkės parūpinti medžiagos lietuviškai vėliavai, uždengsiančiai jo karstą. Šiai prašymą įvykdžius ištarė: „Dabar galiu ramiai mirti, tik dar jei kas atvežtų saują žemelės iš Lietuvos“.

Užgeso K. B. Balutis naktį į gruodžio 30-ąją vos spėjęs sulaukti išvakarėse oficialiai minimo gimtadienio. Ant diplomato karsto, kaip jis ir troško, buvo užberta ir sauja lietuviškos žemės. O viso B. K. Balučio gyvenimo esmė liko viename jo paties 1950-aisiais rašytame laiške: „Jeigu aš turiu bent kokių nuopelnų, jeigu likimo leista man įberti vieną kitą grūdelį į lietuvių tautos aruodą, tai visam tam yra tik vienas vardas – pareiga: ją aš mėginau atlikti taip, kaip mano silpnos jėgos leido, kaip mano užimamos vietos reikalavo ir kaip Visagalis leido man jas geriausiai suprasti“.

Lietuvos žinios, 2017-12-29

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s