Vytautas Kazimieras Jurevičius: „Ar galėjau užstatyti sąžinę?“

 

 AL-180706-01

Dar kartą grįždami prie 1941-ųjų metų vasaros įvykių, prisiminkime Birželio sukilimo eilinį Vytautą Kazimierą Jurevičių ir neeilinį šio kovotojo gyvenimą.

 

Aras Lukšas

 

Vytauto Kazimiero Jurevičiaus varo nerasime tarp dažniausiai minimų Birželio sukilimo dalyvių ar Lietuvos laisvės Armijos (LLA) kovotojų vardų. Apie jį nesukurti filmai, jo gyventų vietų neprimena paminklinės lentos. Šis Birželio sukilimo eilinis galėjo taip ir likti bevardis, kaip nutiko daugeliui iš nesuskaičiuojamų Lietuvos patriotų, amžiams pradingusių bekraštėse Rusijos platybėse. 1946-aisiais šis 24 metų LLA Palangos kuopos vadas okupantų buvo pasmerktas sunaikinimui. Tačiau liko gyvas, nors po svetimu dangumi praleido net 44 metus – lygiai pusę savo gyvenimo.

V. Jurevičiaus likimas galėjo susiklostyti kitaip: užteko tik sutikti bendradarbiauti su sovietiniu saugumu ir jo kančios Magadano ledynuose ir speiguose būtų kaipmat pasibaigusios. Tačiau tokia galimybe Lietuvos patriotas nepasinaudojo. „Argi galėjau užstatyti sąžinę?“ – taip po daugelio metų apsisprendimą amžinai likti toli nuo Tėvynės po daugelio metų prisimins mūsų herojus. Šio pasirinkimo kaina buvo labai didelė: iš tremties vietos V. Jurevičius grįžo tik aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau sovietinės Lietuvos valdžia taip ir neleido jam kurtis Tėvynėje. Buvęs kovotojas, kalinys ir tremtinys buvo priverstas iki pat nepriklausomybės atkūrimo glaustis Baltarusijoje.

Ne vienas, atsidūręs tokioje nepavydėtinoje padėtyje būtų palūžęs, ir, greičiausiai, žuvęs. Tą liudija ir faktas, kad V. Jurevičius vienintelis iš viso jo kvarco kasyklos darbininkų būrio liko gyvas, nors ir gydytojai, ir lagerio administracija šešėliu virtusį vyrą jau buvo pasmerkę lėtai mirčiai. Išgelbėjo tik stipri valia ir tvirta dvasia išugdytos dar vaikystėje, mat ir tuomet gyvenimas būsimo kovotojo tikrai nelepino.

 

Sunki gyvenimo pradžia

 

V. Jurevičius gimė 1922 metų kovo 21 dieną Palangos valsčiaus Užkanavės kaime žvejo šeimoje. Jo tėvas Laurynas Jurevičius caro laikais ne tik gaudė žuvį – būdamas aštuoniolikos, jis tapo knygnešiu. Vasarą knygas iš greta esančios Prūsijos plukdydavo valtimi, žiemą nešiodavo pakrante, nelegaliai pereidamas sieną ties Nemirseta. Ne kartą žandarai sekė jo pėdomis, o sykį L. Jurevičius buvo net pašautas į krūtinę – negalėdamas kreiptis į gydytojus, žaizdas knygnešys gydėsi namuose. Vėliau buvo paimtas į caro kariuomenę, pateko į vokiečių nelaisvę, iš kurios į Lietuvą grįžo 1919-aisiais ir vėl ėmėsi žvejo amato.

Šie vaizdai ir prisiminimai giliai įsirėžė į Vytauto atminti, nors su tėvu jam teko gyventi vos šešerius metus. 1928 metų gegužės 8-ąją L. Jurevičius su dar trimis žvejais išplaukė į jūrą. Kitą dieną kilo baisi audra. Nežmoniškomis pastangomis žvejai mėgino išsigelbėti, tačiau, likus porai šimtų metrų iki kranto, vandenį iš valties sėmusį L. Jurevičių nuplovė banga. Jo kūną po dviejų savaičių jūra išplovė Vokietijoje. Vytauto motinos paprašyti pargabenti iš Nidos žuvusiojo palaikus, kaimynai prašymo neįvykdė ir L. Jurevičių palaidojo kopose.

Be maitintojo likusią šeimą – Oną Jurevičienę ir šešis jos vaikus – užgriuvo sunki dalia. O. Jurevičienė kaip įmanydama stengėsi išmaitinti savo atžalas: pati arė, sėjo akėjo, tačiau nederlingoje šeimos žemėje neaugo rugiai, tad duonos moteris prasimanydavo dirbdama pas apylinkių ūkininkus. Pačiam Vytautui teko ganyti karves, prižiūrėti aklį.

Tuo metu Vytautas pradėjo mokslus už kilometro nuo namų esančioje Kunigiškių pradžios mokykloje. Atrodo, kad šios mokyklos mokytoja taip pat padarė didžiulę įtaką V. Jurevičiaus patriotiniam nusistatymui. Jos pasakojimai apie didingą Lietuvos praeitį visam gyvenimui įsirėžė į Vytauto atmintį, nes ir po daugelio dešimtmečių jis rašė: „Ir įsiliepsnojo mūsų širdelėse meilė gimtajam kraštui, priešų draskomai tautai. Ta meilė ir nuvedė visą mano šeimą – tris brolius, tris sesutes ir mamą kovų bei kančių keliais už tautos gerovę ir už Tėvynės laisvę“.

Jei ne ši Kunigiškių mokytoja, V. Jurevičiaus mokslai pradžios mokykla galėjo ir pasibaigti – tai ji įkalbėjo O. Jurevičienę, nepaisant pinigų ir darbo rankų šeimoje stygiaus leisti sūnų į Palangos progimnaziją. Čia Vytauto kelias tikrai nebuvo rožėmis klotas: pinigų mokslams dešimtmetis turėjo prasimanyti ganydamas vieno Karklininkų kaimo ūkininko gyvulius. Jų užteko gimnazisto uniformai ir batams, tačiau pritrūko vadovėliams. Laimei, motina, eidama per geraširdžius kaimynus, šiaip taip surinko šiam reikalui 15 litų.

V. Jurevičius vėliau prisimins, kad progimnazijos metais alkis buvo jo nuolatinis palydovas. Rudenį, keliaudamas šešis kilometrus, skyrusius Palangą nuo namų, jis, rydamas seilę, dairėsi po morkų ir pupų pilnus aplinkinių gyventojų daržus tačiau niekuomet nepasidavė pagundai ką nors nugvelbti. „Šiandien kažkam atrodys juokinga, o kažkam – kvaila, bet kiek valios reikėjo nugalėti save! Dabar suprantu, kad tada kroviausi sąžinės kapitalą, kurio užteko visam mano gyvenimui…“, – skaitome V. Jurevičiaus prisiminimuose.

Baigęs šeštą progimnazijos klasę, V. Jurevičius apie tolimesnius mokslus nesvajojo – pilna gimnazija buvo tik Skuode, o kraustytis ten nebuvo lėšų. Teko įsidarbinti pašte. Tai buvo laimingas pasirinkimas, nes būtent ši tarnyba suvedė Vytautą su Palangos burmistru Jonu Šliūpu. Kartą, paėmęs iš vaikino rankų korespondenciją, J. Šliūpas pasiteiravo, kodėl šis nesimoko, ir, sužinojęs priežastį, pasiūlė jam penkiasdešimties litų per mėnesį paramą. Šių nemažų pinigų užteko tęsti mokslus, juolab, kad 1939-aisiais Skuodo gimnaziją perkėlus į Palangą, V. Jurevičius vėl atsidūrė arčiau namų.

Gimnaziją V. Jurevičius baigė, pasak paties absolvento, nelaimingiausią jo gyvenimo dieną – 1940 metų birželio 15-ąją, kuomet į Lietuvą įžengė okupaciniai Raudonosios armijos daliniai. Tų pačių metų rudenį jis įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Čia prasidėjo nauji vargai – atsivežti penki litai greitai ištirpo, maitintis teko iš darbininkų valgyklos parsinešta duona, o užsigerti vandeniu. Tik po Naujųjų metų studentams buvo skirtas bendrabutis ir 32 rublių stipendija. „Kaip nedėkoti sovietų  valdžiai už tokias dovanas“, – prisiminimuose ironiškai klausia V. Jurevičius.

 

Nuo birželio sukilėlio iki LLA kovotojo

 

Tačiau dėkoti okupantams nei jis, nei jo bendramoksliai nesirengė. Priešingai – kaip prisimena V. Jurevičius, prisivalgius maisto „smegenys gavo maisto, todėl prašviesėjo ir mintys: vis dažniau tarp studentų būreliuose kildavo filosofiniai pokalbiai ir ginčai, o tarp pažįstamų – kalbėtasi ir politinėmis temomis“.  Šiuose pokalbiuose išryškėjo svarbiausia mintis: karas tarp bolševikinės Sovietų Sąjungos ir nacių Vokietijos tėra tik neilgo laiko klausimas. Kuo greičiau raudonieji išsinešdins iš Lietuvos, tuo mažiau žalos jie pridarys, todėl būtina ruoštis visuotiniam tautos sukilimui. Tuo tikslu buvusiuose Neolituanų rūmuose įkurdintame bendrabutyje gyvenantys studentai įkūrė karinę organizaciją „Šarūnas“, turėjusią rengti vadovaujančias sukilimo grandis.

Čia turime prisiminti, kad tokį pat uždavinį kėlė ir 1940 metų lapkričio 17-ąją politinių emigrantų Berlyne įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kurio štabai netrukus ėmė veikti Vilniuje ir Kaune. Tad kodėl studentai, užuot įsilieję į LAF veiklą, ėmėsi kurti atskirą organizaciją? Galima būtų manyti, kad apie LAF „Šarūno“ steigėjai nieko nežinojo, tačiau viskas buvo ne taip. Apie LAF studentai žinojo, tačiau jungtis prie jo neskubėjo, nes laikė šios organizacijos narius vokiečiams palankaus Augustino Voldemaro šalininkais.

Be abejo, vėliau „Šarūnas“ vis dėlto susivienys su LAF. Tačiau kol kas ši organizacija sukilimui ruošiasi savarankiškai  – planuoja veikti be vyriausiojo štabo, organizuojant sukilimą vietose: internuoti miestų ir miestelių sovietinius pareigūnus, paleisti politinius kalinius, naikinti priešo ryšių tinklus, blokuoti geležinkelius ir kelius. Tam buvo įkurtos keturios „Šarūno“ apygardos. Vienai iš jų – Žemaičių apygardai vadovauti ėmėsi Vytautas Jurevičius.

Birželio 18-19 dienomis visiems organizacijos nariams buvo nurodyta išvykti į savo gimtąsias vietas ir ten rengtis sukilimui, tačiau įvykdyti šį nurodymą nebuvo taip paprasta. Birželio 20-ąją Kauno geležinkelio stotyje jau šeimininkavo raudonarmiečiai, sustabdę visą keleivinių traukinių eismą. Taigi, daugeliui studentų teko likti Kaune ir rengtis kovoti čia. Tarp tokių buvo ir V. Jurevičius.

Sovietinio vidaus kariuomenės dalinio išmestas iš bendrabučio, V. Jurevičius visą birželio 22-ąją praleido universiteto Didžiuosiuose rūmuose. Tuo metu virš miesto pasirodė vokiečių lėktuvai, anapus Nemuno, Aleksote sproginėjo bombos. Kitą rytą, pusę dešimtos per Kauno radiofoną išgirdęs Lietuvos himną, studentas suprato, kad prasidėjo sukilimas. Vieno A. Mickevičiaus gatvės namo laiptinėje sutikęs du pažįstamus studentus, V. Jurevičius pakvietė juos organizuoti sukilėlių būrį. Iki pietų būrį sudarė jau maždaug tuzinas vyrų, o popietę prie sukilėlių jungėsi vis nauji kovotojai, kai kurie iš jų – su ginklais.

Apie trečią nakties atvykęs į štabą, V. Jurevičius prisijungė prie šautuvais ginkluotų aštuoniolikos vyrų būrio, gavusio įsakymą nedelsiant eiti prie Geležinio tilto, jungusio miestą su Freda. Ten, anapus Nemuno, būriavosi raudonarmiečiai, greičiausiai ketinantis prasiveržti į miesto centrą. Švintant būrys užėmė pozicijas raudonarmiečių spėto susprogdinti tilto prieigose. Spėjo kaip tik laiku, nes tuo pat metu tilto angoje pasirodė gal dvi dešimtys raudonarmiečių. Sukilėlių šautuvų ugnis privertė priešą atsitraukti, tačiau bandymai prasiveržti kartojosi bemaž iki vidudienio. Apie 13 valandą jokių nuostolių nepatyręs būrys gavo įsakymą grįžti į štabą.

Per artimiausias kelias dienas būrys išaugo iki kuopos ir tapo LAF štabo operatyviniu skyriumi, tačiau jame V. Jurevičius tarnavo neilgai – tik iki birželio 28 dienos. Tądien demobilizuotas kovotojas patraukė į gimtuosius kraštus, kaip pats prisimena, avėdamas prakiurusiais batais ir mūšiuose supurvintomis vienintelėmis kelnėmis. Reikia pastebėti, kad šią problemą V. Jurevičius galėjo išspręsti nesunkiai, nes būdamas sukilėlių štabo komendantu ir tiekėju savo žinioje turėjo beveik visas Laisvės alėjos parduotuves. Tačiau ir šįsyk kovotojas liko ištikimas savo sąžinei ir vaikystėje įskiepytam principui: svetimo neliesk.

Nebegalėdamas toliau studijuoti, V. Jurevičius 1941-ųjų rudenį įsidarbino vienoje Gargždų pradžios mokykloje, o nuo 1942-ųjų pradėjo mokytojauti Skuodo gimnazijoje. Dar po metų buvęs birželio sukilėlis įsijungė į Lietuvos laisvės armijos (LLA) gretas. Kaip žinia iš pradžių LLA kėlė sau tikslą  kovoti su Lietuvą okupavusiais naciais, tačiau jau 1944-aisiais, prie Lietuvos vėl priartėjus Raudonajai armijai, ši organizacija davę pradžią ginkluotam antisovietiniam pogrindžiui.

NKVD gniaužtuose

 

Aktyvesnius veiksmus LLA pradėjo 1944 metų vasarą, kuomet SSSR ir Vokietijos karo fronto linija jau slinko per Lietuvos teritoriją. Liepos 1 dieną LLA vadovybė paskelbė kovinę parengtį. Tai reiškė, kad visi gebantys valdyti ginklą organizacijos nariai privalo prisistatyti į Vanagų rinktines. Likusieji buvo mobilizuoti dirbti štabuose ir organizaciniame sektoriuje. Jų rūpestis buvo aprūpinti kovotojus maisto produktais, transporto bei ryšio priemonėmis, medikamentais bei teikti informaciją.

Rugpjūčio pabaigoje, kai fronto linija jau buvo pasiekusi Skuodo apylinkes, V. Jurevičius išvyko į Palangą, kur po geros savaitės atsidūrė dviejų frontų gniaužtuose. Rugsėjo 5-ąją rusai užėmę Palangą, įstrigo už kelių kilometrų esančioje Nemirsetoje, tuo tarpu link Liepojos veržęsi raudonarmiečių daliniai sustojo ties Skuodu. Naujas sovietų puolimas Žemaitijoje prasidėjo pirmomis spalio dienomis. LLA vadovybei šis laikas buvo itin nepalankus – organizacija kaip tik rengėsi suvažiavimui, kuriame ketinta išplėsti LGK sudėtį. Artėjant frontui, LLA štabo nariai, suprasdami, kad stoti į atvirą kovą su besiveržiančiomis į vakarus skaitlingomis sovietų divizijomis nėra jokios prasmės,  skirstėsi,  kūrėsi iš anksto parengtose slėptuvėse ir rengėsi kovai priešo užnugaryje.

Kurį laiką V. Jurevičius pogrindžio veikloje iš tiesų aktyviai nedalyvavo – 1945-ųjų pradžioje, frontui grumant tolyn, jis su kitais vietos mokytojais užsiėmė Palangos gimnazijos atkūrimu. Tik balandžio mėnesį, bataliono vado Jurgio Ožeraičio paskirtas vadovauti LLA Palangos kuopai, jis vėl ėmė rengtis ginkluotam pasipriešinimui: visą vasarą su dviem savo broliais kaupė ginklus ir ruošė amunicijos sandėlių. Įsikūrus kuopos būriui Šventojoje, rudeniop V. Jurevičius ėmėsi organizuoti tokį pat junginį ir pačioje Palangoje. Gruodį jame jau buvo 11 kovotojų, o 1946-ųjų pradžioje Palangoje atsirado ir dar du būriai, sudaryti daugiausia iš buvusių gimnazistų.

Taigi, ginkluotai pogrindžio kovai buvo pasiruošta, tačiau dalyvauti joje V. Jurevičiui jau nebeteko. Dar 1944-ųjų gruodį iš LLA Lenkimų būrio vado kovotojas sužinojo, kad jo Skuode ieško NKVD. O 1946-ųjų vasario 24-ąją, jis buvo suimtas. Regis, kad jį bus išdavusi drauge su kretingiške ryšininke gyvenusi mergina. Mat vėliau, jau per tardymus, vienas enkavėdistas išsitars: čekistams žinoma, kad V. Jurevičius du kartus lankėsi pas ryšininkę ir paėmė iš ten pogrindžio spaudos.

Visa tai bus po kelių dienų. O prieš tai, vėlų vasario 24-osios vakarą į gimnaziją pas taisantį mokinių darbus V. Jurevičių užėjo nepažįstamas vilkintis vyriškis ir pranešė, jog vietos partorgas kviečiąs mokytoją į miesto valdybą. Nejau suims? Bet kodėl ne dabar ir ne čia, darbo vietoje? Kodėl palieka vieną? Kodėl leidžia sudeginti dokumentus ir pogrindžio leidinius? Gal tikisi, kad, supratęs kas vyksta, mokytojas ims ieškoti kitų Palangos kuopos narių ir taip pričiups visus? Ir ką dabar daryti? Pabėgti iš miesto neįmanoma – jokio transporto nėra, o laukai po kelias dienas siautusių pūgų užversti neišbrendamomis sniego pusnimis.

V. Jurevičius vis dėlto nutarė eiti, kur kviečiamas. Bloga nuojauta pasitvirtino dar nepriėjus miesto valdybos. Visi pastato langai buvo tamsūs – vadinasi, ten jo niekas nelaukia. Kovotojas suprato patekęs į spąstus, bet buvo jau per vėlu – tą pačią akimirką jį sučiupo iš nugaros prisėlinę ginkluoti enkavėdistai. Nutempė į greta esantį stribyną, įmetė į paruoštas roges ir išsivežė Kretingos link. Ties Pryšmančiais V. Jurevičius dar pamėgino pabėgti – vožęs vienam sargybiniui iššoko iš rogių ir pasileido miškelio link. Tačiau nubėgti pavyko vos porą šimtų metrų – sustabdė neišbrendamas sniegas. Likusį kelią iki Kretingos kovotojas jau buvo varomas pėsčiomis.

Per pirmą tardymą smarkiai nemušė – paklausinėję apie V. Jurevičiaus užverbuotus Palangos būrio narius, įmetė į kamerą pagalvoti. Tačiau jau kitą dieną daužė taip, kad nuo smūgių gumine žarna marškiniai prilipo prie kruvinos nugaros. Vis minėjo dviejų būrio narių pavardes, vis reikalavo pasakyti, kaip ir kada į būrį įsitraukė du Palangos būrio kovotojai. V. Jurevičiui atkakliai tylint, tardymai susiliejo į nesibaigiančią juostą – smūgiai žarna ir pagaliu, kankinimai karščiu prie iki raudonumo įkaitintos metalinės statinės, vėl smūgiai, dar vienas nesėkmingas mėginimas pabėgti, auliniai batais traiškomi pirštai, daužymas per padus geležiniu strypu. Ir taip iki birželio mėnesio, kol V. Jurevičius pagaliau buvo pervežtas į Klaipėdos kalėjimą, kur dar šešis mėnesius laukė nuosprendžio. Karinis tribunolas skyrė jam 10 metų lagerių, o po jų – tremtį.

 

Amžinoje tremtyje

 

Po mėnesį trukusios kelionės perpildytame gyvuliniame vagone V. Jurevičius atsidūrė Buchtos Vanino lageryje. Tai dar nebuvo galutinė paskirties vieta – joje 20 tūstančių kalinių laukė garlaivio, turėjusio nugabenti juos į Magadaną. O kad laukimas neprailgtų, visus išvarė į mišką pjauti kedrų. Nuo sunkaus darbo darbas ir menko maisto davinio – triskart per dieną duodamų 200 gramų duonos ir vandens –  su V. Jurevičiumi dirbę Kretingiškiai ėmė silpti. Vienas buvo išvežtas į ligoninę, iš kurios į brigadą taip ir nebegrįžo. Tačiau niekas dėl to nesuko sau galvos – šiaip ar taip tiek buvusio LLA kovotojo, tiek daugelio jo likimo draugų bylos buvo perbrauktos raudonu brūkšniu – tai reiškė, kad kalinys gali, o gal net privalo būti sunaikintas. Kaip netrukus įsitikinsime, V. Jurevičiui tik per stebuklą ir tik vieninteliam iš jo būrio pavyks išlikti gyvam.

O tuo tarpu atėjo 1947-ųjų rugpjūtis, kuomet kaliniai buvo sugrūsti į drėgną garlaivio triumą ir po šešių dienų kelionės, kurios metu nebuvo įmanoma net prigulti, pasiekė Magadaną. Ten, kalėdamas ypatingo režimo lageryje. V. Jurevičius metus kasė aukso smėlį. 1949-aisiais, atskyrus politinius kalinius nuo kriminalinių nusikaltėlių, rūdos kasyklą aptarnavusį lagerį ir parteko į gręžėjų brigada. Tai, galima sakyti, buvo mirtininkų darbas. Pasak paties V. Jurevičiaus, dirbant be jokių apsaugos priemonių, „kas penkiolika minučių visi gręžėjų kvėpavimo takai užsikimšdavo panašiu į tinką skiediniu. Paskui reikėdavo gerai paspausti, kad iš nosies iškristų pieštuko storio ir kelių centimetrų ilgio kieto cemento gabalas. (…) Tokiomis sąlygomis dirbę gręžėjai išlaikydavo tik dvejus metus, o paskui – tuberkuliozė ir po poros mėnesių „atvalas“.

V. Jurevičius kasykloje ištvėrė ne dvejus, o trejus, metus. Galiausiai, vos 42 kilogramus besvėręs kalinys nusprendė – gana ir atsisakė eiti į darbą. Dėl to teko patirti ir brigadininkų smurtą, ir lagerio prižiūrėtojų šunų dantis, ir karcerio baisumus. Vis dėlto galiausiai valdžia atkaklųjį kalinį paliko ramybėje, perkėlė pagalbiniu darbininku į valgyklą, o 1954-aisiais, kaip sergantį tuberkulioze paleido iš lagerio – temiršta tremtyje.

Apgyvendintas Taskano gyvenvietėje, esančioje už beveik 500 kilometrų į šiaurę nuo Magadano, V. Jurevičius dirbo mechaniku maisto kombinate. Kurį laiką pagyvenęs bendrabutyje, vėliau su kraštiečiu Jonu Jasinsku nusipirko 8 kvadratinių metrų kambarėlį. Šis sprendimas buvo lemtingas – po kurio laiko Jonas į namus atsivedė iš tremties paleistą merginą, vardu Elena. Netrukus Jonas išvyko į savo tėvų tremties vietą, o mergina liko laukti pavasario, kuomet valdžia apmokės garlaivio ir traukinio bilietus į Lietuvą. Tačiau nei tą, nei kitą pavasarį, mergina taip ir neišvyko, mat per tą laiką spėjo tapti Vytauto žmona. Per ketverius bendro gyvenimo metus šeima sugyveno du sūnus, tačiau galop Elena neištvėrė ir išvyko į Lietuvą.

Tai buvo suprantama, nes V. Jurevičius grįžti į Tėvynę neturėjo jokios vilties. Paleistas iš lagerio, jis atsispyrė gundymams mainais už laisvę bendradarbiauti su KGB, todėl gavo amžinąją tremtį. Greičiausiai ten būtų ir žuvęs, jei rimtai sergantis tremtinys nebūtų perkeltas į Susumano gyvenvietę. Sausas tenykštis klimatas ir nepalaužiamas būdas padėjo jam grumtis su beveik nepagydoma silikotuberkulioze. Tai buvo tiesiog stebuklas, nes iš vienos Susumano gydytojos V. Jurevičius sužinojo, kad nė vieno iš jo rūdos kasyklos gręžėjų būrio jau nebėra tarp gyvųjų.

Vietos kagėbistai tikriausiai nemanė, kad atkaklusis tremtinys ilgai išgyvens. 1964-aisiais jis buvo paleistas iš tremties kaip nepagydomas ligonis tačiau į grįžti namo jis dar negalėjo: Lietuvos klimate sugrįžęs tremtinys būtų neišgyvenęs nė pusmečio. Tad, patartas gydytojos, kurį laiką liko Susumane. Įveikti ligą pavyko tik apie 1977-uosius. Tačiau ir tuomet kelio į Tėvynę nebuvo – sovietinės Lietuvos valdžiai jis taip ir liko nepageidaujamas elementas. Teko kurtis Baltarusijos Mogiliovo mieste – iš ten bent jau galima buvo vasarą nuvažiuoti į gimtąją Palangą.

Į Lietuvą V. Jurevičius grįžo tik atkūrus nepriklausomybę. Čia jis aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą: rašė atsiminimus, straipsnius, dalyvavo atkuriant LLA, 2006-aisiais buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino karininko kryžiumi. Mirė buvęs kovotojas 2010-aisiais, sulaukęs 88 metų.

Lietuvos žinios, 2018-07-20

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s