Čekistai prieš emigrantus – nuo grobimų iki kompromitavimo

AL-19-01-II-01

Po aktyvių pastarojo metų išpuolių prieš Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą ar  antisovietinio bei antinacinio pasipriešinimo dalyvį Joną Noreiką – Generolą Vėtrą, Lietuvos patriotų niekintojai vėl atsigręžė į vieną iš Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) kūrėjų Kazį Škirpą. Tokiuose išpuoliuose nėra nieko naujo – sukompromituoti emigracijoje atsidūrusius Lietuvos veikėjus mėgino ir sovietinis KGB.

„Hitlerio šuo“. Tokiais žodžiais rašytojas Marius Ivaškevičius išvadino Lietuvos karininką ir diplomatą Kazį Škirpą, kuris buvo ne tik Birželio sukilimą surengusio Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) įkūrėjas, bet ir pirmasis savanoris, 1919 metų sausio 1-ąją iškėlęs Lietuvos Trispalvę Gedimino pilies bokšte. Šiam įvykiui atminti Gedimino kalno papėdėje esanti gatvelė buvo pavadinta K. Škirpos alėja. Tačiau tai patinka ne visiems: seniai mirusio Lietuvos patrioto atminimą mėginama niekinti net ir 29-aisiais atkurtos nepriklausomybės metais.

„Tai kaip bus su Škirpos alėja? Visiems jau atrodo aišku, kad šitas Hitlerio šuo buvo žydų žudynių Lietuvoje šauklys ir bet kokie kiti jo nuopelnai dėl to nebetenka prasmės. Visiems aišku, kad žydai ir visas Vakarų pasaulis toliau mums badys pirštai į tą alėją, užuot investavę į Lietuvą pinigus. Visi viską supranta, bet nieko nedaro“, – socialiniame tinkle „Facebook“ šaukė rašytojas, už Lietuvos partizanus niekinantį romaną „Žali“ pernai pamalonintas nacionaline premija.

Palei Vilnią nusidriekęs akligatvis, tiksliau sakant, žmogus, kurio vardu jis vadinamas, pastaruoju metu tapo ir kitų mūsų antisovietinio pasipriešinimo niekintojų taikiniu. Štai Vilniaus miesto tarybos narys Markas Adamas Haroldas, pernai dėjęs visas pastangas nuplėšti nuo Vrublevskių bibliotekos pastato paminklinę lentą Generolui Vėtrai, savo asmeniniame tinklalapyje siekia ištrinti iš lietuvių atminties ir K. Škirpos vardą. Savo asmeniniame tinklalapyje tarybos narys ne tik pats kaltina K. Škirpą antisemitine propaganda ar mėginimais sukurti nacistinę Lietuvą, bet ir remiasi „tautos balsu“, pateikdamas įvairių žinomų veikėjų pasisakymus, kuriuose pritariama jo pozicijai arba bent jau abejojama, ar LAF kūrėjas tikrai vertas atminimo įamžinimo. Kaip čia neprisiminti „darbo žmonių laiškų“ ar peticijų, kuriuos sovietiniais metais organizuodavo KGB, siekdamas formuoti nepalankią viešąją nuomonę apie Lietuvoje veikiančius antisovietinio pasipriešinimo dalyvius ar aktyvius emigrantus, nepamiršusius Lietuvos laisvės bylos.

 

Nepavykęs čekistų planas

 

Prie K. Škirpos mes dar sugrįšime, bet pirma prisiminkime, kad kompromituoti LAF narius, Birželio sukilėlius ir kitus į Vakarus pasitraukusius žymesnius prieškario veikėjus, neatsisakiusius Lietuvos laisvinimo veiklos sovietinis saugumas  pradėjo 6-ojo dešimtmečio viduryje. Kaip tik tuomet žlugo 1953 metų kovą MGB patvirtintas planas užverbuoti, o nepavykus – nužudyti septynis Vakarų Vokietijoje gyvenusius lietuvių politinius emigrantus.

Apie Aleksandro Slavino vadovautos sovietinės žvalgybos Berlyno grupės surengtą emigrantų medžioklę, prasidėjusią tuoj po karo, jau esame išsamiai pasakoję. Tad šį kartą tik prisiminkime, kad 1953-ųjų kovą, jau po Josifo Stalino mirties, čekistų taikiklyje atsidūrė septyni tarpukario Lietuvos veikėjai, tarp kurių atsidūrė Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas Mykolas Krupavičius, vienas iš Birželio sukilimo vadų Leonas Prapuolenis, Vokietijos lietuvių bendruomenės krašto valdybos pirmininkas Pranas Zundė, ir buvęs Jėzuitų gimnazijos direktorius Johanas Kippas. Tuomet į Berlyno grupės sudėtis buvo išplėsta dar keliais nariais, tar kurių bene ryškiausias buvo profesionalus galvažudys, buvęs vokiečių kareivis, o vėliau – MGB agentas-smogikas Rudolfas Ottingas, operatyviniu slapyvardžiu „Balandis“.

Įgyvendinti plano A. Slavinui ir jo smogikams taip ir nepavyko – iš viso septyneto užverbuoti pavyko tik buvusį Lietuvos kariuomenės karininką Joną Kupstą, ir tai tik todėl, kad verbavimui buvo panaudota Lietuvoje gyvenusi jo žmona – KGB agentė „Josifovna“. O galutinį operacijos žlugimą lėmė pats R. Ottingas, nusprendęs daugiau nekišti galvos į kilpą ir prisidavęs Vakarų Vokietijos kontržvalgybai.

Kaip jau minėjome, žlugus šiai operacijai ir daugumai jos buvusių taikinių pasitraukus į JAV, MGB nutarė atsisakyti tokių drastiškų kovos su emigrantais metodų. Dabar nutarta neutralizuoti juos kitokiu būdu, kompromituojant šiuos veikėjus Vakarų valstybių valdžios institucijų ir kitų emigrantų akyse.

Viena iš svarbiausių kompromitavimo priemonių buvo mėginimai apšaukti kai kuriuos JAV įsikūrusius lietuvius karo nusikaltėliais, ne tik bendradarbiavusiais su naciais, bet dalyvavusiais masinėse žydų žudynėse. Reikia pripažinti, kad šios akcijos, kiršinančios JAV lietuvių ir žydų organizacijas, sulaukė atgarsių ne tik aštuntajame dešimtmetyje. Tie atgarsiai girdimi ir šiandien, prabėgus kone trims atkurtos nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiams.

Kaip vieną iš tokių atgarsių kaip tik ir galima minėti K. Škirpos atvejį. Tiems, kurie sieja šio karininko ir diplomato vardą su nacių vykdytomis žydų žudynėmis ir šiandien nė motais, kad K. Škirpa karo metais Lietuvoje apskritai nebuvo. 1940-ųjų rudenį Įkūręs Berlyne LAF ir Birželio sukilėlių paskirtas Laikinosios Lietuvos vyriausybės vadovu, buvęs karininkas ir Lietuvos pasiuntinys Berlyne tuoj pat nusiuntė raštą Adolfui Hitleriui, reikalaudamas nedelsiant leisti jam vykti į Lietuvą. Vietoj atsakymo atėjo ginkluoti gestapininkai ir paskirtasis ministras pirmininkas buvo įkalintas namuose. 1944-aisiais, karui jau einant į pabaigą, K. Škirpa įteikė Reicho vadovybei memorandumą, siūlantį perduoti okupuotos Lietuvos valdymą lietuvių sudarytai Vyriausybei. Už tai buvęs Lietuvos pasiuntinys buvo suimtas ir iki karo pabaigos laikomas internuotų asmenų stovykloje, iš kurios jį išlaisvino amerikiečiai.

Klausdami savęs, iš kur semiasi įkvėpimo Lietuvai nusipelniusių Lietuvos žmonių niekintojai, turime prisiminti, kad tiek K. Škirpa, tiek kiti į Vakarus pasitraukę lietuviškų organizacijų veikėjai su žydų žudynių organizavimu ir visais įmanomais nacių karo nusikaltimais buvo siejami knygose, laiškuose ir brošiūrose, kurias JAV laikraščiams anonimiškai siuntinėjo sovietinis KGB. Be to, sovietų žvalgyba, kurios rankos pasiekti Vakaruose įsikūrusius lietuvių politinius emigrantus buvo per trumpos, atakuodavo ir įvairių šalių institucijas, siųsdama neva jų karo metais padarytus nusikaltimus įrodančius dokumentus, tikėdamasi, kad vienas kitas iš šių žmonių bus išduotas sovietinės Lietuvos teismui.

 

„Sukelti įtampą ir nepasitikėjimą“

 

Tokių mėginimų smaigalyje visų pirma atsidūrė aktyvesni Birželio sukilėliai, LAF veikėjai bei Lietuvos laikinosios vyriausybės nariai. KGB taikytus kompromitavimo metodus tyrinėjusi istorikė Kristina Burinskaitė savo darbuose greta tarp sovietų žvalgybos taikinio K. Škirpos mini 1941-aisiais Kauno burmistro pareigas ėjusį antinacinės rezistencijos dalyvį Kazimierą Palčiauską, Laikinosios Vyriausybės vadovą Juozą Ambrazevičių, Jurgį Bobelį Kauno komendantą nacių okupacijos metu Kauno komendanto pareigas ėjusį Jurgį Bobelį, Laikinosios vyriausybės įgaliotinis Vilniaus miestui ir sričiai teisės klausimais Stasį Žymantą-Žakevičių ir kitus asmenis. Svarbiausias čekistų tikslas buvo su karo nusikaltimais susieti įtakingesnius užjūrio lietuviškų organizacijų veikėjus. Nors kai kurie iš jų vokiečių okupacijos metais iš tiesų dirbo lietuviškose savivaldos institucijose, kurios negalėjo prieštarauti nacių vykdomai politikai, net ir pats KGB pripažino neturintis jokių įrodymų apie šių žmonių karo metais padarytus nusikaltimus.

Nepaisant to, mėginimų sukompromituoti lietuvių organizacijų veikėjus nesiliovė. Čekistai ir toliau vykdė 1968 metų rugsėjo 12-ąją pasirašytą LSSR KGB įsakymą Nr. 0051, kuriame nurodoma siekti „sukelti įtampą ir nepasitikėjimą tarp išeivių ir kitaip pakenkti jų veiklai, kartu priverčiant JAV specialiąsias tarnybas apgalvoti tolesnį bendradarbiavimą su lietuvių emigrantų organizacijomis“. Iš vėlesnių sovietinio saugumo dokumentų matome, kad tai nebuvo vietos čekistų iniciatyva – ji buvo planuojama ir koordinuojama iš Maskvos. Štai 1981-ųjų spalio 12-osios SSRS KGB telegramoje LSSR KGB 1-ajam skyriui nurodoma išeivijos organizacijų narius Vakarų šalių visuomenei rodyti kaip karo nusikaltėlius ir teroristus.

Išeivių kompromitavimo akcijos itin suaktyvėjo po 1979-ųjų, kuomet prie JAV Teisingumo ministerijos buvo įkurtas Specialiųjų tyrimų skyrius, skirtas organizuoti karo nusikaltėlių paieškai ir jų teismams. Reikia pripažinti, kad ši institucija dažnai rėmėsi KGB pakištais dokumentais, kurių autentiškumo patikrinti nebuvo įmanoma. Remiantis sovietų pateikta informacija, kai kuriems lietuviams netgi buvo atimta JAV pilietybė. Taip, pavyzdžiui Treblinkos koncentracijos stovykloje sargybiniu tarnavęs Liudas Kairys buvo deportuotas į Vokietiją, kur jam vis dėlto nebuvo pareikšti jokie kaltinimai dalyvavus civilių žudynėse ar kituose karo nusikaltimuose.

Kompromituodamas lietuvius išeivius KGB siekė ir dar vieno tikslo – įkalti pleištą tarp antisovietiškai nusistačiusių Amerikos lietuvių ir žydų organizacijų.  Taip įtakinguose JAV dienraščiuose „New York Times“ ir „Chicago Tribune“ pasirodę straipsniai, kuriuose kalbama apie tai, jog lietuviai turėtų prisiimti kolektyvinę atsakomybę už holokaustą. Tokios akcijos iš tiesų sukėlė tam tikrų įtampų tarp išeivijos lietuvių ir žydų  bendruomenių. Ne tik JAV, bet ir Brazilijos ir Kanados žydų spauda ėmėsi kaltinti lietuvius jų tautiečių žudynėmis, tuo tarpu kai kurie lietuviai išeiviai rodė pirštu į žydus, sakydami, kad šie bendradarbiavo su sovietiniais okupantais, trėmė lietuvius ir grobė jų turtą. Vis dėlto plataus masto lietuvių ir žydų konfrontacijos užjūryje pavyko išvengti: VLIK-o posėdžiuose ir kituose išeivių susibūrimuose nutarta „apmalšinti savo aistras […] ir nesileisti vedžiojamiems KGB agentų už nosies“. Deja, reikia pastebėti, kad KGB paskleistas užkratas visiškai nedingo – kolektyvinės lietuvių atsakomybės tema ir šiandien pasirodo kai kurių Lietuvos veikėjų pasisakymuose.

 

Puolimas prieš V. Sidzikauską

 

Tiesa, kaltinimai dalyvavus karo nusikaltimuose buvo ne vienintelė KGB priemonė kovoje su lietuvių politiniais emigrantais – kai kurių apkaltinti bendradarbiavus su naciais buvo tiesiog neįmanoma. Tarp tokių lietuvių buvo žymus diplomatas Valcovas Sidzikauskas, kurio daliai kadaise teko sunkiausios ir atsakingiausios misijos. Tarp jų – ir kova dėl Klaipėdos krašto priskyrimo Lietuvai ir mūšiai su vokiečiais dėl uostamiesčio statuso Hagos tribunole.

Šito naciai V. Sidzikauskui negalėjo atleisti. 1940-aisiais per plauką ištrūkusį iš NKVD pinklių, išvengusį Sibiro lagerių ir pabėgusį į Vokietiją buvusį diplomatą kaip mat suėmė gestapas. Po kurio laiko įkalintam Soldau stovykloje V. Sidzikauskui jos viršininkas perskaitė tokį Vyriausiosios Reicho saugumo valdybos vado Reinhardo Heydricho įsakymą: “Sidzikauskas veikė prieš Vokietiją ir pagrįstai įtariama, kad paleistas į laisvę, jis gali pakenkti vokiečių tautos ir reicho interesams.“ Naciai neatleido V. Sidzikauskui nei už Hagą, nei už Klaipėdą. Reicho priešas turėjo žūti. Taigi už Lietuvos interesus kovojęs diplomatas tapo vienos baisiausių mirties stovyklų – Aušvico kaliniu Nr. 24477.  tačiau likimas V. Sidzikauskui buvo palankus. Seni bičiuliai iš Vokietijos užsienio reikalų ministerijos rado kelius pas vidaus reikalų ministrą Heinrichą Himmlerį ir po 20 mėnesių trukusio pragaro buvęs diplomatas 1942-aisiais buvo paleistas iš Aušvico. Jam leista apsigyventi Berlyne policijos priežiūroje.

1950-aisiais persikėlęs į JAV, V. Sidzikauskas aktyviai pasinėrė į Lietuvos laisvinimo veiklą vadovavo Lietuvos laisvės komitetui, Lietuvos delegacijai Pavergtųjų Europos tautų seime , pirmininkavo Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui (VLIK). Naivu būtų manyti, kad KGB nemėgins nukenksminti tokio aktyvaus ir įtakingo emigracijos veikėjo. Tam buvo panaudotas dar vienas čekistų pamėgtas kompromitavimo būdas – apšaukti V. Sidzikauską KGB agentu ir taip sukelti kitų emigrantų nepasitikėjimą juo.

Kaip tik tuo metu prisimintas mūsų jau minėtas R. Ottingas – agentas „Balandis“. Apie tai, kad „Balandis“ prisidavė Vakarų Vokietijos saugumo tarnybai ir dabar ramiai dirba savo gimtojo miestelio policininku, sovietiniai čekistai sužinojo 1960-ųjų spalį. Tiesa, ryšių su buvusiais šeimininkais jis pradėjo vengti kiek anksčiau. 1959-aisiais jam suklastotą pasą kita pavarde atvežęs KGB agentas „Bagdonas“ – Lietuvos kariuomenės generolo Stasio Zaskevičiaus sūnus Algimantas Zaskevičius – iš Vokietijos grįžo nieko nepešęs: Bagdonas kategoriškai nepakluso jo prašymui atvykti į Berlyną. 1960-ųjų pavasarį jis ignoravo kvietimą atvykti į Rytų Vokietiją, o tų pačių metų rudenį – į Vieną.

Akivaizdu, kad „Balandis“ paklausė Vokietijos kontržvalgybininkų patarimo nutraukti bet kokius ryšius su KGB pasiuntiniais. Iš tokio patarimo matyti, kad panaudoti buvusio čekistų parankinio dvigubiems žaidimams vokiečiai neketino, mat „Balandis“, gerai mokėjo tik žudyti, ir dideliu protu nepasižymėjo. Tuo tarpu čekistai savo buvusio agento nutarė visai nenurašyti, o panaudoti jį kaip dezinformacijos kanalą ir kompromitavimo įrankį. Tereikėjo tik apsimesti, kad KGB nieko nežino apie „Balandžio“ atgailą ir vis dar juo pasitiki.

Taip 1961 metų gruodžio 25-ąją LSSR KGB kabinetuose gimė gudrus ir suktas planas – sukompromituoti V. Sidzikauską, sukeliant įtarimą, kad pats lietuvių organizacijų aktyvistas Vakaruose vykdo KGB užduotis. Iš šio plano matyti, kaip čekistai pasinaudojo 1961-ųjų rugsėjį įvykusią Europos pavergtųjų tautų asamblėjos pirmininko V. Sidzikausko kelionė į Vokietijoje vykusią jos sesiją ir jo apslankymas Bonoje. Vykdydamas šį planą, KGB nusiuntė „Balandžiui“ užmegzti ryšį su V. Sidzikausku ir perduoti jam nurodymą nevykti į Boną dėl sudėtingos situacijos. Iš tokio nurodymo „Balandis“ turėjo suprasti, kad V. Sidzikauskas – KGB agentas. Be to, Balandžiui nurodyta užmegzti ryšį ir su kitu „apsišvietusiu“ savo agentu Volfu. „Kadangi VFR organai žino, kad Volfas mūsų agentas, mūsų pastangos užmegzti ryšį su juo įtikins juos, kad mes per Balandį iš tikro palaikome ryšį su mūsų užsienio agentūra. Tai privers VFR kontržvalgybą norima mums kryptimi žiūrėti ir į mūsų užduotį Balandžiui dėl Sidzikausko. „Visa tai, turint galvoje ir Sidzikausko politinio aktyvumo sumažėjimą, gali sukelti vokiečių ir amerikiečių saugumo organų abejonę jo santykių su jais nuoširdumu ir įtarti turint ryšius su mumis“, rašoma Lietuvos SSR čekistų Maskvai nusiųstame rašte.

Visiškai sukompromituoti V. Sidzikausko nepavyko, nors KGB savo operaciją panaudotą kaip sėkmingą, mat jos „objektas“ tuomet nebuvo išrinktas pavergtųjų Europos tautų seimo pirmininku. Vis dėlto džiūgauti čekistams nebuvo jokio pagrindo – 1964-aisiais V. Sidzikauskas pradėjo vadovauti aršiausia antisovietine organizacija laikytam VLIK‘ui ir šiose pareigose išbuvo dvejus metus. Galiausiai jis vis dėlto buvo išrinktas vadovauti pavergtųjų Europos tautų seimui.

Vis dėlto tariamo V. Sidzikausko bendradarbiavimo su sovietų saugumu šleifas išliko ilgam. Dar ir šiandien KGB dokumentus skelbiančiame tinklalapyje kgbveikla.lt galima rasti duomenis iš agentų bylų registracijos žurnalo. Juose nurodoma, kad V. Sizdikauskas, o kitaip – agentas „Inelligent“ su NKVD bendradarbiavo nuo 1940-ųjų gruodžio, o 1941 metų vasarį iš agentūrinio tinklo pašalintas, nes pasitraukė į Vokietiją. Tuo tarpu pats V. Sidzikauskas prisiminimuose tvirtina, kad čekistų mėginimai jį užverbuoti nebuvo sėkmingi. Jis esą atsisakė pasirašyti enkavėdisto pakištą pasižadėjimą, o po kurio laiko gavęs iš paties Kauno NKVD viršininko Piotro Gladkovo dvi savaites apmastymams, nutarė daugiau nebebandyti likimo ir bėgti į Vokietiją. Taigi visai tikėtina, kad agento byla buvo sudaryta nepaisant V. Sidzikausko atsisakymo bendradarbiauti ir laikantis tam tikrų NKVD biurokratinių taisyklių.

 

Čekistinės „Butaforijos“  taikiniai

 

V. Sidzikauskas nebuvo vienintelis tarpukario Lietuvos veikėjas, kurį mėginta sukompromituoti tokiu būdu. Per agentą „Balandį“ vykdytoje operacijoje „Butaforija“ čekistai bandė prikabinti KGB agento etiketę. Panašiai buvo mėginama sukompromituoti vieną iš LAF steigėjų o vėliau – VLIK veikėją Petrą Karvelį ir buvusį Lietuvos karininką bei Birželio sukilimo dalyvį Juozą Venckų. Pastarojo atžvilgiu netgi griebtasi klastočių – taip atsirado neva jo sovietinei žvalgybai siųsti pranešimai.

Verta pastebėti, kad mėginimai prikabinti aktyviems emigracijos veikėjams KGB uodegą davė kur kas menkesnių rezultatų, nei jų susiejimas su naciais ir holokaustu. Iš to meto diskusijų išeivijos spaudoje matyti, kad Amerikos lietuviai neblogai suprato iš kur kyla tokios insinuacijos. Todėl vargu ar rastume ryškesnį pavyzdį, kad išeivis su kabinama KGB agento etikete būtų visiškai nutraukęs savo visuomeninę veiklą. Ir apskritai kompromitavimo akcijos labiau pasiteisino okupuotoje Lietuvoje, kurioje KGB šmeižtams tiesiog nebuvo viešos alternatyvos, nei Vakaruose, kur puolamas veikėjas turėjo visas galimybes paneigti dezinformaciją. Bet teisintis ir aiškintis teko ne vienam. Tarkime, K. Burinskaitės minimas VLIK‘o pirmininkas M. Krupavičius buvo priverstas ilgokai kratytis jo vadovaujamai organizacijai primesto ryšių su JAV specialiosiomis tarnybomis šleifo, o dalyvavimo holokauste kaltintas kunigas Zenonas Ignatavičius dėl šmeižto kampanijos netgi norėjo nutraukti savo veiklą.

Atrodytų, kad prasidėjus Michailo Gorbačiovo erai, KGB vykdytoms melo, dezinformacijos ir kompromitavimo kampanijoms turėjo ateiti galas, mat, sovietinei vadovybei pradėjus vykdyti viešumo politiką ir atsiradus daugybei nuo valdžios nepriklausančių informacijos šaltinių, senieji čekistiniai metodai nebegalėjo būti bent kiek efektyvūs. Tačiau bent jau Lietuvoje niekas iš esmės nepasikeitė. Į lietuvių emigraciją, o juolab į tokią organizaciją kaip VLIK, čekistai ir toliau žiūrėjo kaip į savo pikčiausią priešą.  Tai matyti iš LSSR KGB pirmininko Eduardo Eismunto rašto LKP CK, parengto 1989 metų spalio 10 dieną, likus vos penkiems mėnesiams iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. „Mūsų nuomone ,
VLIK’as tebelieka viena reakcingiausių lietuvių išeivijos organizacijų, kurstančių nacionalinę nesantaiką Lietuvoje ir skatinančių respubliką išstoti iš TSRS“.

Nepasikeitus požiūriui, nepasikeitė ir KGB veiklos prieš išeivijos veikėjus metodai. Nauja buvo nebent tai, kad kompromitavimas dabar imtas vadinti „kontrpropaganda“. Tam iš palėpių ištrauktos seni propagandiniai triukai, tarkime,  1976-aisiais išleista ir jokio poveikio nepadariusi knyga „Išdavystės keliu“ , kurią planuota dar kartą išleisti lietuvių ir anglų kalbomis. Vis dėlto šiame fronte atsirado ir kai kas nauja – atgimimo metais į šipulius subyrėjus sovietinei Lietuvos istorijos versijai, KGB mėgino perimti iniciatyvą organizuoti leidinius, kuriuose prieškario Lietuva, sovietinė okupacija, pokario rezistencija ir jos dalyviai būtų piešiami tokiomis spalvomis, kokiomis jas šiandien piešia Rusijos propaganda. Deja, ne vien tik ji, bet ir savąsias istorijos versijas siūlantys kai kurie čia paminėti ir nepaminėti Lietuvos veikėjai.

Lietuvos žinios, 2019-01-18

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s