Dovas Zaunius: užsienio politikos „ilgaamžis“

AL-180316-01

 

Šiandien prisiminkime gerokai primirštą tarpukario Lietuvos diplomatą, Užsienio reikalų ministrą Dovą Zaunių, kuriam teko susidurti su svarbiausiais mūsų šalies užsienio politikos iššūkiais.

 

Aras Lukšas

 

Vienas pirmųjų ką tik įkurtos Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos valdininkų. Ilgiausiai – 4 metus ir 7 mėnesius – pareigas ėjęs Užsienio reikalų ministras. Vienintelis iš Mažosios Lietuvos kilęs Vyriausybės narys. Politikas, kuriam einant ministro teko ginti tarptautiniuose teismuose svarbiausiais mūsų valstybei Klaipėdos ir Vilniaus bylas ir iškovoti Lietuvai palankius sprendimus. Užsienio partnerių vadintas tiek vienu žymiausių Europos diplomatų, tiek pavojingu žmogumi Europoje. Tai tik dalis to, ką galima pasakyti Dovą Zaunių. Visoms jo 15 metų trukusios tarnybos peripetijos prireiktų labai ilgo pasakojimo, tad šiandien peržvelkime tik keletą ryškesnių jos epizodų.

 

Teisėjo mantijos atsisakė

 

D. Zauniaus kelias į tarptautinę politiką buvo gana tiesus, nors tokį pasirinkimą galėjo lemti ir atsitiktinumas. Mat būsimas diplomatas 1892 metais gimė Rokaičiuose, Prūsijai priklausiusiame Tilžės krašte, kuris tiek tarpukariu, tiek ir šiais laikais liko už nepriklausomos Lietuvos ribų.

Kitaip, nei nemaža dalis Prūsijoje gyvenusių lietuvių, Zaunių šeima nepasidavė suvokietėjimui – Dovo motina Elzė vokiškai net nemokėjo, tuo tarpu tėvas (taip pat Dovas),  buvo vienas iš mažlietuvių politinės veiklos pradininkų, netgi kandidatavęs į Vokietijos Reichstagą. Lietuviška veikla aktyviai užsiėmė ir D. Zauniaus sesuo Morta. Taigi, nors ir patekęs į aplinką, kur netgi pradžios mokykloje visų dalykų buvo mokoma vien tik vokiškai, jauniausiasis Zaunių sūnus išaugo sąmoningu apsišvietusiu lietuviu.

1911-aisiais baigęs Tilžės gimnaziją, D. Zaunius pasirinko teisės studijas ir mokėsi Miuncheno, Halės, Berlyno bei Karaliaučiaus universitetuose. Prasidėjus pirmajam pasauliniams karui, 1914-aisiais įstojo į Vokietijos kariuomenę, o po metų, gavęs atostogas, Karaliaučiuje išlaikė referendaro egzaminus. Referendarais kaizerinėje Vokietijoje buvo vadinami valstybinius egzaminus išlaikę teisininkai, atliekantys privalomą 3 metų stažuotę teismuose, prokuratūroje ar advokatų kontorose. Tik po to, išlaikę antruosius egzaminus, referendarai galėjo būti skiriami teisėjais, prokurorais arba advokatais.

Tačiau ragauti teisininko duonos D. Zauniui taip ir neteko. 1916-aisiais vokiečių paskirtas į okupuotą Lietuvą, jis pradėjo dirbti vokiečių leidžiamo dienraščio „Dabartis“ atsakinguoju redaktoriumi ir rašė disertaciją, kurią apsigynęs 1917 metų liepos 26-ąją gavo teisės daktaro laipsnį.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, D. Zaunius kurį laiką dar dirbo kaizerinėje administracijoje, tačiau, pasibaigus karui, apsisprendė įsitraukti į jaunos valstybės kūrimą. Matyt, kurį laiką būsimas diplomatas dar svarstė apie teisininko kelią ir net buvo paskirtas Kauno miesto bei apskrities teisėju, tačiau šio dirbti šio darbo net nepradėjo. 1919 metų liepos 1 dieną „Laikinosiose Vyriausybės žiniose“  pasirodė toks teisingumo ministro Liudo Noreikos įsakymas: „Kauno miesto ir apskrities Taikos Teisėją Dovą Zaunių, iki šiol nepradėjusį eiti jam pavestų pareigų, pašalinti iš tos vietos“.

Pradėti eiti teisėjo pareigų D. Zaunius niekaip negalėjo, nes 1919 metų sausio 15-ąją jis jau dirbo Užsienio reikalų ministerijoje. Jo tarnybos šioje žinyboje pradžią Vasario 16-osios Akto signataras diplomatas Petras Klimas vėliau prisimins taip: „Bene pirmas pasišovė į užsienių reikalų ministerijos tarnautojus D. Zaunius. (…) Z. buvo priimtas ne visai aiškioms pareigoms – ar politikos departamento direktoriaus, ar reikalų vedėjo“.  Ar tikrai D. Zauniui priklauso pirmojo Užsienio Reikalų ministerijos tarnautojo laurai, sunku tiksliai pasakyti, mat penkiomis dienomis anksčiau, sausio 10-ąją į diplomatinę tarnybą buvo paskirtas Jurgis Savickis. Tačiau nei tomis dienomis, nei kiek vėliau J. Savickio Lietuvoje nebuvo, tad, pasak diplomato Alberto Geručio, būtent D. Zaunius „buvo tas asmuo, kuris kūrė pačią ministeriją“.

 

Ministerijos kūrėjas

 

Iš tiesų, 1919-ųjų balandį paskirtam laikinuoju ministerijos valdytoju D. Zauniui teko vienam formuoti šią žinybą, nes tiek ministras Augustinas Voldemaras, tiek jau minėtas P. Klimas tuo metu gynė Lietuvos reikalus Paryžiaus taikos konferencijoje. Tuo pat metu būsimam ministrui buvo patikimos ir įvairios specialiosios misijos. 1920-ųjų vasarą jis paskirtas komisijos sienai su Latvija nustatyti nariu, dalyvavo pirmuosiuose kontaktuose su bolševikinės Rusijos atstovais, tardamasis dėl ten laikomų lietuvių politinių kalinių grąžinimo į Tėvynę, atstovavo Lietuvos vyriausybei, sprendžiant sutriuškintų bermontininkų likimą. Tuo metu D. Zaunius jau buvo pradėjęs ne tik ministerijos valdininko, bet ir diplomato karjerą: 1920 metų vasario 8-ąją paskirtas reikalų patikėtiniu Latvijoje, po pusantrų metų jis įteikė šios šalies prezidentui ministro rezidento skiriamuosius raštus.

Kitaip, nei galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio, darbas brolių latvių žemėje nebuvo lengvas. Jį komplikavo Rygoje 1922-ųjų vasarį sušaukta geležinkelių susisiekimo konferencija, į kurią be trijų Baltijos valstybių Čekoslovakijos ir Lenkijos delegatų latviai pakvietė ir generolo Lucjano Želigovskio užgrobtame Vilniaus krašte įkurtos „Vidurinės Lietuvos“ atstovus. Turint galvoje, kad konferencijoje buvo tartasi dėl traukinių susisiekimą per okupuotą Lietuvos sostinę. Tai, žinoma, gerokai aptemdė Lietuvos ir Latvijos santykius ir apsunkino darbą mūsų pasiuntiniui. Dar labiau viską komplikavo tai, kad tais pačiais metais vykusioje Varšuvos  Latvija, drauge su Estija ir Suomija pasirašė su Lenkija sutartį, deklaravusią, kad teritorinis Varšuvos ir Kauno ginčas yra išspręstas. Po tokio susitarimo Lietuva pasijuto izoliuota nuo kitų Baltijos valstybių, o bendras entuziazmas dėl šių šalių vienybės atslūgo ilgiems metams.

Tiesa, D. Zauniui vėliau pavyks pasiekti svarbių diplomatinių pergalių tarptautinėse bylose. Tai nutiks jam jau einant Užsienio reikalų ministro pareigas. Tačiau kol kas būsimo ministro laukė kiti darbai – palyginti rami pasiuntinio ir įgaliotojo ministro tarnyba Čekoslovakijoje, po kurios jis, likdamas senose pareigose 1925-ųjų kovą išvyko į Ženevą kaip Nepaprastasis pasiuntinys Šveicarijoje ir nuolatinis delegatas prie Tautų Sąjungos Ženevoje.

Į Lietuvą D. Zaunius sugrįžo po 1926-ųjų perversmo. Po poros metų tautininkų premjeras ir užsienio reikalų ministras A. Voldemaras paskyrė jį ministerijos generaliniu sekretoriumi. Ambicingasis politikas nė nenujautė, kad, nepraėjus nė metams, būtent D. Zaunius perims iš jo ministro portfelį.

1929-aisiais maždaug porą metų trukę buvusių neišskiriamų draugų – A. Voldemaro ir prezidento Antano Smetonos – nesutarimai buvo pasiekė apogėjų. Tuo metu premjeras ir užsienio reikalų ministras šventai jau buvo galutinai įtikėjęs jam ištikimos sukarintos organizacijos „Geležinis vilkas“  galia, A. Voldemaras ir visiškai prarado atsargumą. Remdamasis „vilkais“, A. Voldemaras vis drąsiau priiminėjo vienasmeniškus sprendimus, nebesitardamas su A. Smetona. Yra net legenda, pasakojanti, kad kartą, prezidentui leidus suprasti, kad pagal 1928 metų Konstituciją ministras pirmininkas turi laikytis subordinacijos valstybės vadovui,  A. Voldemaras atkirto: „Esi prezidentas, tai ir prezidentauk, o aš vyriausybės galva ir man priklauso valdžia.“  To jau buvo per daug: 1929 m. rugsėjo pabaigoje A. Voldemaras buvo atleistas iš  visų užimamų pareigų, o formuoti naująją vyriausybę prezidentas pavedė savo svainiui – iki šiol finansų ministro pareigas ėjusiam Juozui Tūbeliui.

 

Portfelį priėmė nenoriai

 

Daugelio ministrų portfelių dalybos naujojoje vyriausybėje vyko sklandžiai ir greitai, tačiau Užsienio reikalų ministro kabinetas dar gerą mėnesį buvo tuščias. Kodėl naujojo diplomatijos šefo vadovo paskyrimas užtruko tiek laiko ir kodėl šioms pareigoms buvo pasirinktas ministerijos generalinis sekretorius D. Zaunius?

Pirma, užsienio reikalų ministro portfelis iš pradžių buvo siūlomas tam pačiam A. Voldemarui. Tačiau ambicingajam politikui vien užsienio politikos vandenys pasirodė per seklūs, tad pasiūlymo jis atsisakė. Nežinia, kiek rimtai buvo svarstomos kitos kandidatūros, tačiau tų dienų spaudoje mirgėjo pasiuntinio Berlyne Vaclovo Sidzikausko, Lietuvos atstovo Prancūzijoje Petro Klimo, diplomato Broniaus Kazio Balučio, tautininkų veikėjo Izidoriaus Tamošaičio pavardės. Kad ir kai būtų, apsistota ties D. Zauniaus kandidatūra – jis tuo metu buvo vienas iš nedaugelio profesionalų, turėjusių itin didelę darbo diplomatinėse atstovybėse ir pačioje ministerijoje patirtį.

Antra, į naująjį postą nesiveržė ir pats D. Zaunius – iš pat pradžių jis ministro portfelio atsisakė. Nenoro dirbti J. Tūbelio vyriausybėje motyvai aiškėja iš laiškų, kurias kandidatas į premjerus tomis dienomis rašė Lietuvos pasiuntiniams užsienyje. „Pats faktas, kad aš nesutikau prisiimti formalios atsakomybės už užsienio politiką, gali Jums parodyti, kad aš ateities užsienio politikos neįkainoju taip, kad būčiau visai įsitikinęs, kad ir vidutiniškos vertės kolektyvo pakaks visiems sunkumams nugalėti“, – rašė jis tuometiniam Lietuvos pasiuntiniui JAV B. K.  Balučiui. O ir kituose laiškuose diplomatams D. Zaunius naująją vyriausybę be užuolankų vadino „vidutiniškų galvų kabinetu“ arba vidutinio grūdo žmonėmis.

Iš visko matyti, kad D. Zaunius ne itin tikėjo ir paties premjero galimybėmis sėkmingai vairuoti naująjį ministrų kabinetą. Ir tai buvo ne vieno jo nuomonė. Buvęs finansų ministras menkai tesidomėjo užsienio politika, labiau susitelkdamas ties ūkio reikalai. Ne veltui iš J. Tūbelio buvo šaipomasi: šis esą geriausiai tiktų ne vadovauti vyriausybei, o pardavinėti cukrų kooperatyvo krautuvėlėje.

Kita vertus, D. Zaunius turėjo ir dar vieną priežastį kratytis ministro portfelio. Pasak istoriko Vytauto Žalio, tuo metu jis buvo pradėjęs skyrybų bylą su Didžiosios Britanijos piliete Dorote Rosalynn Law ir ruošėsi vesti Valstybės operos solistę Vincę Jonuškaitę. Kadangi civilinė santuoka Lietuvoje nebuvo pripažįstama, skyryboms reikėjo gauti Bažnyčios sutikimą, o tai buvo ilgas ir sudėtingas procesas. „Tenka manyti, kad jo atsisakymą įeiti į Ministrų kabineto sudėtį įeiti į Kabineto sudėtį iš dalies galėjo lemti ir nenoras kompromituoti Vyriausybės, nepageidavimas, kad jo šeimyninės problemos taptų plačių svarstymų krašto ir užsienio spaudoje tema“, – rašo V. Žalys.

Sutvarkyti šį komplikuotą reikalą ėmėsi V. Sidzikauskas. Lapkričio pradžioje jis suderino skyrybų klausimą su Protestantų Bažnyčia Lietuvoje. Iš karto po to D. Zaunius vedė V. Jonušaitę, tad formalių kliūčių užimti ministro postą nebeliko. Pats pretendentas, patyręs nemažą prezidento ir premjero spaudimą, irgi daugiau nebesispyriojo, tad 1929 metų lapkričio 8 dieną A. Smetona pasirašė dekretą dėl buvusio ministerijos generalinio sekretoriaus skyrimo Lietuvos diplomatijos vadovu.

Reikia manyti, kad ministro portfelį D. Zaunius priėmė netrykšdamas optimizmu dėl savo darbo perspektyvų. Tapdamas, jo paties nuomone, „vidutiniškų galvų kabineto“ nariu, naujasis diplomatijos šefas neslėpė manąs, kad užsienio politikoje Lietuva yra priėjusi liepto galą. „Rugsėjo pabaiga nelabai man šypsojosi net ir su Ministru Pirmininku Voldemaru kaipo su šefu, nes tuo laiku vis tik reikėjo vykdyti senesnius pažadus, o skolų mokėjimas niekur nėra populiarus… Tai liečia pirmiausiai Klaipėdos krašto reikalus (…) ir santykius su Vokietija, taip pat su Prancūzija – reikėjo tesėti pažadus“, – taip apie susiklosčiusią padėtį D. Zaunius rašė laiške pasiuntiniui Maskvoje Jurgiui Baltrušaičiui.

 

„Germanofilas“ prieš Berlyno užmačias

 

Naujasis ministras niekuomet neslėpė aukštai vertinęs A. Voldemaro, gebėjimus ir galimybes ir netrukus po paskyrimo surengtoje spaudos konferencijoje sakė tęsiąs savo pirmtako liniją. Vadinasi, svarbiausiu Lietuvos užsienio politikos prioritetu lieka Vilniaus atgavimas, taip pat santykiai su Lenkija, Vokietija ir Baltijos valstybėmis. Kitaip sakant, D. Zauniaus programa neįnešė nieko naujo, tad nenuostabu, kad ji nesusilaukė ne tik užsienio žiniasklaidos bet ir ypatingo Lietuvoje reziduojančiu diplomatų dėmesio. Tiesa, Lenkijos spaudoje nepasitenkinimą sukėlė jau pats D. Zauniaus paskyrimas. Tomis dienomis Varšuvos dienraštis „Gazeta Polska“ rašė: „Zauniaus paskyrimas rodo, kokia stipri vokiečių įtaka Kaune. Zaunius, buvęs prūsų kariuomenės karininkas yra griežtas germanofilas. (…) Tad konstatuojame tiktai, kad p. Zauniaus paskyrimas yra naujas laimėjimas tų, kurie nori Lietuvą aklinai uždaryti vokiškai sovietinių įtakų gaubte“, – rašoma dienraščio komentare.

Tačiau būtent Berlynas „germanofilui“ D. Zauniui kėlė bene didžiausią galvos skausmą: jam praėjus eiti ministro pareigas, įtampa su Vokietija dėl Klaipėdos dar labiau išaugo ir virto atviru diplomatiniu susirėmimu Tautų Sąjungoje.

Apie 1930 metus, Klaipėdą ėmė pasiekti vis garsiau Vokietijoje skambančių nacistinių maršų atgarsiai. Tuo metu krašte įsikūrė slaptas Nacionalsocialistų partijos (NSDAP) padalinys, iš karto ėmęs verbuoti vietinius vokiečius ir apmokyti juos pagal Vokietijos nacistų pavyzdį. Tokias ir panašias organizacijas atvirai rėmė ir net finansavo tiek Vokietijos konsulatas Klaipėdoje, tiek ir autonominė vykdomoji valdžia, kuriai vadovavo Direktorijos pirmininkas Otto Boettcheris. Šis veikėjas be Klaipėdos gubernatoriaus Antano Merkio žinios nuvyko į Berlyną, kur vyko slaptos derybos su įvairiomis Vokietijos valdžios įstaigomis.

Provokiškos Direktorijos veikla neliko nepastebėta Lietuvoje: mūsų pasiuntinys Berlyne Jurgis Šaulys įteikė Reicho kancleriui protesto notą, kurią vokiečiai, atmetė kaip nepagrįstą. Kaip ir reikėjo tikėtis, diplomatinis pingpongas rezultatų nedavė: vokiečiai atkakliai tvirtino, kad Direktorijos vadovas ir grupė kitų Klaipėdos vokiečių veikėjų Berlyne lankėsi tik kaip privatūs asmenys.

Nuleisti negirdomis Berlyno atsirašinėjimus būtų buvę pražūtinga. Reikėjo imtis griežtesnių priemonių, ir jų buvo imtasi – 1931 metų vasario 11 dieną O. Boettcheris buvo atstatydintas. Tuomet Vokietija pareikalavo sušaukti skubų Tautų Sąjungos posėdį, kuriame ketino įrodyti, kad Lietuva pažeidžianti Klaipėdos statutą ir ignoruojanti krašto autonomiją.

Ginti mūsų šalies pozicija turėjo Dovas Zaunius, kuris, nelaimei tuo metu buvo apsirgęs. Vokiečiai išnaudojo ir šią aplinkybę: pasak jų, tai tebuvo „diplomatinė liga“, kuria norėta Tautų Sąjungos posėdį nukelti į kiek galima vėlesnį laiką. Viskas baigėsi tuo, kad ministrui teko vykti į Ženevą dar nepasveikusiam. D. Zauniau laukė nelengvi debatai, kuriuose teko įrodinėti, kad ne Lietuvos vyriausybė, o pats Klaipėdos direktorijos vadovas, savavališkai pradėjęs derybas su vokiečių valdžios įstaigomis, pažeidė Klaipėdos statutą.

Tautų Sąjungos posėdis, baigėsi geriau, nei buvo galima tikėtis, ypač turint galvoje, kad didžiosios valstybės buvo linkusios labiau skaitytis su revanšizmo vėliavą keliančia Vokietija, nei su Lietuvos interesais. Byla, sukėlusi didžiulį susidomėjimą Europoje, baigėsi D. Zauniaus pergale. Tą beje, pripažino ir pačios Vokietijos spauda. Tarkime, nacistine ideologija persunktas Berlyno dienraštis „Lokalanzeiger“  rašė, kad Lietuvos užsienio reikalų ministro triumfas reiškia rimtą materialinį ir moralinį Vokietijos pralaimėjimą. Kita vertus, tokia bylos baigtis ir lenkams nebelaido tvirtinti, kad Lietuva neturi savarankiškos užsienio politikos ir tėra tik Vokietijos manipuliacijų objektas.

Iš tiesų faktas, kad D. Zauniui pavyko išvengti Lietuvos pasmerkimo Tautų Sąjungoje daug reiškė ir visai Europai, nes bent jau tam kartui atėmė vokiečiams norą kvestionuoti visą Versalio sutartį. Taigi, matyt, ne šiaip sau sugrįžusį į Kauną ministrą vasario 23-ąją geležinkelio stotyje ovacijomis pasitiko didžiulė žmonių minia ir, matyt, ne šiaip sau Tautų Sąjungos pirmininkas ir Norvegijos parlamento vadovas Carlas Joachimas Hambro vadino D. Zaunių vienu žymiausių pokarinės Europos diplomatų.

 

Karjeros saulėlydis

 

Žinoma, ne visur ir ne visada D. Zauniui sekėsi taip gerai, kaip Tautų Sąjungos tribūnoje. Jei tarptautinėje arenoje jis pasirodydavo tik iš geriausios pusės, tai vidaus biurokratiniuose ministras kartais ir pasiklysdavo. Kaip viena iš tokių nesėkmių minimas jo sprendimas ministerijos Teisių ir politikos departamento vadovu skirti tolimą A. Smetonos giminaitį Joną Aukštuolį, nesugebėjusį susikurti gero vardo tarp Lietuvoje akredituotų diplomatų. Kone visas diplomatinis korpusas kaip susitaręs laikė J. Aukštuolį nepakankamai kvalifikuotu, pasipūtusiu, išpuikusiu, o Didžiosios Britanijos laikinasis reikalų patikėtinis Thomas Hildebrandas Prestonas slaptame pranešime Latvijoje reziduojančiam kolegai netgi pavadino J. Aukštuolį „nepotizmo produktu“.

Ar tikrai D. Zauniaus vadovavimo laikais užsienio reikalų ministerijoje būta nepotizmo? Kai kurie amžininkai tvirtina, kad tokių tendencijų būta. Tarkime, P. Klimo atsiminimuose rasime taiginį, kad tapęs ministru, D. Zaunius, negalėdamas atsispirti prezidento žmonos Sofijos Smetonienės norams, į savo žinybą „prisigrūdo daugybę neolituanų, jaunalietuvių ir net saugumo departamento tarnautojų“.

Tai, kad Sofija Smetonienė buvo linkusi kištis į kai kuriuos jos statusui nepritinkančius sprendimus, sunku paneigti. Pagaliau net ir užsienio diplomatai savo pranešimuose minėdavo energingosios prezidentienės „ypatingą vaidmenį“ valstybėje. Tačiau kiek ji turėjo realios įtakos D. Zauniui ir jo vadovaujamai užsienio reikalų ministerijai? Prezidento adjutantas Valcovas Šliogeris savo prisiminimuose pripažįsta, kad S. Smetonienė „proteguodavo tik „mažus“ žmones, dažniausiai jai nepažįstamus, pavyzdžiui iš provincijos atvykusius studentus, neturinčius pragyvenimo šaltinio“.  Vis dėlto diplomatijos istorijos ekspertas V. Žalys tvirtina to metu URM žinynuose taip ir neaptikęs tarp šios sistemos darbuotojų nė vieno pagal protekciją priimto neolituano, jaunalietuvio ar saugumiečio.

Čia galima būtų paminėti daugiau ir kur kas ryškesnių D. Zauniaus kontroversijų, tačiau nė viena iš jų nesukliudė šiam jam tapti ilgiausiai – 4 metus ir 7 mėnesius dirbusius tarpukario Užsienio reikalų ministru. Pasitraukti iš šio posto jam teko 1934-ųjų vasarą po nepavykusio A. Voldemaro šalininkų pučo. Kaip žinoma, perversmas baigėsi pučistų ir paties A. Voldemaro įkalinimu ir tremtimi. Jei ne ryžtingas A. Smetonos atkirtis, jo paties žodžiais tariant, „politiniam banditui“ A. Voldemarui, ir ne jo besąlygiška parama J. Tūbeliui, premjeras savo posto tikrai nebūtų išsaugojęs. Dabar gi jam tiesiog buvo pavesta formuoti naują kabinetą, kuriame iš buvusiųjų vyriausybės narių liko vienintelis žemės ūkio ministras J. Aleksa.

D. Zauniui ministro portfelis net nebuvo siūlomas. Viena iš svarbiausių tokio sprendimo priežasčių greičiausiai buvo nenoras komplikuoti santykių su nacių Vokietija – jos veikėjai tikrai nepamiršo šio išeivio iš Mažosios Lietuvos pergalės prieš Berlyną Tautų Sąjungoje ir jam vadovaujant pasiektos sėkmės Hagos tarptautiniame teisme.

Kitaip nei įprasta, D. Zaunius nebuvo paskirtas ir pasiuntiniu kurioje nors užsienio valstybėje. Nepilnus porą metų jis dirbo Valstybės taryboje, o 1936-aisiais paskirtas Valiutų komisijos pirmininku. Šiose pareigose jis išbuvo iki pat savo netikėtos mirties. Pirmasis pavojaus signalas nuskambėjo 1939-ųjų kovą, kuomet buvusį ministrą ištiko infarktas. Tris mėnesius gydęsis, D. Zaunius sugrįžo į darbą, tačiau jo sveikata, matyt, nebebuvo tokia, kaip anksčiau – antraip regis ne toks jau pavojingas nutikimas nebūtų nuvaręs D. Zauniaus į kapus.

Nelaimė įvyko 1940 metų vasario 11-ąją, D. Zauniui darbo reikalais einant pas finansų ministrą. Pakeliui paslydęs ir parkritęs, D. Zaunius susilaužė klubo sąnarį. Sužeidimas buvo sunkus, bet nemirtinas. Deja, po ligoninėje praleistų vienuolikos dienų, D. Zaunių ištiko smegenų embolija, nuo kurios jis vasario 22 dieną staiga mirė, eidamas vos 48-uosius metus.

Ankstyva mirtis išgelbėjo Lietuvos diplomatą ir politiką nuo akistatos su sovietine okupacija ir garantuotos tremties, iš kurios vargu ar būtų sugrįžęs ir lagerių. O kad taip būtų nutikę, liudija kad ir jau minėto J. Aukštuolio likimas – šis diplomatas, nesulaukęs, kol bus peržiūrėtas jam paskelbtas mirties nuosprendis, mirė Mordovijos lageryje nuo tuberkuliozės ir išsekimo. Sovietinė represijų mašina sutraiškė ir daugelio kitų Lietuvoje pasilikusių diplomatų gyvenimus. D. Zauniaus atveju mirtis buvo gailestingesnė, nei raudonieji okupantai.

Lietuvos žinios, 2018-03-16

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s