Antanas Šilius: čekistas, gelbėjęs aukas

AL-19-02-I-02

1946-ųjų kovą NKGB kabinetuose buvo atversta neeilinė byla. Jos pagrindiniu įtariamuoju tapo saviškis – čekistas, mėginęs gelbėti taikiniais pasirinktus žmones nuo suėmimų ir sumokėjęs už tai savo gyvybe.

1946 metų kovo 5-ąją, artėjant aštuntai vakaro, link MGB pastato sparčiu žingsniu eina jaunas vyriškis čekistų leitenanto uniforma. Pasirodęs tarnybos vietoje, jis ketina parengti komandiruotės dokumentus savo vadovui – MGB kulto skyriaus viršininkui vyresniajam leitenantui Juozui Petkevičiui, kuris rytoj turi vykti į Kauną. Tai būtų pati paprasčiausia užduotis, jei ne viena aplinkybė – J. Petkevičiaus jau pusdienį nebėra tarp gyvųjų. Komandiruotę parengti turintis leitenantas Antanas Šilius ne tik žino šį faktą – jis pats yra savo viršininko mirties priežastis. O komandiruotės pažymėjimą išrašyti jaunesnysis leitenantas eina tik todėl, kad bent jau tą vakarą niekas neįtartų apie šį ypatingą įvykį.

  1. Šilius, ramiai eidamas pro NKGB pastato duris nė nenujaučia, kad jo priedanga nieko neverta. Mat prieš tai jo nuomojamo buto Ankštosios gatvės 12-jame name šeimininkė Jadvyga Šablinska ir jos duktė Bronislava, grįžusios namo, pastebėjo nerimą keliančių ženklų: valgomajame nulaužta vazone ant palangės augusi gėlė, ant grindų mėtosi nuo karnizo nuplėšta šlapia užuolaida, ant sofos gulintis lininis užtiesalas taip pat permirkęs vandeniu. Toliau – dar baisiau: užėjusi į nuomininkų A. Šiliaus ir NKGB vertėjo Petro Brazausko kambarį, šeimininkė pirmiausia pamato prie durų numestą skudurą ir šlapias, neseniai plautas grindis, kuriose vis dar raudonuoja kraujo dėmės. Dar keisčiau, kad jos pačios kambaryje mėtosi tai, ko čia būti niekaip negalėjo – ryšulėlis su J. Petkevičiaus dokumentais. Toks vaizdas nežada nieko gero, tad persigandusi šeimininkė tuoj pat siunčia dukrą pranešti apie viską NKGB.

Kelias nuo Ankštosios gatvės iki NKGB rūmų netolimas – vos kelios minutės pėsčiomis. Tad kol vieni čekistai apklausė liudytoją, kiti jau buvo A. Šiliaus nuomojamame bute. Iš to, ką jie ten pamatė, buvo akivaizdu – čia vyko grumtynės, todėl nedelsiant pradėta abiejų nuomininkų paieška. Tuo tarpu A. Šiliaus ir ieškoti niekur nereikėjo – beveik tuo pat metu jis pats pasirodė NKGB pastate. Taigi, beliko iškviesti jį pas saugumo ministro pavaduotoją ir čia pat, pareigūno kabinete, sulaikyti.

Neilgai truko ir P. Brazausko paieška. Jį čekistai sučiupo Žvėryne, pažįstamų merginų bute. Čia įsiveržę septyni automatais ginkluoti saugumiečiai veikė taip greitai, kad P. Brazauskui neliko jokių galimybių pasipriešinti. Juolab, kad jo paties pistoletas drauge su miline ramiai ilsėjosi spintoje.

Tačiau tuo suėmimų grandinė nesibaigė – praėjus keturioms dienoms nuo A. Šiliaus arešto, kovo 9-ąją, buvo sučiupta su A. Šiliumi bendravusi ir nužudymo metu jo bute buvusi studentė Anastazija Kanoverskytė. Kovo 14-ąją suimta poetė Stasė Niūniavaitė Drevinis, o kovo 21-ąją į čekistų nagus pateko dar vienas jų bendradarbis –  A. Šiliaus bičiulis Romualdas Jablonskis. Taip prasidėjo byla, po pusmečio trims jos dalyviams pasibaigusi mirties nuosprendžiais, o kitiems – ilgais metais lageriuose. Tiesa, karinio tribunolo nuosprendis – sušaudyti – bus įvykdytas tik A. Šiliui ir P. Brazauskui – bendrininkavimu su jais kaltintai A. Niūniavaitei jis bus pakeistas dvidešimčia metų katorgos. Tuo tarpu buvusiems čekistams tokios malonės tikrai nebuvo galima tikėtis – jie buvo pripažinti kaltais ne tik dėl teroro akto bet ir dėl sovietinės tėvynės išdavimo bei ardomosios veiklos pačioje MGB.

Kad ir kaip būtų, centrine šios istorijos figūra vis dėlto buvo A. Šilius, kuris ne tik likvidavo represijų prieš sovietų valdžiai neparankius asmenis organizatorių J. Petkevičių, bet ir perspėdavo čekistų teroro aukas apie gresiančius suėmimus bei atskleisdavo slaptuose savo viršininko sąrašuose esančių NKGB agentų pavardes. Tarp žymesnių A. Šiliaus persergėtų žmonių buvo vyskupas Vincentas Borisevičius, o tarp žymesnių NKGB šnipų – poetas Kostas Kubilinskas, vėliau susitepsiąs rankas partizano ir poeto Broniaus Labensko-Kariūno krauju ir pražudysiąs dar 15 laisvės kovotojų.

Tad kas iš tiesų buvo A. Šilius? Kodėl jis, čekistas, rizikuodamas gyvybe, mėgino gelbėti MGB represijų aukas? Ar jis veikė savo iniciatyva, ar buvo susijęs su ginkluotu antisovietiniu pogrindžiu? Kaip ir kodėl šis jaunas žmogus pateko į čekistų gretas ir kaip jose rado savo bendraminčių? Ir pagaliau kodėl, neblogai žinodamas MGB galimybes ir veiklos metodus, taip nevykusiai mėgino išgelbėti pats save? Pamėginkime atsakyti į šiuos klausimus, pradėdami nuo A. Šiliaus kelio į sovietinį saugumą.

 

Keisti pasirinkimai

 

Sunku būtų tvirtinti, kad čekistų gretose A. Šilius atsidūrė visiškai ne savo valia – vienaip ar kitaip, tai lėmė jo ankstesni pasirinkimai. 1945-ųjų pavasarį baigęs gimnaziją ir mėgindamas išvengti mobilizacijos į Raudonąją armiją, jis nutarė stoti į milicijos mokyklą, o tam reikalui per tėvų pažįstamus netgi apsirūpino labai gera Telšių apskrities komunistų partijos komiteto charakteristika.

Toks sprendimas, padarytas tada, kai daugelis A. Šiliaus bendraamžių, nenorėjusių tarnauti okupantui, rinkosi kelią į mišką, gali atrodyti keistai. Ypač turint galvoje tai jog gimnazijoje jis priklausė tiek tautinėms, tiek katalikiškoms moksleivių organizacijoms, paskatintas dėdės kunigo patarnaudavo mišioms, o 1940-aisiais, sulaukęs keturiolikos, savo akimis matė pirmųjų masinių trėmimų baisumus, prie kurių prisidėjo ir tuometinė milicija, ir Rainių žudynių aukas, kurių krauju susitepė  tiesioginiai represijų prieš lietuvių tautą vykdytojai  enkavėdistai. –. Nepaisant to, A. Šilius vis dėlto sutiko apsivilkti čekisto uniformą.

Atsitiko tai tuomet, kai pretendento į milicijos mokyklą charakteristika susidomėjo Telšių MGB viršininkas, ieškojęs kandidatų į sovietinių saugumiečių eiles. Jis ir pasiūlė vaikinui važiuoti į Vilniuje rengiamus MGB karininkų kursus. A. Šilius nedvejodamas sutiko. Jo apsisprendimas nesusvyravo ir po pokalbio su savo pažįstamu Zenonu Žilevičiumi, vokiečių okupacijos metais dirbusiu Telšių geležinkelių policijoje, o dabar pasitraukusiu į nelegalų gyvenimą. Šis A. Šiliui pasakė, kad, jo nuomone, geriau jau būtų eiti tiesiai į mišką pas partizanus.

Kodėl dvidešimtmetis vis dėlto nutarė tapti čekistu, galime spręsti vien iš vėlesnių jo apklausų protokolų. Tuomet tardytojui jis aiškins visą laiką buvęs antisovietinių pažiūrų, o tarnybą MGB pasirinkęs tik todėl, jog tikėjęs gandais, kad labai greitai Vakarų valstybės privers sovietus grąžinti Lietuvai nepriklausomybę, tad dabar tereikia tik keletą mėnesių išlaukti. Turint galvoje, kad per tardymus A. Šilius pripasakos apie save ir visiškai nebūtų dalykų – tarkime, kad jis priklausęs pogrindinei Lietuvos laisvės armijai (LLA), mes tegalime patys spręsti, ar tikėti jo pasirinkimo motyvais, ar ne. Tačiau tai, ko vos ne nuo pat pirmųjų tarnybos dienų ėmėsi čekisto uniforma vilkintis lietuvis, visgi neleidžia abejoti jo priešiškumu sovietams ir jų saugumo vykdytoms represijoms.

Gruodžio mėnesį baigęs kursus, A. Šilius buvo paskirtas NKGB 2-ojo skyriaus 2-ąjį poskyrio operatyviniu įgaliotiniu. Šis padalinys, dar vadintas kulto skyriumi, kadangi užsiėmė dvasininkų persekiojimu. Šis paskyrimas poskyrio viršininkui buvo lemtingas lygiai taip pat, kaip ir jo pavaldiniui. Tuo pat metu susiklostė ir daugiau aplinkybių, nulėmusių šios istorijos dalyvių likimus.

 

Akistata su agente

 

Pradėjęs dirbti NKGB, A. Šilius išsinuomojo butą Ankštosios gatvės 12-jame name, kuriame įsikūrė ir jo čekistinių kursų bendramokslis o dabar – NKGB Tardymo valdybos vertėjas P. Brazauskas. Jei ne ši aplinkybė, pastarasis gal ir nebūtų įpainiotas į bylą, kainuosiančią jam gyvybę. O tuomet du jauni vyrai netruko susibičiuliauti – kartu eidavo pasivaikščioti ar pasižiūrėti filmo, kartu lankėsi pas Žvėryne gyvenusias P. Brazausko pažįstamas merginas ir, žinoma, nevengdavo atviresnių pokalbių, nes vienas kitu visiškai pasitikėjo. Abu dalindavosi mintimis apie tai, kad bodisi tarnyba NKGB ir apie tai, kad sovietų valdžia Lietuvoje greitai ir neišvengiamai žlugs ir kad tuomet bus galima pradėti naują gyvenimą.

Tiesa, nei vienas nei kitas savo viršininkams kol kas nekėlė įtarimų. Vis dėlto A. Šiliui kurį laiką rimtesnės užduotys nebuvo patikimos: iš pradžių jis tik degino nereikalingus dokumentus ir susiūdavo senas ištrupėjusias bylas. Ir tik po kurio laiko jaunas karininkas pirmą kartą gavo į rankas penkių agentų, su kuriais jam teks dirbti, bylas. Viena iš šių agentų buvo universiteto studentė A. Kanoverskytė. Čekistai šią merginą prieš jos valią užverbavo, pasinaudodami jos laišku Svėdasų kunigui, kuriame šioji apgailestauja, kad Gedimino pilies bokšte plaikstosi ne trispalvė vėliava.

To užteko, kad A. Kanoverskytė būtų pričiupta už „antisovietinę“ veiklą. Tad vieną vėlų vakarą einanti gatve ji buvo sulaikyta ir nuvesta į NKGB pastatą. O čia merginai buvo pasiūlyti du variantai – arba sutinki su mumis bendradarbiauti, arba iš čia nebeišeisi ir keliausi į lagerį. Mirtinai išsigandusi A. Kanoverskytė pasirašė pasižadėjimą teikti čekistams informaciją, nors to daryti neketino, tikėdamasi kaip nors išsisukti.

Viltį, kad bendradarbiauti su čekistais galbūt nebereikės, merginai suteikė ne kas kitas, o jos „globėju“ tapęs A. Šilius. Kovo 3 dieną susitikęs su savo informatore A. Šilius, pasidomėjęs kada ir kokiomis aplinkybėmis ši pasirašė sutikimą bendradarbiauti ir išgirdęs, kad jokių žinių apie savo pažįstamus ji teikti nenori, čekistas patarė to nedaryti. A. Šilius užtikrino merginą, kad už tai jai niekas negresia – mat A. Kanoverskytei bendrauti dabar teks tik su juo. Apsidžiaugusi, kad jai padėti pasišovė čekisto uniformą vilkintis lietuvis, mergina nė nenujautė, kad, pats to nenorėdamas, A. Šilius jau po kelių dienų taps jos tragedijos priežastimi.

Tačiau apie tai – kiek vėliau. O kol kas A. Šilius, tiek tvarkydamas senas bylas ar naikindamas nebereikalingus dokumentus, tiek gavęs galimybę susipažinti su NKGB agentų sąrašais ir prieš represuoti numatomus žmones sukauptą medžiagą, deda visas pastangas, kad sujauktų čekistų planus. Tuos agentus, kurie, jo supratimu čekistinį voratinklį pateko ne savo noru, jis mėgina panaudoti kaip savo ryšininkus, galinčius įspėti būsimas NKGB aukas. Su kitais pasmerktaisiais jis, kiek galėdamas, mėgina susisiekti pats. Tam, kad ištrūktų iš savo viršininkų akiračio, jam tenka griebtis įvairiausių gudrybių.

 

Vyskupo išgelbėti nepavyko

 

Sausio pabaigoje sužinojęs apie NKGB pasirengimą suimti keliolika kunigų A. Šilius nutarė nedelsti. Pranešęs J. Petkevičiui, kad blogai jaučiasi ir turi pasirodyti gydytojui, čekistas niekam nežinant nuvažiavo į Kauną, kur susirado planuojamą suimti kunigą Bernardą Baliuką. Prisistatęs NKGB darbuotoju, A. Šilius įspėjo B. Baliuką ir apie kitus kunigus, kuriuos taip pat planuojama suimti. Iš vėlesnių A. Šiliaus apklausų matyti, kad jis perdavė B. Baliukui ir 24 slaptųjų NKGB agentų sąrašus, kuriuose buvo nemažai kunigų. Iš čekistų protokolų taip pat aiškėja, kad kai kurie A. Šiliaus perspėti dvasininkai ėmė slapstytis ir taip išvengė suėmimo. Tarp tokių buvo ir pats B. Baliukas, kuriam teko nelegaliai gyventi net 6 metus, kol 1952-aisiais jis vis dėlto buvo suimtas ir nuteistas 25 metams lagerių.

  1. Šilius, pasinaudodamas laisvomis dienomis, komandiruotėmis ar netikėtomis „ligomis“ važinėjo ne tik į Kauną, bet ir į kitas vietoves, kuriose gyveno NKGB aukomis pasirinkti dvasininkai ir pasauliečiai – jis lankėsi Zarasuose, Kaišiadoryse. Tiesa, asmeniškai nuvykti jam pavykdavo ne visur. Tarkime, jis pats neturėjo galimybės apie gresiantį suėmimą pranešti Telšių vyskupui Vincentui Borisevičiui. Todėl perspėti vyskupą A. Šilius paprašė poetės Stasės Niūniavaitės, vėliau taip pat tapsiančios kaltinamąja jo byloje. Tačiau anksčiau čekistų verbuota, literatė, bijodama provokacijos, tai padaryti atsisakė.

Tuomet A. Šilius nutarė ieškoti kitų tarpininkų. Nuėjęs į Vilniaus arkivyskupijos kuriją, jis susitiko su jos kancleriu ir paprašė pasiųsti ką nors į Telšius, kad įspėtų vyskupą apie gresiantį pavojų. Nežinia, ar kancleris neįvykdė savo pažado tai padaryti, ar vyskupas pats nemėgino gelbėtis, bet po neilgo laiko A. Šilius pamatė suimtą V. Borisevičių NKGB pastate. Greičiausiai atsiduoti Dievo valiai vyskupas nusprendė pats, mat dar sausio 3-ąją čekistų verbuotas vyskupas nusiuntė NKGB komisarui pareiškimą, kuriame buvo tokie žodžiai: „ įskundimai visiškai nesuderinami nei su manimi pačiu, nei su mano pareigomis, nei su mano sąžine, ir todėl aš kategoriškai atsisakau įskundinėti. Jeigu kuo nusikaltau, aš turiu išpirkti savo kaltes pats, o ne kas nors kitas už mane. Taip pasielgti man liepia mano religija“. To užteko, kad vasario 5-ąją V. Borisevičius būtų suimtas ir 1948 metų lapkričio 28 dieną sušaudytas.

Įspėti V. Borisevičių per telšiškę S. Niūniavaitę A. Šilius mėgino neatsitiktinai – šią moterį tarpininke jis pasirinko todėl, kad ir jai pačiai, kaip buvusiais ateitininkei, grėsė suėmimas. A. Šilius žinojo, kad bylas čekistai mėgins suregzti bylą ir poetui Pauliui Dreviniui, tad prašė S. Niūniavaitės jį įspėti. Jis pridūrė, kad, greta kitų informatorių, abu šiuos literatus seka ir kompromituojančią medžiagą prieš juos renka tas pats agentas – jau minėtas K. Kubilinskas. Tačiau S. Niūniavaitė, regis, neįvykdė ir šio prašymo.

 

Kruvina atomazga

 

  1. Šiliaus pastangos įspėti būsimas čekistų aukas, kurias NKGB tardytojai ir karinis tribunolas vėliau įvertino kaip ardomąją veiklą, truko nepilnus porą mėnesių, kol neišvengiamai priartėjo atomazga. Jaunas čekistas neabejojo, kad anksčiau ar vėliau įklius, tačiau ir toliau darė tai, ką pradėjęs. Kol nenutiko tai, kas paskatino pamėginti paslėpti savo veiklos pėdsakus, tik deja, pačiu netinkamiausiu būdu.

Visiškai atsitiktinai A. Šilius sužinojo, kad kovo 6-ąją iš Maskvos atvažiuoja komisija kurios nariai kartu su jo viršininku J. Petkevičiumi vyks į Kauną. Be to, jam pakliuvo dokumentas, iš kurio matėsi, kad Kaune bus reikalinga visa čekistų surinkta medžiaga apie jau minėtą B. Baliuką ir dar vieną kunigą – vienuolį salezietį Juozą Gustą. Tuo tarpu nemažai svarbių dokumentų iš šių dvasininkų sekimo bylų jau buvo A. Šiliaus rankose. Jei jų bus pasigesta (o taip neabejotinai ir įvyks), įtarimai neišvengiamai J. Petkevičiaus įtarimai kris ant jo pavaldinio. Delsti nebebuvo galima, tad A. Šilius nutarė veikti.

Čekistas nutarė, kad vienintelis būdas paslėpti savo veiklos pėdsakus – likviduoti J. Petkevičių, o tuomet pasitraukti į pogrindį. Regis, kad šis sprendimas subrendo ne akimirksniu: iš bylos medžiagos matyti, apie ketinimus susidoroti su savo viršininku A. Šilius jau anksčiau prasidarė savo kambario draugui P. Brazauskui. Be to, P. Brazauskas tardytojui pasakys, kad A. Šilius apie jo pasitraukimą į nelegalų gyvenimą praneštų Telšiuose gyvenančiai jo tetai.

Dabar reikėjo įvilioti J. Petkevičių į spąstus. Taigi, A. Šilius paprašė savo viršininko ateiti į jo butą ir susitikti ten su agente A. Kanoverskyte – mat pats jis negalįs su ja susikalbėti. Ten pat buvo pakviesta ir A Kanoverskytė.

Kovo 5-osios rytą A. Šilius paprašė buvo šeimininkės bei jos dukters po vidurdienio išeiti iš namų, palikti jam abiejų raktus ir bent tris valandas negrįžti – mat jis turįs namuose susitikti su savo viršininku. Netrukus abi moterys išėjo, o po kurio laiko namus paliko ir P. Brazauskas.

Tuomet A. Šilius nuėjo pas A. Kanoverskytę ir pakvietė eiti su juo. Palikęs merginą laukti prie savo namo, nuėjo į darbovietę ir pasakė J. Petkevičiui, kad agentė jau laukia. Atsivedęs savo viršininką į namus, pakvietė u-eiti ir netoliese vaikštinėjusią A. Kanoverskytę. Kol šiedu kalbėjosi, A. Šilius, nervingai vaikštinėdamas po kambarį, kaupėsi lemtingam žingsniui. Galiausiai, išėjo į kiemą, pasiėmė apgriautame name laikytą sportinį svarstį, grįžo į kambarį, užrakino duris ir iš nugaros kelis kartus smogė nieko neįtariančiam savo J. Petkevičiui į galvą. Šis dar mėgino priešintis, bet tuoj pat susmuko negyvas.

Dabar reikėjo paslėpti pėdsakus. Ištempęs lavoną į griuvėsius, A. Šilius liepė A. Kanoverskytei sutvarkyti kambarį. Jam net į galvą neatėjo, kad mirtinai persigandusi mergina jo paliepimą įvykdys ne taip, kaip reikia. Štai kodėl sugrįžusi namo šeimininkė ras taip prastai paslėptus įkalčius, pražudysiančius abu šios dramos dalyvius, ir ne tik juos.

O ir vėliau A. Šilius elgėsi visai ne taip, kaip turėtų elgtis šaltakraujis čekistas – nuėjęs pas pažįstamas merginas, kur Užgavėnių blynus valgė P. Brazauskas, jis atidavė jam šeimininkių paliktus raktus. Vėliau, užuot kuo greičiau dingęs visiems iš akiračio, nuėjo tvarkyti viršininko dokumentų į savo darbovietę, kur netrukus ir buvo suimtas.

A. Šiliaus areštas, kaip minėta, įklampino ir kitus šios istorijos dalyvius ir netgi tuos, kurie su ja turėjo mažai ką bendra. Taip NKGB rūsiuose atsidūrė Kėdainiuose tarnavęs čekistas R. Jablonskis – jis buvo kaltas tik tuo, kad ir po kursų bendravo su A. Šiliumi ir dalinosi su juo „antisovietinėmis pažiūromis“. Tiesa jam, kaip ir P. Brazauskui, buvo primintos ir senos „nuodėmės“, tokios kaip mokslai generolo Juozo Plechavičiaus organizuotos Vietinės rinktinės karo mokykloje. Tai jam kainavo 10 metų nelaisvės Sibiro lageriuose, kaip ir S. Niūniavaitei, kaltintai ryšiais su antisovietine teroristine grupe.

Tirdami šią bylą ir teisdami jos dalyvius, čekistai niekaip nenorėjo susitaikyti su mintimi, kad prieš juos veikė ne „teroristinė grupuotė“, o pavienis jų karininkas, netgi neturėjęs ryšių su ginkluotu pogrindžiu. Todėl ir per tardymus, ir teisme A. Šiliaus likimo draugai gavo tokias griežtas bausmes, o vienam iš jų, kaip ir pagrindiniam kaltinamajam, visa ši istorija kainavo gyvybę.

Lietuvos žinios, 2019-02-01

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s