1989-ųjų rugsėjis – „lietuviško Karabacho“ pradžia

DARBINE_001

1989 metų rugsėjo 6 dieną, remdamasi SSKP CK plenumo nutarimais, Šalčininkų rajono taryba nusprendė paskelbti savo teritoriją Lenkų nacionaliniu teritoriniu autonominiu rajonu LSSR sudėtyje, kuriame vienodai naudojamos lenkų, rusų ir lietuvių kalbos ir kuris „išsaugo egzistuojančios Sovietų valdžios struktūras ir socialinį-ekonominį valdymą.“ Suprask – net jei visa Lietuva pasitrauks iš SSRS, „lenkiškasis“ rajonas liks imperijos sudėtyje.

Formaliai startą šiam žaidimui davė partokratai iš Maskvos Senosios aikštės, SSKP CK rugsėjo plenume priimdami vadinamąją „nacionalinę platformą“, tačiau iš tikrųjų jis prasidėjo dar gerokai iki Baltijos kelio, 1989-ųjų gegužės viduryje, kuomet nei iš šio nei iš to Šalčininkuose susirinkę Vilniaus krašto lenkai nutarė steigti Vilnijoje savo autonominę sritį. Tačiau tikrą pagreitį procesas įgavo tik po minėto plenumo, kurio priimta „nacionalinė platforma“ leido kurti respublikų teritorijose tokius neva etninius anklavus.

Rugsėjo viduryje Kaune nuvertus paminklą „Tankas – išvaduotojas“, o Vilniuje beveik tuo pat metu kažkam sudeginus sovietinę vėliavą buvo sukeltas didelis triukšmas.  Į mitingą suvežti „Jedinstvo“ šalininkai reikalavo keisti rinkimų ir pilietybės įstatymus, protestavo prieš LKP atsiskyrimą nuo SSKP, ir apskritai prieš bet kokį „separatizmą“. Įdomiausia, kad ta pati „Jedinstvo“ vėliau plojo katučių SSRS sudėtyje likti ketinantiems „lenkų autonomininkams“.

1990-ųjų liepos 6-ąją, Aniceto Brodavskio vadovaujama Vilniaus rajono taryba nutarė neatsilikti nuo Šalčininkų ir taip pat „autonomizuotis“. Apogėjų procesas pasiekė, 1991-ųjų gegužės 22 dieną Mostiškių gyvenvietėje įvykusioje konferencijoje, kurioje buvo paskelbta apie lenkiško autonominio Vilniaus krašto kūrimą. Į šį darinį turėjo įeiti Vilniaus ir Šalčininkų rajonai, kai kurios Švenčionių, Trakų bei Širvintų rajonų apylinkės, o autonomijos „sostinės“ vaidmuo numatytas Vilniaus miesto Naujosios Vilniaus rajonui.

Maskva rėmė autonomininkus tiek oficialiai – SSKP CK „nacionalinėmis platformomis“, tiek viešomis ir užkulisinėmis geopolitinėmis intrigomis. Ir nors autonominis darinys savo vėliava paskelbė raudonai baltą audeklą, oficialiosios Varšuvos tai kažkodėl visai nesujaudino – paramą jam reiškė nebent pavieniai šios šalies politikai ir visuomenės veikėjai. Taigi, autonominis kraštas būtų buvęs lenkiškas nebent savo forma, bet ne turiniu – jam butų vadovavę tie patys ortodoksiniai promaskvietiški komunistai, o pats darinys taptų neužgyjančia piktžaizde ant Lietuvos valstybės kūno.

Laimei, 1991-ųjų pučas žlugo ir vadinamiesiems „lenkams“ nepavyko įvykdyti jiems skirtų užduočių: tų pačių metų rugsėjį Lietuvos Aukščiausioji Taryba paleido Šalčininkų bei Vilniaus rajonų ir prie jų prisišliejusią Visagino (tada vadinto Sniečkumi) tarybas,  ir įvesti jų teritorijose tiesioginį valdymą. Pagrindiniai autonomijos kūrėjai aktyviai rėmę rugpjūčio perversmininkus,  tuomet pasipustė padus ir spruko iš Lietuvos. Ne, ne į Lenkiją, o į Baltarusiją.

Jei „lietuviško Karabacho“ projektas tuomet butų pavykęs, dabar gyventume visiškai kitaip. Pirma narystę NATO ir Europos Sąjungoje šiandien matytume kaip savo ausis. O jei jau taip, tai labai tikėtina, kad anksčiau ar vėliau būtume sulaukę tiesioginės Rusijos agresijos ir galbūt praradę Vilniaus kraštą lygiai taip pat, kaip gruzinai po 2008-ųjų invazijos prarado Pietų Osetiją.

Ir vis dėlto taško šioje istorijoje dėti negalima. Kodėl? Apie tai ir apie visas 1989-ųjų intrigas  – luksas.blog archyvo tekste:

1989-ųjų intrigos: nuo slapto plenumo iki viešo separatizmo

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s