Justinas Staugaitis – valstybės pamatų klojėjas

AL-180713-01

 

Poryt sukanka 75 metai nuo Vasario 16-osios Akto signataro Justino Staugaičio mirties. Prisiminkime šį dvasininką, pasiekusį ne tik bažnytinės tarnystės, bet ir politikos aukštumų.

 

Aras Lukšas

 

1943 metų liepos 8 dieną 13 valandą 50 minučių suskambęs Telšių Katedros varpas pranešė, kad eidamas 77-uosius metus mirė Telšių vyskupas, Vasario 16-osios akto signataras, žymus valstybės ir Bažnyčios veikėjas Justinas Staugaitis. Šis žmogus buvo ne tik aukštas bažnyčios hierarchas: iš keturių Vasario 16-osios aktą pasirašiusių kunigų jis pasiekė aukščiausių politinių postų.

Vis dėlto J. Staugaitis mūsų atmintyje neliko tokio ryškio figūra, kaip kiti krikščionių demokratų veikėjai: Aleksandras Stulginskis, Leonas Bistras ar Mykolas Krupavičius. Gal todėl, kad politika nebuvo jo pašaukimas? Šiaip ar taip, politinę J. Staugaičio veiklą puikiai apibūdina Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko žodžiai, pasakyti 2001-ųjų lapkritį Telšiuose, minint šio iškilaus Bažnyčios ir valstybės veikėjo gimimo 140-ąsias metines: „Galima sakyti, jo gyvenimo šūkis buvo „reikia“. Kai mūsų tautai reikėjo Nepriklausomybės, jis stojo į politinį darbą. Ir tapo Lietuvos Tarybos nariu, signataru, Steigiamojo Seimo nariu. Kai reikėjo vokiečiams pristatyti Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, trijų žmonių delegacijoje buvo ir J. Staugaitis. Ko tik reikėjo Lietuvai, tą jis darė…“ Tad šiandien ir pakalbėkime apie J. Staugaitį – politiką.

 

Vokiečių vilionės

 

J. Staugaičio kelias į politiką sietinas su karą pralaiminčios Vokietijos viltimis kuo tampresnėmis gijomis pririšti prie savęs iš rankų slystančią Lietuvą. Nors kalbų apie pokarinę mūsų krašto ateitį tuomet būta nemažai, platieji gyventojų sluoksniai, ypač kaimo žmonės, jos nelabai įsivaizdavo. Paprastai šnekant, vieni, kad ir be didelio entuziazmo laukė sugrįžtančių rusų, kiti negalėjo apsispręsti kas būtų geriau, o svarbiausia – realiau: kaizerio valdžia ar tautinė valstybė. Aiškiausiai lietuvių politines viltis, žinoma, reiškė inteligentai, tad okupacinė vokiečių valdžia pirmiausia ir nusitaikė į išsilavinusius žmones, tarp jų – ir į kunigus, turėjusius bene didžiausią įtaką paprastiems žmonėms.

Nenuostabu, kad vokiečių taikiniu tapo ir Pakuonyje klebonavęs J. Staugaitis. Vieną 1916-ųjų dieną jį netikėtai aplankė vokiečių administracijos atstovas – Marijampolės apskrities viršininkas. Regis, vizito tikslas buvo išsiaiškinti lietuvių nuotaikas bei pokarines viltis dėl Lietuvos ateities. J. Staugaitis be užuolankų paaiškino svečiui, kad didžiausias lietuvių noras – nepriklausoma Lietuvos valstybė. Svetimųjų globos mūsų kraštui nereikia – šiam tikslui pasiekti pakanka ir išsilavinusių žmonių ir tautos daugumos palaikymo.

Savaime suprantama, kad pokalbiu su vienu kitu kunigu ar šiaip inteligentu vokiečiai neapsiribojo. Maža to, reikia manyti, kad panašias lietuvių nuotaikas išreiškė ir dauguma kitų zonduojamų pašnekovų. Taigi, silpstančiai okupacinei valdžiai reikėjo žūtbūt palenkti į savo pusę tuos, nuo kurių priklausys daugumos krašto gyventojų nuomonė, ir pirmiausia – kunigus.

1917-ųjų birželį, J. Staugaičiui jau klebonaujant Aukštojoje Panemunėje, dvasininkas gavo kvietimą atvykti į svarbų pasitarimą Kaune. Čia, prelato Aleksandro Dambrausko (galbūt labiau žinomo kaip poetas Adomas Jakštas) bute kunigas rado būrį miesto inteligentų ir su Vilniaus – Antaną Smetoną ir Jurgį Šaulį. Jau pats faktas, kad vokiečiai be jokių atsikalbinėjimų leido vilniečiams atvykti į politinio pobūdžio pasitarimą Kaune galėjo atrodyti keistai, tačiau jis tiesiog liudijo didžiulį okupacinės valdžios suinteresuotumą palenkti intelektualus į savo pusę. Tačiau ir šio pasitarimo rezultatai Oberosto vadovybės negalėjo labai nudžiuginti: lietuviai vieningai nusprendė, kad iš vokiečių būtina reikalauti nepriklausomybės ir leidimo rinkti savą valdžią, kuri galėtų derėtis su kitomis valstybėmis.

Regis, vokiečiai buvo pasirengę taikstytis ir su tokiais reikalavimais, žinoma, įvilkę juos į Berlynui tinkantį rūbą. Mat po poros mėnesių J. Staugaitis gavo kvietimą papietauti su Oberosto štabo leidžiamo oficialaus dienraščio „Kownoer Zeitung“ redaktoriumi Hansu Osmannu. Į vokiečių pareigūno kompaniją taip pat buvo pakviesti ir kiti įtakingi kauniečiai: archeologas Tadas Daugirdas bei būsimi Vasario 16-osios Akto signatarai spaustuvininkas Saliamonas Banaitis ir prelatas Kazimieras Šaulys. Akivaizdu, kad H. Osmannas nebuvo tik dienraščio redaktorius, o turėjo kur kas platesnius įgaliojimus. Antraip per šiuos pietus jis nebūtų kalbėjęs apie tai, kad vokiečiams suprantamos lietuvių viltys ir kad jiems gali būti suteikta plati autonomija, žinoma, jei jie neatsižadės glaudžių ryšių su Vokietija.

Matydamas, kad kalbos apie autonomiją nesukėlė svečių entuziazmo,  H. Osmannas, žinoma, neapsidžiaugė, tačiau vis dėlto pareiškė, kad kauniečiams bus leista vykti į Vilnių pasitarti su tenykščiais inteligentais. Kokį šio pasitarimo tikslą įsivaizdavo okupantai, prisiminimuose aiškiai įvardijo pats J. Staugaitis: „vokiečiai iš mūsų norėjo padaryti vadinamąją Pasitikėjimo tarybą“. Kitais žodžiais tariant, kaizerinė administracija lietuviams norėjo palikti net ne patariamąjį, o greičiau pritariamąjį balsą. Kad ir kaip būtų, po keturių dienų visas ketvertas H. Osmanno svečių jau buvo Vilniuje.

Čia susirinkę daugiau nei dvi dešimtys inteligentų, pasivadinusių Organizaciniu komitetu taip pat nutarė nepasiduoti vokiečių spaudimui ir nedalyvauti jų paskirtoje Pasitikėjimo taryboje. Vietoje to, lietuviai patys ėmėsi spręsti, ką daryti su vokiečių jiems peršama globa. Reikia pastebėti, kad šį kartą nuomonės išsiskyrė. Kairieji manė, kad ši grupė žmonių apskritai negali spręsti Lietuvos likimo, tuo tarpu J. Staugaitis, kaip ir kiti dešinieji pasitarimų dalyviai įrodinėjo, kad būtina įkurti struktūrą, kuri nustatytų rinkimų į būsimą Seimą datą ir numatytų jame svarstytinus klausimus. Galiausiai nuspręsta sukviesti po 5-8 žmones iš kiekvienos apskrities ir šiame suvažiavime išrinkti Lietuvos tarybą. Vokiečiai, vis dar neprarasdami vilties, kad lietuvių atstovus pavyks palenkti į savo pusę, tokią konferenciją sušaukti leido.

 

Nuo Vilniaus konferencijos iki Lietuvos Tarybos

 

Taigi, 1917 metų rugsėjo 18 dieną 10 valandą 15 minučių Vilniuje susirinko 214 atstovų iš 32 apskričių. J. Staugaičio atsiminimuose pažymima, kad tai buvo tikrų tikriausia visos Lietuvos atstovybė, nes, pirma, į ją „suvažiavo visa, kas buvo Lietuvoje šviesesnio ir įtakingesnio“, antra, „buvo čia įvairių luomų ir profesijų žmonių: nuo kaimiečio iki lenkuojančio dvarininko“, trečia – „suvažiavo įvairių srovių ir pasaulėžiūrų žmonių: nuo kunigo iki socialisto“.

J. Staugaitis pirmininkavo rugsėjo 19-osios rytiniam ir popietiniam posėdžiams, kuriuose iš esmės buvo svarstomi išvakarėse patvirtintos konferencijos darbotvarkės klausimai. Ryte diskutuotos trys galimybės Lietuvai: šlietis prie Rusijos, likti vokiečių įtakos zonoje arba skelbti nepriklausomybę. Popiet J. Staugaičio siūlymu vyko gilesnės diskusijos dėl Lietuvos geopolitinės orientacijos, jos teritorijos, sąlygų ir būdų lietuvių troškimams pasiekti bei santykių su tautinėmis mažumomis. Tądien konferencija priėmė tokį nutarimą: „Kad Lietuva galėtų laisvai plėtotis, turi būti sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, demokratiniais principais sutvarkyta, laikantis etnografinių sienų, su ekonomijos reikalaujamomis korektyvomis. Mažumoms garantuojamos kultūros teisės. Vilniuje sušaukta Konstituanta turės nustatyti valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis. Pats posėdžio pirmininkas šiuo kertiniu būsimos valstybės klausimu aktyviau nepasisakė, tačiau J. Staugaičio biografiją tyrinėjęs Stasys Vaitekūnas neabejoja, kad jo nuomonė turėjo įtakos tokio Lietuvos kelio pasirinkimui.

Ne be J. Staugaičio pastangų išvengta ir rimtų problemų, o gal net ir visiško fiasko, renkant Lietuvos Tarybą. Jo paties prisiminimuose pasakojama, kad triukšmą svarstant šį klausimą sukėlė socialistai nepatankinti tuo, kad į Tarybą išrinkti tik trys jų atstovai ir net šeši kunigai. Čia J. Staugaitis parodė gebąs daryti kompromisus vardan bendro reikalo. Nors nuo pat 1905 metų savo publicistikoje jis nuolat ragino katalikus sutelktomis pastangomis eliminuoti kairiuosius iš visuomeninio gyvenimo, kilus rimtos krizės grėsmei, jis pats pareiškė išeinąs iš Tarybos. J. Staugaičio pavyzdžiu pasekė ir kiti išrinkti kunigai. Po pertraukos balsuojant dar kartą J. Staugaitis vis dėlto buvo paliktas Taryboje, o du dvasininkai – Juozas Stankevičius ir  Pranciškus Urbanavičius į ją nebeišrinkti. Jų vietas užėmė socialistas Jonas Vileišis ir dvarininkas Stanislovas Narutavičius. Taip bekylanti krizė buvo išspręsta pačioje užuomazgoje.

Kaip žinoma, Vilniaus konferencija išrinkusi dvidešimties atstovų Lietuvos Tarybą, įpareigojo ją atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, kiek įmanoma greičiau sušaukti Steigiamąjį Seimą, turintį apsispręsti dėl valstybės valdymo formos ir tolesnės jos ateities bei užmegzti ryšį su Vokietija. Įgyvendinti konferencijos nutarimus ir dirbti kasdieninį darbą tarp Tarybos posėdžių turėjo keturių atstovų prezidiumas, į kurį greta A. Smetonos, J. Šaulio ir J. Vileišio buvo išrinktas ir J. Staugaitis.

Ne taip seniai diplomatiškai užbėgęs už akių krizei Vilniaus konferencijoje, J. Staugaitis darė viską, kad būtų išvengta pačios Lietuvos Tarybos skilimo. Prisiminkime, kad tarybos darbo vos nesužlugdė 1917 metų gruodžio 11-ąją priimtas pareiškimas. Šiame dokumente sakoma, kad Lietuvos taryba „skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilnium ir jos atskyrimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis“. Tačiau antroje pareiškimo dalyje pati Vilniaus konferencijos iškelta laisvos valstybės idėja paverčiama niekais, nes, pasak dokumento, Lietuvos Taryba pasisako už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos valstybe, tą sąjunga turėtų būti ypatingai įgyvendinta karinės ir susisiekimo konvencijų, muitų bei monetarinės sistemos bendrumo pagrindu.“

Už tokią deklaraciją balsavę 15 iš 20-ties Lietuvos tarybos narių (tarp jų buvo ir J. Staugaitis) be abejo suprato, kad  šitaip vietoje išsvajotos nepriklausomybės labiau tikėtina sulaukti oficialiai įteisintos aneksijos. Apie tokio sprendimo motyvus jau esame išsamiai pasakoję, tad šį kartą tik prisiminkime, kad neįsipareigojusi Vokietijai, Lietuva tuometinėje situacijoje negalėjo tikėtis nepriklausomybės pripažinimo iš Berlyno. Maža to, Rusijos ir Vokietijos taikos derybose mūsų kraštas galėjo tapti tik teritorija, kurią savo nuožiūra pasidalins dvi imperijos. Tiesa, mūsiškiai dar bandė taisyti padėtį: gruodžio 6-ąją jie vienbalsiais priėmė anksčiau Berlyne pasirašytą protokolą, tačiau kaip saugiklį įtraukė į jį sakinį, jog būsimus santykius su Vokietija ir kitomis šalimis nustatys Lietuvos Steigiamasis Seimas. Deja, vokiečiai apie tokią formuluotę nenorėjo nė girdėti, tad gruodžio 11-ąją dieną Tarybos nariams nebeliko nieko kita, kaip tik pasirašyti Nepriklausomybės pareiškimą, amžiams pririšantį Lietuvą prie Vokietijos.

Vokiečiams manipuliuojant gruodžio 11-osios deklaracija Bresto taikos derybose ir nė neketinant spręsti Lietuvos nepriklausomybės klausimo, 1918-ųjų sausį keturi Lietuvos Tarybos nariai pasitraukė iš jos veiklos – Steponas Kairys, S. Narutavičius, J. Vileišis ir Mykolas Biržiška pasitraukė iš jos veiklos ir  pagrasino atsistatydinsią. Tuomet J. Staugaičio siūlymu 27-ąją buvo priimta formuluotė, kad vokiečiams per tris savaites „tinkamai“ nepripažinus Lietuvos nepriklausomybės Taryba anuliuos visus jiems įteiktus savo pasižadėjimus. Sunku pasakyti, kiek įtakos tokia formuluotė turėjo įtakos Tarybos „maištininkų“ sugrįžimui, tačiau būtent po trijų savaičių ir buvo priimtas jokioms kitoms valstybėms Lietuvos nebeįpareigojantis Vasario 16-osios Aktas.

Tą pačią vasario 16-ąją J. Staugaitis buvo išrinktas Lietuvos Tarybos antruoju vicepirmininku. Nuo to laiko iki 1926-ųjų kovo jis užėmė aukštus postus valstybės institucijose ir turėjo nemažos įtakos priimant svarbius Lietuvai sprendimus. Viena iš dilemų, kurią teko spręsti pirmaisiais paskelbtos nepriklausomybės metais – būti ar nebūti Lietuvai konstitucine monarchija.

 

Rėmė monarchijos idėją

 

Kaip žinia, rezoliuciją, teigusią, jog to meto aplinkybėmis Lietuvai geriausiai tinka konstitucinė monarchija Lietuvos Taryba priėmė dar 1917-ųjų gruodį. O konfidencialios konsultacijos dėl kandidato į Lietuvos monarcho sostą iš tikrųjų prasidėjo dar anksčiau – 1917 metų rudenį, kuomet du lietuvių kunigai Konstantinas Olšauskas ir Juozas Purickis pasiūlė savo kraštiečio Viurtenbergo grafo bei Uracho hercogo Wilhelmo von Uracho kandidatūrą į Lietuvos karaliaus sostą. 1918 metų pradžioje užmegztos slaptos derybos su būsimuoju Lietuvos karaliumi baigėsi tuo, kad liepos 1-ąją W. von Urachas oficialiai priėmė lietuvių pasiūlymą.

Žengti paskutinį žingsnį renkantis karalių, turėjo Lietuvos Taryba. Iš 1918 metų liepos 11-osios Tarybos posėdžio protokolo matyti, kad J. Staugaitis nedviprasmiškai rėmė tiek monarchijos idėją, tiek būsimo karaliaus kandidatūrą. Pripažinęs, kad „teisės išsirinkti monarchą mes neturime“,, Tarybos vicepirmininkas vis dėlto pareiškė: „Taryba aiškiai pasisako: renkamės monarchą ir parodo kandidatą. Su tuo vokiečiai turės skaitytis, nes tai bus žinoma visam pasauliui, o išvaikyt mus už tai ar galės? Reikia padaryti drąsų žingsnį“.

Tokias J. Staugaičio įžvalgas nesunku paaiškinti – vokiečiai tuomet tebebuvo įsikibę Lietuvos Tarybos gruodžio 11 dienos deklaracijos, laikydami ją priemone nepripažinti Lietuvos nepriklausomybės, kol nebus pasirašyti sąjungą su Vokietija nustatantys susitarimai, o tuo pat metu Berlyne svarstyta, kaip paversti Lietuvą Vokietijos provincija. Išsigelbėti nuo tokios perspektyvos buvo galima tik skelbiant monarchiją ir pasirenkant tinkamą kandidatą į valdovo sostą. Urachas šiuo atveju buvo ideali kandidatūra: būdamas vokietis, jis akivaizdžiai oponavo Prūsijai. O prijungti Lietuvą prie Viurtenbergo jis neturėjo jokių įgaliojimų, mat nebuvo nei karalius, nei sosto įpėdinis.

Taigi, J. Staugaitis ir dar 12 Lietuvos Tarybos narių nubalsavo paskelbti šalį monarchija ir pakviesti Urachą karūnuotis Lietuvos karaliumi. Toks sprendimas baigėsi durų trankymu. Nepatenkinti Tarybos sprendimu iš posėdžių salės išėjo keturi kairieji jos nariai: S .Kairys, J. Vileišis, M. Biržiška ir S. Narutavičius. Savo demaršą jie paaiškino tuo, kad tokiu nutarimu Taryba viršijo įgaliojimus ir pažeidė ankstesnį sprendimą, jog Lietuvos valstybės valdymo formą gali nustatyti tik Steigiamasis Seimas.

Kita vertus, J. Staugaičio gintas ėjimas karaliumi nebuvo klaidingas – tai liudija isteriška Vokietijos reakcija. Liepos 21 dieną laikraštis „Norddeutsche Allgemeine Zeitung“ mėgino paneigti žinią, jog Urachas priėmė Lietuvos pasiūlymą, o Lietuvos Tarybos sprendimas buvo pasmerktas kaip savavališkas aktas. Vokietija šio sprendimo nepripažino, tačiau jos geopolitiniams interesams jis sudavė rimtą smūgį. Belieka prisiminti, kad Urachas Lietuvos karaliumi buvo tik 100 dienų ir tik popieriuje. Mat rudenį, Vokietijai faktiškai pripažinus Vasario 16-osios aktą, Lapkričio 2 dieną Lietuvos Valstybės Taryba nutarimą dėl karaliaus išrinkimo sustabdė, o lapkričio mėnesį Vokietijoje įvykusiai revoliucijai ištrynus iš žemėlapio kaizerinę monarchiją tapo aišku, jog karūnuoto valdovo Lietuvai nebeprireiks. O 1920 metų gegužės 15 dieną susirinkęs Steigiamasis Seimas paskalbė Lietuvą respublika ir monarchijos idėja nugrimzdo užmarštin.

 

Trijų seimų atstovas

 

Į Steigiamąjį Seimą J. Staugaitis buvo išrinktas Marijampolės rinkimų apygardoje su krikščionių demokratų partijos sąrašu. Krikdemai šiuose rinkimuose negalėjo prilygti nė viena partija – parlamente jie laimėjo 59 vietas ir, turėdami 52,7 proc. balsų faktiškai galėjo vieni priimti sprendimus. Regis, J. Staugaitis ir jo frakcijos kolegos tokiu rezultatu galėjo tik džiaugtis, tačiau iš tomis dienomis jo parašyto jo straipsnio signataras toli gražu nebuvo dabartiniams laikams taip būdingo „buldozerinio“ mąstymo šalininkas. Krikščionių demokratų laikraštyje „Laisvė“ J. Staugaitis apgailestavo, kad į Steigiamąjį Seimą nepateko apie  A. Smetoną susitelkę Tautos pažangos partijos atstovai, kurie, pasak signataro, „pirmieji griebėsi mūsų valstybės kūrimo darbo“. „Ir gaila, kad jų nėra, nes per tai Seimas neteko kelių labai naudingų darbininkų“, – pastebėjo J. Staugaitis.

Išrinktas Steigiamojo Seimo antruoju vicepirmininku, J. Staugaitis dažnai pirmininkaudavo posėdžiams, jis dirbo ir Konstitucijos komisijoje, svariai prisidėdamas prie būsimo pagrindinio šalies įstatymo svarstymo. Šiuose svarstymuose karštas diskusijas sukėlė prezidento institucijos klausimas. Oponuodamas socialdemokratams ir liaudininkams, J. Staugaitis tvirtino, jog „nerinkt prezidento reiškia daryt eksperimentą, o reik atsiminti, kad, darant eksperimentą dažnai padaroma valstybei žalos“. Beje, J. Staugaitis pasisakė už tai, kad valstybės vadovą rinktų ne Seimas, o visa tauta, tačiau šis pasiūlymas nebuvo išgirstas. J. Staugaičiui teko ginti savo ir visų krikdemų požiūrį ir į kitus Konstitucijos straipsnius, tokius kaip Bažnyčios ir valstybės ar mokyklos ir tikėjimo santykiai.  Beje, svarstant kairiųjų siūlymus atskirti bažnyčią nuo mokyklos, J. Staugaitis nebuvo tiks radikalus, kaip kiti krikdemai: nors ir būdamas įsitikinęs, „praktikoj mokyklos atskirti nuo katalikų tikybos negalima“, jis sutiko, kad tėvų reikalavimu vaikai turi būti atleidžiami nuo tikybos pamokų.

Kairiųjų priešprieša J. Staugaičio ir jo frakcijos kolegų siūlymams tęsėsi iki pat Pagrindinio įstatymo priėmimo. Žinoma, turėdami tvirtą daugumą, krikdemai pasiekė, kad būtų priimtos jų siūlytos pataisos. Tačiau prieš paskutinį balsavimą socialdemokratų atstovas Mykolas Sleževičius pareiškė, kad toks Konstitucijos projektas esąs reakcingas tad jo frakciją už tokį pagrindinį įstatymą nebalsuosianti. O kai J. Staugaičio pirmininkaujamame posėdyje Konstitucija buvo priimta, socialdemokratai nepanoro su kitais parlamentarais giedoti Lietuvos himno ir išėjo iš salės.

Dirbdamas Steigiamajame Seime J. Staugaitis gavo progą pasireikšti ne tik kaip politikas, bet ir kaip diplomatas. Jaunai respublikai gyvybiškai reikėjo pralaužti tarptautinę izoliaciją, tuo tarpu nė viena Europos valstybė, išskyrus Vokietiją, pripažinti mūsų valstybės neskubėjo. Taisyti tokią padėtį buvo pavesta Steigiamojo Seimo užsienio delegacijai, kurios vadovu paskirtas didžiausios frakcijos narys J. Staugaitis. 1920-ųjų spalį delegacija lankėsi Londone, Paryžiuje ir Romoje, susitiko Anglijos, Prancūzijos ir Italijos užsienio reikalų ministerijų pareigūnais, įtakingais žydų organizacijų atstovais. Kaip tik tuo metu prasidėjo liūdnai pagarsėjusi „želigovskiada“, tad delegacijai greta Lietuvos pripažinimo klausimo teko aiškintis šių šalių požiūrį į Vilniaus užgrobimą.

Diplomatines misijas J. Staugaitis vykdys ir vėliau. Štai 1924-ųjų gruodį jo vadovaujama delegacija vyks į Vatikaną, kad išsiaiškintų konkordatą su Lenkija rengiančio Vatikano poziciją Vilniaus klausimu. Bet kol kas, 1922-aisiais, signataras išrenkamas į Pirmąjį Seimą ir tampa jo vicepirmininku. Vos keturis mėnesius gyvavusiame parlamente daugiausia dėmesio J. Staugaitis skyrė jo Statuto parengimui, tačiau šis darbas tuomet taip ir liko nebaigtas.

Statutas buvo priimtas 1924 metų birželio 18-ąją, J. Staugaičiui jau einant II Seimo pirmininko pareigas. Šio Seimo diskusijose signataras beveik nedalyvaudavo, apsiribodamas vien oficialiomis kalbomis, tačiau, pasak  liaudininkų atstovo Zigmo Toliušio, „jis buvo griežčiausias iš visų Seimo pirmininkų ir nešykštėdavo atstovams, kurie savo kalbose nukrypdavo nuo temos, įspėjimų bei pastabų“.

Nors J. Staugaičio vadovaujamas Seimas vienintelis iš visų tarpukario Lietuvos parlamentų išdirbo visą Konstitucijos numatytą kadenciją, jo darbą vargu ar galima pavadinti labai sėkmingu. Ypač jam nesisekė tarptautinių santykių srityje. Tarkime, J. Staugaičio krikdemams taip ir nepavyko sureguliuoti santykių su Vatikanu:  nepaisydamas Lietuvos reikalavimų, kad Vilniaus kraštas būtų priskirtas Lietuvos bažnytinei provincijai, Šventasis sostas 1925 metais sudarė konkordatą su Varšuva ir Lietuvos sostinė buvo priskirta Lenkijos bažnytinei provincijai. Viskas baigėsi faktišku diplomatinių santykių nutraukimu: Kaune nebeliko Vatikano, o Vatikane – Lietuvos pasiuntinio. Abu jie išvyko neribotam laikui. Nereikia aiškinti, kokį smūgį tokia derybų baigtis sudavė valdančiųjų krikdemų autoritetui.

Pasibaigus II Seimo kadencijai, J. Staugaitis apsisprendė daugiau politikoje nedalyvauti. 1926 metų balandžio 6-ąją jis buvo paskirtas ką pirmuoju ką tik įkurtos Telšių diecezijos vyskupu ir Klaipėdos prelatūros valdytoju. Tiesa, visiškai nusišalinti nuo politinių reikalų J. Staugaičiui nepavyko, mat tautininkų valdymo metais vyskupui ne kartą teko ginti Bažnyčios pozicijas: pasisakė prieš katalikų organizacijų ir katalikiškų mokyklų uždarymą, ateitininkų kuopelių išvaikymą, Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto veiklos suvaržymą.  Tačiau nors valdžia, įskaitant ir A. Smetoną skaitėsi su aukštu bažnyčios hierarchu, bet kiek reikšmingesnių susitarimų su tautininkais jam taip ir nepavyko pasiekti.

Gal todėl pirmosios sovietinės okupacijos metus J. Staugaitis 1941-ųjų liepą rašytame paskutiniame ganytojiškame laiške J. Staugaitis pavadino Dievo bausme? Šiaip ar taip, ir pačiam vyskupui atėjūnai jau buvo parengę liūdną likimą – įrašytas į tremiamųjų sąrašus jis išsigelbėjo tik slapstydamasis Suvalkijoje. Neišvengė J. Staugaitis ir konfrontacijos su rudaisiais okupantais – gelbėdamas du gestapo suimtus kunigus, vyskupas sulaukė reikalavimų parašyti ganytojišką laišką, raginantį jaunimą stoti į vokiečių armijos gretas. Nuo nacių pinklių J. Staugaitį išgelbėjo mirtis. Sakoma, jog paskutiniai jo ištarti žodžiai buvo „Dieve, neapleisk Lietuvos.“

Lietuvos žinios, 2018-08-10

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s