„A. Ramanauskas-Vanagas, J. Noreika-Generolas Vėtra… Kas kitas?“, – prieš keletą dienų „Lietuvos ryte“ klausė Povilas Gaidelis.
Kito ilgai laukti neteko: mūsų laisvės kovų atminties niekintojai netruko išsirinkti dar vieną „priešą“: Ukmergėje stovintį paminklinį akmenį Lietuvos partizanų Vyčio apygardos vadui, o prieš tai – antinacinio pasipriešinimo dalyviui Juozui Krikštaponiui. Pretekstas pašalinti jam skirtą paminklą ištrauktas iš tų pačių priplėkusių stalčių, iš tų pačių enkavėdisto Boleslovo Baranausko vadovautos sovietinės Archyviniams dokumentams skelbti redakcijos (ADSR) sukurptų propagandinių brošiūrų, kurių pelėsiais ir toliau nuodijamos mūsų smegenys. Gestapo persekiotam ir kalintam rezistentui, vėliau žuvusiam mūšyje su čekistine kariuomene, kabinama ta pati nacių kolaboranto etiketė.
Garbė Ukmergės merui, nepaklususiam valstiečių vyriausybės raginimui ir atsisakiusiam sunaikinti miesto skvere prie Vlado Šlaito bibliotekos stovintį paminklą, prie kurio nuolat žydi ukmergiškių padėtos gėlės.
Dar liūdniau tai, kad tuo pat metu tos pačios vyriausybės nariai, droviai nuleidę akis “bendru sutarimu” pritarė valstiečių premjero Sauliaus Skvernelio požiūriui, kad mūsų gatvėse ir aikštėse ir toliau turi stūksoti paminklai sovietų kolaborantams, niekšams ir išdavikams. Verta pridurti, kad sprendimas atsisakyti viešųjų erdvių dekomunizavimo priimtas ne be buvusio sovietinio komjaunimo funkcionieriaus o dabar – užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus pastangų. Teisus buvo Plutarchas, sakęs: „Ex ungue leonem“. Iš nagų pažinsi liūtą. O žmogų – iš jo darbų.
Išsamiau apie antinacinio pasipriešinimo dalyvius, kuriems šiandien klijuojamos nacių kolaborantų etiketės – luksas. blog archyvo rašinyje:
Kodėl vieni Laikinosios vyriausybės nariai prisidėjo prie antinacinės rezistencijos, o kiti sutiko tapti bebalsiais vokiečių “patarėjais“. Kaip formavosi lietuviškas antinacinis pogrindis? Kodėl jo nariai, kovodami prieš hitlerininkus, vengė sabotažo ar ginkluotų susirėmimų ir apsiribojo tik agitacija bei okupantų potvarkių ignoravimu? Kokią įtaką antinacinės organizacijos turėjo vėlesnei antisovietinei rezistencijai?
Įtampa tarp vokiečių komisariato ir lietuvių tarėjų viršūnę pasiekė 1943-iųjų kovą, žlungant sumanymui įkurti lietuvišką SS legioną. “Tokie tarėjai, kurie lenda su savo kvailais projektais ir sumanymais, man nereikalingi. Man reikia tarėjų, kurie uoliai vykdytų fiurerio valią“, – tokius žodžius prieš rengiant vokiečių valdžios ir lietuvių inteligentų pasitarimą dėl legiono formavimo P.Kubiliūnui išrėkė A. von Rentelnas. Labai greitai paaiškėjo šio nacių valdininko žodžių prasmė: tarėjai V. Jurgutis, M. Mackevičius, J. Narakas, P. Germantas ir S. Puodžius atsidūrė Štuthofo koncentracijos stovykloje. Pastarieji trys iš ten nebegrįžo.