Profesorius Vladas Jurgutis: ne vien „lito tėvas“

AL-180105-04

 

Pradėdami jubiliejinių 2018-ųjų metų istorinius pasakojimus, prisiminkime profesorių Vladą Jurgutį – žymų ekonomistą ir bankininką, kurio nuopelnus kuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę sunku pervertinti. Sausio 9-ąją sukaks 51 metai nuo šio neeilinio žmogaus mirties.

 

Aras Lukšas

 

Profesorius Vladas Jurgutis šiandien dažniausiai prisimenamas kaip lito tėvas. Iš tiesų, pirmojo Lietuvos banko valdytojo nuopelnai įvedant mūsų nacionalinę valiutą ir užtikrinant jos ilgametį stabilumą nekelia abejonių. Tačiau prisiminti šį žmogų verta tiek dėl kitų jo nuopelnų mūsų valstybei, tiek dėl dramatiškos jo gyvenimo istorijos.

Dabar turbūt mažai kas prisimena, kad V. Jurgutis buvo kunigas, atsisakęs ganytojo veiklos, kad galėtų paskirti save kitai veiklai. Jis buvo ir žymus pedagogas, išleidęs į gyvenimą ištisą ekonomistų plejadą. Buvo V. Jurgutis ir dviejų seimų narys, ir užsienio reikalų ministras, vėliau atsisakęs diplomatinės tarnybos perspektyvų. Nepriklausomybės saulėlydyje V. Jurgutis vos netapo finansų ministrų, nacių okupacijos metais mėgino kiek pajėgdamas gelbėti mūsų krašto ūkį, tačiau labai greitai pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklos pragarą. Karo pabaigoje, turėdamas galimybę likti laisvajame pasaulyje, profesorius tvirtai apsisprendė sugrįžti į sovietų okupuotą Tėvynę. Šia jis kažkaip išvengė Sibiro lagerių, tačiau atsidūrė savotiškoje vidinėje tremtyje, nušalintas nuo bet kokios mokslinės ir pedagoginės veiklos. O ir po V. Jurgučio mirties jo vardą mėginta be pėdsakų ištrinti iš žmonių atminties.

 

Kunigas tampa ekonomistu

 

V. Jurgutis gimė 1885 metų lapkričio 5 dieną Palangoje, neturtingų miestiečių šeimoje, kurioje be jo augo dar keturi vaikai. Gal galėtų kažkaip išmaitinti nemažą šeimyną, V. Jurgučio tėvai netrukus persikėlė į už dešimties kilometrų esantį Joskaudų kaimą. Nors ir vargingai gyvendami, jie vis dėlto rado galimybę išleisti sūnų į mokslus Palangos progimnazijoje, išugdžiusioje ne vieną žymų būsimos nepriklausomos Lietuvos valstybininką ar šiaip iškilų veikėją. Čia mokėsi ir būsimas Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, ir dar du Vasario 16-osios akto signatarai – K. Šaulys bei Steponas Kairys, ir būsimasis kelių Lietuvos vyriausybių ministras bei pirmasis Lietuvos universiteto rektorius Jonas Šimkus, ir Karo muziejaus įkūrėjas Vladas Nagevičius, ir daugelis kitų Lietuvai nusipelniusių žmonių.

Gimnazijoje V. Jurgutis užsirekomendavo kaip itin gabus mokinys, tad mokytojai jam atkakliai siūlė progimnazija neapsiriboti. Tačiau galimybės tęsti mokslus 1901-aisiais progimnaziją baigusiam neturtingos šeimos vaikui nebuvo itin plačios – vienintelis realus pasirinkimas jam, kaip ir nemažai daliai kitų šios kunigų kalve vadintos mokyklos moksleivių buvo kunigų seminarija. „Kitais metais, neturėdamas lėšų tęsti gimnazijos kursą kitame mieste, bet trokšdamas mokslo, išlaikiau kvotimus į Kauno kunigų seminariją, kur visas laikymas palyginti mažai tekainavo“, – po daugelio metų autobiografijoje prisimins V. Jurgutis.

Pasak bendramokslių, ir seminarijoje V. Jurgutis buvo tarp pačių gabiausių, tad jos vadovybė pasirūpino, kad mokslus jaunuolis galėtų tęsti Peterburgo dvasinėje akademijoje. Tų dienų jo bendramokslis, kunigas, rašytojas ir žurnalistas Mykolas Vaitkus savo draugą vėliau prisimins taip: „Ir juo toliau dienos į ateitį bėgo, juo ėmiau labiau įsitikinti Vlado įžymia vertybe, jo įvairiais žymiais gabumais; visa jam tvarkoj – protas, atmintis, vaizduotė, jausmas Oi, tas jo protelis toks aiškus, subtiliai ir giliais rėžiantis, lakus teorijai, bet ir praktikoj skersai ir išilgai laisvai vaikštinėjęs, viskuo besidomįs, viską pastebįs, viską besistengiąs perprasti“.

Studijos dvasinėje akademijoje davė pradžią ir visuomeninei V. Jurgučio veiklai. Didžiausios įtakos tam, matyt padarė dėstyti sociologijos  į Peterburgą atvykęs Jurgis Matulaitis, vėliau tapsiantis Vilniaus arkivyskupu. Būtent J. Matulaitis skatino studentus imtis ne tik dvasinės, bet ir socialinės veiklos. Įkvėptas mėgstamo dėstytojo, V. Jurgutis ėmėsi iniciatyvos burti katalikiškos pakraipos inteligentus į ateitininkų organizaciją. „Sunku, bet būtina, o kas būtina, tai ir galima!“, – sakė jis M. Vaitkui, suabejojusiam tokio sumanymo sėkme.

1908-aisiais atvykęs į Kauną, V. Jurgutis drauge su kraštiečiu kunigu Jurgiu Galdiku, akademijos bendramoksliu Pranu Kuraičiu ir M. Vaitkumi ėmė rengti organizacijos statuto projektą. Vėliau V. Jurgučiui prie kuriamojo darbo pavyko prisikalbinti kunigą Mečislovą Reinį ir būsimą Nepriklausomybės akto signatarą bei ministrą pirmininką Praną Dovydaitį. Įdomu, kad pastarasis vėliau tapo vyriausiuoju ateitininkų vadu, o štai pats V. Jurgutis liko nuošalyje  – 1910-aisiais vykusiame pirmame ateitininkų suvažiavime jis nedalyvavo, nes tuo metu buvo išvykęs į užsienį.

Verta pastebėti ir tai, kad labai greitai V. Jurgutis, kaip tikrasis ateitininkų iniciatorius bus užmirštas – apie jį nei J. Matulaitis, nei P. Kuraitis, nei P. Dovydaitis nebeužsimins nė žodžiu. M. Vaitkus atsiminimuose spėlios, kad tokia tyla stojo po to, kai V. Jurgutis 1925-aisiais atsisakė kunigystės – bendražygiai galbūt nenorėjo šokiruoti visuomenės, primindami, kad prie įtakingos organizacijos ištakų stovėjo ekskunigas.

Bet kol kas V. Jurgučio kunigystė tik prasideda. Į šį luomą Žemaičių vyskupas Gintautas Cirtautas Kauno seminarijos bažnyčioje jį įšventina 1909-aisiais. Tačiau eiti ganytojo pareigų dvasininkas kol kas nepradeda: 1910-aisiais baigęs Peterburgo dvasinę akademiją jis rengiasi studijuoti toliau, tačiau jo norai nesutampa su akademijos vyresnybės planais.

Tuomet V. Jurgutis gavo išties viliojantį pasiūlymą su valdiška stipendija vykti studijuoti teisės į Romą. Baigus mokslus jam buvo garantuota kanonų teisės profesoriaus vieta akademijoje vietoje jį studijuoti rekomendavusio Igno Baltrušio. Visų nuostabai, V. Jurgutis tokio pasiūlymo atsisakė, nes jau tuomet jautė polinkį į ekonomiką. Taigi, vietoje Romos jis pasirinko Miuncheną, kuris, pasak vieno jo vėliau rašyto laiško „viliojo garsiais mokytojais, nors vietoj stipendijos reikėjo tenkintis savo geradario kunigo P. Kuraičio pašalpomis“.

 

Nuo politikos prie bankininkystės

 

Sugrįžęs į Lietuvą, 29 metų V. Jurgutis iš karto gauna lotynų kalbos ir klasikinės filosofijos profesoriaus vietą Kauno kunigų seminarijoje, tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sujaukia visus jo planus. Trumpai ėjęs vikaro pareigas Švėkšnoje ir Liepojoje, jaunas kunigas drauge su tūkstančiais lietuvių karo pabėgėlių atsiduria Rusijoje – dėsto Saratovo kunigų seminarijoje, vėliau klebonauja Astrachanėje.

1918-ųjų vasarą V. Jurgutis grįžta į jau nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą, o drauge ir į Kauno kunigų seminariją. Tačiau vien tokio darbo aktyviam dvasininkui per maža – kadaise sumanęs telkti inteligentus atgimstančiai Lietuvai, jis tiesiog negalėjo likti nuošalyje nuo valstybės kūrimo, tad ryžtingai pasuko į politiką. 1919-aisiais jis įstojo į Krikščionių demokratų partiją, jos sąraše buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą ir tapo jo Finansų ir Biudžeto komisijų generaliniu referentu.

Dirbo V. Jurgutis ir Steigiamojo Seimo Užsienio reikalų komisijoje. Galbūt tai paskatino Ministrą Pirmininką Ernestą Galvanauską 1922-ųjų vasarį pasiūlyti jam Užsienio reikalų ministro portfelį. Nors šiose pareigose kunigas dirbo vos pusmetį, jam tuomet teko nelengvi uždaviniai – spręsti komplikuotų santykių su Lenkiją klausimą, Klaipėdos priklausomybės reikalus, toliau siekti Lietuvos tarptautinio pripažinimo. Tų pačių metų rugsėjį V. Jurgutis iš pareigų pasitraukė nes kaip tik tuo metu likimas jam pasiūlė, ko gera, svarbiausią jo gyvenimo darbą – išspręsti svarbiausią to meto šalies vidaus politikos klausimą ir pirmą kartą per 700 metų Lietuvos valstybingumo istoriją sukurti centrinį banką bei savą nacionalinę valiutą. Taigi, 1922 metų rugsėjo 28 dieną V. Jurgutis buvo paskirtas organizuojamo Lietvos banko valdytoju, o dar po keturių dienų, bankui pradėjus veiklą, iš karto ėmėsi lito įvedimo reikalų.

Verta pastebėti, kad Lietuvos valdžia mėgino įsivesti litą ir anksčiau, tačiau to padaryti nepavyko. Buvo net paruošti popierinių litų projektai, o jų pavyzdžiai nugabenti spausdinti į Švediją. Tačiau Lietuvoje savi pinigai taip ir nepasirodė. Vėliau pirmasis Lietuvos banko vadovas V. Jurgutis nesėkmę aiškins taip: „Mes ne tik neturėjom jokių aukso ir užsienio valiutos atsargų, kuriomis būtų galima apdrausti keičiamas notas, bet dar iš visų pusių buvome apsupti atvirų priešų ir abejotinų draugų“.

Galbūt lito įvedimas būtų užtrukęs ir dar ilgiau, jei ne rinkimai į Pirmąjį Seimą.  Nepavydėtina šalies ūkio ir finansų padėtis tapo puikiu kovos už rinkėjų balsus placdarmu: kairieji kaltino Vyriausybę vėluojant įvesti litą ir neskubant atsikratyti finansinės priklausomybės nuo Vokietijos, tuo tarpu valdžioje buvę dešinieji skubėjo padaryti viską, kad šie kaltinimai nebeturėtų pagrindo. Taip 1922 metų rugpjūčio 9 dieną Steigiamasis Seimas priima Piniginio vieneto įstatymą. Saviems pinigams leisti Lietuvos bankui leista panaudoti 3 milijonus aukso rublių, gautų iš Rusijos pagal 1920 metais pasirašytą taikos sutartį. Ši suma prilygo 15 milijonų litų. Paties banko pagrindinis kapitalas – 12 milijonų litų buvo sudarytas iš akcijų, kurių kontrolinis paketas atiteko Vyriausybei.

Pirmieji popieriniai litai  apyvartoje pasirodė spalio 1-ąją, o po poros savaičių juos pakeitė  nuolatiniai banknotai. Nuo 1923 metų pradžios litas liko vienintele mokėjimo priemone, tačiau dar reikėjo pelnyti atsargių lietuvių pasitikėjimą. Šiam psichologiniam barjerui įveikti prireikė dar gerų trejų metų. 1926-aisiais V. Jurgučio vadovavimui jau einant į pabaigą,  Lietuvos bankas oficialiai pranešė, kad litas užėmė tvirtas pozicijas tiek šalyje, tiek pasaulinėje valiutų rinkoje. Tokį nacionalinės valiutos stabilumą galima paaiškinti griežta, netgi asketiška Lietuvos banko pinigų politika. Aukso rezervais turėjo padengta ne mažiau kaip trečdalis visos apyvartoje cirkuliuojančios pinigų masės, o likusioji dalis garantuota užsienio valiuta ar prekybiniais vekseliais. Tačiau bent jau iki V. Jurgučio darbo banke pabaigos 1926 metų litų būdavo išleidžiama tik tiek, kiek buvo aukso atsargų. Nors pinigų masė nuolat didėjo, aukso atsargos per pirmuosius ketverius lito gyvavimo metus taip pat išaugo nuo 2 iki 8 tonų. Ir nors po 1926 metų buvo imtasi kiek liberalesnės finansų politikos, lito vertė išliko nepakitusi net prasidėjus didžiausiai to meto istorijoje pasaulinei ekonomikos krizei.

 

Siuntė į kalėjimą

 

Reikia pastebėti, kad vykdyti savarankišką pinigų politiką V. Jurgučiui nebuvo lengva, o kartais jis tiesiog rizikuodavo susilaukti rimtų nemalonumų. 1924 metų gegužės 31-ąją, kalbėdamas pirmajame Lietuvos banko akcininkų susirinkime, jo valdytojas pabrėžė, jog, „Svarbiausiu iš visų uždavinių praėjusių metų sąlygose, be abejojimo turėjo būti įgyvendinamas pastovios ir patvarios valiutos. Jis buvo padėtas visos mūsų bankinės politikos pagrindan“, nors „toks banko vadovybės nusistatymas sukėlė sunkumų kredito rinkoj ir iššaukė balsus už laisvesnę notų emisiją“.V

V. Jurgučio kova už lito patikimumą kartais kirtsavosi su tuo metu galiojusiais įstatymais, o tai banko valdytojui galėjo baigtis liūdnai. „Mes gyvename politikų ir ekonomistų konfliktą“, – jau gerokai vėliau, 1929-aisiais, kalbėdamas Lietuvos banko visuotiniame akcininkų susirinkime pastebės banko valdytojas. O šį konfliktą V. Jurgutis visuomet mėgino spręsti lito naudai, tarkime, kaip pastebi ekonomistas Vladas Terleckas, tiesiog priešindamasis atlikti Lietuvos bankui pavestas valstybės iždo operacijas.

V. Jurgučio darbams skirtoje Egidijos Laumenskaitės knygoje minimas banko valdytojo susidūrimas su tuometiniu finansų ministru Vytautu Petruliu. Pastarasis premjerui E. Galvanauskui pasiskundė, kad Lietuvos bankas nepaiso finansų ministerijos teisių. Spęsti šią koliziją teko pačiam prezidentui Aleksandrui Stulginskiui. Valstybės vadovo, V. Jurgučio, E. Galvanausko, V. Petrulio ir Lietuvos Respublikos vyriausiojo gynėjo Antano Tumėno pasitarime pastarasis konstatavo, kad Lietuvos banko vadovas pažeidė įstatymus ir retoriškai paklausė: „Man belieka vienas neišspręstas klausimas, nes neaišku, kai valstybės vyriausiojo gynėjo įsakymu bus suimtas ponas V. Jurgutis, kas eis pirmutinis: suimtas ponas valdytojas ar policininkas, rodąs suimtajam tiesiausią kelią į kalėjimą?“ Žinoma, kalėjimu ši istorija nesibaigė. V. Jurgutis, prezidento paprašytas ateityje nepažeisti Finansų ministerijos teisių, toliau liko eiti savo pareigas.

Vis dėlto politikų ir ekonomistų konfliktas, apie kurį V. Jurgutis kalbėjo 1929-aisiais, ne tik niekur nedingo, bet ir paskatino bankininką tais metais pasitraukti iš pareigų. Po to, kai Augustino Voldemaro vyriausybė be V. Jurgučio sutikimo paskyrė į banko vadovybę ne itin finansuose nusimanančius, tačiau „savus“ direktorius, valdytojas rugpjūčio 6-ąją įteikė prezidentui A. Smetonai atsistatydinimo raštą, o vėliau rašytoje autobiografijoje nurodė pasitraukęs „kadangi negalėjo paklusti siauranacionalistiniams prof. Voldemaro vyriausybės reikalavimams“.

A. Voldemaro toks V. Jurgučio žingsnis aiškiai nepradžiugino: mėgindamas kaip nors užglaistyti konfliktą su Gedimino II-ojo laipsnio ordinu apdovanotu bankininku, premjeras pasiūlė jam pasirinkti vieną iš dviejų atsakingų diplomatinių postų ir tapti Lietuvos įgaliotuoju pasiuntiniu Londone arba Maskvoje. V. Jurgutis tokio pasiūlymo atsisakė ir nutarė atsidėti ekonomistų rengimui. Tačiau nuo Lietuvos banko reikalų jis nenusišalino iki paskutinių šios institucijos egzistavimo dienų. Ketvirtadieniais vykusiuose privačiuose pasitarimuose su naujuoju banko valdytoju Juozu Pakniu buvo aptariama šios įstaigos politika sunkesniais laikais, ypač po 1931-ųjų Vokietijos bankų krizės, skaudžiai atsiliepusios ir Lietuvai. Tuomet buvo iškilusi rimta lito nuvertinimo grėsmė, tačiau jai, nuolat konsultuodamasis su J. Pakniu, griežtai pasipriešino Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis. Kažin ar reikia pridurti, kad J. Paknys savo nuomonę išsakydavo tik pasitaręs su V. Jurgučiu.

Baigiant V. Jurgučio – bankininko temą reikia pastebėti, kad jo įdirbio ir vėlesnių patarimų dėka 1931 metais litas buvo viena iš keturių tuo metu dar nedevalvuotų pasaulio valiutų. O prieš pat Antrąjį Pasaulinį karą lito vertė JAV dolerio atžvilgiu netgi išaugo: jei 1928 metų sausio 1 dieną litas buvo vertas dešimties, tai 1939 metų spalio pradžioje – jau šešiolikos amerikietiškų centų.

 

Ministro portfelio atsisakė

 

V. Jurgutis kaip ekonomistas buvo prisimintas baigiantis 1939-iesiems, kuomet Lietuvą buvo užgriuvusi rimta krizė. Ekonominiai sunkumai, užgriuvę Lietuvą, netekus vienintelio uosto, per kurį buvo išvežama daugiau nei trys ketvirtadaliai, o įvežama daugiau kaip du trečdaliai visų prekių. Gresianti bankų griūtis, indėlininkams puolus masiškai atsiiminėti indėlius. Stringanti žemės ūkio reforma. O svarbiausia – kanonadų griausmas Vakaruose, nuo kurio Lietuva bandė prisidengti neutralitetu, kurio niekas negarantavo ir niekas negynė. Ir pagaliau – nelemtoji 1939 metų spalio 10-osios sutartis su sovietais, po kurios, mainais į gražintą Vilnių Lietuvoje atsirado Raudonosios Armijos įgulos. Tokiomis aplinkybėmis buvo sudaryta vadinamoji „visuomenės konsolidacijos Vyriausybė“, kuriai buvo lemta tapti paskutiniuoju nepriklausomos Lietuvos ministrų kabinetu. Formuoti šią vyriausybė buvo patikėta Antanui Merkiui.

Šiame kabinete V. Jurgučiui buvo pasiūlytas Finansų ministro portfelis, tačiau, sužinojęs apie būsimo premjero kandidatūrą, bankininkas pasiūlymo kategoriškai atsisakė, pareikšdamas: „Merkys neturi gero vardo, jo Tarybon neisiu“.  Nežinia, ką turėjo galvoje V. Jurgutis. Gal jis žinojo, kad A. Merkys ryžtingai veikdavo tik tuomet, kai jausdavo už savo nugaros didesnę jėgą? Arba tai, kad 1926-aisiais  būtent A. Merkys tapo vienų iš pirmųjų civilių, kuriam gruodžio 17-osios išvakarėse buvo pranešta apie pučistų planus ir kad būtent jam perversmą organizavę kariškiai buvo numatę ir naujojo ministro pirmininko postą?

Tiesą sakant, V. Jurgutis, atsisakydamas siūlomų pareigų neklydo. Geras administratorius,  neblogai ūkio reikalus išmanantis teisininkas A. Merkys tikriausiai galėjo būti puikus premjeras ramiais laikais. Tačiau, norint vesti valstybės laivą per karo įsiūbuotus tarptautinės politikos vandenis, reikėjo visiškai kitų savybių. Iš tiesų gruodžio 6-ąją iš Seimo tribūnos pristatydamas naujojo kabineto programą, A. Merkys, nepasiūlė nieko nauja, tik pareiškė ištikimybę Tautos vadui ir jo vykdytam „tautos ir valstybės stiprinimo darbui“. O štai kalbėdamas apie užsienio politiką paskirtasis premjeras itin išskyrė būtinybę stropiai vykdyti prievoles pagal pragaištingą 1939 metų spalio 10-osios sutartį su  drauginga mums Sovietų Sąjunga“. Kažin, ar V. Jurgutis tomis dienomis galėjo nuspėti, jog 1940-ųjų birželį, A. Smetonai pasitraukus į Vokietiją ir pagal galiojančią Konstituciją perėmęs šalies Prezidento pareigas, A. Merkys okupantų reikalavimu pamins pagrindinį šalies įstatymą, laikinuoju premjeru paskirdamas ne vicepremjerą Kazį Bizauską, o Kremliaus emisarų parinktą Justą Paleckį?

Pačiam V. Jurgučiui sovietinė okupacija buvo pažymėta rimtos grėsmės ženklu. Istorikas Z. Ivinskis tos vasaros dienoraštyje pastebėjo: „V. Jurgutis galvoja, kad tarp rusų ir vokiečių turi kilti karas (net žemėlapyje nurodęs kryptis). Vejami vokiečių, rusai turės apleisti Lietuvą, todėl reik stebėti, kad bėgdami jie kuo mažiausiai sunaikintų. V. Jurgutis manąs, kad tuo pačiu rusai skubės išvežti inteligentus, taip pat ir jį“.

Iki karo pradžios sovietai V. Jurgučio neįkalino ir neišvežė, tačiau tai nereiškia, kad nelietė. Bent porą savaičių kiekvieną naktį namuose jį lankė enkavėdistai, klausinėję apie jo ligšiolinę veiklą bei ryšius. Toks nuolatinis nervų tampymas nejuokais sutrikdė profesoriaus sveikatą 1941-ujų pavasarį medikai nustatė jam smegenų uždegimą su įvairiomis komplikacijomis. Po kurio laiko liga atsitraukė, tačiau blogiausia dar buvo ateityje.

 

Nuo konclagerio iki vidaus tremties

 

Nacių okupacijos metais V. Jurgutis sutiko tapti vokiečių kontroliuojamos savivaldos ūkio tarėju. Taip jis tikėjosi kiek galėdamas apsaugoti nuo niokojimo Lietuvos ūkį, nors dėl rudųjų okupantų jokių iliuzijų neturėjo. „Ponai, pažįstu vokiečius, jie atėjo į mūsų kraštą mus ūkiškai apiplėšti ir fiziškai mus naikinti . Turime kovoti prieš tai, ir toje kovoje lietuviai būkime garbingi“, – taip, pradėdamas eiti pareigas profesorius kreipėsi į savo bendradarbius.

Suprantama, kad tiek tokie pareiškimai, tiek konfliktai su okupacine valdžia, tiek vėlesnis pareigų atsisakymas padarė V. Jurgutį itin nepageidaujamu lietuviu inteligentu. Viskas baigėsi tuo, kad atsisakęs pasirašyti kreipimąsi, raginanti lietuvių jaunimą stoti į kariuomenę, V. Jurgutis 1943 metų kovo 13 dieną buvo suimtas ir drauge su dar daugiau nei keturiomis dešimtimis intelektualų atsidūrė Štuthofo koncentracijos stovykloje. Nors oficialiai Štuthofas laikytas perauklėjimo, o ne mirties stovykla, jo kaliniams buvo didelė tikimybė neištrūkti iš šio pragaro gyviems – tie, kas nežuvo nuo valdžią turėjusių kriminalinių nusikaltėlių ar esesininkų rankos, mirdavo nuo ligų, bado, sekinančio fizinio darbo.

Tokio likimo galėjo sulaukti ir V. Jurgutis, mat su juo koncentracijos stovykloje buvo elgiamasi itin brutaliai. Pirmosiomis kalinimo dienomis jam buvo išmušti dantys, sulaužytas peties kaulas, o galva sumušta taip stipriai, kad po jo profesorių visą likusį gyvenimą kamavo ūžesys ausyse ir klausos haliucinacijos. Mirtis į V. Jurgučio akis žvelgė ir per stovyklos evakuaciją 1945-ųjų sausį. Vidurių šiltinės kamuojamas profesorius greičiausiai būtų sušaudytas su keliais šimtais pėsčiomis varomų nusilpusių kalinių, jei ne kitas Štuthofo belaisvis – būsimas antisovietinio ginkluoto pogrindžio veikėjas Jonas Noreika, šiandien geriau žinomas kaip Generolas Vėtra, išslaugęs savo nelaimės draugą.

Evakuacijos pabaigoje prie kalinių kolonos priartėjus sovietų daliniams, esesininkai išsibėgiojo, tad belaisviai galėjo pasinaudoti proga ir prasiveržti į Vakarus. Tačiau B. Jurgutis tokia galimybe nepasinaudojo, ir nutarė grįžti į okupuotą Tėvynę, kur jo laukė pora mėnesių NKGB rūsiuose. Į Sibirą profesoriaus neišvežė – matyt, raudonieji okupantai ketino jį „perauklėti“ ir padarysi saviškiu. Šiam planui nepavykus, V. Jurgutis buvo išmestas iš universiteto ir likusį gyvenimą praleido visiškoje izoliacijoje, kuri morališkai buvo dar sunkesnė, nei nacių konclageryje pražudyti metai.

Lietuvos žinios, 2018-01-05

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s