Paleckių dinastija: pavardės prakeiksmas

AL-19-01-I-06

Savo seneliu besižavinčio ir dabar šnipinėjimu Rusijai įtariamo Algirdo Paleckio ir Lietuvos nepriklausomybės praradimo simboliu laikomo Justo Paleckio veikloje išties galima atrasti nemažai paralelių. Pažvelkime į kai kurias iš jų.

„Ypač norėčiau būti vertas senelio, nes visada lygiuojuosi į senelį J. Paleckį. Jis turėjo reikalų su Stalinu“. Taip kone prieš dešimtmetį viename interviu pareiškė tuometinis prorusiško Socialistinio liaudies fronto lyderis Algirdas Paleckis, 2008-aisiais nesėkmingai mėginęs iškovoti Seimo nario mandatą Zarasų rinkiminėje apylinkėje. Nieko tąsyk nepašė ir pats frontas, savo rinkiminėje kampanijoje naudojęs sovietiniu naftalinu pradvisusius komunistinius lozungus ir neaiškaus plauko gatvės rėksnių mojuojamomis raudonomis vėliavomis. Tokiomis pat, kokias 1940-ųjų vasarą prieš sovietinių okupantų organizuotus Liaudies seimo rinkimus plaikstė bolševikuojantys mūsų šalies nepriklausomybės priešai, kuriems iš tribūnos kalbas rėžė buvęs žurnalistas, o tuomet – Kremliaus emisarų paskirtas sovietizuojamos Lietuvos „prezidentas“ Justas Paleckis.

Reikia pastebėti, kad A. Paleckio lygiavimasis į nepriklausomybės duobkasiu tapusį senelį davė vaisių, ir net pranoko lūkesčius: šiandien buvęs frontininkas leidžia dienas kalėjime, įtariamas sunkiu nusikaltimu – šnipinėjimu Rusijos naudai. Senasis Paleckis tokių aukštumų nepasiekė – menkas sovietinės pasiuntinybės šnipelis ir gatvės triukšmadarys buvo sulaukęs Valstybės Saugumo departamento dėmesio, tačiau kalėjime iš viso praleido vos tris dienas – „fašistinis“ Antano Smetonos režimas buvo labai jau atlaidus daugumai savo oponentų – tiek iš dešinės, tiek ir iš kairės.

Nemalonumai su teisėsauga – toli gražu ne vienintelis dviejų tos pačios dinastijos veikėjų bruožas. Yra ir kitas ne mažiau svarbus sutapimas – staigi ir netikėta jų metamorfozė, kai, atrodytų, normalūs ir lojalūs savo valstybės piliečiai staiga metasi į politiką ir tampa priešiškos Lietuvai šalies įrankiais ir pastumdėliais. Kai dėl A. Paleckio, tai tokį jo virsmą pastebi ir spauda, ir buvę jo bendramoksliai, ir socialinių tinklų komentatoriai. Šių pastebėjimų esmė vienoda – kalbama, kad A. Paleckis į priešišką savo valstybei veiklą įsitraukė taip, lyg kažkieno ranka būtų paspaudusi kažkokį nematomą mygtuką. Bet ar su senuoju Paleckiu buvo kitaip? Palyginkime abiejų veikėjų startines pozicijas ir jų ankstyvąją veiklą.

Skirtinga karjeros pradžia

Iš karto pastebėsime, kad sąlygos, kuriomis prasidėjo dviejų skirtingų Paleckių giminės atstovų gyvenimai buvo labai skirtingos. J. Paleckis gimė mažaraščio kalvio Igno Paleckio ir jo dvigubai jaunesnės antrosios žmonos Onutės Petrauskaitės šeimoje, po pusmečio nuo sūnaus gimimo išvykusioje į Rygą.  Nepaisant tėvų troškimo išmokslinti vaiką, jokio rimtesnio išsilavinimo šis taip ir negavo. Ir ne todėl, kad tėvai neišgalėtų išleisti jo į žmones, o dėl to, kad neramaus būdo Justas Rygos Nikolajaus gimnazijoje ištvėrė vos kelis mėnesius. Kartą, prikrėtęs kažkokių eibių ir palieptas atsivesti tėvus, jis tiesiog išėjo ir į mokyklą daugiau nebegrįžo.

Į mokslus J. Paleckis grįš jau nepriklausomoje Lietuvoje, sulaukęs 21 metų ir tai tik žmonos Genovaitės įkalbėtas. O iki tol spaustuvėje dirbančiam būsimam okupantų „prezidentui“ mokslus atstos knygos, laikraščiai, žurnalai. Tai gal ši lektūra suformavo kairuolišką J. Paleckio pasaulėžiūrą? Nieko panašaus. Atrodo, kad būsimas sovietinių komunistų tarnas tuomet apskritai neturėjo jokių pažiūrų. Tą liudija vieno iš jo biografų Stasio Lipskio aprašytas faktas: aštuoniolikmetis J. Paleckis per vieną dieną sugebėjo tapti trijų tarpusavyje nesuderinamų organizacijų nariu – iš ryto įstojo į kairiosios pakraipos Rygos lietuvių sąjungą, dieną prisijungė prie tautininkų užuomazga tapusios Pažangos partijos o pavakare tapo dar ir katalikiškos organizacijos aktyvistu.

Tik visa ši chaotiška gyvenime nelabai susigaudančio jaunuolio veikla truko neilgai. Labai greitai iš visų trijų organizacijų jis pasitraukė ir įsiliejo į kultūrinę lietuvių „Rūtos“ draugiją. 1918-aisiais, tiek Lietuvai, tiek Latvijai paskelbus nepriklausomybę, jis nedvejodamas pasirinko Lietuvos pilietybę, o prasidėjus Nepriklausomybės kovoms užsirašė savanoriu į kuriamą kariuomenę. Vis tik parako uostyti J. Paleckiui neteko, mat Lietuvos pasiuntiniu Rygoje dirbęs kapitonas Ladas Natkevičius, pastebėjęs gabų rašymui jaunuolį, pasiūlė jam savo sekretoriaus ir vertėjo vietą. Netrukus jam buvo pavesta organizuoti pasiuntinybės spaudos skyrių, be kita ko leidusį latvius apie Lietuvą informavusį biuletenį. Taigi, tuometinis J. Paleckio darbas savo šaliai neleido nė numanyti, kad po kurio laiko šis veikėjas susidės su jai priešiškomis jėgomis.

Ne kitaip po kelių dešimtmečių pasirodys ir A. Paleckis. Skirtumas tik tas, kad jau ateidamas į šį pasaulį jis atsineš didelius dividendus, kuriuos sukraus už jo senelio išdavystę gauti trisdešimt sidabrinių. O tai lems ir visiškai kitokį A. Paleckio išsilavinimą, ir kur kas spartesnę ir įspūdingesnę karjerą Kovo 11-osios Lietuvoje. Ir jos pradžioje taip pat nebuvo jokių ženklų, kad Paleckių atžala pasirinks savo valstybės nedraugo kelią.

Gimė A. Paleckis ne kur kitur, o Šveicarijos sostinėje Berne ir už tai turi būti netiesiogiai dėkingas savo seneliui, užėmusiam aukštą postą sovietinėje nomenklatūroje. Jei ne LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pareigos, kurias ėjo J. Paleckis, jo sūnus Justas Vincas tikrai nebūtų patekęs į prestižinę SSRS Užsienio reikalų ministerijos aukštąją diplomatinę mokyklą. Ją baigęs, komunistas J. V. Paleckis pradėjo diplomatinę karjerą Šveicarijoje, kur išsitarnavo iki sovietų ambasados šioje šalyje pirmojo sekretoriaus rango. Būtent ten jam 1971 metais ir gimė sūnus Algirdas.

Jau vien tai, kad gimė aukšto rango sovietinio diplomato, o vėliau – sovietinės Lietuvos partinės nomenklatūros atstovo šeimoje teikė A. Paleckiui kur kas daugiau galimybių, nei paprastiems jo vienmečiams. Juo labiau, kad jo tėvas J. V. Paleckis užėmė svarbias pareigas ne tik sovietmečiu (LKP CK užsienio ryšių skyriaus vedėjas, Kultūros skyriaus vedėjas, Ideologinio skyriaus vedėjas, galiausiai – savarankiškos LKP CK sekretorius), bet ir po Kovo 11-osios. Su savarankiškos LKP sąrašu patekęs Į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą vėliau jis grįžo į diplomatinę tarnybą – šį kartą jau nepriklausomai Lietuvai.

1993-aisiais buvęs LKP nomenklatūrininkas J. V. Paleckis tapo tuometinio prezidento Algirdo Brazausko patarėju užsienio politikos klausimais. Tuo pat metu jo patronas – buvęs LKP CK pirmasis sekretorius suteikė savo patarėjui nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriais rangą. Būtų naivu manyti, kad tokia J. V. Paleckio padėtis tik atsitiktinai sutapo su jo sūnaus Algirdo sėkme – šis, 1994-aisiais baigęs žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, iš karto atsidūrė Paryžiaus administravimo institute, kuriame metus krimto tarptautinių santykių mokslus.

Viršūnės ir nuopuoliai

Po to A. Paleckio karjera buvo itin greita ir sklandi. A. Brazausko globojamam jo tėvui einant Lietuvos Nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus pareigas Jungtinėje Karalystėje, A. Paleckis iš palyginti kuklių Užsienio reikalų ministerijos santykių su Europos Sąjunga skyriaus tarnautojo pareigų kaip mat peršoko į Lietuvos Respublikos misijos prie ES pirmojo sekretoriaus pareigas. Tėvui ambasadoriaujant Airijoje jis buvo paskirtas Užsienio reikalų ministerijos Vakarų Europos šalių skyriaus vedėju. Šiose pareigose A. Paleckis išliko ir J. V. Paleckiui tapus užsienio reikalų viceministru. Kol 2003-aisiais nepasuko į politiką, įstodamas (o ar galėjo būti kitaip?) į komunistų įpėdinės Lietuvos socialdemokratų partijos gretas. Bet ir tuomet A. Paleckio viražai jokio įtarimo dar nekėlė. Staigūs jo elgesio viražai prasidės maždaug po penkerių metų. Bet apie tai – kiek vėliau. O kol kas pažvelkime į Algirdo senelio J. Paleckio karjeros posūkius.

J. Paleckio valanda išmušė 1926-ųjų pavasarį, kai rinkimus į Trečiąjį seimą laimėjo socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai, prie kurių tuo metu buvo prisišliejęs būsimasis Stalino saulės nešėjas. Naujoji Seimo dauguma atšaukė karo padėtį, panaikino cenzūrą ir, žinoma, paskubėjo atsikratyti svarbiuose postuose įsitaisiusių krikdemų šalininkų. Taip savo posto neteko ir valstybinės naujienų agentūros ELTA direktorė Magdalena Avietėnaitė, į kurios vietą tų pačių metų vasarą buvo pakviestas tuomet dar Rygoje gyvenęs J. Paleckis.

Tai, kad naujasis ELTOS vadovas nei turi auštąjį išsilavinimą, nei moka užsienio kalbų, jį delegavusiems valstiečiams neatrodė rimta kliūtis. Lygiai kaip ir faktas, kad Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius, toli gražu nesimpatizavęs valdžią gavusiems kairiesiems, agentūros kolektyvui pristatė naująjį vadovą be didelio entuziazmo, leisdamas suprasti, kad J. Paleckis šias pareigas užėmė tik išimties tvarka.

Matyt, J. Paleckis ir pats nebuvo tikras dėl savo rytojaus, tad skubiai įstojo Į Kauno universiteto Humanitarinį fakultetą. Tiesa, mokslai truks tik tol, kad spirs būtinas reikalas – maždaug metus. Mat džiaugtis naujuoju postu J. Paleckiui teko neilgai: po pusmečio perversmą įvykdę tautininkai liaudininkų paskirtą direktorių išmetė lauk. Sunku pasakyti, ką tuo metu jautė nenusisekęs ELTOS vadovas, tačiau iš tolimesnių jo veiksmų galima spėti, kad pagieža jį nuskriaudusiems politiniams oponentams ir vis stiprėjanti antipatija jų režimui pamažu ėmė virsti priešiškumu visai valstybei. Kaip kitaip paaiškinti faktą, kad netrukus J. Paleckis pateko į vieną orbitą su atvirais Lietuvos nepriklausomybės priešais?

Pateko jis ten ne atsitiktinai, o visiškai sąmoningai, 1931 metais niekieno neįkalbinėjamas o grynai savo iniciatyva. Užmezgė ryšius su pogrindine Lietuvos Komunistų partija, ėmėsi aktyvios veiklos politinius kalinius remiančioje Lietuvos Raudonosios pagalbos organizacijoje, prokomunistinėje Butų nuomininkų draugijoje. Sovietams pradėjus formuoti savo penktąją koloną tarp inteligentų, busimas Lietuvos valstybės likvidatorius stačia galva pasinėrė į  jos branduoliu tapusios Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti veiklą.

Minėtą draugiją globojo ir dosniai rėmė SSRS pasiuntinybė Kaune. Atrodo, kad po diplomatine priedanga veikę sovietų žvalgybininkai padėdavo spręsti ir paties J. Paleckio finansines problemas. Vienas laisvės Alėjoje gyvenęs pulkininko Kazio Škirpos bičiulis prisimena, kad J. Paleckis nuolat skolindavosi pinigų iš daugybės pažįstamų, tačiau dažnai nepajėgdavo skolų grąžinti. Šiaip ar taip, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje kairysis žurnalistas jau nuolat mynė sovietų pasiuntinybės slenkstį. Atrodo, kad būtent šis slenkstis ir tapo riba, skiriančia kairiojo inteligento bravūrą nuo išdavystės. Dabar jau žinoma, kad dar trečiojo dešimtmečio pabaigoje J. Paleckis tapo apmokamu SSRS pasiuntinybės informatoriumi: mainais už finansinę paramą leidybai, jis teikė sovietų diplomatams žinias apie Lietuvos politikų veiklą ir kontaktus. Maža to – pasak to meto LKP CK sekretoriaus Vlado Niunkos, J. Paleckis vykdė ir kai kuriuos svarbiu šios nelegalios antivalstybinės partijos pavedimus.

Išpuoliai be pasekmių

Kokie tai buvo pavedimai, galėsime paspėlioti kiek vėliau, pažvelgę į J. Paleckio darbus. O dabar grįžkime prie įvykių, galimai paskatinusių jo anūko metamorfozę. Grįžęs iš Briuselio į Lietuvą A. Paleckis ryžtingai pasuko į politiką. Tiesa, iki gatvės politiko ir naftalininių komunistinių lozungų gaivintojo jam dar toli – kol kas viskas teka legalia socialdemokratine vaga. 2003-aisiais jis įsilieja į LSDP, tampa šios partijos spaudos tarnybos vadovu, dar po metų šios partijos sąraše patenka į Seimą. 2007-aisiais, partinėje hierarchijoje pakilęs iki LSDP Vilniaus skyriaus pirmininko pareigų, Seimo nario mandatą jis iškeičia į Vilniaus vicemero kėdę. Tačiau tai buvo ne visai tai, apie ką ambicingasis politikas svajojo, mat jis buvo minimas tarp socialdemokratų kandidatų į mero postą.

Tokios ambicijos ėmė virsti niekais po to, kai A. Paleckis, nesuderinęs to su socdemų vadovybe, pradėjo derybas dėl koalicijos su nušalintojo prezidento Rolando Pakso partija „Tvarka ir teisingumas“, kuriose A. Paleckis savo iniciatyva ėmėsi dalinti „tvarkiečiams“ postus. Štai tuomet šio veikėjo politinė karjera ėmė strigti. Įsižeidęs dėl to, kad vietoje išsvajoto posto gavo tik nuograužas, A. Paleckis iš vicemero kėdės ėmėsi kovoti su „elitu“, nevengdamas užsipulti ir savosios partijos vadovybės, dėl ko labai greitai buvo ištrenktas lauk ir iš LSDP ir iš vicemero pareigų. Nuo tos akimirkos J. Paleckio anūkas pasirinko gatvės rėksnių vedlio kelią. Panašiai, kaip ir jo senelis, tik šiam iki „politikos“ dar teko atlikti sovietinio propagandisto vaidmenį.

Taigi, grįžkime prie anksčiau paminėtų pavedimų, kurias J. Paleckis galėjo gauti iš sovietų pasiuntinybės. 1933 metais šioji organizavo jo kelionę į Maskvą, kur žinomo Lietuvos žurnalisto laukė ne tik turininga kultūrinė programa, bet ir ekskursijos į pramonės gigantus, o svarbiausia –  galimybė dalyvauti Centro Vykdomojo Komiteto posėdyje ir savo akimis pamatyti patį Josifą Staliną. Už šią kelionę J. Paleckis atsilygino knyga „SSRS mūsų akimis“, greitai tapusia bestseleriu. Toks visuomenės susidomėjimas visiškai suprantamas – žmonėms smalsu iš pirmų lūpų sužinoti apie gyvenimą uždaroje totalitarinėje valstybėje. Suprantama ir tai, kad nefasadinės sovietinio rojaus tikrovės šiame kūrinyje buvo nedaug  – J. Paleckis labai jau uoliai kartojo jam pateiktus propagandinius štampus.

To pakako, kad J. Paleckis būtų laikomas potencialiu sovietų įtakos agentu. Jo paslaugų labai prireikė ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kai dėl valdžios nesugebėjimo efektyviai veikti sudėtingoje tarptautinėje situacijoje Lietuvoje kils rimta politinė ir moralinė krizė. 1938 metų kovą Lietuvai priėmus Lenkijos ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo, taip ir neišsprendus Vilniaus klausimo, atmosfera visuomenėje vis labiau kaito. Būtent tuomet  J. Paleckiui buvo skirtas gatvės politikieriaus ir mitingų provokatoriaus vaidmuo.

„Apšilimui“ buvo pasirinktas Valstybės teatras. Čia, pasibaigus antrajam spektaklio „Samsonas ir Dalila“ veiksmui J. Paleckis netikėtai išrėžė publikai liepsningą kalbą, kurioje ne tik kritikavo A. Smetonos politiką bet ir pareikalavo kuo skubiau nuversti „fašistinį režimą“.  „Kruvinojo režimo“ atsakas neadekvatus –  nutraukti šių oratorinio meno pratybų niekas neskubėjo. Tik J. Paleckiui išsikvėpus, pasirodė du policininkai ir išvedė oratorių iš salės. Po poros valandų žurnalistas buvo paleistas, nepateikus jam jokių kaltinimų.

Pamatęs, kad valdžia labai jau tolerantiška viešiems jos kritikams, J. Paleckis tiek įsijautė, kad labai greitai pasijuto tikru revoliucionieriumi. 1939-aisiais, prieš pasirašant liūdnos atminties Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį, jis netgi kreipėsi į sovietų pasiuntinybę prašydamas patarti, kaip perimti valdžią ir sukurti vadinamąją „Lietuvos liaudies vyriausybę“. Didelei Maskvos draugo nuostabai, toks entuziazmas buvo sutiktas labai šaltai. J. Paleckis tuomet nė nenumanė, kad Kremlius rengia „teisėtą“ Lietuvos sovietizavimo scenarijų, kuriame jo tipo triukšmadariams vaidmenys kol kas nenumatyti. J. Paleckio ir jo kompanijos Maskvos emisarams prireiks šiek tiek vėliau.

O kol kas „maištininkui“ paliekamas tas pats provokatoriaus vaidmuo. Bene ryškiausią išpuolį su gatvės rėksnių kompanija jis surengė prie Prezidentūros, kur Vilniaus sugrįžimo Lietuvai proga vyko didelis mitingas. Jame pasirodęs J. Paleckis ėmė šaukti, kad lietuvių tauta už Vilnių turi būti dėkinga ne Lietuvos prezidentui, o Sovietų Sąjungai ir paragino visus žygiuoti prie sovietų pasiuntinybės.

Šį kartą J. Paleckis netgi nebuvo sulaikytas. Tai įvyko kiek vėliau, kai pasiuntinybėje pavaišinta šutvė susirinko parėkauti prie sunkiųjų darbų kalėjimo. Tos pačios dienos vakarą J. Paleckis buvo suimtas ir po trijų parų arešto išsiųstas į Dimitravo priverčiamojo darbo stovyklą. Tačiau nekenčiamas režimas savo priešo ten nelaikė nė trijų savaičių: gruodžio pradžioje J. Paleckiui pasiūloma per tris paras išvykti į pasirinktą užsienio valstybę. Maištininkas pasirinko Latviją, tačiau jau po mėnesio jam leista sugrįžti ir apsigyventi Kėdainių apskrityje.

Paslaptingi „skurdžiaus“ pinigai

„Tapęs esamo režimo belaisviu, aš dar labiau įsitikinau savo teisumu“, — laiške vidaus  reikalų ministrui Kaziui Skučui netrukus pareiškė J. Paleckis. „Esu užsispyręs, turiu savų įsitikinimų ir man nesvarbi karjera“, – po kelių dešimtmečių viename interviu pareikš ir jo anūkas Algirdas. Į savo senelį jis ims panėšėti ne tik pareiškimais, bet ir veiksmais.

2008-aisiais buvęs diplomatas ir socialdemokratų politikas pasirodė jau naujame amplua. Įkūręs partiją „Frontas“, jis su būreliu triukšmadarių ėmėsi organizuoti gatvės mitingėlius, gerokai pranokdamas savo senelį. Jei pastarasis apsiribojo tik parėkavimais prieš A. Smetoną ir jo valdžią, tai „frontininkų“ gatvės vaidinimuose plaikstėsi raudonos vėliavos, skambėjo antivakarietiški šūkiai, o visą šį cirką paslaugiai ištransliuodavo propagandinė Rusijos žiniasklaida.

Tiesa, vien tik gatvės politikavimu A. Paleckis neapsiribojo – pagal jo, o tiksliai sakant, jo šeimininkų planą „Frontas“ turėjo patekti ir į Seimą. Vis dėlto toks sumanymas neišdegė visuomenės palaikymo „frontininkai“, suprantama nesulaukė, o pats A. Paleckis prapylė rinkimus net ir iš pažiūros jam turėjusioje būti palankia Visagino – Zarasų rinkimų apygardoje. Maža to, A. Paleckis netruko persirieti su kitais savo partijos aktyvistais, o pats „Frontas“ tiesiog subyrėjo.

Bet ir ši aplinkybė neatšaldė „revoliucionieriaus“ įkarščio. 2009-aisiais A. Paleckis, susivienijęs su Lietuvos socialistų partijos marginalais įkūrė Socialistinį darbo frontą. Maža to, jis įsitraukė ir su Vladimirui Putinui artimo oligarcho Boriso Špigelio įkurtą organizaciją „Pasaulis be nacizmo“ ir netgi tapo jos prezidiumo nariu. Kaip tik tuomet prasidėjo A. Paleckio vojažai į Maskvą, kur jis buvo pristatomas kaip „Lietuvos komunistas“.  IR tai dar ne viskas: A. Paleckio figūra nuolat šmėžavo tarp kaimyninių šalių veikėjų ir organizacijų, įkūnijančių Rusijos „minkštąją galią“. Dėl to jam netgi buvo uždrausta atvykti į Estiją.

Bet viską vainikavo baudžiamąja byla pasibaigę A. Paleckio pareiškimai apie 1991 metų sausio 13-ąją. Tuomet, kartodamas sausio perversmininkų melą, šis veikėjas viešai pareiškė, jog tą tragišką naktį „savi šaudė į savus“. Už tai jis susilaukė 10,4 tūkst. litų baudos ir neteko 2004 metais Artūro Paulausko suteikto ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiaus.

Beje, baudą A. Paleckis sumokėjo iš karto, nepaisant to, jog visą laiką skelbėsi neturintis nuolatinių pajamų ir gyvenąs iš „iš vertimų bei kitos veiklos“. Bet tai dar smulkmena, palyginus su tuo, kad po garsiojo pareiškimo paslaptingai dingo kadaise jo paimta beveik pusės milijono litų paskola. Ar ne panašiai nutiko ir jo seneliui, kuris, prasidėjus vizitams į sovietų pasiuntinybę, nustojo bėgioti pas pažįstamus, kaulydamas paskolinti jam nors kiek pinigų?

Tiesa, J. Paleckiui Maskva atsilygino kur kas dosniau, nei jo anūkui: už pagalbą laidojant nepriklausomą mūsų valstybę senelis gavo (nors, pagal tuo metu galiojusią Lietuvos Konstituciją ir neteisėtai) likviduojamos šalies „prezidento“ postą. Nuo tos akimirkos jis tapo visų sovietų nusikaltimų bendrininku o kartais – ir vykdytoju, kaip nutiko neteisėtai suimant ir ištremiant į SSRS buvusį ministrą pirmininką Antaną Merkį ir užsienio reikalų ministrą J. Urbšį bei jų šeimas. Netrukus su jo sankcija į Maskvos Lubiankos kalėjimą išvežtas ir buvęs vidaus reikalų ministras Kazys Skučas, ir buvęs VSD direktorius Augustinas Povilaitis. O ką jau kalbėti apie tai, jog J. Paleckis savo parašu pradėjo rinkimus į vadinamąjį Liaudies Seimą, puikiai žinodamas, kad jis pirmuoju savo nutarimu likviduos nepriklausomą Lietuvą ir padarys ją Sovietų Sąjungos dalimi.

Pasirinkęs okupantų įrankio vaidmenį, jo atsisakyti J. Paleckis jo nei norėjo, nei galėjo. Prasidėjus karui, J. Paleckis pasitraukia į SSRS gilumą, o jam pasibaigus vėl pasodinamas į patogų LSSR AT Prezidiumo pirmininko kabinetą. „Vykdysime partijos nurodymus, tai pagrindinė mūsų darbo linija“, –  taip svarbiausias savo funkcijas jis paaiškins AT sekretoriui Juozui Naujaliui. Šis vėliau prisimins, kad  J. Paleckis nes nebeskaitydamas pasirašinės visus jam pakištus dokumentus, tarp jų – ir garsųjį 1957 metų nutarimą, uždraudusį iš tremties paleistiems lietuviams sugrįžti į tėvynę.

Formaliai aukščiausiame, bet jokios realios valdžios nesuteikiančiame sovietinės Lietuvos poste J. Paleckis išbuvo iki 1967 metų, o po to trejus metus ėjo dar aukštesnes, bet jau visiškai nieko nereiškiančias SSRS Tautybių Tarybos pirmininko pareigas. Kitaip, nei daugelis žinomų tarpukario Lietuvos inteligentų jis padarė viską, kad užsitikrintų sau patogią ir ramią senatvę, tačiau taptų vienų ryškiausių Lietuvos nepriklausomybės praradimo simbolių. O kokia „šlovė“ laukia jo anūko A. Paleckio, taip besilygiuojančio į valstybę pardavusį savo senelį? Jo istorijos epilogo dar teks palaukti.

Lietuvos žinios, 2019-01-04

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s