Spalio 10-11 d. Išrinktas Lietuvos Respublikos Pirmasis Seimas

Lietuvos_zvaigzde_1922-01_nr.1_p.9_red

1922 m. spalio 10-11 dienomis vyko Lietuvos Respublikos Pirmojo Seimo rinkimai.

Paskelbus galutinius rinkimų rezultatus paaiškėjo, kad nė viena partija negavo absoliučios daugumos. Tarp 78 Seimo narių buvo 15 krikščionių demokratų, 12 Ūkininkų sąjungos, 11 Darbo federacijos atstovų, kurie drauge sudarė vieningą dešinįjį bloką. Iš kairės pirmajame šalies parlamente rikiavosi 20 valstiečių liaudininkų, 10 socialdemokratų ir 5 darbininkų kuopos vardu į Seimą prasmukę komunistai. Pastarieji, nors ir veikė pogrindyje, šį kartą išnaudojo visas legalias rinkimų kovos priemones. Veikdami per kooperatyvus, profesines sąjungas ir kultūrines organizacijas, jie sugebėjo gauti net 52 tūkst. balsų. Dar penkios vietos teko tautinėms mažumoms: trims žydų ir dviem lenkų atstovams. Tai, kad tokia marga Seimo sudėtis nežada nieko gero, paaiškėjo jau spalio 13-ąją, parlamentarams susirinkus į pirmąjį posėdį: neturėdama pakankamos daugumos, nė viena frakcija nedrįso formuoti vyriausybės. Maža to, ieškodami išeities iš šios keblios situacijos parlamentarai netrukus pateko į Steigiamojo Seimo jiems paspęstus teisinius spąstus.

Daugiau apie I Seimą ir kitus LR seimus – luksas.blog archyvo rašinyje

Neišmoktos demokratijos pamokos

Nieko gero nedavė ir derybos dėl vyriausybės. Galiausiai sudaryti ministrų kabinetą buvo pavesta Ernestui Galvanauskui, tačiau netrukus paaiškėjo, kad jo vyriausybė taip ir negalės normaliai dirbti. Mat balsuojant dėl pasitikėjimo naujuoju kabinetu, balsai pasiskirstė po lygiai: tiek “už“, tiek “prieš“ balsavo po 38 Seimo narius. Vienoje barikadų pusėje atsidūrė krikščionių blokas, kitoje – valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai, komunistai ir tautinių mažumų atstovai. Ką daryti? Ar gali vyriausybė veikti? Ar turi ji Seimo pasitikėjimą? Atsakyti į šį klausimą niekas negalėjo, tad dauguma ir opozicija interpretavo susiklosčiusią situaciją taip, kaip joms patogiau: dauguma pritarė, kad vyriausybė turi įgaliojimus, tuo metu opozicija – kad ji veikia neteisėtai. Iki galo neaiškus liko ir prezidento A.Stulginskio statusas.

Žinoma, net ir iš tokios keblios situacijos buvo galima rasti ne vieną išeitį, tarkime, sudarant kitokią valdančiąją koaliciją arba mažumos vyriausybę. Tačiau tam trukdė nesutaikomos partijų pozicijos. Socialdemokratai nė girdėti nenorėjo apie bendradarbiavimą su krikščioniškosiomis partijomis. Nepriimtinas sąlygas joms kėlė ir valstiečiai liaudininkai. Tuo metu mažumos vyriausybės parlamentarai pagrįstai kratėsi opozicijoje esančių kairiųjų, ypač – atvirai antivalstybines pozicijas reiškusių komunistų. Suprantama, kad esant tokiai padėčiai Seimo darbas tapo neproduktyvus, ir po pusmečio, 1923 metų kovo 12 dieną, prezidentui A.Stulginskiui nebeliko nieko kito, kaip jį paleisti.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s