Sovietinė psichiatrija: KGB tarnaitė baltu chalatu

AL-18-10-II-01

Tęsdami pasakojimą apie valdžios represijas prieš sovietinio režimo oponentus, prisiminkime dar vieną KGB naudotą įrankį – baudžiamąją psichiatriją, kurios aukomis tapo ne vien disidentai.

Skambutis į duris. Dažniausiai – po vidurnakčio, kai visi namuose jau įmigę. Ant slenksčio – pora žmonių baltais chalatais, ir mažiausiai du kampuoti vyrukai pilkais kostiumais. „Renkitės, važiuosime“, – ištaria vienas iš nekviestų svečių. Nei kur, nei kodėl reikia važiuoti, niekas paprastai neaiškina. Jei auka spyriojasi, jo rankos už nugaros surakinamos antrankiais. Tuomet žmogus įgrūdamas į apačioje stovinčią „Volgą“ arba greitosios pagalbos automobilį.

Po keliolikos minučių ligoninės priėmimo skyriuje sulaikytas žmogus jau bendrauja su psichiatrais. Jų verdiktas paprastai aiškus iš anksto – “ligonio“ likimas bus toks, kokio pageidaus kagėbistai. O pageidaus jie tik vieno – kad jų auka būtų nedelsiant izoliuota ir „gydoma“. Laikydamiesi tuo metu galiojusios SSRS sveikatos apsaugos ministerijos 1971 metų rugpjūčio 26 dienos direktyvos, medikai per 24 valandas suorganizuos sulaikytajam psichiatrinę ekspertizę, o tuomet jau nustatys diagnozę. Jų pasirinkimas platus – tarkime, minėtoje direktyvoje esančiame psichikos sutrikimų sąraše nurodyta „hipochondriška manija –  nesveika ligonio agresija prieš žmones, organizacijas ar valdžios institucijas“, arba „pastovios manijos sindromas, esant chroniškam pablogėjimui, dėl kurio asmuo kelia pavojų visuomenei“.

Štai ir viskas. Nuo tos akimirkos už žmogaus nugaros ilgam užsitrenkia psichiatrinės ligoninės durys. Kada jis bus paleistas, priklausys net ne nuo jį „gydančių“ medikų, o nuo KGB sprendimų. O ir paleistas toks žmogus privalės nuolat lankytis psichiatrijos dispanseryje, jei tik vėl nenorės grįžti į patalpas su grotuotais rangais ir durimis be rankenų.

Taip KGB elgėsi su režimo oponentais, kuriems nebūdavo iškeltos baudžiamosios bylos. Tuo tarpu įtariamieji nusikaltimais prieš sovietų valdžią į psichiatrijos ligonines keliaudavo gerokai ilgesniu keliu, tačiau to kelio pabaigoje jų laukdavo dar baisesni dalykai, tarkime, patekimas neribotam laikui nebe į paprastą, o į niekuo nuo kalėjimo nesiskiriančią specialią gydymo įstaigą, kurią prižiūrėjo Vidaus reikalų ministerija.

Tokiais atvejais sulaikytas žmogus buvo vežamas ne tiesiai į ligoninę, bet į KGB. Tuomet psichiatrinę ekspertizę jam skirdavo tardytojas. Ją atlikus, tiriamasis taip ir nesužinodavo nei savo „diagnozės“ , nei siūlomo „gydymo“.  Maža to, už grotų teismo laukiantis žmogus net nežinodavo, kuo yra kaltinamas, nekalbant jau apie atimtą galimybę susipažinti su savo bylos medžiaga. Tol, kol psichiatrai stebėdavo savo auką, ji negalėjo net matytis su savo artimaisiais. Tokia nežinia ir atskirtumas trukdavo pakankamai ilgai – nuo 6 iki 12 mėnesių.

Bet tai būdavo tik pradžia. Jei psichiatrai nutardavo, kad įtariamasis nepakaltinamas, teismas jam skirdavo priverstinį gydymą. Kaip nors apsiginti ir išvengti tokio likimo beveik nebūdavo galimybių: dalyvauti teismo posėdžiuose KGB auka galėdavo tik išimtinais atvejais. Maža to, jis neturėjo galimybės kreiptis į teismą net raštu. Taigi, paprastai sprendimą dėl priverstinio gydymo priimdavo prokurorai ir teisėjai, kurie kaltinamojo nė akyse nebuvo matę. Tačiau to ir nereikėjo – kaip minėjome, tokių aukų likimas būdavo nulemtas jau seniai.

 

„Ligoniu“ tapdavo kas trečias

 

Prie KGB ir psichiatrų aukų diagnozių ir konkrečių jų istorijų mes dar sugrįšime. O kol kas pažiūrėkime, ko reikėjo, kad sovietinis režimas priskirtų žmogų prie pavojingų visuomenei psichikos ligonių. Tam, pasirodo, visai nebūtinai reikėjo būti disidentu ar šiaip aktyviu „antisovietininku“,  viešai kritikuojančiu santvarką ir valdžią, platinančiu pogrindžio literatūrą ar atsišaukimus. Į ligonių gretas patekdavo ir dar keturių kategorijų piliečiai.

Lietuvoje dažniausiai tai buvo tautinio pasipriešinimo aktyvistai. Lygiai tokie pat kandidatai į psichiatrinių ligoninių įnamius tapdavo kovotojai už tikinčiųjų teises, ypač tuomet, jei jie išdrįsdavo leisti valdžios neaprobuotą religinę literatūrą, organizuoti renginius ar tiesiog pernelyg atkakliai skelbti tikėjimo tiesas. Dar viena priežastis patekti į psichiatrijos ligoninę buvo siekis emigruoti. Į tokią padėtį dažniausiai patekdavo žydai, kurie nepaisydami daugkartinių neigiamų atsakymų, atkakliai veržėsi į Pažadėtąją Žemę. Bilietu į grotuotą palatą lengvai galėjo tapti ir pernelyg atkaklus teisybės ieškojimas. Keli skundai komunistų partijos Centro Komitetui, kuriuose nurodomi žemesnių partinių funkcionierių prasižengimai ar aukščiausioms valdžios institucijoms skirti asmeniniai nusiskundimai – to visiškai pakako, kad jų autorius sulauktų baltais chalatais vilkinčių neprašytų svečių.

Kaip neseniai Kaune vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Sovietinės psichiatrijos palikimas“ pastebėjo Ukrainos psichiatras Semionas Gluzmanas (sovietmečiu pats dešimt metų kalintas už priešinimąsi politiniam piktnaudžiavimui psichiatrijoje), uždarymas į specialaus tipo ligonines buvo pati žiauriausia disidentams taikyta represija. Skaičiuojama, kad nuo čekistų ir jiems paklusnių medikų taip nukentėjo kas trečias už antisovietinę veiklą teistas aktyvistas.  Kaip ir kada baudžiamoji psichiatrija įgavo tokį mastą?

 

Nuo „pamišusios“ eserės iki pasikėsinimo į Brežnevą

 

Psichiatriją politiniais tikslais mėginta naudoti jau sovietų Rusijoje. Vienas iš pirmųjų žinomų atvejų buvo bolševikų susidorojimas su eserų partijos lydere Marija Spiridonova. 1918-ųjų lapkritį ji buvo suimta ir nuteista metams kalėjimo, bet, pritaikius amnestiją, paleista. Laikyti už grotų populiarią revoliucionierę bolševikams buvo labai neparanku. Todėl M. Spiridonovą nutarta apšaukti pamišėle ir metams uždaryti į psichiatrinę sanatoriją. Vis dėlto gydymo įstaigos „pamišėlė“ nepasiekė – 1919-aisiais pabėgo iš Kremliaus areštinės. Tačiau psichiatrų globos eserų vedlė neišvengė.  1921-aisiais ji vėl buvo suimta ir uždaryta į psichiatrijos ligoninę – ši kartą, jau dešimčiai metų.

Kiek platesnį mastą psichiatrinė prievarta prieš kitaminčius pradėta taikyti nuo 1935-ųjų, kai politiniai kaliniai iš visos Sovietų Sąjungos pradėti siųsti į Kazanės specialiąją ligoninę. Tačiau, turėdami galvoje, kad šioje gydymo įstaigoje buvo vos 400 lovų, kurių dalį užėmė tikri ligoniai, pamatysime, kad tokių represijų mastai buvo labai menki. Kitaip ir būti negalėjo – J. Stalinas ir jo represijų vykdytojai nematė reikalo žaisti tokių žaidimų: režimo priešininkai buvo tiesiog masiškai žudomi, vadovaujantis garsiuoju stalininiu principu: „Yra žmogus – yra problema, nėra žmogaus, nėra problemos“.

Užtai su Nikitos Chruščiovo atėjimu į valdžią politinė psichiatrija įgavo visai kitokį mastą. Taip nutiko jau vien todėl, kad naujasis Kremliaus šeimininkas buvo įsitikinęs: sovietų šalis, tuoj tuoj pavysianti ir aplenksianti Ameriką ir po gero dešimtmečio sukursianti komunizmą, nepatikti gali tik bepročiui. Aišku, lėmė ir ideologinės priežastys – išmetus į sąvartyną J. Staliną, dingo ir jo diegta mintis, jog, stiprėjant socializmo iškovojimams, klasių kova darysis vis įnirtingesnė. O jei nėra nei klasių, nei jų kovos – kokie dar gali būti politiniai kaliniai?

Pasakyta – padaryta. Jau pirmaisiais N. Chruščiovo valdymo metais žmonės, kuriems iškeltos politinės bylos, pradėti kišti į psichiatrijos ligonines. Tiesa, su ekscentriškojo Kremliaus šeimininko nušalinimu, politinės psichiatrijos banga atslūgo. Mat brežnevinis SSKP CK Politinis biuras iš pradžių laikėsi kitokios nuostatos: mes nebijome prieš sovietinės santvarkos priešus panaudoti mūsų įstatymų, todėl griebtis psichiatrinės prievartos netikslinga. Tačiau toks atoslūgis truko neilgai: septintojo dešimtmečio pradžioje baudėjai baltais chalatais vėl tapo reikalingi. Taip buvo patogiau, nes visam pasauliui galėjo pasakyti: politinių represijų pas mus nebėra.

Naujoji baudžiamosios psichiatrijos banga kilo 1969-aisiais, po to, kai karininkas Viktoras Iljinas pasikėsino į SSKP CK generalinį sekretorių Leonidą Brežnevą ir buvo pripažintas psichiškai nesveiku. Pasinaudojęs šiuo įvykiu, tuometinis KGB vadovas Jurijus Andropovas tais pačiais metais parašė partijos Centro komitetui raportą, kuriame teigiama: politinius nusikaltimus darančių psichikos ligonių daugėja, tad šiai problemai spręsti reikia papildomų priemonių. Priemonių buvo imtasi. Jos žaibiškai pasiekė ir Lietuvą.

 

J. Andropovo direktyvos aukos

 

Viena iš pirmųjų šios baudžiamosios psichiatrijos bangos aukų tapo Algirdas Statkevičius. Anksčiau už antisovietinę veiklą 5 metus kalintas gydytojas, vėl buvo suimtas 1970 metų gegužę už straipsnius pogrindžio spaudoje. Už tai jam skirta 12 metų nelaisvės, tačiau kagėbistai nutarė pasinaudoti J. Andropovo direktyva: pirmiausiai įkišo disidentą į Lukiškių kalėjimo ligoninę, o vėliau – į specialios paskirties Černiachovsko psichiatrijos gydyklą, kur jis buvo uždarytas su šizofrenijos diagnoze.

„Išgydyti“  disidento nuo kovos už žmogaus teises valdžiai nepavyko. 1972-aisiais išėjęs iš į laisvę, jis ėmė platinti tais metais pradėtą leisti pogrindinę „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, o 1976-aisiais įsitraukė į Lietuvos Helsinkio grupę, pakeisdamas joje suimtą ir įkalintą Viktorą Petkų. 1979-aisiais jis drauge su kitais pasirašė garsųjį „45 pabaltijiečių memorandumą“, reikalaujantį panaikinti Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmes ir grąžinti Baltijos šalims nepriklausomybę.

1980 metų vasario 14 dieną A. Statkevičius vėl buvo suimtas. Po savaitės LSSR KGB tardymo skyriaus viršininkas Eduardas Kisminas nusiuntė į Černiachovsko ligoninę prašymą atsiųsti į Vilnių A. Statkevičiaus ligos istoriją. Tai reiškė, kad disidentą nutarta ir toliau „gydyti“.  Atlikus naują psichiatrijos ekspertizę, čekistai kreipėsi į teismą dėl priverstinio gydymo. Tų pačių metų rugpjūčio 8-11 dienomis surengtas teismo procesas vyko beveik tuščioje salėje, nedalyvaujant net pačiam kaltinamajam. Maždaug 20 dokumentų, liudijančių žmogaus teisių pažeidimus sovietinėje Lietuvoje, paskelbusiam ir savo rašinius platinusiam disidentui paskelbtame nuosprendyje sakoma: „A. Statkevičiaus psichinė būsena ir padarytos visuomenei veikos pobūdis rodo, kad jis yra itin pavojingas visuomenei“. Tai reiškė, kad A. Statkevičius neribotam laikui siunčiamas į tą pačią Kaliningrado srityje esančią ir KGB prižiūrimą Černiachovsko psichiatrijos ligoninę. Po kurio laiko perkeltas į tokią pat „gydyklą“ Taškente, kur buvo įmestas į vieną kamerą su keturiais žmogžudžiais. Nežinia, kiek disidentas būtų laikomas šioje kalėjimo tipo ligoninėje, jei ne tarptautinės bendruomenės spaudimas. 1988-aisiais A. Statkevičius buvo paleistas į laisvę ir galėjo išvykti į JAV. Tenykštė psichiatrų komisija pripažino lietuvį disidentą visiškai sveiku.

Tokio pat likimo sulaukė ir kitas „45 pabaltijiečių memorandumo“ signataras Petras Cidzikas, tuomet studijavęs Vilniaus universiteto Teisės fakultete. 1973 metų vasario 14 dieną P. Cidzikas universiteto centriniuose rūmuose pakabino atsišaukimą, raginantį studentus vasario 16-ąją susirinkti Katedros (tuometinėje Gedimino) aikštėje ir paminėti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 55-ąsias metines. Po dviejų dienų P. Cidzikas buvo suimtas ir apkaltintas antisovietine agitacija ir propaganda. Balandžio 27 teismo psichiatrinės ekspertizės komisija pripažino, kad P. Cidzikas serga lėtine šizofrenija, todėl turi būti priverstinai gydomas. Taip disidentas atsidūrė toje pačioje Černiachovsko specialiojoje ligoninėje, kurioje praleido 4 metus.

 

„Liga“ be simptomų

 

Prieš tęsdami  pasakojimą apie kitas baudžiamosios psichiatrijos aukas, atkreipkime dėmesį į P. Cidziko diagnozę. Jam, kaip ir absoliučiai daugumai disidentų, baltais chalatais vilkintys KGB talkininkai nustatė „lėtinę ligą – šizofreniją“. Kitais atvejais ši liga dar būdavo vadinama „vangiąja šizofrenija“. Reikia pastebėti, kad tokios šizofrenijos forma  buvo pripažįstama tik Sovietų Sąjungoje. Ją išgalvojo tuometinis SSRS Mokslų akademijos psichiatrijos instituto direktorius Andrejus Sneževskis, pirmą kartą „nustatęs“ ją garsiam sovietų disidentui Vladimirui Bukovskiui.

Šiai išgalvotai ligai nereikėjo jokių simptomų. „Nėra nei priepuolių, nei haliucinacijų, o šizofrenija yra“, – sovietinės psichiatrijos palikimui skirtoje konferencijoje pastebėjo S. Gluzmanas, pridurdamas, kad tokia diagnozė buvo labai patogi, nes ją buvo galima nustatyti bet kuriam žmogui, aktyviau reiškiančiam savo nuomonę. Paprastai psichiatrai, apibūdinantys „ligonio“ būklę, pateikdavo tokius vertinimus kaip „nervinis išsekimas dėl perdėto teisingumo jausmo“, „psichopatinė paranoja pervertinant idėjų realumą ir polinkis ginčytis, šizofrenija religinio pamišimo pagrindu“, „psichopatija, pasireiškianti polinkiu ginčytis, reformų manija ir reformistinės idėjos“, „maniakiškos reformistinės idėjos ir kova su egzistuojančia politine socialine sistema SSRS“, „visuomenės pertvarkymo manija“ ir panašiai.

Tokie žmonės nebūtinai turėjo būti garsūs disidentai ir net nebūtinai teisiamieji dėl antisovietinės veiklos – kai kuriems iš jų užteko tiesiog laikytis savo vertybių ir principų. Vienas iš tokių buvo tragiško likimo Paminklų konservavimo instituto chemijos laboratorijos vadovas Mindaugas Tamonis. Ligoniu jis buvo padarytas už atsisakymą vykti patikrinti  Kryžkalnyje  stovėjusio paminklo sovietinei armijai būklės. Viršininkų paprašytas raštu paaiškinti atsisakymo priežastis, M. Tamonis išsamiai išdėstė savo požiūrį tiek į paminklą, tiek į pačius „išvaduotojus“.  O svarbiausia – pridūrė, kad šioje vietoje turėtų stovėti paminklas nukentėjusiems nuo stalininių represijų.

To užteko, kad M. Tamonio likimas būtų nulemtas. Neilgai trukus, jis buvo iškviestas į karinį komisariatą „eiliniam medicininiam patikrinimui“. Vienas gydytojas, patikrinęs rankų ir kojų refleksus, nusiuntė jį  į Psichoneurologinį dispanserį Vilniuje, Vasaros gatvėje. Tai buvo spąstai – vos ten atėjęs M. Tamonis sužinojo, kad jo nurodyta iš ligoninės neišleisti.

Kas vyko toliau, aprašyta tų dienų „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“: Gydytoja Vaičiūnienė (rusė) griebėsi intensyvaus „gydymo“. M. Tamoniui pradėjo leisti tokias dideles insulino dozes, kad jos iššaukia šoką: jis netenka sąmonės, paskui, suleidus gliukozę, pradeda ją atgauti, blaškosi, ir dėl to kelioms valandoms pririšamas prie lovos. Toks „gydymo“ būdas sveiko žmogaus psichikai gali palikti nepašalinamų pasėkų. M. Tamoniui yra duodami ir kiti preparatai, kurių pavadinimai nėra žinomi. Kai Tamonis bandė atsisakyti priimti vaistus, jam pareiškė, jog būsiąs perkeltas į pirmą skyrių, kur vaistai suleidžiami prievarta. Šio „gydymo“ pasėkoje sutriko Tamonio medžiagų apykaita — greitu laiku priaugo apie 17 kg svorio, pradėjo kankinti nemiga, visiškai negali skaityti“.

Po keturių mėnesių „gydymo“ M. Tamonis iš ligoninės buvo išleistas, tačiau netrukus ten paguldytas antrą kartą. Šįsyk, išrašytas po mėnesio, nuolat turėjo lankytis ligoninėje kažkokioms injekcijoms. Viskas baigėsi tragiškai: 1975 metų spalio 15-osios vakarą jis buvo rastas ant geležinkelio bėgių tarp Vilniaus ir Pavilnio stočių, pervažiuotas traukinio. „Sklinda jo žuvimo priežasties dvi versijos: arba jam buvo suleidžiamos injekcijos, kurios pagaliau iššaukė dvasinę desperaciją, ir jis ne savo valia ir nekontroliuodamas savo minčių bei veiksmų, atsidūrė ant geležinkelio ir pateko po traukiniu, arba KGB nurodymu buvo likviduotas ir jau nebegyvas padėtas ant bėgių. Viena tik aišku – jo gyvybė užgeso pačiame jėgų žydėjime nuo visagalės KGB rankos“, – tomis dienomis rašė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“.

 

Kovojo ir prieš mirusius

 

„LKB kronikoje“ galima rasti ir daugiau sovietinio režimo oponentų priverstinio „gydymo“ faktų. Čia pasakojama ir apie tragišką dar vienos „45 pabaltijiečių memorandumo signatarės – jaunos dviejų vaikų mamos Angelės Paškauskienės likimą.

Pirmą kartą A. Paškauskienė (tuomet dar Račaitė) į KGB akiratį pakliuvo būdamas vos trylikos. 1962-ųjų vasarą jį, drauge su keliais kitais paaugliais Jurbarke išmėtė lapelius, kuriuose rašoma: „Broliai lietuviai, visi junkimės į viena… Kovokime prieš komunistus…“ Čekistai netruko išsiaiškinti lapelių autorius. Angelė buvo išmesta iš mokyklos, tačiau tuo viskas nesibaigė – po metų ji buvo išvežta į vaikų priėmimo punktą Kaune. Iš ten perkelta į Kauno psichiatrinę ligoninę. Čia mergina pradėta lėtai žudyti – nepaisydami jos sunkios širdies lygos, budeliai baltais chalatais leido jai dideles vaistų dozes, kol po poros mėnesių visiškai palaužta paauglė buvo atiduota tėvams.

Antrą kartą represijų prieš A. Paškauskienę (tuo metu jau ištekėjusią ir susilaukusią dviejų vaikų) KGB ėmėsi 1974-aisiais. Tuomet ji, paveikta Romo Kalantos susideginimo ir čekistų susidorojimų su Kauno pavasario dalyviais, moteris subūrė bendraminčių grupę, be kita ko platinusią antisovietinius atsišaukimus. Suimtai ir įkalintai A. Paškauskienei buvo paskirta psichiatrinė ekspertizė, kurią atlikę medikai nustatė jai paranojinė psichopatiją. 1975-aisiais neskundžiama LSSR Aukščiausiojo Teismo nutartimi ji buvo nusiųsta priverstiniam gydymui Kauno psichiatrinėje ligoninėje.

Po metų tėvų pastangomis A. Paškauskienė iš ligoninės buvo išleista. Grįžo pas tėvus į Jurbarką. Vyras jos nebelaukė – moteris liko viena su dviem mažamečiais vaikais. Į darbą jos, antros grupės invalidės niekas nepriėmė, tuo tarpu čekistų persekiojimai nesiliovė.

1978-aisiais moteris kreipėsi į LKP CK pirmąjį sekretorių Petrą Griškevičių, prašydama leisti bent normaliai numirti, tačiau jos laiškas sukėlė tik naujus čekistų persekiojimus. 1980 metų vasario 15-ąją A. Paškauskienė  buvo sulaikyta Vilniuje, kai vežė savo pačios pasiūtas septynias trispalves planuotam nelegaliam Vasario 16-osios minėjimui. „Gydymas“ didelėmis aminazino dozėmis, sukėlęs širdies dekompensaciją ir nuolatinis stresas, kurį kėlė nesibaigiantys kagėbistų bauginimai ir persekiojimai, galutinai palaužė jaunos moters sveikatą. 1985-aisiais, sulaukusi vos 35 metų ji mirė po antrosios širdies operacijos.

Sovietinis režimas kovojo ir su mirusiais savo oponentais. Ryškiausias to pavyzdys – 1972-aisiais protesto prieš santvarką ženklan susideginusio Romo Kalantos istorija. Šio jaunuolio auka sukėlė Kaune sukėlė masinių antisovietinių manifestacijų bangą, mirtinai išgąsdinusią sovietinės Lietuvos valdžią, bet kokiomis priemonėmis mėginusią nuslėpti politinį įvykių pobūdį.

Nors KGB rengtose pažymose įvykių priežastys buvo pateikiamos objektyviai, iš Maskvai siunčiamų Lietuvos valdžios ataskaitų bet kokios užuominos į politines įvykių priežastys buvo išbrauktos. Toks vertinimas, atrodo, tenkino ir pačius Kremliaus šeimininkus, nes R. Kalanta susidegino JAV prezidento Richardo Nixono vizito į Maskvą išvakarėse.

Norėdama sumenkinti Kauno pavasario reikšmę, KGB ir Lietuvos partinė vadovybė mėgino sukompromituoti patį R. Kalantą, apšaukdama jį psichikos ligoniu. Specialiai sudaryta psichiatrų komisija, ištyrusi jo laiškus, užrašus ir piešinius bei apklaususi Romo gimines ir artimuosius, skubiai paskelbė, jog jaunuolis sirgo šizofrenija, „nusižudė ligos būsenoje ir negalėjo suprasti tikros savo veiksmų reikšmės bei vadovauti jiems“.

 

Sovietiniai psichiatrai: budeliai ar aukos?

 

Daugelis turbūt nė nesusimąstydami pasakytų, kad tokią diagnozę komisijos nariai pateikė spaudžiami ar įbauginti saugumo. Tačiau regis, kad tai – ne visai tiesa. R. Kalantą 1989 metais reabilitavusios kitos psichiatrų komisijos narys dr. Dainius Pūras interviu interneto portalui „Delfi“ prieš penketą metų yra pasakęs: „Aš nei teisinu, nei smerkiu anos komisijos išvadą. Aš tik žinau (nes komisijoje buvo ir viena iš mano mokytojų), kad visi ir 1972 m. komisijos, ir 1989 m. komisijos nariai sprendė patys, o ne kaip jiems kas nors liepė.“ 1989 metais sudaryta komisija R. Kalantos poelgį susiejo su giliu akcentuotos asmenybės egzistenciniu konfliktu, kilusiu susidūrus su to meto visuomenės nuostatomis ir paskelbė, kad jis neturėjo psichikos sutrikimų.

Belieka paklausti: ar susidorojimuose su režimo priešininkais dalyvavę psichiatrai patys nebuvo aukos? Ar jie galėjo nevykdyti KGB nurodymų ir nenaikinti disidentų, kišdami juos į „gydyklas“, iš kurių ne vienas išėjo suluošintas? Atsakymo į šį klausimą galime paieškoti daugiau nei prieš dešimtmetį leidinyje „Genocidas ir rezistencija“ paskelbtame Birutės Kuklytės straipsnyje „Disidentų kalinimas Sovietų Sąjungos psichiatrijos ligoninėse 1918–1988 m.“

Psichiatras Liaudginas Radavičius, 1980-aisiais tyręs A. Statkevičiaus psichinę būklę minėjo instrukcijas, nurodančias visus antisovietine veikla kaltinamus ligonius rekomenduoti gydyti specialaus tipo psichiatrijos ligoninėse. Tuo tarpu 35 metus teismo psichiatrijos ekspertu dirbęs Donatas Stepelis teigė, kad tokių instrukcijų nebuvo, o su KGB psichiatrai bendradarbiavo karjeros sumetimais. Panašią mintį psichiatrijos palikimui skirtoje konferencijoje išsakė ir S. Gluzmanas, tvirtinęs, kad su saugumu bendradarbiavę gydytojai turėjo kur kas daugiau galimybių, tarkime – išvykti stažuotis į kapitalistines šalis. Be to, kaip liudija šiandien prieinami LSSR KGB dokumentai, už „teisingas“ ekspertizes medikams buvo mokami visai nemaži pinigai. Taigi, ir „teisėjais“ tapę čekistai, ir  jų valios vykdytojais virtę psichiatrai sėdėjo vienoje valtyje. Dėl čekistų viskas aišku – naikinti režimo priešus buvo jų egzistavimo esmė ir prasmė. Ko nepasakysi apie Hipokrato priesaiką davusius gydytojus, savo noru pasirinkusiais budelių vaidmenį.

Lietuvos žinios, 2018-10-19

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s