Leonas Prapuolenis – Birželio sukilimo vėliavnešys

AL-180622-01

 

Minėdami Birželio sukilimo 77-ąją sukaktį, prisiminkime vieno iš jo vadų – Lietuvių aktyvistų fronto veikėjo Leono Prapuolenio istoriją.

 

Aras Lukšas

„Dėmesio! Dėmesio! Kalba Kaunas, laisva ir nepriklausoma Lietuva! Tautiečiai, vokiečių armija raudonuosius grobuonis iš Lietuvos baigia vyti. Lietuvių tauta, išvaduota iš jungo, ryžtasi gyventi vėl laisva ir nepriklausoma. Jau sudaryta Laikinoji vyriausybė ir jau perima valstybės vairą ir įstaigas į savo rankas“. Šie 1941 metų birželio 23 dieną 9 valandą 28 minutės per Kauno radiofoną nuskambėję žodžiai paženklino Birželio sukilimo pradžią. Šiuo, pasak vieno iš pasipriešinimo veikėjų Adolfo Damušio, herojiniu tautos aktu Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) veikėjai norėjo parodyti vokiečiams, kad jie okupuoja ne Sovietų Sąjungos dalį, o atkurtą nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Istorija tapusius žodžius iš radiofono studijos lietuvių tautai tą rytą ištarė vienas iš sukilimo vadų, LAF veikėjas Leonas Prapuolenis, kuris ir vadovavo radijo stoties užėmimui. Jau vien to fakto užteko, kad LAF įkūrėjas Kazys Škirpa prisiminimuose pavadintų šį žmogų sukilimo vėliavnešiu. Vėliau pamatysime, kad tokiam apibūdinimui būta ir daugiau priežasčių.

Žvelgdami į L. Prapuolenio gyvenimo kelią, turėsime pastebėti, kad jis niekuomet neieškojo kompromisų ir dėl to dažnai vaikščiojo peilio ašmenimis. Būdamas aktyvus ateitininkas, jis įsivėlė į rimtą konfliktą su Antano Smetonos režimu, dėl ko buvo šalinamas iš instituto ir tik pasikeitusi politinei padėčiai išvengė kalėjimo. Pirmaisiais bolševikinės okupacijos mėnesiais jis pasitraukė į antisovietinį pogrindį ir pateko į NKVD akiratį. Nuo suėmimo ir galimos žūties L. Prapuolenį išgelbėjo prasidėjęs karas.

Neįtiko šis veikėjas ir rudiesiems okupantams: nacių administracijai išvaikius LAF ir jo sudarytą Lietuvos laikinąją vyriausybę (LLV), jis atsidūrė Dachau koncentracijos stovykloje, iš kur buvo išlaisvintas tik didelėmis K. Škirpos pastangomis. Vėliau, nepaisydamas vokiečių vadovybės draudimo ir smarkiai rizikuodamas, nelegaliai sugrįžo į Lietuvą rengtis sovietų kariuomenės sugrįžimui. Galiausiai, pasitraukęs į Vakarus, jis tapo vienu svarbiausių sovietų žvalgybos taikinių, kurį kartu su keliais kitais buvusiais politiniais emigrantais MGB planavo nužudyti. Damoklo kardas virš L. Prapuolenio kalvos kabojo tol, kol jis persikėlė į JAV, kur ir toliau aktyviai dalyvavo Lietuvos laisvės byloje. Išsamiau peržvelgę minėtus L. Prapuolenio gyvenimo epizodus pasižiūrėkime, kas ir kaip atvedė jį į rezistento kelią.

 

Per plauką nuo kalėjimo

 

L. Prapuolenis buvo antrasis vaikas Kybartų valsčiaus Daugėlaičių kaimo ūkininkų Juozo ir Uršulės Prapuolenių šeimoje. Gimė jis 1913 metų birželio 9 dieną, o jau po metų, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui su daugeliu lietuvių pabėgėlių atsidūrė Petrograde. Į nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą su tėvais sugrįžo 1918-aisiais būdamas penkerių. Prapuoleniai apsistojo Kybartuose, kur Leono tėvas buvo išrinktas miestelio burmistru.

1922-aisiais tėvai išleido Leoną mokytis. Parinko jam Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, nes Kybartuose tuo metu tokios mokymo įstaigos nebuvo. Miestelio „Žiburio“ gimnazija buvo įsteigta tik 1923-aisiais, tad L. Prapuoleniui atsirado galimybė sugrįžti mokytis arčiau namų.

Atrodo, kad mokslams Leono galva nebuvo pramušta – vaikiną kur kas labiau domino futbolas ir žvejyba. Viskas baigėsi tuo, kad trečioje klasėje jis buvo paliktas antriems metams. Atrodo, kad tai perpildė tėvų kantrybės taurę – Pilypo Naručio knygoje „Tautos sukilimas“ galime rasti tokį paties L. Prapuolenio liudijimą: „Tėvai, nematydami kitos išeities pervežė mane į tėvo Kipo vadovaujamą jėzuitų gimnaziją Kaune. Po trijų mėnesių labai kieto režimo, prašiau tėvo pasigailėjimo. Man davus tvirtą žodį pasitaisyti, buvau sugrąžintas į Kybartų gimnaziją“.

Regis, pamoka išėjo į naudą: 1923-ųjų birželį L. Prapuolenis sėkmingai baigė mokslus gimnazijoje, tuo metu tapusioje „Žiburio“ aukštesniąja komercijos mokykla ir tais pačiais metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos skyrių, kur aktyviai įsitraukė į dar gimnazijoje pradėtą visuomeninę veiklą. Įstojęs į katalikišką studentų ateitininkų korporaciją „Kęstutis“, L. Prapuolenis ėmė reikštis kaip itin aktyvus opozicionierius tautininkų režimui. Dėl to universitete neužsibuvo: nežinia, ar spaudžiamas vadovybės, ar savo valia po metų jis persikėlė į Klaipėdoje įsikūrusį prakybos institutą. Tokį pasirinkimą nesunku paaiškinti: autonomiją turėjusiame Klaipėdos krašte buvo kur kas daugiau laisvės skleisti pažiūras, nesutampančias su oficialios valdžios pozicija.

Klaipėdoje L. Prapuolenis mokėsi vienerius metus, kol 1935-aisiais buvo pašauktas į kariuomenę ir pateko į Karo mokyklą, kurią baigęs jaunesniojo leitenanto laipsniu buvo paleistas į pėstininkų karininkų atsargą. Grįžęs į Klaipėdą, vėl įsitraukė į opozicinę veiklą, kuri šį kartą baigėsi jau rimtesnėmis pasekmėmis.  Mat 1938-aisiais, būdamas ateitininkų korporacijos „Gintaras“ pirmininku jis ne tik ėmėsi leisti opozicinį laikraštį, bet ir aktyviai dalyvavo rengiantis visuotiniam studentų streikui, turėjusiam kelti rimtus politinius reikalavimus. Minėtoje P. Naručio knygoje  kalbama apie streikininkų rezoliuciją, raginančią „paleisti tautininkų Seimą ir nieko nedelsiant sušaukti steigiamąjį Seimą, atstatyti Lietuvoje demokratinę santvarką“. Tuo valdžios kantrybė baigėsi: 1938 metų gruodžio 16-ąją L. Prapuolenis drauge su dar septyniais streiko komiteto nariais buvo pašalintas iš instituto.

Reikia pastebėti, kad po mėnesio visiems maištininkams buvo leista sugrįžti į mokslus. Visiems, išskyrus L. Prapuolenį, virš kurio galvos tvenkėsi vis juodesni debesys. Vokiečiams atplėšus nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, aktyviam opozicionieriui nebeliko nieko kita, kaip grįžti į Kauną, o ten jau teko slapstytis, mat teisingumo ministras Stasys Šilingas buvo priėmęs nutarimą skirti L. Prapuoleniui 4 metus kalėjimo.

Nelaisvės buvęs studentas tikriausiai nebūtų išvengęs, jei ne pasikeitusi politinė padėtis. Kaip žinia, po priimtų Lenkijos ir Vokietijos ultimatumų kilus rimtai politinei ir moralinei krizei, A. Smetona buvo priverstas nusileisti visuomenės spaudimui ir 1939 metų kovo 28 dieną patvirtino naująjį Jono Černiaus kabinetą, pavadinta Vieningo darbo vyriausybe. Į jį greta tautininkų buvo paskirti trys nepartiniai kariškiai, ir po porą krikščionių demokratų bei valstiečių liaudininkų pažiūrų ministrų, nors oficialiai jų partijos vis dar buvo uždraustos. Vis dėlto naujoji valdžia nutraukė maištavusiems studentams iškeltą bylą. L. Prapuolenis ne tik liko laisvėje, bet ir galėjo tęsti mokslus į Šiaulius perkeltame Prekybos institute.

 

Antisovietiniame pogrindyje

 

Mokslai truko tik tol, kol Lietuvos sienas peržengė sovietinių okupantų batai. 1940-ųjų vasarą jie atleido L. Prapuolenį iš jo įsteigtos chemijos bendrovės „Gulbė“ reikalų vedėjo pareigų. Tai buvo pirmas skambutis, įspėjantis, kad viskas gali baigtis suėmimu, tremtimi ar lageriu. Jausdamas grėsmę, L. Prapuolenis nutarė pereiti į nelegalią padėtį ir tų pačių metų rudenį tapo Kaune įkurto antisovietinio pasipriešinimo centro ryšininku slapyvardžiu „Levas-113“.

Tuo pat metu analogiškas pasipriešinimo centras, kuriam vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės generalinio štabo majoras Vytautas Bulvičius, veikė ir Vilniuje. Labai greitai abu šie centrai taps 1940-ųjų lapkritį K. Škirpos Berlyne įkurto LAF dalimi. O kol kas 1941-ųjų balandžio pabaigoje L. Prapuolenis vyksta į V. Bulvičiaus butą Vilniuje. Svarbiausia jo misija – perduoti vilniečiams per ryšininkus gautą žinią: grįždamas su instrukcijomis iš Vokietijos, į sovietinių pasieniečių rankas pateko sužeistas pogrindžio vadovybės įgaliotinis ryšiams su LAF Berlyne Mykolas Naujokaitis, slapyvardžiu „Kumpis 24“.  Kaip vėliau knygoje „Vienui vieni“ pasakos Laikinosios Lietuvos vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), ligoninėje „Kumpis 24 atgavo sąmonę ir jį slaugančiai gailestingai seselei suspėjo perduoti dalį iš Škirpos atneštų žinių“. Tarp jų buvo ir galima vokiečių puolimo data – tarp gegužės 1 ir 10 dienos, nurodymas LAF nariams sukilimo metu nešioti ant rankovės baltus raiščius su užrašu TDA (Tautinė Darbo apsauga) ir užsienio LAF štabo pageidavimai dėl kai kurių asmenų įtraukimo į Laikinąją vyriausybę.

L. Prapuolenis tuomet nežinojo, kad sovietinis saugumas jau aptiko jo pėdsakus. Tą liudija 1945-1947 metais Lietuvos NKGB vadovavusio Jonas Vildžiūnas sovietmečiu išleistoje memuarų knyga „Kova be atvangos“, kurioje rašoma: „Gulėdamas Tauragės ligoninėje, Naujokaitis buvo apylaisvis, ir naivu buvo manyti, kad nepasinaudos atsiradusia proga perspėti savo sėbrus… Ir tikrai, balandžio antroje pusėje, gavęs iš Naujokaičio įpareigojimus per vieną medicinos seserį, kažkoks Leonas Prapuolenis skubiai išvyko į Vilnių. Sostinėje, niekur nesustojęs, jis nuėjo tiesiai į Lenino gatvę Nr. 29 pas Vytautą Bulvičių“.

Taip, pats to nežinodamas, L. Prapuolenis tapo siūlo galu, atvedusiu saugumiečius pas Vilniaus štabo vadovą. „Prapuolenio apsilankymas tas abejones galutinai išblaškė. Vytautas Bulvičius buvo ne tik antitarybinės nacionalistinės organizacijos narys, bet ir tikriausiai net vienas jos vadovų, palaikęs ryšius su Vokietija, su ten esančia Lietuvos aktyvistų fronto vadovybe“, – rašoma saugumiečio memuaruose. Kodėl nei V. Bulvičius, nei L. Prapuolenis nebuvo suimti dar 1941-ųjų pavasarį, nesunku atspėti: greičiausiai norėjo išsiaiškinti tiek visų pogrindininkų vaidmenį organizacijoje ir visus jų ryšius.

V. Bulvičius bus slapta suimtas likus kiek daugiau nei savaitei iki karo pradžios – birželio 13-ąją. Birželio sukilėliai jam nebespės padėti. Ankstų birželio 24-osios rytą, jau prasidėjus sukilimui, Vilniaus štabo vadovas drauge su kitais kaliniais užkaltame vagone bus išvežtas į Gorkį (dabar Nižnij Novgorodas), uždarytas į NKVD kalėjimą ir tų pačių metų lapkričio pabaigoje nuteistas sušaudyti.

Tuo tarpu L. Prapuoleniui, nors ir sekamam, pavyko išsprūsti iš enkavėdistų akiračio. Gerą savaitę jį ligoninės lavoninėje slapstė gydytojas Antanas Marčiukaitis, kuris P. Naručio knygoje liudija: „Gailestingoji sesuo jį maitindavo. Naktį jis išeidavo ir vėl ateidavo. Ėmė ir numirė vienas tuberkuliozinis ligonis. Pasakiau Levui, kad vienintelis nepatogumas tai, kad po stalu yra vienas lavonas. Levas pasakė, kad jis jau tiek naktų nemiegojęs, tad jam vis siek, kas guli“.

 

Birželio sukilėlis

 

Tuo metu L. Prapuolenis greičiausiai jau žinojo, kad slapstytis teks neilgai: birželio 15-ąją Berlyno LAF ryšininkai pranešė, kad karo veiksmus prieš sovietus vokiečiai pradės tarp birželio 18 ir 26 dienos. Tad paskutinėmis dienomis pogrindininkas iš lavoninės persikėlė prie Aleksoto funikulieriaus, į gero pažįstamo Juozo Urmano namo palėpę. Čia jis drauge su P. Naručiu ir sulaukė ankstyvo birželio 22-osios ryto.  Tos dienos 10 valandą, vokiečiams jau peržengus Lietuvos sieną, infekcinėje ligoninėje susirinkęs LAF štabas priėmė nutarimą sukilti. Pasak. K. Škirpos, tai ir buvo tikroji sukilimo pradžios data. Tačiau aktyvūs kovos veiksmai prasidėjo kitą dieną.

Paryčiais, apie 3 valandą, L. Prapuolenis, drauge su A. Damušiu ir Kauno universiteto organinės chemijos katedros vedėjus atsargos pulkininku Juozu Vėbra susirinko centriniame LAF štabe Aukštaičių gatvėje. Čia jie galutinai suredagavo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją ir parengė atsišaukimą į lietuvių tautą, kuris turėjo būti perskaitytas per sukilėlių užimtą Kauno radiofoną. Juozo Jankausko knygoje „1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje“ galime rasti tokius J. Vėbros prisiminimus apie šį sukilimo epizodą: „Pirmiausiai buvo užimtas radiofonas, kurį įvykdė L. Prapuolenis, Edm. Binkis (Binkevičius), Aleksandras Vaitiekūnas ir J. Vėbra. Kadangi L. Prapuolenis mus vežė savo automobiliu (senu Fordu, papuoštu lietuviška vėliavėle), tai jis ir vadovavo. Iš vietinių komunistų sudaryta radiofono apsauga mums ginklu nepasipriešino. Iš radiofono L. Prapuolenis paskambino į radijo stotį, prašydamas įjungti srovę, bet viršininkas inž. Stankevičius pradžioje griežtai atsisakė, aiškindamas, kad tai per daug pavojinga. Tik po kokių 5 ar 6 minučių griežto pasikalbėjimo ir grasinimų srovė buvo įjungta“.

Taigi, 9 valandą 28 minutės visa Lietuva, o ir daug kas Europoje išgirdo L. Prapuolenio skaitomą Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją. Vėliau nuskambėjo Lietuvos himnas, giesmė „Lietuviais esame mes gimę, ir galiausiai – iš anksto sutartas signalas sukilti, kuriuo tapo Kipro Petrausko atliekama daina „Saulelė raudona“. Sulig šiuo ženklu, sukilėliai pradėjo veikti ne tik Kaune, bet ir visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose.

Tą pačią dieną L. Prapuolenis, A. Damušis ir J. Vėbra LAF štabo vardu patvirtino vienuolikos narių Laikinosios Lietuvos vyriausybės sudėtį. Nors kabineto nariai oficialiai ir nebuvo deleguoti savo partijų,  jos daugumą sudarė  krikščionys demokratai ir ateitininkai, bet buvo ir liaudininkų, ūkininkų sąjungos atstovas ir pora nepartinių. Tiesa, ne visi paskelbtosios vyriausybės nariai galės eiti savo pareigas – du iš jų sukilimo dieną jau buvo Rusijos kalėjimuose – prieš pat karo pradžią juos spėjo suimti bolševikai. Sukilėliai tądien negalėjo numatyti ir to, kad savo pareigų negalės eiti paskirtasis ministras pirmininkas K. Škirpa – vokiečiai jo tiesiog neišleis iš Berlyno, tad vadovauti komitetui bus paskirtas J. Ambrazevičius.

Taigi, birželio 24-ąją, sukilėliams dar kaunantis su Kauną paliekančiais paskutiniais Raudonosios armijos daliniais, į pirmąjį vyriausybės posėdį „Žaibo“ spaustuvės salėje K. Donelaičio gatvėje susirenka vos trys ministrai – J. Ambrazevičius, A. Damušis, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, valstybės kontrolierius Pranas Vainauskas, LAF įgaliotinis L. Prapuolenis ir kiti LAF vadai. Niekas iš susirinkusiųjų dar nežino, kad , kad praėjusią naktį, 2 valandą 15 minučių vokiečių Sausumos Kariuomenės štabo vadovybė kartu su užsienio reikalų ministerija išleido instrukciją: K. Škirpos vyriausybė įkurta be vokiečių valdžios įstaigų žinios, todėl bet kokiu būdu ją remti draudžiama. Visos karinės vadovybės įstaigos privalančios „susilaikyti nuo bet kokio kišimosi į klausimus, kurių išsprendimas rezervuotas politinės vadovybės kompetencijai.“  14 val. 40 minučių ši instrukcija pasieks į Kauną įžengiančius 16-osios vokiečių armijos dalinius.

 

Kelias į konclagerį

 

Pirmieji vokiečių daliniai Kaune pasirodė birželio 24-osios pavakarę, o kitą dieną visa Laikinoji sostinė jau buvo užimta. Tądien L. Prapuolenis ir LLV nariai, susitikę su nacių Kauno karo lauko komendantu Robertu von Pohliu, kategoriškų reikalavimų paleisti lietuviškas civilinės valdžios struktūras neišgirdo. Vokiečiai, matyt, nutarė pasinaudoti pačių lietuvių sukurtu administraciniu aparatu. Tačiau jau birželio pabaigoje Berlynas pradėjo ieškoti būdų, kaip palaipsniui perimti civilinį valdymą į savo rankas. Po to, kai Vokietijoje gyvenęs generolas Stasys Raštikis kategoriškai atsisakė prisiimti vokiečių įgaliotinio Lietuvai vaidmenį ir tarpininkauti dėl LLV paleidimo, naciai nutarė likviduoti kabinetą ir LAF pačių lietuvių rankomis.

Užmezgę ryšį su buvusio nacionalsocializmui simpatizavusių buvusio premjero Augustino Voldemaro šalininkais, reicho žvalgybos žinybos SD agentai pakišo jiems idėją steigti Lietuvos Nacionalistų partiją (LNP), perimti valdžią į savo rankas ir paskelbti Lietuvos prisijungimą prie Vokietijos. Voldemarininkai nesunkiai užkibo ant šio kabliuko. Liepos 25-osios naktį jie užėmė Kauno komendantūrą bei LAF štabą ir suėmė L. Prapuolenį. Tačiau apie vidurdienį voldemarininkai gavo vokiečių karinės vadovybės nurodymą L. Prapuolenį nedelsiant paleisti ir atstatyti viską į iki „perversmo“ buvusią padėtį.

Tai buvo didelė staigmena pučistams, taip ir nesupratusiems, kuo gi jie neįtiko vokiečiams. Pasirodo, dar liepos 17 dieną A. Hitleris įkūrė ministeriją Rytų okupuotoms sritims. Jos vadovu buvo paskirtas iš Talino kilęs Alfredas Rosenbergas, o Lietuvos generaliniu komisaru – dr. Adrianas von Rentelnas. Netrukus naujasis komisaras pasirašė tokio turinio įsakymą: „Perėmęs Lietuvos civilinį administravimą, Laikinosios Lietuvos Vyriausybės  veiklą laikau baigta ir nuo š. m. rugpjūčio 5 dienos atleidžiu iš pareigų Laikinosios Vyriausybės narius.“ Rugpjūčio 5-ąją paskelbtas ir oficialus Ostlando generalinio komisaro įsakymas, kuriame nurodoma, kad „Lietuvos Vyriausybė nuo šiol laikoma nustojusia veikti“. Kabineto nariams nebeliko nieko kita, kaip tik susirinkti į paskutinį posėdį ir konstatuoti, kad toliau dirbti jie nebegali.

Keistas sambūvis tarp nacių vadovybės ir lietuviškos administracijos baigėsi. Tiesa, tiek LAF veikėjai, tiek Laikinosios vyriausybės nariai su tokia padėtimi nenorėjo susitaikyti. Rugsėjo 15-ąją L. Prapuolenis su dar 29 LAF ir LLV nariais paskelbė memorandumą „Apie Lietuvos būklę, vokiečių civilinei administracijai pradėjus veikti“. Dokumente siūloma pripažinti tolimesnį Lietuvos valstybės egzistavimą ir leisti, kad kraštui vadovautų sava vyriausybė.  Atsakymo ilgai laukti neteko: generalinio komisaro įsakymu rugsėjo 26-ąją  LAF buvo išvaikytas, jo turtas konfiskuotas. Rugpjūčio 27-ąją L. Prapuolenis buvo suimtas ir išvežtas į Tilžės kalėjimą, iš kurio gruodžio 5-ąją atsidūrė Dachau koncentracijos stovykloje.

 

MGB taikiklyje

 

Gelbėti į mirtiną pavojų patekusį bendražygį ėmėsi K. Škirpa. Šioji vadavimo istorija užtruko keturis mėnesius ir nusipelno atskiro pasakojimo. Mes tuo tarpu tik pastebėsime, kad K. Škirpa veikė, pasinaudodamas savo senomis pažintimis Vokietijos Užsienio reikalų ministerijoje, kurios valdininkai šioje situacijoje taip pat nebuvo visagaliai. Po daugelio metų prisiminimų knygoje „Sukilimas“ K. Škirpa rašys: „Labai aukštiems Reicho vadovybės asmenims, matyt, nelengvai davėsi palaužti Reicho saugumo policijos viršūnę, Himmlerį, kad mano prašymas iš Dachau paleisti Prapuolenį būtų patenkintas. Kaip žinoma, Himmleris laikėsi principo: kas pateko į kacetą, tas tegali būti iš jo išleistas tik per krematoriumą su dūmais į dangų“.

Galiausiai 1942 metų balandžio 2-ąją L. Prapuolenis buvo paleistas iš Dachau ir apgyvendintas viename Miuncheno viešbutyje be teisės sugrįžti į Lietuvą. Šio draudimo LAF veikėjas nepaisė – 1944 metų rugsėjo 15 – spalio 18 dienomis jis slapta atvyko į Tėvynę jau kaip Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto atstovas. Svarbiausias šios misijos tikslas buvo susitikti su pogrindžio organizacijų – Lietuvos laisvės armijos (LLA) ir Lietuvių fronto (LF) atstovais ir aptarti jų veiksmus artėjant antrajai sovietinei okupacijai.

Po šių pasitarimų į Vokietiją L. Prapuolenis nebegrįžo. Jis slapta nuvyko į Austriją, vėliau, artėjant Rytų frontui persikėlė į Šveicariją, o 1948-ųjų birželį įsikūrė prancūzų okupacinėje zonoje atsidūrusiame Vokietijos Pfullingeno mieste. Visą tą laiką dirbęs Bendro Amerikos lietuvių fondo (BALF) atstovybės sekretoriumi, jis netruko tapti vienu iš septynių sovietinės žvalgybos taikinių.

1953 metų kovą MGB patvirtintame plane buvo numatyta perverbuoti, o nepavykus – nužudyti ne tik L. Prapuolenį , bet ir VLIK-o pirmininką Mykolą Krupavičių, Vokietijos lietuvių bendruomenės krašto valdybos pirmininką Praną Zundę, ir buvusį Jėzuitų gimnazijos direktorių Johaną Kippą. Įgyvendinti šį sumanymą turėjo gerai paruošti ir patikrinti agentai. Vienas iš jų – buvęs vermachto puskarininkis Rudolfas Ottingas, dėl kažkokių priežasčių pasitraukęs iš savo dalinio, pasilikęs Lietuvoje, vėliau išėjęs pas partizanus, įkliuvęs čekistams, perverbuotas ir tapęs MGB agentu smogiku slapyvardžiu „Kirvis“. Šeštojo dešimtmečio viduryje R. Ottingas atsirado Vakarų Vokietijoje kaip vokiečių repatriantas, o iš tikrųjų – kaip  KGB pirmojo skyriaus agentas „Balandis“.

Tačiau įvykiai susiklostė visiškai kitaip, nei buvo planuota. Iš visų numatytų taikinių čekistams pavyko persivilioti į Rytų Vokietiją ir ten užverbuoti tik buvusį karininką Joną Kupstą. Po šios operacijos R. Ottingas nutarė daugiau neberizikuoti. Įsidarbinęs policininku gimtajame miestelyje, „Balandis“ viską apie save papasakojo Vakarų Vokietijos kontržvalgybai. Nėra abejonių, kad norėdamas atsikratyti savo šeimininkų, R. Ottingas atskleidė ir planuojamu kruvinų operacijų detales o tai galėjo išgelbėti L. Prapuolenio ir viso pasmerktojo septyneto gyvybes. Šiaip ar taip, po šios nesėkmės sovietų žvalgyba ne tik nutraukė planuotą operaciją bet ir apskritai atsisakė tokių drastiškų metodų. Tuo tarpu L. Prapuolenis 1955-aisiais persikėlė į JAV ir įsikūrė Čikagoje, kur iki gyvenimo pabaigos  – 1972 metų gegužės 23-osios dirbo Lietuvių fronto bičiulių organizacijoje.

Lietuvos žinios, 2018-06-22

 

 

 

 

 

 

 

Reklama

Vienas komentaras “Leonas Prapuolenis – Birželio sukilimo vėliavnešys

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s