Ex ungue leonem…

„A. Ramanauskas-Vanagas, J. Noreika-Generolas Vėtra… Kas kitas?“, – prieš keletą dienų „Lietuvos ryte“ klausė Povilas Gaidelis.

Kito ilgai laukti neteko: mūsų laisvės kovų atminties niekintojai netruko išsirinkti dar vieną „priešą“: Ukmergėje stovintį paminklinį akmenį Lietuvos partizanų Vyčio apygardos vadui, o prieš tai – antinacinio pasipriešinimo dalyviui Juozui Krikštaponiui. Pretekstas pašalinti jam skirtą paminklą ištrauktas iš tų pačių priplėkusių stalčių, iš tų pačių enkavėdisto Boleslovo Baranausko vadovautos sovietinės Archyviniams dokumentams skelbti redakcijos (ADSR) sukurptų propagandinių brošiūrų, kurių pelėsiais ir toliau nuodijamos mūsų smegenys. Gestapo persekiotam ir kalintam rezistentui, vėliau žuvusiam mūšyje su čekistine kariuomene, kabinama ta pati nacių kolaboranto etiketė.

Garbė Ukmergės merui, nepaklususiam valstiečių vyriausybės raginimui ir atsisakiusiam sunaikinti miesto skvere prie Vlado Šlaito bibliotekos stovintį paminklą, prie kurio nuolat žydi ukmergiškių padėtos gėlės.

Dar liūdniau tai, kad tuo pat metu tos pačios vyriausybės nariai, droviai nuleidę akis “bendru sutarimu” pritarė valstiečių premjero Sauliaus Skvernelio požiūriui, kad mūsų gatvėse ir aikštėse ir toliau turi stūksoti paminklai sovietų kolaborantams, niekšams ir išdavikams. Verta pridurti, kad sprendimas atsisakyti viešųjų erdvių dekomunizavimo priimtas ne be buvusio sovietinio komjaunimo funkcionieriaus o dabar – užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus pastangų.  Teisus buvo Plutarchas, sakęs: „Ex ungue leonem“. Iš nagų pažinsi liūtą. O žmogų – iš jo darbų.

Išsamiau apie antinacinio pasipriešinimo dalyvius, kuriems šiandien klijuojamos nacių kolaborantų etiketės – luksas. blog archyvo rašinyje:

Mūšiai be šūvių

Ko­dėl vie­ni Lai­ki­no­sios vy­riau­sy­bės na­riai pri­si­dė­jo prie an­ti­na­ci­nės re­zis­ten­ci­jos, o ki­ti su­ti­ko tap­ti be­bal­siais vo­kie­čių “pa­ta­rė­jais“. Kaip for­ma­vo­si lie­tu­viš­kas an­ti­na­ci­nis pog­rin­dis? Ko­dėl jo na­riai, ko­vo­da­mi prieš hit­le­ri­nin­kus, ven­gė sa­bo­ta­žo ar gink­luo­tų su­si­rė­mi­mų ir ap­si­ri­bo­jo tik agi­ta­ci­ja bei oku­pan­tų pot­var­kių ig­no­ra­vi­mu? Ko­kią įta­ką an­ti­na­ci­nės or­ga­ni­za­ci­jos tu­rė­jo vė­les­nei an­ti­so­vie­ti­nei re­zis­ten­ci­jai?

Įtam­pa tarp vo­kie­čių ko­mi­sa­ria­to ir lie­tu­vių ta­rė­jų vir­šū­nę pa­sie­kė 1943-ių­jų ko­vą, žlun­gant su­ma­ny­mui įkur­ti lie­tu­viš­ką SS le­gio­ną. “To­kie ta­rė­jai, ku­rie len­da su sa­vo kvai­lais pro­jek­tais ir su­ma­ny­mais, man ne­rei­ka­lin­gi. Man rei­kia ta­rė­jų, ku­rie uo­liai vyk­dy­tų fiu­re­rio va­lią“, – to­kius žo­džius prieš ren­giant vo­kie­čių val­džios ir lie­tu­vių in­te­li­gen­tų pa­si­ta­ri­mą dėl le­gio­no for­ma­vi­mo P.Ku­bi­liū­nui iš­rė­kė A. von Ren­tel­nas. La­bai grei­tai pa­aiš­kė­jo šio na­cių val­di­nin­ko žo­džių pra­smė: ta­rė­jai V. Jur­gu­tis, M. Mac­ke­vi­čius, J. Na­ra­kas, P. Ger­man­tas ir S. Puo­džius at­si­dū­rė Štut­ho­fo kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lo­je. Pa­sta­rie­ji trys iš ten ne­beg­rį­žo.