1918-ųjų žiema: sutemos prieš aušrą

AL-180309-01

 

Žengdami į jubiliejinį atkurtos Lietuvos valstybės pavasarį, prisiminkime, kas vyko baigiantis 1918-ųjų žiemai, po to, kai Lietuvos Taryba priėmė, o vėliau ir paskelbė Vasario 16-osios Aktą.

 

Aras Lukšas

 

Pradėkime nuo lemtingos akimirkos, kurią šiemet, minint atkurtos valstybės šimtmetį, paženklino visų Lietuvos bažnyčių varpų gaudesys. Ir pastebėkime, kad ankstyvą anos šlapios ir vėjuotos 1918-ųjų vasario 16-osios popietę istorijos virsmo nepastebėjo nė vieno pašaliečio akis. Apie ją tą minutę žinojo tik dvi dešimtys vyrų, tyliai, be jokio iškilmingumo šešėlio pasirašę Lietuvos Tarybos nutarimą, kuriuo ši paskelbė „atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.

Reikia pripažinti, kad Lietuvos tarybos nariai, tądien susirinkę Vilniaus Didžiosios gatvės 30-jame name įsikūrusios Lietuvių draugijos nukentėjusiesiems dėl karo šelpti patalpose, gerai suprato, kad šis pirmasis žingsnis į tikrąją nepriklausomybę gali būti ir paskutinis – Lietuvą okupavusių vokiečių entuziazmo Tarybos nuarimas tikrai nesukels, o bet koks neatsargus sakinys gali paversti niekais visas pastangas ištrūkti iš kaizerinės imperijos glėbio.  Ne šiaip sau viena išvakarėse suderinto nutarimo teksto formuluotė kai kuriems signatarams sukėlė abejonių. Svarstant nutarimo dalį, skelbiančią, kad „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis Seimas, demokratiniu būtu jos gyventojų išrinktas“,  pakilo tik 16 rankų. Koją pakišo joje įrašytas žodis „galutinai“. Aiškindamas balsavimo „prieš“ motyvus, Tarybos narys Jonas Vileišis įtikinėjo, kad šis iš pažiūros nepavojingas žodis suteiks okupacinei vokiečių valdžiai galimybę „versti Lietuvos tarybą savintis viršiausias Steigiamojo Lietuvos Seimo teises bei trukdyti kuo greitesnį jo sušaukimą.“ Tačiau visam dokumento tekstui Tarybos nariai vis dėlto pritarė vienbalsiai.

 

Pirmosios valandos

 

Ir štai, 12 valandą 30 minučių Lietuvos Tarybos sekretorius Povilas Dogelis atneša į kabinetą plunksnakotį ir rašalinę. Pirmasis Aktą pasirašo J. Basanavičius, po jo – abėcėlės tvarka kiti tarybos nariai. Nuo šios akimirkos laikrodis posėdžių kambaryje ima skaičiuoti pirmąsias naujos Lietuvos istorinės epochos sekundes.

Tačiau apie tai niekas iš susirinkusių vyrų, matyt, negalvoja. Nei sveikinimų, nei glebėsčiavimosi, nei džiaugsmo šūksnių. Viskas vyksta paprastai ir kasdieniškai. Per pirmąsias dvi atkurtosios Lietuvos valstybės valandas Tarybai reikia sudaryti penkių asmenų delegaciją, turinčią pranešti apie Lietuvos apsisprendimą Berlynui. Į ją išrenkami Stanislovas Narutavičius, Jurgis Šaulys, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius ir Justinas Staugaitis. Belieka tik apsispręsti dėl naujojo Tarybos pirmininko. Į šias pareigas išrenkamas Antanas Smetona, kuriam vėliau bus lemta tapti pirmuoju ir paskutiniuoju tarpukario Lietuvos prezidentu. 15 valandą rytinis posėdis baigtas. Tarybos nariai tyliai išsiskirsto pietauti, kaip vėliau prisimins signataras Petras Klimas – „paprasčiausiu būdu, tarsi nieko nebūtų įvykę“.

Po vakarinio posėdžio, kuriame svarstyti tik smulkūs einamieji reikalai, P. Klimo dienoraštyje atsiras toks įrašas: “16.II. Šiandien 12-30 val. dieną Liet. Komiteto bute Didžioji gat. 30-2 mažam kambary susikimšusi Taryba „paskelbė“ vienu balsu Lietuvos nepriklausomybę. Tai yra susijungusios tarybos vaisius. Tai yra ir pamatinės reikšmės aktas Lietuvos istorijoje.“  Kaip matome, linksmuolis signataras žodį „paskelbė“, įdėjo į kabutes. Turbūt todėl, kad tądien apie istorinį mūsų šaliai įvykį sužinojo nebent Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos atstovas Vilniuje Eckartas von Boninas. Mat tą pačią vasario 16-ąją, šeštą vakaro, vieną Tarybos nutarimo egzempliorių vokiečių valdininkui įteikė signataras Jurgis Šaulys. Tarybos narys taip pat paprašė leidimo išspausdinti Nepriklausomybės aktą Lietuvos laikraščiuose.

Tiesą sakant, savo ranka tarybos nutarimą surašęs J. Šaulys tą vakarą kreipėsi ne visai tuo adresu – mat bet koks susižinojimas su Berlynu, o juo labiau kokių nors dokumentų skelbimas Lietuvoje buvo leidžiamas tik su  vokiečių karinės valdžios – Oberosto – žinia. Ir vis dėlto tai buvo teisingas žingsnis, mat žinia apie lietuvių apsisprendimą nusikratyti bet kokių saitų su ją okupavusia šalimi labai greitai pasiekė Vokietijos Užsienio reikalų ministeriją, o iš ten – ir Reichstagą. Mat, kaip vėliau prisimins pats J. Šaulys, Lietuvos Tarybos nutarimas „tą patį vakarą „slaptu keliu“ buvo išsiųstas Vokietijos Reichstago nariui Matthiasui Erzbergeriui į Berlyną“.

O štai leidimo Aktą paskelbti Lietuvoje teko palaukti. Suprasdami, kad laukimas gali būti pražūtingas, Lietuvos Tarybos nariai laukti neketino – tą patį vakarą dokumento tekstas buvo atiduotas rinkti Vilniuje įsikūrusiai Martyno Kuktos spaustuvei. Kaip netrukus pamatysime, žinia apie atkurtą nepriklausomą valstybę lietuvius vis dėlto pasieks viena diena vėliau, nei apie ją praneš Berlyne leidžiama spauda. Ir tai neabejotinai įvyks aplenkiant Kaune įsikūrusį Oberosto atstovą, su kuriuo J. Šaulio bendrapavardis signataras Kazimieras Šaulys bergždžiai mėgins susitikti vasario 17-osios rytą.

Beveik po trijų dešimtmečių signataras prisiminimuose pasakos į vokiečių valdžios įstaigą atvykęs vasario 17-ąją, 10 valandą ryto, o atsakymo laukęs iki šeštos vakaro. Galop, pasirodęs administracijos vadovas signatarui pareiškė: „Rašto turinys yra mums nepriimtinas ir aš atsisakau jį siųsti toliau.“ Vokietis pridūrė, kad nepriklausomybės viešas Nepriklausomybės Akto paskelbimas „būtų laikomas revoliuciniu veiksniu, priešingu vokiečių valdžios valiai“.  Tai be kita ko reiškė, kad apie Nepriklausomybės akto paskelbimą negali būti nė kalbos. Vis dėlto vasario 18-ąją jį išspausdino keli Vokietijos laikraščiai. Tačiau, įsikišus cenzūrai, kituose leidiniuose skelbti šį dokumentą buvo uždrausta.

 

Netikėtas Reichstago reveransas

 

Lietuvoje buvo dar prasčiau. Vasario 19-ąją Nepriklausomybės Aktas drauge su J. Šaulio straipsniu „Dėl nepriklausomybės paskelbimo“, buvo išspausdintas „Lietuvos aide“.  Tačiau skaitytojų šis dienraščio numeris taip ir nepasiekė. Mat pagal galiojusias to meto taisykles, signalinis laikraščio egzempliorius buvo įteiktas cenzoriui. Šis, užuot išbraukęs jam neįtikusį tekstą, tuoj pat atsiuntė į spaustuvę būrį kareivių. Šie išbarstė jau surinktą raidžių rinkinį, konfiskavo kelis korektūrinius egzempliorius o M. Kuktos spaustuvę uždarė.

Nujausdamas tokią įvykių eigą P. Klimas vis dėlto jau buvo spėjęs savavališkai išspausdinti kelis laikraščio egzempliorius ir juos paslėpti. Pasak kitų versijų, pirmasis laikraščio puslapis su Nepriklausomybės aktu buvo slapta išspausdintas Kazimiero Strazdo spaustuvėje ir per patikimus žmones išplatintas visoje Lietuvoje.

Be abejo, Oberosto reakciją aiškinti nesunku: iš Berlyno į Kauną tuo metu atskriejo griežtas raštas, kuriame sakoma, kad „savo 1918 m. vasario 16 d. nutarimu Lietuvos taryba yra išvertusi pamatą Lietuvos pripažinimui nepriklausoma valstybe“. Tačiau vokiečių vyriausybė ir Oberostas – toli gražu ne visa Vokietija. Nepamirškime, kad tuo metu, kad kai Vilniuje darbuotojai tvarkėsi vokiečių nuniokotą ir uždarytą M. Kuktos spaustuvę, kitoje Vokietijos valdžios institucijoje įvykiai klostėsi gerokai palankesne Lietuvai linkme.

Vasario 20 d. Vokietijos Katalikų centro partijos atstovas Adolfas Groeberis Lietuvos Nepriklausomybės aktą  perskaitė viešame Reichstago posėdyje. Ne tik perskaitė, bet ir pareiškė įsitikinimą, kad Vokietijos vyriausybė nedelsdama pripažins nepriklausomą Lietuvos valstybę o Reichstagas pritars tokiam žingsniui. Tokią poziciją parėmė ne tik A. Groeberio frakcija, bet ir socialdemokratai, stebėjęsi, kad visai tautai ir visoms partijoms atstovaujančios Lietuvos Tarybos nepritaria vasario 16-osios nutarimui.

Šiaip ar taip, vasario 21-ąją Vokietijos kancleris Maxas von Badenas pranešė Lietuvos Tarybai, kad Vokietija sutinka pripažinti Lietuvą nepriklausomą valstybe, tačiau tai ji padarys remdamasi ne Tarybos vasario 16-osios, o 1917 metų gruodžio 11-osios nutarimu. „Tai buvo tik pirmasis laimėjimas, kol okupacinės valdžios administracija buvo priversta pasitraukti ir krašto valdžia perėjo į lietuvių rankas“, – vėliau prisimins signataras K. Šaulys.

Iš tiesų tą akimirką niekas dar negalėjo garantuoti, kad Vokietijos vyriausybė ims domėn Reichstago patikinimus, juolab niekas nebuvo tikras, jog Oberostas nesiims represijų. O tokios grėsmės iš tiesų būta, mat kai kurie okupacinės administracijos atstovai siūlė paleisti Lietuvos Tarybą ar net suimti jos narius.

Taigi, tikrąją galią tvarkytis Lietuvoje turėjo ne Reichstago politikai, o Vokietijos vyriausybė ir uniformuoti Oberosto atstovai. Tad Lietuvos Tarybai noromis nenoromis teko ieškoti kompromiso. Praėjus lygiai savaitei po M. von Badeno pareiškimo, Tarybos prezidiumas pranešė Vokietijos vyriausybei, kad gruodžio 11-osios nutarimas tebegalioja ir lieka pagrindu būsimiems Lietuvos ir Vokietijos santykiams nustatyti.

Tačiau vokiečių netenkino ir toks lietuvių atsitraukimas. Okupacinė valdžia atsisakė perduoti šią žinią Vokietijos kancleriui ir pati padiktavo kaip lietuviai turėtų formuluoti Berlynui siunčiamą žinią. Ji turėjusi skambėti taip: „Lietuvos taryba, kaip 1917 metų gruodžio m. 11 d. nutarimu pripažintoji Lietuvos tautos atstovybė, pasiremdama šiuo atveju dar kartą pripažintu ir išimtinai galiojančiu 1917 metų gruodžio m. 11 d. nutarimu, prašo vokiečių Kaizerio vyriausybę pripažinti Lietuvos valstybę.

To jau buvo per daug net ir į kompromisus linkusiam Lietuvos Tarybos prezidiumui. Jis pareiškė net nesiimsiąs teikti šokio ultimatyvaus reikalavimo visos Tarybos svarstymui, nes vokiečių primetama formuluotė visiškai paneigia vasario 16-osios nutarimą, o šio atšaukti neįmanoma.

 

Sąjunga su Vokietija: būti ar nebūti

 

Dabar, matyt, pats metas dar kartą prisiminti gruodžio 11-osios aktą ir pasiaiškinti, kodėl vokiečiai taip įnirtingai laikėsi būtent šio dokumento raidės. Reikia pastebėti, kad vokiečiams patikęs nutarimas 1917-ųjų gruodį buvo priimtas po įnirtingų diskusijų ir vos nesužlugdė tiek Lietuvos Tarybos, tiek ir pačios mūsų valstybės nepriklausomybės idėjos. Galima pridurti, gruodžio 11-osios akto svarstymas, o ir viskas, kas vyko iki pat vasario 16-osios jau tuomet išryškino dvi lietuviškos politikos tendencijas, išlikusias ir iki šių dienų. Viena jų – realistinė“, arba „pragmatiška“, atsižvelgianti į to momento naudą ir konjunktūrą. Antroji – „romantinė“, kuriai svarbesnė idėja bei moralinis pamatas.

Tąsyk Lietuvos Taryboje nugalėjo „realistai“, o nutarimui pasipriešinę trys jos nariai: Steponas Kairys, Stanislovas Narutavičius  ir Jonas Vileišis liko mažumoje? Nejaugi tik šis trejetas tegebėjo įžvelgti perengtoje deklaracijoje mirtiną grėsmę iš dviejų imperijų – Rusijos ir Vokietijos – besiveržiančiai Lietuvai? Vargu. Regis, kad net ir tie, kurie balsavo už gruodžio 11-osios nutarimą, darė tai sunkia širdimi.

Pirmasis nutarimo sakinys beveik niekuo nesiskyrė nuo Vasario 16-osios Akto: jame taip pat kalbama apie nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi ir visų ligi šiol buvusių valstybinių ryšių su kitomis tautomis nutraukimą. Tačiau žemiau esanti formuluotė žadėjo Lietuvai ne ką kita, o naujus pančius. Tai matyti iš antrosios nutarimo dalies, kurioje sakoma: „Šiai valstybei tvarkyti ir jos interesams ginti taikos derybose Lietuvos Taryba prašo Vokietijos valstybę apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į gyvybinius Lietuvos interesus, kurie reikalauja nieko nelaukiant sueiti į ilgalaikius ir glaudžius santykius su Vokietijos valstybe, Lietuvos Taryba pasisako už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos valstybe, tą sąjunga turėtų būti ypatingai įgyvendinta karinės ir susisiekimo konvencijų, muitų bei monetarinės sistemos bendrumo pagrindu.“

Reikia manyti, kad net ir Lietuvos Tarybos „realistai“ puikiai suprato, jog po tokio pareiškimo vietoje išsvajotos nepriklausomybės lietuviai gaus oficialiai įteisintą aneksiją. Suprato, bet kitokių galimybių pareikšti tautos apsisprendimą tikriausiai nematė. „Žvilgterėję į šią formuluotę „sub speciae aeternitatis“(iš amžinybės perspektyvos – aut.) mes gal negalėtume nustebti tuo atoveiksmiu militarinės galios veiksmui. Bet tuomet mes dar neįsivaizdavome įpusėjusio XX-jo amžiaus rafinuotumo“, – taip vėliau šią situaciją prisimins P. Klimas, pridurdamas, kad „tuo metu vokiečių aneksionistai paleido gerkles saviškai interpretuoti tą dokumentą ir tarytum triumfavo“.

Tuo tarpu apie pirmojoje nutarimo dalyje minimą nepriklausomybę okupantai nenorėjo nė girdėti. Praėjus savaitei po jo priėmimo, Vokietijos kaizeris Vilhelmas Vyriausiosios karinės vadovybės būstinėje pareiškė: Lietuva kol kas negali būti nepriklausoma, nes ji visą laiką svyruotų tarp Rusijos, Vokietijos, Rusijos ir Lenkijos.  Tokia kaizerio mintis buvo visiškai logiška, atsižvelgiant į dar vieną aplinkybę: po keturių dienų Lietuvos Brastoje turėjo prasidėti taikos derybos su Rusija, kurias pasiūlė Vladimiras Leninas. Be to bolševikų lyderis tuo pat metu paskelbė garsųjį pareiškimą dėl tautų apsisprendimo teisės.

 

Dviejų imperijų spąstuose

 

Apie tai, kad bolševikų žodžiai nieko nereiškia ir niekuomet nereikš, nei Berlyne, nei kur kitur tuomet dar niekas nežinojo. Taigi karą pralaiminčiai Vokietijai buvo rimtas pagrindas nerimauti – o ką, jei Rusijos bolševikai be išlygų pripažins Lietuvos nepriklausomybę ir pamėgins sugrąžinti ją į buvusios caro imperijos įtakos sferą? Štai kodėl Berlynui verkiant reikėjo, kad dar prieš prasidedant taikos deryboms, Lietuva jau būtų ne tik paskelbusi nepriklausomybę, bet ir pareiškusi norą sudaryti sąjungą su Vokietija. Lietuvos Tarybos nariai suprato patekę į spąstus: neįsipareigojusi Vokietijai, Lietuva niekuomet nesulauks nepriklausomybės pripažinimo iš Berlyno. Maža to, Rusijos ir Vokietijos taikos derybose mūsų kraštas gali tapti tik teritorija, kurią savo nuožiūra pasidalins dvi imperijos.

Kad išvengtų tokio likimo, Lietuvos nariai apsisprendė sutikti su „amžina sąjunga“, bet nutarė įdėti į būsimą nutarimą saugiklį. Gruodžio 6 dienos posėdyje į dokumento projektą jie įtraukė sakinį, nurodantį jog būsimus santykius su Vokietija ir kitomis šalimis nustatys Lietuvos Steigiamasis Seimas. Tačiau vokiečiai apie tokią formuluotę nenorėjo nė girdėti, tad gruodžio 11 dieną Tarybos nariams nebeliko nieko kita, kaip tik pasirašyti Nepriklausomybės pareiškimą, amžiams pririšantį Lietuvą prie Vokietijos ir atveriantį kelią „teisėtai“ jos aneksijai.

Dabar dėl taikos su besiderantys vokiečiai turėjo rankovėje tūzą. Bolševikinės Rusijos delegacijai pareiškus, kad viena iš taikos sąlygų – kuo greitesnis okupacinės kariuomenės išvedimas iš užgrobtų teritorijų, leidžiant iki karo nepriklausomybės neturėjusioms tautoms referendumu nuspręsti tolimesnį savo likimą. Tačiau vokiečiai galėjo pamojuoti Gruodžio 11-osios deklaracija, pasak jų jau išreiškusia lietuvių tautos valią ir dėl nepriklausomybės, ir dėl susijungimo su Vokietija. Tuo tarpu net svečių teisėmis į Lietuvos Brastą nepakviesta Lietuva liko bebalsė: jos likimą sprendė kiti.

Maža to, 1918 metų sausio 7 dieną vietoje Adolfo Jofės bolševikų derybų delegacijos vadovu paskirtas Levas Trockis pareiškė, kad Lietuvos Taryba apskritai negali kalbėti savo tautos vardu, nes jos niekas nerinko. Šis pareiškimas Lietuvos Tarybai tapo signalu veikti. Po trijų dienų, dar kartą sugrįžę prie Gruodžio 11-osios pareiškimo, Tarybos nariai atsisakė įsipareigojimų dėl amžinų ryšių su Vokietija ir nurodė, kad tiek šalies vidaus tvarką, tiek jos santykius su kaimynais nustatys kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas. Vis dėlto, sausio 26-ąją, nutarusi informuoti Rusiją ir Vokietiją apie savo apsisprendimą, Taryba nusiuntė Petrogradui ir Berlynui skirtingus pranešimus. Jei bolševikai informuojami, kad „nuo šios dienos Lietuva yra išėjusi iš Rusijos valstybės sąstato ir laiko save nepriklausoma valstybe“, tai pranešime Berlynui Lietuvos Taryba, „stoja už tvirtą ir nuolatinį tvirtą sąjungos ryšį su vokiečių valstybe“.

Tuo tarpu pačioje Lietuvoje subrendo rimta krizė: jau minėti trys būsimi Nepriklausomybės Akto signatarai nariai, nesulaukę kitų narių pritarimo išmesti iš būsimo nutarimo net menkiausią užuominą apie sąjungą su Vokietija, pasitraukė Lietuvos Tarybos. Netrukus prie jų prisijungė ir ketvirtasis – Mykolas Biržiška. Tai buvo katastrofa, nuo kurios išgelbėjo tik nutrūkusios taikos derybos Lietuvos Brastoje.

Žlugus vokiečių viltims, kad rusai sutiks pripažinti Vokietijai visas prieš paliaubų paskelbimą jos fronto linijos pusėję esančias teritorijas, Berlynas ėmė rengtis naujam puolimui turėjusiam vos pasibaigus paliaubų terminui. Tuo tarpu Rusijos delegacijos vadovas, paskelbęs į visus istorijos vadovėlius įėjusią formuluotę „nei karas, nei taika“, netrukus išvyko į Petrogradą. Lietuvos Taryba suprato, kad delsti nebėra ko – nepriklausomybę reikia skelbti tuoj pat, nebelaukiant, ką pasakys vokiečiai. Dabar ankstesniems ryšių su Vokietija šalininkams  beliko susigrąžinti pasitraukusius Lietuvos Tarybos, prieš tai patikinus juos, kad naujame nutarime dėl nepriklausomybės apie kokią nors sąjungą su Berlynu neliks nė menkiausios užuominos. Iki vasario 16-osios tądien buvo likusi vos savaitė.

Belieka pastebėti, kad pats Vasario 16-osios aktas tą pirmąją nepriklausomybės žiemą tebuvo tik nedrąsus būsimos laisvės pranašas: jo priėmimas iki pavasario iš esmės dar nieko nepakeitė. Pirmųjų laimėjimų Lietuva sulauks kiek vėliau: kovo 23-ąją Vokietijos vyriausybė, nors ir su išlygomis Lietuvos nepriklausomybę. Kita vertus, net ir šis pripažinimas kol kas irgi nieko nepakeis. Maža to, į Lietuvos reikalus ėmė vis atkakliau kištis bolševikai, o balandį Vilniuje pasirodė ir pirmieji raudonųjų emisarai. Bet visa tai prisiminsime baigiantis jubiliejinių metų pavasariui.

Lietuvos žinios, 2017-03-09

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s