Rugsėjo 17 d. Sovietai užpuola Lenkiją. Į Lietuvą plūsta pabėgėliai

1939 metų rugsėjo 17 dieną Sovietų Sąjunga užpuolė su hitlerininkais kovojančią Lenkiją. Po poros dienų per demarkacijos liniją į Lietuvą ėmė plūsti kaimyninės šalies kariai.

Išsamiau apie tai – luksas.blog archyvo tekste

Karas su žmogišku veidu

Generolas Stasys Raštikis knygoje “Kovose dėl Lietuvos“ prisimena, kad dalis karininkų nė už ką nenorėjo nusiginkluoti, todėl apsisukę sugrįždavo atgal – tiesiai į pražūtį. Būta ir dar dramatiškesnių momentų: kai kurie, užuot atidavę ginklą, čia pat paleisdavo sau kulką į galvą.

Jei ne žvarbus ruduo ir šalta žiema, viena iš tokių stovyklų galėjo atrodyti kaip tikrų tikriausias kurortas. Daugiau nei tūkstantis lenkų kareivių ir karininkų buvo apgyvendinti kauniečių pamėgtos Kulautuvos vasarnamiuose ir sanatorijose. Čia nedidelėmis grupelėmis po įvairius pastatus išskirstyti internuotieji gyveno gana laisvai – niekas jiems nedrausdavo lankytis vieniems pas kitus ar vaikščioti po miestelį.

Pareigūnas priduria, kad “generolas grafas Przedzecki’s užsirašiusiems 300 karininkų repatrijuotis į Sovietų Rusiją, uždraudė vykti sakydamas, kad tėvynei jie reikalingi čionai pavasariui. (…) Mat dabar reikią važiuoti nusižeminusiems, o paskui būsią galima žygiuoti triumfališkai, su orkestru, vėliavomis ir ordinais.“ Paaiškinti tokius kliedesius vien informacijos stoka buvo sunku, tad Lietuvos valdininkas didžiausią kaltę suvertė krupnikui, kurį internuotieji virėsi iš nežinia kur gauto denatūrato, sumaišyto su medumi.

Apie civilius karo pabėgėlius iš Lenkijos skaitykite:

Tiltas į laisvę vardu Lietuva

Ne­drau­giš­kų kai­my­nų ap­sup­ta ne­di­de­lė ša­lis su vos po­ra mi­li­jo­nų gy­ven­to­jų, pa­mir­šu­si ne­se­nas nuo­skau­das, su­ge­bė­jo iš­ties­ti pa­gal­bos ran­ką ne­lai­min­giems kai­my­nams – maž­daug 30 tūkst. len­kų ir žy­dų ci­vi­lių ir 14 tūkst. in­ter­nuo­tų ka­rių. Ir nors Lie­tu­va tuo me­tu bu­vo ne­te­ku­si Klai­pė­dos, nors dėl Eu­ro­po­je pra­si­dė­ju­sio ka­ro ją pa­čią ėmė spaus­ti ne­pri­tek­liai, ji ne­dve­jo­da­ma da­li­jo­si su at­vy­kė­liais ir mais­tu, ir pa­sto­ge. Vi­sa tai kai­na­vo apie 15 mln. li­tų, bet šių pi­ni­gų nie­kas ne­skai­čia­vo. Nes ne­ga­li­ma aps­kai­čiuo­ti iš­gel­bė­tos gy­vy­bės kai­nos.