Generolas Jonas Žiburkus: 100 metų išdavystės

AL-1809-III-06

 

Prieš šimtą metų, baigiantis 1918-iesiems, Šiaulių gimnazistas Jonas Žiburkus nutarė pakelti ginklą prieš atsikuriančią savo Tėvynę. Nuo to lako būsimas raudonasis generolas nuosekliai ėjo išdavystės keliu, uoliai tarnaudamas mūsų valstybės priešams. Prisiminkime šią ilgą nuopuolio istoriją.

„Mano širdis ūmai sustoja plakus, kūnas nutirpsta; paskui vėl greitai greitai muša smilkiniuos, ūžia ausys. Matau tą, ko buvau nematęs. Nuo tilto visa gatvė pilna žmonių. Eina jie ramiai, rimtai, iš palengvo: nesigirdėt nė juokavimų, nė dainų. Išblyškusios merginos, pasilenkę, pajuodavę seniai ir jauni vaikinai, – visi aprūkę, paišini, tiktai ką darbą pametę, fabrikus palikę. Pavirš jų minios, tai čia, tai ten, matos nešamos sprogstančių medžių šakelės, plevėsuoja ant lazdų iškeltos raudonos skaros. Kaip plati upė plaukia iškilmingai pirmyn ta galinga srovė žmonių, tik dabar pajutusių savo vargus, skriaudas, prispaudimą, – plaukia ramiai, iš palengvo…“.

Šią ištrauką iš Jono Biliūno apsakymo „Pirmutinis streikas“ prisiminėme neatsitiktinai. Mat būtent ji gali tapti raktu, atrakinsiančiu šio mūsų pasakojimo veikėjų pasirinkimų paslaptis. Tiesa, 1903-aisias, kuomet gimnazisto prisiminimais paremtą apsakymą pirmąkart paskelbė socialistinės pakraipos laikraštis „Darbininkų balsas“,  abiem šiems veikėjams tebuvo po pora metų, tačiau, kiek paūgėjusiems, jiems teko susidurti su rašytojo atpasakotais įvykiais. Be to, ir J. Biliūnas, ir abu mūsų veikėjai gyveno tame pačiame fabrikų ir darbininkų mieste – Šiauliuose ir skirtingu metu mokėsi toje pačioje gimnazijoje.

Abu berniūkščiai, kurių namus skyrė vos pora šimtų metrų, augo fabrikų apsuptyje ir 1905 metų revoliucijos įvykiai giliai įsirėžė į jų vaikišką atmintį Prabėgus dešimtmečiams, vienas iš jų pasakos, kaip tais metais po vieno lietuviško spektaklio policininkas areštavo kažkokį jaunuolį ir kaip visi žiūrovai suplūdo į nuovadą, numušė sulaikytųjų kameros užraktą ir išnešė suimtąjį ant rankų skanduodami: „Šalin patvaldystę, šalin policiją!“. Arba tai, kaip kazokų būrio vadas mirtinai užkapojo demonstracijos dalyvį Joną Ivanauską, kurio laidotuvių procesija virto nauja masine manifestacija. Prisimins jie ir tai, kaip, 1913-aisiais būdami dvylikamečiai, rado prieš pavergėjus ir išnaudotojus nukreiptą atsišaukimą ir skaitė jį pasislėpę krūmuose.

1905 metų revoliucija iš tiesų nepaliko abejingo nei seno, nei mažo. „Revoliucija buvo davusi mums tada, kad ir kurį laiką, seniai lauktąją pilietinę teisę, laisvę tvarkyti ir organizuoti savo visuomeninį gyvenimą, daryti susirinkimus, reikalauti socialinių kultūrinių reformų. Tuomet tai buvo nauja, neįprasta. Kraštas džiaugėsi, žmonių dvasia ir nuotaika buvo pakilusi“ – taip tuos laikus vėliau prisimins Vasario 16-osios Akto signataras kunigas Kazimieras Šaulys. Kita vertus, išsivadavimo iš carinės priespaudos viltys buvo nuspalvintos rausva socialistinių idėjų šviesa: būti socialistu tuomet tapo netgi madinga. Tačiau nedaugelis iš tais metais politinę veiklą pradėjusių žmonių tapo tikrais socialistais, o dar mažiau – komunistais ir bolševikais.

 

Bolševizmo pamokos valgykloje

 

Bet grįžkime prie mūsų pasakojimo veikėjų ir pagaliau atskleiskime jų vardus, juolab, kad tie vardai vėliau įeis į istoriją, tiesa, ne pačiu geriausiu būdu. Abu šie berniūkščiai po kelių dešimtmečių taps kariuomenės generolais. Vienas iš jų – Vladas Karvelis, pasirinks tarnavimą nepriklausomai Lietuvai. Deja, 1940-aisiais jis palūš ir taps raudonųjų okupantų parankiniu. Antrasis – Jonas Žiburkus, jau 1918-aisiais taps bolševiku, su ginklu stos prieš laisvę ginančią savo Tėvynę, pamirš gimtąją kalbą o dar vėliau taps sovietinės nomenklatūros elito dalimi.

O kol kas nusikelkime į V. Karvelio ir J. Žiburkaus paauglystės dienas, sutapusias su Pirmojo Pasaulinio karo išvakarėmis. 1915-aisiais, frontui priartėjus prie Šiaulių, stambus geležinkelio mazgas tapo tiek rusų, tiek vokiečių artilerijos taikiniu. Besitraukdami nuo artėjančių vokiečių, rusai miestą padegė. Liepsnos, artilerijos sviediniai ir aviacijos bombos sugriovė du trečdalius miesto pastatų. Mieste, kuriame iki karo buvo 23 tūkstančiai gyventojų, karui baigiantis liko vos 6 tūkstančiai. Likusieji, netekę turto ir namų, traukėsi iš miesto, daugelis evakavosi į Rusiją. Tarp tokių buvo ir V. Karvelio, ir J. Žiburkaus tėvai.

Taip abu vaikinai drauge su tūkstančiais lietuvių pabėgėlių atsidūrė Voroneže. Ten jiedu įstojo į perkeltą lietuvišką gimnaziją. Štai šioje vietoje dviejų būsimų generolų keliai ėmė po truputį skirtis. Jei apie kokią nors tolimesnę „revoliucinę“ V. Karvelio veiklą nieko negalime pasakyti, tai J. Žiburkus iš karto įsijungė į gimnazijoje veikusį kairiosios pakraipos aušrininkų ratelį, susipažino ne tik su kurį laiką ten besimokiusiu „proletariniu poetu“ Juliumi Janoniu bet ir su tikrais būsimais bolševikais.

Verta pastebėti, kad iki tol rusiškoje Šiaulių gimnazijoje mokęsis J. Žiburkus lietuviškai kalbėjo labai silpnai, o rašyti ir skaityti iš viso nemokėjo. Tuo tarpu Voroneže gimtosios kalbos būsimą bolševikų generolą mokė ne kas kitas, o įžymusis Jonas Jablonskis, pasižymėjęs ypatingu reiklumu. Jo parašytas trejetas, o jei dar ir su pliusu, buvo laikomas visai geru pažymiu. Belieka pridurti, kad garsiojo kalbininko pamokos vis dėlto nueis veltui -po poros dešimtmečių J. Žiburkus visiškai pamirš tėvų kalbą ir Antrojo pasaulinio karo metais jos teks vėl mokytis iš žmonos žydės.

1918-aisiais Žiburkų šeima sugrįžo į ką tik Nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Sugrįžo iš evakuacijos ir lietuviška gimnazija, kurioje ir V. Karvelis, ir J. Žiburkus tęsė mokslus.  O laisvu nuo pamokų metu J. Žiburkus mėgdavo lankytis valgyklėlėje „Skalsa“, kurioje susirinkę vyrai diskutuodavo apie Lietuvos ateitį. Lankėsi ten ir  daug bolševikuojančių veikėjų, variusių savo agitaciją. Vienas iš jų, visų vadintas Šimoku, buvo ne kas kitas, o J. Žiburkaus gimnazijos matematikos ir geografijos mokytojas Simonas Grybas. Vėliau šis veikėjas taps Lietuvą užpuolusių bolševikų kariuomenės Žemaičių artilerijos pulko komisaru. Jo pavedimus teks vykdyti ir J. Žiburkui.

 

Su ginklu prieš savo valstybę

 

Bet kol kas vėl nusikelkime į 1918-ųjų pabaigą, kuomet dviejų draugų – V. Karvelio ir J. Žiburkaus keliai regis negrįžtamai išsiskyrė. Pirmasis išvyko į Kauno karo mokyklą, antrasis liko Šiauliuose ir pasirinko eiti išvien su raudonosiomis ordomis, mėginusiomis pasmaugti vos susitvėrusią nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tuo metu, kai Lietuvoje kūrėsi savivalda ir tvarką palaikanti milicija, Šiaulių bolševikai nutarė pasinaudoti padėtimi ir paimti valdžią į savo rankas. Tuo metu vienas iš aktyviausių Karolio Požėlos vadovaujamos miesto bolševikų organizacijos veikėjų buvo Antanas Žemaitis vėliau įėjęs į išdavysčių istoriją kaip Feliksas Baltušis-Žemaitis, 1940-aisiais raudonųjų okupantų paskirtas Lietuvos liaudies kariuomenės vadu. Buvęs caro armijos karininkas dar spalio perversmo metu perėjęs į raudonųjų pusę o vėliau vadovavęs raudonųjų kazokų pulkui dabar, pasinaudodamas milicijos kūrimu imasi steigti mieste karinę penktąją koloną – revoliucines bolševikų pajėgas. 1918-ųjų gruodžio 18 dieną paskelbę mieste sovietų valdžią, bolševikai rengėsi lemiamam puolimui.

1919 metų sausio 7 dieną, kuomet vokiečiai krovėsi mantą ir traukėsi iš miesto, bolševikai susirinko jų štabu tapusioje  „Skalsoje“. A. Žemaičiui atidarius slapto sandėliuko duris, jis pasirodė grūste prigrūstas ginklų. Suprantama, kad visi jie buvo tiesiog pavogti iš besikuriančios lietuviškos milicijos, turėjusios kovoti su vandalais, plėšikais ir banditais. Bet „revoliucionieriai“ rado šiems šautuvams kitą paskirtį – jų vamzdžiai turėjo būti nukreipti į besikuriančią Lietuvos valstybę.

Išsidaliję ginklus, maištininkai pasiskirstė į dvi grupes. Pirmoji turėjo pulti vokiečių kareivines, antroji – komendantūrą. Į pastarąja grupę, kuriai vadovauti ėmėsi A. Žemaitis, pateko ir J. Žiburkus. Kaip pasakojama sovietmečiu išleistoje J. Žiburkų šlovinančioje Felikso Bieliausko apybraižoje „Artilerijos generolas“,  netikėtai užkluptus komendantūros karininkus bolševikai nesunkiai išvaikė ir prie jos pastato pakabino raudoną vėliavą. Kareivines užpuolusiam raudonųjų būriui vokiečiai net nemėgino priešintis – ar šiaip ar taip jų „viešnagė“ Šiauliuose po kelių dienų ar savaitės turėjo baigtis, tad rizikuoti savo gyvybėmis jie nematė jokio reikalo.

Dar po keturių dienų Šiaulius užėmė Raudonoji armija. Ji mieste suformavo maždaug devynių šimtų karių Žemaičių pulką, kurio vadu buvo išrinktas J. Žemaitis, o komisaru – jau minėtas S. Grybas. Vėliau pulkas buvo įtrauktas į Raudonosios armijos 2-ąją Internacionalinę diviziją ir pavadintas Aštuntuoju lietuviškuoju raudonuoju pulku. Tuo metu, kai buvęs jo bendramokslis o dabar – Lietuvos kariuomenės karininkas V. Karvelis kovėsi su bolševikais J. Žiburkus, paskirtas  į šio pulko štabo grupę iš „revoliucionieriaus“ tapo tikru savo valstybės priešu.

Laimei, bolševikai Šiauliuose šeimininkavo neilgai. Vasario 27-ąją į mūšį su Žemaičių pulku prie Luokės stojo Žemaitijoje buvęs vokiečių batalionas. Kovo 2-4 dienomis vokiečiai sumušė bolševikus prie Tirkšlių bei Mažeikių o dar po dešimties dienų vėl įžengė į Šiaulius. Tuo metu Povilo Plechavičiaus vadovaujama Žemaičių partizanų rinktinė užėmė Radviliškį ir Šeduvą, susijungė su bolševikų užnugaryje veikusiais Joniškėlio partizanais ir jau patys, be vokiečių pagalbos laikė fronto liniją prie Mūšos upės.

Kovą Raudonoji armija, prieš tai kontroliavusi kone du trečdalius Lietuvos teritorijos, pradėjo trauktis nuo Kauno-Šiaulių-Liepojos geležinkelio linijos. Kovo 23-24 dienomis bolševikai beveik be kovos  pasitraukė iš Panevėžio. Tą mėnesį prasidėjo raudonųjų kelias į visišką pralaimėjimą, vėlų rudenį pasibaigęs prie Dauguvos. Kartu su bolševikų ordomis iš šalies dingo ir J. Žiburkus.

 

Nutraukė ryšius su šeima

 

Patekęs į Rusiją, pulke buvęs Šiaulių gimnazistas ilgai neužsibuvo. Tais pačiais metais jis buvo pasiųstas į pirmuosius sovietinius artilerijos vadų kursus. Kaip tik tuomet visoje Rusijoje vyko vadinamoji „partinė savaitė“ – masinio šaukimo į bolševikų partiją vajus. Per šią savaitę į partiją buvo pašaukta daugiau nei 200 tūkstančių darbininkų, vadinamųjų „revoliucinių valstiečių“, raudonarmiečių ir jūreivių, aktyviai kovojusių pilietinio karo frontuose. Matyt, karą prieš suverenią Lietuvos Respubliką sovietų Rusijos valdžia taip pat laikė pilietiniu, nes tarp kandidatų į RKP(b) narius atsidūrė ir J. Žiburkus. Tiesa, visateisiu partijos nariu jis tapo tik 1924 metais.

O kol kas, avansu pamalonintas kandidato į bolševikus bilietu, J. Žiburkus siunčiamas, į Rytų Karelijos sukilimo, dar vadinto Antruoju Sovietų Rusijos ir Suomijos karu, frontus. Šiame kare bolševikų kariuomenė mėgina užgniaužti Rytų Karelijos kovotojus ir juos remiančius Suomijos savanorius, kovojančius už regiono nepriklausomybę. Kovos baigėsi tuo, kad  Šiaurės Karelija, sudarius 1922 metų kovo 21-osios sutartį dėl priemonių išlaikyti Sovietų Rusijos-Suomijos sienos neliečiamumą, Rytų Karelija liko Rusijos sudėtyje o 30 tūkstančių jos gyventojų buvo priversti palikti savo namus ir bėgti į Suomiją.

Tuo tarpu J. Žiburkus, 1924-aisiais baigė Puškino mieste veikusią Aukštųjų artilerijos vadų mokyklą tęsė karjerą Raudonojoje armijoje, vis labiau užmiršdamas tiek savo gimtąją šalį, tiek savo kalbą. O kaip gi Lietuvoje likusi jo šeima – tėvas, motina, seserys Zofija ir Stefanija? Pasirodo, 1927-aisiais J. Žiburkaus ryšiai su artimaisiais visiškai nutrūko. Štai ką 1938-aisiais, mokydamasis Gorkio zenitinės artilerijos mokykloje autobiografijoje užrašė pats būsimas sovietinis generolas:

„Iki 1927 metų susirašinėjau su tėvais ir kartais jiems padėdavau materialiai – pinigais. Tėvą, nuo 1925 m. pasidariusį bejėgiu seneliu, išlaikė vyresnioji duktė Stefanija. Ji tuo metu tarnavo Šiaulių miesto notaro sekretore. Nuo 1927 m. susirašinėjimas su giminėmis nutrūko, nutrūko ir mano piniginė parama jiems. Tai atsitiko taip: 1927 m. aš gavau jaunesniosios sesers (kartu ir tėvo) rašytus laiškus. Sesuo tada mokėsi aštuntoje gimnazijos klasėje. Ji prašė mano patarimo: „Ar tekėti už besiperšančio Lietuvos kariuomenės karininko?“ Aš ją išbariau ir po to atsakymo į savo laiškus nebegavau. Nustojau rašyti ir aš – susirašinėjimas nutrūko…“  Kaip matome, laisvos Lietuvos karininką bolševikas laikė savo priešu, vadinasi, ir pačios Lietuvos nebelaikė savo Tėvyne. Įdomu, ką J. Žiburkus būtų pasakęs, jei tuo metu būtų sutikęs savo vaikystės draugą V. Karvelį, tuo metu jau baigusį Lietuvoje Aukštuosius karininkų kursus?

Su V. Karveliu likimas J. Žiburkų dar suves. Bet kol kas grįžkime į prieškarinę Sovietų Sąjungą, virš kurios jau tvenkėsi juodas masinių stalininių represijų debesis. Vienas iš vadinamojo „didžiojo teroro“ smūgių teko aukšto rango Raudonosios armijos vadams. 1937 metų gegužės 22-ąją buvo suimtas Sovietų Sąjungos maršalas Michailas Tuchačevskis. Netrukus represijų mėsmalė ėmė glemžtis visus su juo susijusius aukštus karo vadus tarp kurių buvo du lietuviai – Jeronimas Uborevičius ir Vytautas Putna.  Pirmasis buvo suimtas dar 1936-ųjų rugpjūtį, antrasis – praėjus savaitei po M. Tuhačevskio arešto. Visi trys minėti veikėjai buvo sušaudyti tą pačią dieną – 1937 metų birželio 12-ąją.

Iš viso per 1937-1938 metus represijų banga palietė daugiau nei 11 tūkstančių aukščiausio ir aukšto rango Raudonosios Armijos vadų. J. Žiburkus tuomet taip aukštai dar nebuvo pakilęs. Vis dėlto verta pastebėti, kad represijų mašina traiškė ir J. Žiburkaus rango karininkus. 1938-aisiais, kuomet būsimas generolas mokėsi Gorkio zenitinės artilerijos mokykloje, buvo suimtas ne vienas jos klausytojas. Tarp jų 1938 metų rugpjūčio 1-ąją atsidūrė ir estas Karlas Aru. Tiesa, po metų jis buvo paleistas ir grąžintas į tarnybą. Tuo tarpu J. Žiburkaus nepalietė net menkiausias įtarimų šešėlis – gal dėl fanatiško jo uolumo, o gal dėl pagalbos „organams“, demaskuojant artilerijos mokyklose įsitaisiusius „liaudies priešus“.

 

Pamiršo gimtąją kalbą
Praėjus pusmečiui nuo SSRS-Vokietijos karo pradžios, 1941 metų gruodžio 18 dieną SSRS Gynybos komitetas nutarė suformuoti 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją. Šis junginys visų pirma turėjo propagandinę reikšmę – jo atsiradimas tarsi demonstravo, kad karo išvakarėse okupuoto krašto piliečiai kovoja SSRS pusėje ir yra pasiryžę visais įmanomais būdais išsaugoti sovietų viešpatavimą savo tėvynėje. Reikia pastebėti, kad tokia diviziją suformuoti nebuvo taip jau lengva – jai paprasčiausiai trūko lietuvių. Tad iki 1942 metų vasario mėnesio surinkus vos 2 tūkstančius lietuvių, mobilizacijos vykdytojams teko gerokai nuleisti atrankos kartelę – į naująjį junginį imta siųsti ne tik lietuvius, bet ir visus, kurie nors kiek mokėjo lietuviškai.

Didžiąją šio kontingento dalį sudarė nuo nacių invazijos pabėgę žydai. Tad neatsitiktinai jau vėlesniais metais apie diviziją ims sklandyti toks anekdotas: „Kodėl divizija vadinasi 16-oji lietuviškoji? Todėl, kad joje tarnauja tik šešiolika lietuvių, likusieji – žydai.“ Juokai juokais, bet, suformavus junginį, bent jau tarp eilinių karių žydai sudarė apie 40 procentų, tad nenuostabu, jog žemesniųjų karininkų komandos joje dažnai būdavo duodamos ne lietuvių, o jidiš kalba. Vadovauti divizijos artilerijai paskirtas J. Žiburkus, tuomet jau pasipuošęs generolo antpečiais,  jidiš kalbos, be abejo, nemokėjo. Nebemokėjo jis ir lietuviškai – kaip minėjome, tėvų kalba per uolią tarnybą Rusijoje jam buvo tapusi nebereikalinga.

Galutinai divizija buvo suformuota 1942 metų gegužės mėnesį. Iš viso ją sudarė beveik tūkstantis karininkų ir apie 12 tūkstančių karių, tarp kurių buvo ir apie 170 moterų – medikių, snaiperių, ryšininkių. Apie vieną iš jų – kultūrinių renginių organizatorę žydaitę Cilę, tuomet nešiojusią Mozelienės pavardę, turime paminėti atskirai, mat ji suvaidino svarbų vaidmenį J. Žiburkaus gyvenime.  Formaliai Cilė buvo ištekėjusi, tačiau apie Lietuvoje likusio savo vyro likimą ji nieko nežinojo. Kaip prisiminimų knygoje „Vidurdienio vėtra“ vėliau pasakos Antanas Venclova, „Iš Kauno ji evakavosi drauge su vyru. Utenoje užlėkęs vokiečių „Meseršmitas“ numetė kelias bombas ant pabėgėlių. Skeveldra sužeidė Mozelį. Paplūdusi kraujais žmona jį nuvežė ir Daugpilio ligoninę. Apie jo likimą tuo metu, kai Penzoje sutikau Cilę, nieko nebuvo žinoma. (Po karo paaiškėjo, kad Mozelis pasitaisė ir grįžo į Kauną, kur jį pavojingomis aplinkybėmis baigė gydyti garsusis chirurgas Vladas Kuzma. Mozelis įsijungė į antifašistinį judėjimą. buvo gestapo susektas ir žuvo)“.

Šiaip ar taip, guvi ir simpatinga moteris apie savo vyro likimą galvojo mažiausiai – gerbėjų divizijoje tarnavusioms moterims netrūko. Reikia pastebėti, kad kone visos jos buvo čia tarnavusių karių – dažniausiai vedusių, bet nuo savo šeimų atskirtų vyrų „karo lauko žmonomis“, o jei šie buvo nevedę – ir tikromis sutuoktinėmis. Beje beveik visos iš 26 divizijoje ištekėjusių žydaičių savo sutuoktiniais pasirinko žydus. Išskyrus vieną – Cilę, įsitaisiusią kepti blynus J. Žiburkui. Iš to galima spręsti, kad Cilė žinojo, ko siekia – matyt, ją labai jau viliojo generolo antpečiai.

 

Sovietinės nomenklatūros gretose

 

O dar divizijoje J. Žiburkus sutiko savo vaikystės draugą V. Karvelį. Buvęs Nepriklausomybės kovų su bolševikais dalyvis, o vėliau – Lietuvos kariuomenės generolas 1940-aisiais, deja, taip pat pasirinko tarnauti sovietiniams okupantams. Sovietų papuoštas generolo majoro antpečiais ir paskirtas Liaudies kariuomenės štabo viršininko pavaduotoju, jis nesvyruodamas sutiko pereiti į vietoje likviduotos lietuviškos kariuomenės įsteigtą Raudonosios Armijos 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą, jis prieš pat karą buvo išsiųstas į Aukštųjų vadų tobulinimosi kursus, vėliau dėstė Frunzės karo akademijoje, kol 1942-aisiais buvo paskirtas 16-osios divizijos vado pavaduotoju, o vėliau – ir vadu.

Vis dėlto vėlyvas apsisprendimas dėtis su okupantais, galimas dalykas, lėmė tai, kad po karo didelės karjeros V. Karvelis nepadarė – nuo 1946-ųjų buvo Vilniaus universiteto karinio parengimo katedros viršininku. 1962-aisiais perbėgėliui generolui atrasta rami ir šilta vietelė – jis paskirtas Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komiteto pirmininku.

Tuo tarpu nuo pat 1918-ųjų prieš nepriklausomą Lietuvą kovojęs J. Žiburkus tapo kur kas svarbesne figūra – 1946aisiais buvo paskirtas Pabaltijo karinės apygardos artilerijos viršininko pavaduotoju, nuo 1950-ųjų 6 metus vadovavo Vilniaus įgulai, kol galiausiai, 1957-aisias tapo Savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti LSSR respublikinio komiteto pirmininku. Tačiau svarbiausia ne tai. Kur kas svarbiau, kad J. Žiburkus, kitaip nei V. Karvelis, tapo svarbia sovietinės Lietuvos nomenklatūros elito dalimi – nuo 1952 iki pat gyvenimo pabaigos 1974-aisiais jis su trejų metų pertrauka buvo LKP CK narys.

Bet svarbiausia – ne formalus priklausymas partijos viršūnėlėms. Svarbiausia, kad  J. Žiburkus, kaip ir kiti buvę aukšti 16-osios divizijos karininkai, sudarė vieną iš neformalios galios centrų, turėjusių didelės įtakos tuometiniam sovietų Lietuvos „šeimininkui“ Antanui Sniečkui. Kitu tokiu galios centru, dažnai konkuravusiu su minėtuoju, tapo buvę raudonieji partizanai. Dar įdomiau, kad šie centrai neišnyko be pėdsakų, nes tokiais pat artimais ryšiais buvo susiję ir nomenklatūros „pilkųjų kardinolų“ vaikai, kurių nemaža dalis sulaukė nepriklausomos Lietuvos ir iki šiol palaiko labai specifinius ryšius. Bet visa tai – jau kitos istorijos tema.

Lietuvos žinios, 2018-10-05

 

 

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s