Kaip Liudas Gira laikrodį sukiojo

vyr-kiseninis-laikrodis

Briuseliui siūlant Europos Sąjungos narėms atsisakyti laiko sukiojimo nuo 2019 metų, Lietuva turėtų pasirinkti nuolatinį vasaros laiką, mano mokslininkai, praėjusį šeštadienį paskelbė naujienų agentūra BNS.

Prisiminkime, kad sukioti laikrodžius Lietuva kartą jau buvo nustojusi. Tai buvo padaryta 1999 m. pabaigoje Europos reikalų ministrės Laimos Andrikienės iniciatyva atsisakius nuo 1991-ųjų galiojusio Rytų Europos laiko. Tąsyk vadinamasis “Andrikienės laikas“ sukėlė nemažai  sumaišties, nes, atsisakius laikrodžių sukiojimo, Lietuva atsidurdavo tai pirmoje, tai antroje laiko juostoje. Visuomenės nepasitenkinimas šviesiais paryčiais ir tamsiais vakarais buvo toks didelis, kad galiausiai, 2002-ųjų pabaigoje Lietuvoje buvo grąžintas Rytų Europos vasaros ir žiemos lakas, kuriame gyvename iki šiol.

Verta prisiminti ir tai, kad vadinamasis “Andrikienės laikas“ – visai ne tuometinės ministrės išradimas. Lietuvoje jis galiojo iki 1940 metų. Ne naujas ir laikrodžio rodyklių sukiojimas: Lietuvoje, kaip ir kitur Europoje, vasaros laikas buvo įvestas 1940 metų balandžio 1 dieną. Tai liudija Susisiekimo ministro 1940 metų kovo 26 dienos raštas Teisingumo, Vidaus reikalų, Užsienio reikalų, Švietimo ir Finansų ministrams. Jame sakoma: Ministrų Tarybai pavedus man įvykdyti vasaros laiko įvedimą, prašyčiau Tamstą, Pone Ministre, įsakyti Jūsų vadovaujamos Ministerijos įstaigose š.m. balandžio mėn. 1 d. laikrodį pavaryti viena valanda pirmyn. Laikrodžio pavarymą vykdyti taip: kai laikrodis balandžio mėn. 1 d. rodys lygiai 2 val., juos pavaryti viena valanda pirmyn, nustatant lygiai 3 val.

Na, o 1940-aisiais sovietiniai okupantai privertė mus pasukti laikrodžių rodykles dar valanda į priekį kad Lietuva gyventų pagal Kremliaus kurantų dūžius. Bet kai kurie veikėjai savo laikrodžių rodykles sukioti ėmė dar anskčiau, kai Lietuvos ir Maskvos laikas dar skyrėsi dviem valandomis. Taip elgėsi poetas Liudas Gira, kuris, baigiantis 1938-iesiems sovietų pasiuntinybės rengiamuose priėmimuose ir vakarėliuose  jautėsi kaip namie ir netgi padėdavo šeimininkams vaišinti ir linksminti svečius. O 1939-ųju pradžioje jis sulaukė kvietimo apsilankyti Maskvoje, kad savo akimis pamatytų „raudonąjį rojų“. Ši kelionė buvo lemtinga.

Žurnalistas Valentinas Gustainis, tų pačių metų vasaros pradžioje grįžęs į Kauną iš Prancūzijos, kur dirbo ELTOS korespondentu, sutiko poetą Parodos kalno papėdėje. „Pokalbis susitikus gatvėje buvo trumpas, bet labai įdomus, giliai įstrigęs į mano atmintį“, – po kelių dešimtmečių rašytuose prisiminimuose pastebės žurnalistas.

V. Gustainio paklaustas apie viešnagę Sovietijoje, L. Gira neslėpė susižavėjimo – gyvenimas ten esąs toks, apie kokį atsilikusiai Lietuvai galima tik svajoti. Tačiau, pastebėjęs ką tik iš Paryžiaus grįžusio V. Gustainio skepsį, poetas ėmė demonstratyviai dirsčioti į laikrodį, o į pašnekovo klausimą, kuri dabar valanda, atsakė: „Tuojau bus dvylika“. „Negali būti“, – nusistebėjo V. Gustainis. „Visiškai teisingai – pagal Jūsų laikrodį dabar tik dešimta baigiasi, bet mano laikrodis jau eina pagal Maskvos laiką“, – iškilmingai pareiškė L. Gira ir išdidžiai nužingsniavo savais keliais.

Išsamiau apie L. Giros “iniciatyvas“ skaitykite luksas.blog archyvo tekste:

Tuštybės ir godumo pinklėse

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s