Rugsėjo 23-24 d. baigtas likviduoti Vilniaus getas

30

1943 metų rugsėjo 23 d. vykdydami Heinricho Himmlerio 1943 m. birželio 21 d. įsakymą dėl getų likvidavimo Ostlande, naciai pradėjo galutinį Vilniaus geto likvidavimo etapą. Dauguma paskutiniųjų gete gyvenusių moterų ir vaikų (5–7 tūkst.) buvo išvežti į Vokietijos koncentracijos stovyklas ir ten nužudyti. Žydų vyrai (apie 2 tūkst.) išvežti į koncentracijos stovyklas Estijoje, o jaunos moterys (1,4–1,7 tūkst.) – į Kaizervaldo koncentracijos stovyklą netoli Rygos. Dar keli šimtai senelių ir ligonių geto likvidavimo metu sušaudyti Paneriuose. Iš viso per dvejus geto egzistavimo metus pro jo vartus mirti išėjo daugiau nei 70 tūkstančių Lietuvos Jeruzale vadinto miesto gyventojų.

Išsamiau apie Vilniaus geto likvidavimą – luksas.blog archyvo rašinyje

Lietuvos Jeruzalės žūtis 

Vis dėlto FPO nepavyko įtraukti į ginkluotą pasipriešinimą platesnių geto gyventojų sluoksnių. Svarbiausia kliūtimi tapo jau minėtas tikėjimas, jog paklusnumas ir darbas padės išvengti sunaikinimo. Prie tokios nuostatos formavimo prisidėjo ne tik nacių klasta, bet ir daugumos Judenrato veikėjų principas: pasipriešinimas reiškia visų žūtį, todėl galima aukoti vienus, kad išgyventų kiti. Tačiau tokia pozicija nieko nedavė. Visi mėginimai išgelbėti pasmerktuosius nuo mirties žlugdavo, šiandien palikti gyvi būdavo nužudomi rytoj. Galiausiai, likus porai savaičių iki geto likvidavimo, gestapo rūsyje buvo nušautas ir pats prisitaikymo poziciją aršiausiai gynęs Judenrato vadovas J. Gensas.

Apie geto pasipriešinimą ir jo vadovą Abbą Kovnerį, po karo tapusį tarptautiniu teroristu:

Keršytojas iš Vilniaus geto

A. Kov­ne­rio gar­bei tu­ri­me pa­sa­ky­ti, kad jo įžval­gos bu­vo tei­sin­gos. Ne­gau­da­mas jo­kių ži­nių iš li­ku­sio pa­sau­lio, ne­tu­rė­da­mas jo­kios in­for­ma­ci­jos apie na­cių ope­ra­ty­vi­nius pla­nus ir pa­dė­tį ki­to­se ša­ly­se, ga­lė­da­mas ana­li­zuo­ti tik tai, kas vyks­ta Vil­niu­je, jis pir­mas su­pra­to, kad pla­nuo­ja­ma iš­žu­dy­ti vi­są žy­dų tau­tą. Sio­nis­tų jau­ni­mas dau­ge­ly­je vie­tų at­si­lie­pė į jo at­si­šau­ki­mą. “Jau­ni­mas su­vo­kė ne tik in­for­ma­ci­ją, bet ir jos pra­smę: tai pa­bai­gos pra­džia, to­ta­lus mir­ties nuo­spren­dis vi­siems žy­dams“, – pri­si­me­na I. Cu­ker­ma­nas.

Ta­da kaž­kas pa­siū­lė nu­žu­dy­ti mi­li­jo­nus vo­kie­čių, už­nuo­di­jus Vo­kie­ti­jos mies­tų van­den­tie­kius. A. Kov­ne­rį ši idė­ja už­de­gė. Po dau­ge­lio me­tų jis pa­sa­kė, kad kiek­vie­nas nor­ma­lus žmo­gus to­kį su­ma­ny­mą pa­lai­ky­tų bep­ro­tiš­ku. Bet ta­da di­din­gas ir bai­sus kerš­tas vi­siš­kai ati­ti­ko jo apo­ka­lip­ti­nes nuo­tai­kas. “Už­si­de­gė­me vi­si. Bu­vo­me jau­ni ir lau­ki­niai. (…). Ne­ki­lo jo­kių abe­jo­nių, kad pa­da­ry­si­me tai, ką pa­da­ry­tų pats Die­vas, jei­gu tik jis bū­tų“, – ra­šo­ma P. Raich­ma­no pri­si­mi­ni­muo­se. Ne­tru­kus or­ga­ni­za­ci­jos na­rių skai­čius iš­au­go de­šim­te­rio­pai – nuo pen­kių šta­bo na­rių iki pen­kias­de­šim­ties ko­vo­to­jų, tarp ku­rių bu­vo aš­tuo­nios mo­te­rys. Pa­si­da­li­ję į ke­le­tą gru­pių, or­ga­ni­za­ci­jos na­riai tu­rė­jo įvyk­dy­ti vie­ną iš dvie­jų pla­nų. “Pla­nas A“ nu­ma­tė nu­žu­dy­ti kiek ga­li­ma dau­giau vo­kie­čių, o “Pla­nas B“ ap­si­ri­bo­jo ke­liais tūks­tan­čiais ese­si­nin­kų, lai­ko­mų ame­ri­kie­čių ka­ro be­lais­vių sto­vyk­lo­se.

Istorijos tęsinys – rašinyje:

Be teisės išlikti

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s