1939 metų rugsėjo 17 dieną Sovietų Sąjunga užpuolė su hitlerininkais kovojančią Lenkiją. Po poros dienų per demarkacijos liniją į Lietuvą ėmė plūsti kaimyninės šalies kariai.
Išsamiau apie tai – luksas.blog archyvo tekste
Generolas Stasys Raštikis knygoje “Kovose dėl Lietuvos“ prisimena, kad dalis karininkų nė už ką nenorėjo nusiginkluoti, todėl apsisukę sugrįždavo atgal – tiesiai į pražūtį. Būta ir dar dramatiškesnių momentų: kai kurie, užuot atidavę ginklą, čia pat paleisdavo sau kulką į galvą.
Jei ne žvarbus ruduo ir šalta žiema, viena iš tokių stovyklų galėjo atrodyti kaip tikrų tikriausias kurortas. Daugiau nei tūkstantis lenkų kareivių ir karininkų buvo apgyvendinti kauniečių pamėgtos Kulautuvos vasarnamiuose ir sanatorijose. Čia nedidelėmis grupelėmis po įvairius pastatus išskirstyti internuotieji gyveno gana laisvai – niekas jiems nedrausdavo lankytis vieniems pas kitus ar vaikščioti po miestelį.
Pareigūnas priduria, kad “generolas grafas Przedzecki’s užsirašiusiems 300 karininkų repatrijuotis į Sovietų Rusiją, uždraudė vykti sakydamas, kad tėvynei jie reikalingi čionai pavasariui. (…) Mat dabar reikią važiuoti nusižeminusiems, o paskui būsią galima žygiuoti triumfališkai, su orkestru, vėliavomis ir ordinais.“ Paaiškinti tokius kliedesius vien informacijos stoka buvo sunku, tad Lietuvos valdininkas didžiausią kaltę suvertė krupnikui, kurį internuotieji virėsi iš nežinia kur gauto denatūrato, sumaišyto su medumi.
Apie civilius karo pabėgėlius iš Lenkijos skaitykite:
Nedraugiškų kaimynų apsupta nedidelė šalis su vos pora milijonų gyventojų, pamiršusi nesenas nuoskaudas, sugebėjo ištiesti pagalbos ranką nelaimingiems kaimynams – maždaug 30 tūkst. lenkų ir žydų civilių ir 14 tūkst. internuotų karių. Ir nors Lietuva tuo metu buvo netekusi Klaipėdos, nors dėl Europoje prasidėjusio karo ją pačią ėmė spausti nepritekliai, ji nedvejodama dalijosi su atvykėliais ir maistu, ir pastoge. Visa tai kainavo apie 15 mln. litų, bet šių pinigų niekas neskaičiavo. Nes negalima apskaičiuoti išgelbėtos gyvybės kainos.